IJO – balansas tarp emocijų ir matematikos

Šių metų „Gaidos“ festivalyje priėjęs pažįstamas ištraukė vinilinę plokštelę, vadinamąją picture disc. Joje buvo atspaustas dailininkės Monikos Ivaškaitės nutapytas barzdoto vyro portretas. Paklaustas, ar pažįstu šį vyriškį, atsakiau neigiamai. Nieko nuostabaus – nors Audrius Vaitiekūnas, muzikos pasaulyje geriau žinomas kaip IJO, jau daugiau nei 15 metų kuria savo spontanišką audiodienoraštį, jis nepiktnaudžiauja viešuoju dėmesiu. Retas jį atpažintų gatvėje. Metų pabaigoje IJO santūriai pristato savo naująjį albumą „Mano LP“, kurį išleido leidybinė kompanija „Garsų Gelmės“. Tai jau 13-asis ilgagrojis šio elektroninės muzikos kūrėjo diskografijoje.

Iš Klaipėdos kilęs Audrius Vaitiekūnas pradėjo kurti vos 6-erių, kai į kasetinį grotuvą įrašinėjo pianinu sukurtas melodijas. Ankstyvojoje paauglystėje jis su draugu Aivaru Bočarnikovu įkūrė drum’n’bass projektą „Flip“. Būdami vos 13-os vaikinai jau įsirašinėjo studijoje „Bumsas“ Klaipėdoje, pradėjo koncertuoti įvairiuose renginiuose, keletą kartų dalyvavo jau legendine tapusioje Rimo Šapausko ir DJ Sagos radijo laidoje „MIXas“.

„Vienu metu pakeitėme kryptį į labiau komercinį radijo formatą. Tada supratau, kad pradėjome parsidavinėti scenai, kurioje svarbiausia ne muzika, o pripažinimas. Nutraukėme „Flip“ veiklą ir ėmėme kurti atskirai“, – apie esminį posūkį kūrybiniame kelyje kalbėjo Audrius. Kolega pasivadino Fyzo ir ėmėsi kurti labiau ritminę šokių muziką, o Audrius pasirinko IJO pseudonimą ir 2003-aisiais įrašė savo pirmąjį oficialų leidinį – ambient skambesio albumą „Melancholika“ (išleido „Surfaces.net“).

Tačiau plačiau apie IJO melomanai prakalbo po to, kai irašų kompanija „Sutemos“ išleido kelis jo trumpus jazzy downtempo darbus „The Driw Play EP“ ir „Computer Pop“. Abu darbus Audrius įrašė savo namų studijoje: „Čia turiu ketvirtą „Pentiumą“ su 2 GHz ir 256 RAM, „Creamware Luna“ DSP audio interfeisą, „Yamaha“ monitorius ir MG12/4 mikšerį, midi klaviatūrą bei daug įvairios programinės įrangos.“ Šiandien tai gali sukelti šypseną, tačiau 2004-ųjų Lietuvoje buvo visai solidu. Be to, juk svarbiausia ne aparatūra, o geros idėjos.

Dalis chaotiškosios kūrybos pasirodė vokiečių leidyklose „Plain Productions“ bei „Envizagae Records“. Vėliau pats IJO perleido ją 300 vienetų tiražu vinilinės plokštelės formatu ir pavadino „(Untitled) LP“.

Ypač aktyvus Audrius buvo apie 2009–2010 metus, kai jo daugiasluoksnė kūryba nebetilpo po IJO vardu ir atsirado nauji kūrėjo muzikiniai vardai Spak Cubes bei 300 Degrees, be to, dar įkūrė ir savo leidyklą „Blikmuzik“.

Pastaruoju metu Audrius koncentruojasi į savo mėgstamiausią orbitą – IJO. „Mano muzika priklauso nuo mano nuotaikos. Esu išties nepastovus – mėgstu kurti ambient muziką, tačiau mėgstu ir chaosą. Nemėgstu būti suvaržytas vienos muzikinės krypties, nes noriu būti įvairiapusis. Tai turi būti įdomu ir emocionalu“, – sako Audrius Vaitiekūnas-IJO.

Audrius turbūt yra vienas dažniausiai kalbintų “Ore” pašnekovų nuo bene pirmojo IJO karjeros interviu 2004-aisiais, 2009-ųjų pokalbio, “Sunday Bug” interviu prieš 4 metus iki šio.

Daugiau nei 10 metų gyvenai Anglijoje. Koks šios salos skambesys, kaip jis įtakojo IJO?

