Dinamiškasis ir versatilusis post-punk‘as, ypač Vilniuje, pastaruosius kelerius metus aptarinėjamas nemažai: internete neišsekamai bujoja infantilokas jpeg liūdniuksų kultas (kankiniškas b&w brezentas Instagrame, rymančio Ian Curtis pycho ar išsimaklinusios Robert Smith hipnotizuojančios monotonijos stabmeldystė, ir tie patys nepatirtų Tumblr malonumų kalneliai), o ‘loftai’, ‘kabliai’ ir ‘pelėdos’ gabena arba eksternalizuotus šios srovės lūžius, kaip coldwave/darkwave/minimal synth (Lebanon Hanover, She Past Away), naujai sugrąžintas į ‘tai, ko nori tu’ pjedestalą. Dar pridygo simpatijų Motorama pašaldytos distancijos jangle/indie pop (kaip ir The Smiths vis pavadinami post-punk grupe) ir panašiai besioksidavusiai rusiškai tušonkei, kaip Ploho, Утро arba Super Besse (baltarusiai, dainuojantys rusų kalba), kuriai čia skiriamas nepasotinamas dėmesys, tarsi žvarbūs rytų vėjai būtų skonio ir kokybės standartas, bet viską nesunkiai eksplikuoja ilgametė post-punk kopuliacija su gotika ir jos estetiniu sklypu. Stereotipinis slogios, sustingusios nuobodulyje, pilkos šalies įvaizdis, pataikantis į dar labiau vyraujančiai stereotipinį krypties stilistinį samprotį, veikia kaip objet petit a statistiniam žanro klausytojui — nuolatos (pri)pildo nauju geismu, už varžaus troso traukiančiu prie dar vieno koncerto, išskelbto ‘Post-punk community Lithuania’ feisbuko grupėje. Jau pakraščiais aprašėme, kaip tapo įprasta daug ką — nuo šokamos elektronikos iki gitarinio hardkoro — sušluoti po vienu ‘post-punk‘ kilimu, kas gali tapti labiau įkandama, laikotarpiškai išpakavus ir išlanksčius (beveik) visas receptūras bei formules, išaiškinančias žanro ‘kada, kur ir kaip’ klausimyną.
Pasidalink:
Lietuvoje, redakcijos perspektyvos diapazonu, pilnagrūdžio poustpanko, kuris iš tikrųjų rėžtų kažką patvaraus, nėra ir niekada nebuvo. Čion judėjimas prasibrovė per vėlai, kad retransliuotų iškalbingas 1977-1981 m. židinio versmes ir ideologemas – vaizduotės slogutį per šleikštulio kineskopą socialiai atvangai, prieš kurią pasipriešinimo langas traukiasi panosėje. 1982-1990 m. kūrę girti poetai Sa-Sa, kurių fakultetinė karjera sudėta į išgyvenančiai irzlią (tiek pačių dainų tūrio, tiek klausymosi prasme) kasetę ‘Paskutinės dainos‘, išleistą 1994 m., beje, ryškokai primenančią serbų niuveivo grupės Идоли 1982 m. albumą ‘Одбрана и последњи дани‘.
Tarkime, jei šią kūrybą galima vienareikšmiškai įvardinti post-punk‘u, tuomet signifikacijos grandinė privestų ir prie ‘Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu‘, kurie lygiai taip pat klišai poruojami su avangardu (nebent avangardas čia žymėtų elementarų eskapistinį neigimą plokštėjančiam rokistiniam horizontui) arba iki antiškų pusiau-ska-pankų Tai-Ką? Sa-Sa šlovinami ir kaip Lietuvos pankroko per se pradininkai (nes visad išlenda klaiki brain fart būtinybė besti pirštu į to ir ano pionierius), nors ‘Paskutinėse dainose‘ girdimas žlėgtainis istoriškai artimiau asocijuojasi su savalaikiškais (80’s) alternative/college (šis, kaip žinia, ne tik muzikaliai) /indie/noise roko štrichais, o žaismingi vargonėliai suteikia įvežtinio synth punk banderolę. Post-punk čia kabinamas iš poreikio vesti lietuviškos muzikos rūgienojų blánkus, ką dabar, koks sutapimas, atlikinėja pankroko idealus dar labiau savo susuktuose viduriuose supūdęs Nėrius Pėčiūra, kuris tiesiog laiku nesusišukavo sąjūdinės skiauterės, užglostančios nebent retėjantį sentimentų tankį.
