Kukliais bendradarbės skaičiavimais, mėgstamiausi Marijos žemės koncertų rengėjai socialiniame tinkle per vieną mėnesį apie Jack White Jums priminė 59 kartus. Todėl, dar prieš ieškant šokiams tinkamų batų, turėjote žinoti, kad:
A – Vilnių aplankys (titulą skolinantis iš Rolling Stone) rock & roll’s Willy Wonka. Tik bilietų šįkart niekas neslėps šokolade, todėl pardavėjai iš anksto jaučiasi šiek tiek sunerimę.
B – teks nesipriešinti telefonų konfiskavimui.
C – bus gerai.
Pasirodo, jog visos pranašystės išsipildė. Skaityti toliau, iš esmės, nebėra būtina, bet, jei jau nusprendėte pasilikti, galime iš įžangos persikelti į pradžią:
A
Ar dar pamenate kai gūdžiais 2008 m., posėdyje, solidžiai skambančiu pavadinimu Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcijos, buvo nuspręstą ant mūsų nacionalinės vizitinės kortelės prirašyti drąsi šalis? O kai, praėjus dešimtmečiui, jau anksčiau minėta koncertų rengimo agentūra lietuviams siūlė nepasigėdinti ir parodyti savo tautinę drąsą perkant bilietus į labai rizikingą koncertą? Jei į abu klausimus atsakėte taip, tuomet galbūt žinote atsakymą ir į šį – kodėl, iškart po Jack White pasirodymo Vilniuje, ba. lyderis Benas Aleksandravičius priminė, jog jaunimas nepasiveja jusu grabo lentos (subjektyvus spėjimas: taikyta į didžiąją dalį Jack‘o koncerto – aka šokiai kam per trisdešimt – auditorijos) bei užsiminė kad, eilinį kartą, pasirodėm kaip, cituoju, lopai. Ką reiktų apkaltinti šįkart – nacionalinio charakterio ypatumus, o gal per daug iliuzijų sukėlusią praeities reklaminę kampaniją? Bet kuriuo atveju, tuštokos “Siemens“ arenos tikrai nepagyvino dėdės ir tetos, panašūs į iš žiemos miego pakeltus žiovaujančius gyvūnėlius, nusprendusius susisukti į patogų kamuoliuką ir didžiąją dalį renginio neišleisti nei garso. Teisybės dėlei būtina paminėti, jog pasirodymui įpusėjus Jack‘o išprašytas klausytojų pritūpimas ir po jo sekęs šuoliukas ženkliai pataisė reikalus, vis dėlto turiu įtarimą, jog debatai apie grabo lentas ir šokių trūkumą galiausiai atveda prie vienintelės esminės dilemos – ar esame pasiruošę nebebūti trečiarūše koncertų šalimi? O galbūt mums užtenka tik nostalgijos, nukreiptos į laikus su cheminėmis šukuosenomis ir Modern Talking vinilais? Asmeniškai, vis dar nesu įsitikinusi, kodėl publikai taip sunkiai sekėsi rasti ryšį su Jack‘u, bet, rodos, jog Jack‘as į šį klausimą jau atsakė pats: People can’t clap anymore, because they’ve got a fucking texting thing in their fucking hand, and probably a drink, too! (…) If they can’t give me that energy back? Maybe I’m wasting my time. Telieka prieiti prie logiškos išvados – eliminavus telefonus, vieninteliu likusiu kaltininku tampa rankas okupavę gėrimai.