Paskutinius 5 metus prieš grįždamas į Lietuvą praleidau Braitone. Patogaus dydžio gražus miestas su savo kultūra, istorija ir jūra. Muzikaliai pati Anglija turėjo įtakos tam, ką klausiau tuomet. Juk išvažiavau dar 2006 metais. Ten gyvenant praplėčiau akiratį ir klausomos muzikos spektrą. Per tuos metus ir pats, kaip kūrėjas, išbandžiau įvairiausias teritorijas, išsiplėčiau iki acid, techno, trip hop, net akustinių eksperimentų buvo. Tačiau tada, kaip ir dabar, daugiausia mėgstu klausytis savo paties muzikos. Pastaruoju metu santykinai labai mažai domiuosi nauja muzika ir labai mažai klausau elektroninės muzikos. Labiau mėgstu džiazą, akustinę muziką, mielai klausausi tokių atlikėjų kaip Maxas Richteris, Chadas Lawsonas, Kings Of Konvenience. Būdamas Anglijoje visai nustojau klausytis drum’n’bass ir jungle, bet dabar mielai grįžtu prie seno gero laužyto jungle. Lietuva taip veikia.

2015-aisiais grįžai į Lietuvą. Pastaruoju metu vis daugiau senesnės kartos emigrantų nusprendžia grįžti. Kokios priežastys paskatino tave? Brexitas dar tik brendo…

Priežasčių buvo kelios. Trumpai – šiuo metu Lietuva leidžia gyventi taip, kaip norisi – laisvai ir nepriklausomai nuo vadinamosios 9–17 val. rutinos.

Dar paauglystėje atsisakei muzikos kaip pragyvenimo šaltinio vardan laisvos kūrybos ir pataikavimo sau. Vis dėlto, kuo užsiima Audrius Vaitiekūnas, kad sumokėtų mokesčius ir užsiteptų sviesto ant duonos?

Tiesą pasakius, noras gyventi iš muzikos buvo gan ilgai, tas pats noras vertė mane kurti muziką ne sau, o pataikauti kitiems. Pataikaujant dingo visas autentiškumas, nes pradėjau galvoti ne apie tai, kaip sukurti kažką įdomaus ir savito, bet kaip sukurti tai, kas, liaudiškai tariant – paeitų. Daug metų šitaip ėjau prieš save, kol galų gale supratau, kad saviraiška ir autentiškumas kur kas svarbiau negu dar vienas vienodas blynas, kokius kepa visi aplink. Ypač kai prioritetu tapo laikas su šeima. Supratau, kad negaliu turėti visko. Jeigu rinkčiausi karjerą – turėčiau sunkiai dirbti ir šeima liktų nuošaly. Nenorėjau to. Grįžus į Lietuvą, pradėjome su žmona savo videoverslą. Kuriame netipiškus, eksperimentinius ir Lietuvoje unikalius vestuvių filmus bei įvairaus plauko videodarbus, iš ko ir gyvename. Darbas įdomus ir kūrybiškas, mano nauja aistra. Likus laikui – kuriu muziką tokią, kokią noriu. Atsirado labai sveikas balansas, kuo labai džiaugiuosi.

Galima būtų užsakyti ne tik nufilmuoti vestuves, bet ir IJO pasirodymą jose?

Ne. Jokiu būdu. Šie dalykai mano gyvenime eina skirtingomis vagomis.

Ijo – vienas iš keturių didžiausių Jupiterio palydovų, pavadintas Dzeuso mylimosios nimfos vardu. Imaginary Jazz Orchestra, International Jungle Opera… Kokią šifruotę parinktum šiandien?

Šiandien IJO mažai ką bereiškia. Tai tiesiog pseudonimas, kuris prie manęs priaugo. Gali būti šifruojama kaip tik nori. Turiu vieną albumą išleides po In Just Out šifruote – tiesiog linksmas žodžių žaismas.

Ne kartą esi lygintas su Aphex Twinu. Kaip ir tu, jis kuria tiek ramų ambient, tiek nervingą drill’n’bass. Prieš kelerius metus jis nemokamai „paleido“ beveik 300 savo kūrinių. 2009-aisiais panašiai pasielgei ir tu – į nemokamą „Super Serious“ albumą sudėjai savo juodraščius. Panašus ir noras likti pramogų pasaulio nuošalyje, leisti kalbėti kūrybai. Ar tau šie palyginimai – pagyrimas ar prakeiksmas?