Vėlyvajame sovietmetyje ir netrukus po jo griūties šalį pasiekusi studijinė/techninė įranga su vakaruose per aštuoniasdešimtuosius išsibandžiusiais instrumentais, traukusiais savo supaprastintu kūrybos proceso prieinamumu neapšviestajam, kreipė skambesį nuo ‘tikrojo’ post-punk‘o su savo ideologija, ir vedė labiau new romantic/sophisti-pop ‘depešiška‘ sintetine linkme (Foje, ir šitai netrukus nusidriekė iki letarginio Afiša alt-roko), kur kas labiau simpatizavusiam šviesesniam new wave, vis dar viena ar kita forma globaliai buvusiam populiariu, arba prie The Smiths ir R.E.M., remiantis post-punk paradigma, išplėtotu jangle pop, kuris bičiuliavosi ir su U2 poprokine fiksacija kabliukams, ir su akustiškuoju-baladiniu-lyriniu folk rock kūnu, ir šitą poslinkį rimčiausiai (toli gražu nepakankamai iki mėgiamumo) atstovauja, dar ir su brand-eastern-european akoderdeonais, Šiaurės Kryptis (albumas ‘Netiekto‘, 1993 m.), šį jau mumifikuotą karkasą į nesėkmingą insurekciją patraukę praeitąmet su ‘Ledynai‘ — 2017 m. Slowdive albumui, prastai nuvyta virve iš šulinio traukusiam nebegaliojančias 90’s dream pop/shoegaze pergales, prilygstanti klaida. Jau čia įtraukti panašiai melancholiški, bet greitesni ir ne tokie rimti Tai-Ką?, su savo vieninteliu ‘Nabadango!‘ (1998), jei tik ne dažnos ir aktų salės parketu pridrožtos ska stafkės, kur kas legitimiau atstotų post-punk‘ui gretutinio new wave, kaip antai The B-52‘s, apipavidalinimą.
Gotikinio roko (paplitusia nuomone, 70’s pabaigoje iš post-punk išsikėlusio nuo titanų Siouxsie and the Banshees, Joy Division, Bauhaus ir the Cure; o mažiau populiaria pozicija, savo lukštą sutrupinusio iš paties punk rock kumščio — grupės The Damned ir antros, generalizuota depresija užimtos, glam bangos) mauzoliejus Marijos žemėje, be šiame kontekste aptarimo nevertų Siela (metų bėgy nuo mimikriškos gotikos, savo aktualumą įgaunančios tik per tai, ką primena, nudreifavusius iki beveik pečiūriško, kone šlageriška aranžuote susipynusio ‘punk‘ su riebiausiomis įmanomomis kabutėmis ), turėjo varnėnus Mano Juodoji Sesuo, kurie kai kurių dainų skambesiu, buvo tikrai arti autentiškojo periodo, bet sintezatoriai ir bendroji tematika, be gothic rock, jau tepa mėgėjiškai mechanizuoto darkwave sluoksnį. Lygiailyja, tvoksdami panašia tamsa, bet jau pašventinta pučiamaisiais instrumentais ir įgarsinta melodingesniu roko paauglizmu, susiranda BIX, o šitoks ryšys blokuoja bet kokį signalą su post-punk, nes šis visada demonstratyviai save pozicionavo roko muzikos, kaip siauros ir neveiksnios, brėžinio nuošalyje. Tautinio identiteto plunksnavimosi Roko Maršų karta su post-punk‘u nieko bendra neturėjo, nebent tokį galimą mazgą čiuopsime pirmuosiuose trijuose Antis albumuose (‘Antis‘ 1987 m., ‘Ša!‘ 1988 m., ‘Anties dovanėlė‘ 1989 m.), bet jie, savo ‘roko operiškumu’, marga instrumentų sekcija ir jos variatyvia kaityba, ezopine kalba, svarbiu teatrališkumo elementu, yra art-rock ir art-punk lauke, siurbiančiu jau post-punk padarytą įtaką (be to paties new wave, dar ir avant-funk, avant-punk), o ne fundamentus. Dėl panašių priežasčių ir Talking Heads, ‘antims’ tapę biblijine lesalo matrica, negali būti esmiškai pavadinami post-punk grupe nuo galvos iki kojų.