B
Vien tai, jog apie trijų valandų mobiliųjų nebuvimą teko kiekviename interneto kampelyje šnekėti tiek daug ir taip ilgai, perša akivaizdžias išvadas, jog (1.) telefonai koncertuose užknisa ir (2.) pasirodymo metu bent penkis kartus nuoširdžiai norėjau patikrinti “Facebook‘ą” ir tai, turbūt, jau pati savaime, yra didelė problema. Bet kelias į sveikimą visada prasideda nuo priklausomybės įvardijimo, taigi – taip, esu priklausoma nuo pigaus mylimo “Samsung‘o”, bet, jei kada nors tapčiau diktatore, būtinai įvesčiau įstatymą, verčiantį kiekvieną save gerbiantį koncertų rengėją konfiskuoti dalyvių telefonus, sudėti juos į dėžę (ar Yondr dėklus, you do you) bei nukišti į giliausią ir tamsiausią kampą. Ir nors Jack White pasirodymo metu gaujai narkomanų netikėtai prasidėjusios lomkės drebino rankas ir kėlė balso decibelus, bent jau neteko gyvai atliekamos muzikos stebėti per 5 colių HD ekraną. Ir, privalote sutikti, jog šviesa, skleidžiama tikrų tikriausių žiebtuvėlių, yra daug geriau nei visi flash light‘ai kartu sudėjus.
Buvo gerai. Nuo išvaizdos, primenančios išblyškusį animacinį personažą, įstrigusį tarp “Adamsų šeimynėlės” ir Edvardo Žirkliarankio (bei turinčio retai pasirodančią Češyro katino šypseną), iki sceninio vardo, tęsiančio geriausių pop kultūros veikėjų – romantiškojo fašisto The Thin White Duke ar narkotikų virėjo Walter White – tradiciją. Ir vis dėlto, nė vienas iš šių palyginimų niekada nepataikys tiesiai į dešimtuką – juk Jack‘as yra Jack‘as! Turbūt tai ir tapo vienu iš žaviausių koncerto aspektų – galimybe iš arčiau apžiūrėti ekscentrišką-genijų-ir-be-penkių-minučių-legendą, o tuomet, šalia girdimos ir viską aplink užpildančios muzikos, pabandyti sutalpinti keistas atlikėjo asmenybės nuotrupas. Ir, nors pats kūrėjas interviu metu daugybę kartų kartojo, jog norint kartu niūniuoti dainas, nebūtina knistis po klausytojams nepriklausančius gyvenimus, paslapties (ir suklastotos realybės) aura, lydinti Jack White, tikriausiai ir yra pats geriausias masalas. Taip pat! Ant scenos (su žavinga linksmiausio pasaulyje gangsterio skrybėle) tą vakarą atsidūrė ir lietuviškos kilmės amerikiečių aktorius John C. Reilly, sudainavęs ištrauką iš muzikinio filmo “Čikaga“ – o, jei pažįstate jį tik iš be-galo-be-krašto dramatiškų filmų, noriu pasinaudoti šia proga ir priminti, jog tikrasis Reilly gyvenimo vaidmuo yra kiekvienam melomanui privalomos trashy komedijos “Walk Hard“ veikėjas Dewy Cox‘as (kurioje epizodinį Elvį suvaidina ir pats Jack‘as). Bet grįžtant prie vakaro kaltininko – esu įsitikinusi, jog, jei turėčiau tokį balsą, niekada nebekalbėčiau, o vietoj to visą likusį savo gyvenimą paversčiau isteriška, peršalusio penkiamečio vaiduoklio atliekama roko opera. Šis šiurpus (pačia geriausia šio žodžio prasme) vokalas koncerto metu buvo papildytas telepatiniais ryšiais su atlikėju susieta grupe bei nuostabios būgnininkės improvizacijomis. Todėl esu įsitikinusi, jog žmonėms, stovėjusiems ant scenos, buvo išties linksma – ir tam nereikėjo nei specialiųjų efektų, nei didelės pokalbių su publika koncentracijos. O tai matyti labai gera – muziką, atliekamą vien dėl gryno muzikos atlikimo džiaugsmo.
Good bless you, Lithuania – tampa paskutiniais roko popiežiaus žodžiais prieš nulipant nuo scenos. Good bless you, Jack! Esu dėkinga už galimybę pasisvečiuoti mėlynojo periodo Jack White pasaulyje ir tikiuosi, jog rokenrolo Vilis Vonka nuspręs dar kartą aplankyti nedrąsiai drąsią Lietuvą.
Komentarai