Tai, kad kažkada lygino mane su Aphex Twinu, man tikrai malonu. Vienu metu jis tikrai buvo man didelis įkvėpimas, ne tiek savo muzika, kiek filosofija – kam kurti tai, kas jau sukurta, geriau kurti tai, ko ir kaip niekas nekuria. Šiais laikais, be abejo, labai sunku išsiskirti savo kūryba pasauliniu mastu, bet tikrai galima savo kieme – Lietuvoje. Noriu daryti taip ir tokią muziką, kokios niekas kitas pas mus nedaro.

„Super Serious“ yra labai sarkastiškas albumas, – iš tiesų tai vienas didelis bajeris, kurį padariau tik dėl draugų ir visai nenorėčiau, kad būtų skaitmeninis nutekėjimas. Deja, matau, internete jis yra. Tai, priešingai pavadinimui, labai nerimtas albumas.

Nors tavo mama – muzikos mokytoja, muzikos teorijos niekada nesimokei. Akademinių žinių neturėjimas leidžia daryti klaidas, išvengti apribojančių taisyklių ir tikslumo, daugiau eksperimentuoti. Kaip „profesionali“ mama vertina „mėgėjišką“ IJO kūrybą?

Geras klausimas, net nežinau, kaip į jį atsakyti. Niekada specialiai nesu davęs mamai klausyti savo muzikos. Tikiu, kad yra kūrinių, kurie jai patinka, yra sakiusi, kai kažką internete išgirdo. Tikiu, yra ir tokių mano kūrinių, kuriuos jai sunku suprasti. Kalbant apie akademinių žinių neturėjimą, tai gali būti ir gerai, ir blogai. Didžiausias pliusas man augant buvo pianinas namuose. Juo grojau kasdien metų metus, taip ir išmokau „girdėti“ ir tuo pačiu „matyti“ muzikos natas tiesiog kaip matematiką. Pusiau skaičiavimas ir supratimas, kokios natos tarpusavy dera, norint pateikti tokią ar anokią emociją. Neslėpsiu, kartais tam tikrų žinių neturėjimas spaudžia mane į kampą. Šiais interneto laikais labai lengva mokytis toliau, tad skiriu kartais ir tam laiko, kai jaučiu, jog norisi į savo muziką įlieti naujų akordų progresijų ir pan.

Esi minėjęs, kad jei gyventum Lietuvoje, tikriausiai kurtum kitokią muziką – kaip kitaip ji skambėtų?

Pastaruoju metu labai mažai norisi kurti muzikos, kuri yra greita ir chaotiška. Kaip tik norisi kurti lėtą, melodingą muziką, kurioje būtų jaučiamas jausmas.

Turiu jau tokį pilną albumą sukūręs, belieka tik laukti progos jo išleidimui. Kadangi ką tik išleidau „Mano LP“, su nauja muzika nėra kur skubėti.

Ar domiesi lietuviškos muzikos aktualijomis? Atrandi kokių nors intriguojančių garsų Baltijos pakrantėse?

Žinoma, gyvendamas čia stebiu, kas vyksta. Yra įdomių dalykų, yra ir labai daug neįdomių dalykų. Mane apskritai sunku nustebinti, mėgstu labai labai kitokius dalykus, o pastaruoju metu visas pasaulis, man atrodo, bijo išeiti iš rėmų, Lietuva taip pat. Daug vienodos muzikos. Bet yra pavienių projektų, kurie padaro įspūdį. Pvz., grupės Garbanotas klipas „Liūdnos akys“ – patinka be galo, mano galva, tai yra labai originalu ir kokybiška, nors nesu didelis Garbanoto mėgėjas, ne mano skonio muzika, tačiau kokybė pas juos tikrai yra.

Savo laiku prodiusavai hiphopo projektą „8’as maršrutas“, 2006-aisiais Lietuvos hiphopo muzikos apdovanojimuose pripažintą geriausiu debiutu, tačiau išleidusį tik vieną albumą. Atrodytų, prodiuserio veikla tau turėtų būti artima – viešumoje rodytis nereikia, galima eksperimentuoti įvairiais stiliais, bendradarbiauti su skirtingais kūrėjais?

Įrašinėti šį albumą buvo be galo įdomu. Kūrybinis darbas, bendros idėjos, įdomūs žmonės. Gaila, gyvenimas padarė savo, tik išleidus albumą, išvažiavau gyventi į Angliją, o gana greit ir kiti grupės nariai išsibarstė po visą pasaulį. Tiesa, taip jau išėjo, kad 2014 metais visi mes gyvenome Anglijoje ir greit susibėgome (be Monikos, deja) paskutiniam „8 maršruto“ kūriniui.

Prodiusuoti gal ir sutikčiau kažką, ypač radęs bendraminčių, norinčių kurti kažką įdomaus ir savito, kaip tai buvo su „Maršrutu“. Tačiau mūsų šeimos verslas „suvalgo“ visą laiką, tad jokiems kitiems įsipareigojimams laiko šiuo metu nėra.

Anot tavęs, kūriniai – savotiškas fotoalbumas, kuriame garsais fiksuojamas visas gyvenimas, nuotaikos, jausmai, momentai… Kokias „nuotraukas“ išgirsime tavo naujojoje plokštelėje „Mano LP“?

Taip tikrai, tai yra viena priežasčių, kodėl kuriu muziką. Kad vėliau prisiminčiau savo gyvenimą. Todėl aš ir mėgstu klausytis savo muzikos labiau negu kieno kito, labai melancholiškas esu. „Mano LP“ nuotaikos įvairios, parodančios daug mano kūrybinių pusių. Sveikas balansas tarp melodingų, emocionalių kūrinių ir visiškos griežtos matematinės eksperimentikos.

Beveik prieš 10 metų sakei, kad geriausiai tavo kūrybą apibūdinantis žodis – spontaniškumas. Ar tai vis dar yra tavo stichija ir kiek jo yra naujajame albume?

Taip, visa mano kūryba spontaniška. Retai pavyksta padaryti kažką, turint išankstinę idėją. Sėkmingiausi kūriniai gimsta tiesiog spontaniškai žaidžiant su garsais, ritmo partijomis, tuomet vietoje pradeda gimti idėjos ir, galų gale, aš tiesiog transliuoju tai, ką gaunu iš kosmoso. Viena mano pagrindinių taisyklių – padaryti kūrinį vienu prisėdimu. Jeigu jaučiu, kad neturiu pakankamai laiko muzikai, geriau jau nedarysiu ta linkme nieko, nes jeigu nebaigsiu – nebaigsiu niekada, o kitą kartą prisėdęs prie to darbo emocionaliai būsiu visai kitur ir nebesugebėsiu teisingai užbaigti.

„Mano LP“ savotiškai taip pat spontaniškas albumas. Tai yra pirmas mano albumas, sukurtas atgaline eiga. Iš pradžių buvo sukurta albumo tematika, apipavidalinimas, pavadinimas, kūrinių pavadinimai ir trukmės, ir tik tuomet kuriama pati muzika. Taip išėjo todėl, kad labai greit teko albumo informaciją priduoti LATGAi, norint gauti dalį finansavimo, ir tik tada turėjau daugiau negu pusę metų sukurti muziką. Tiesa, kūrinys „Perkusika“ buvo sukurtas dar prieš pusantrų metų, pamaniau, kaip tik gera proga jį realizuoti. Dalis kūrinių buvo sukurti specialiai šitam albumui, adaptavau keletą sukurtų kitiems projektams. Albumas eklektiškas ir visiškai atspindintis mane.

Tai tavo… 13-asis albumas – nesi prietaringas?

Ne (šypsosi).

Minėjai, kad poezija – artimiausia išraiška muzikai. Ar vis dar rašai eiles?

Poezija vienu metu buvo dažna mano kūrybinė forma, tačiau pastaruoju metu beveik nieko nerašau. Vienas kitas žodis, kuris paskęsta bendrame susirašinėjime tarp draugų.

Niekada nekilo minčių panaudoti savo ar kitų eiles/tekstus savo muzikoje?

Ne. Vienintelis mano kūrinys, turintis bent kažkokį tekstą yra „Cufm-L“ iš „The Driw Play“ EP (2004). Savo muzikoje nenoriu naudoti jokių tekstų ir vokalų, nebent tai būtų trumpas nereikšmingas semplas. Arba kažkas panašaus į „Montoello Pop“ („Breakspereance“, 2018), kaip išraišką prieš lietuvišką popmuziką.

Filosofas I. Kantas sakė: „Pasaulis žmogui nėra duotas, bet užduotas“, tu sakai: „Gyvenimas yra žaidimas“, o „rimtumas yra labai rimta visos žmonijos liga“. Kaip šią gyvenimo užduotį paversti žaidimu? Kaip sugebėti pagauti tą „čia ir dabar“?

Rimtas filosofinis klausimas. Aš kartais irgi užsikrečiu tuo rimtumu, kurio paskui tenka kratytis. Lengviausia neišprotėjimo forma man – kasdienės rutinos atsikratymas. O būti „čia ir dabar“ reiškia daryti tai, ką nori, šiuo atveju – kurti, ar tai būtų muzika, ar video.

Kokie garsai šiuo metu skamba aplink tave?