Pirmajame dutūkstantųjų metų dešimtmetyje, pažymėtiname dar ir ~2005-aisiais prasprogusiu alternatyvaus/indie roko (britpop‘inės povyzos Gravel ir kitos nuo radijos nurašinėtos nostalgijos smulkmės) ‘atgimimu’, humoristinę apeliaciją į new wave/synth punk pusę, nuo pat savo 2002 m. demo įrašo iki studijinio ‘Žemiau juostos‘ (2007), pateikė Marukas, dabar veiklą aktyviausiai tęsiantis po shitcore‘ine vestuvine estrada Studio Maruko. Sportas pasirodė kaip dvisluoksnis falssimuliakras, kuris imitavo grupes, 90-aisiais nemokšiškai (kaip jau esame rašę, subazuotas Depeche Mode ‘Violator‘ (1990) odekolonu; o ir pats Marukas 2005 m. išleido akivaizdžią šio albumo motyvų parodiją ‘Depeche Purple‘) imitavusias new wave ir synthpop — tuos pačius Foje, Lemon Joy, Naktines Personas ir panašiai. Post-punk‘u to nepalaikysi (nors kategorinis laužynas Discogs bando mus apgauti, bet tą jis daro su daug lietuviškos muzikos) dėl paties meninio požiūrio nesaties ir užsižaidimu tuo à la Va Taip Vat-Avarinio Įėjimo-NetvarkOi! ir kitų panašiu laiku (pirmojoje 00’s dešimtyje) prasidėjusio hibridinio skank‘inančio street-punk‘o (Marukas nuo pankroko ir pradėjo — grupės SC), ir ką jau bepridurti apie telebimbaminį skambesį, studijiniu kompresavimu praskiestas nu-funk gitaras (kurios, maždaug Jamiroquai stiliumi, nuo mid-90’s iki early-00’s buvo užtvindžiusios šalies įrašų pramonę) ir pseudo-sąmoningas kandumas, toliau už Išjunk šviesą nepasistūmėjantis. Tokia argumentacija prigręžtina ir klastojamam skaitmenos avangardui: kūrybinio bankroto Verslo Rizikos Rezervui ir/arba ‘sofistikuotiems’ tipo-ironiško-cyberpunk šitkoreriams Darbo Džiaugsmams su Tyta Mina Teremina, kuriems bent jau pavyksta sukurti artipilniai vėsią alienaciją savo beviltiškumu, tačiau šis nėra konceptualus, o tiesiogiai raiškus, t.y. konotuotas blogąja prasme.
2010-ieji atnešė populiarumo bangelę nuo 80’s (post)industrial, martial industrial, neoclassical darkwave, neofolk ir apocalyptic folk (be abejonės — Death in June, Current 93 etc.) kilusio niūrumos tvaiko — Vilkduja (gyvuoja nuo 1999 m., bet savo platesnį atpažįstamumą įgijo dėka tolėliau apskrebenamo indie‘išką post-punk revival), OBŠRR, Rumunija, (visos jos išleido bendrą split‘ą) iš dalies Oorchach, bet jų aptvarstyta eksperimentinė ‘poetinė’ eklektika su kuo daugiau ‘pažėkit kaip obscure varom’ atskleidžia tik vieną atspalvį iš visos muzikos industrijai post-punk‘o atneštos paletės: vietoje ‘paklausomesnės’, nuelektrintos ir nubalintos, pavyzdžiui, Solo Ansamblio, nepakenčiamos poetikos, čia girdime įvairumu žaižaruojančios 70-ųjų etapo muzikinės evoliucijos (kuomet industrial atsistojo ant savų kojų), kurią post-punk gerokai akseleravo, antgalį, peraugusį gitaras ir reprezentuojantį šiuolaikinę europietiškąją (kitaip čia nelabai ir gali būti) interpretaciją to, kas yra XX a. antros pusės urbanistinė-egzistencialistinė-neurotiška-absurdistinė-klajojanti-individualistinė-ieškanti meninė (akivaizdu, apėmusi ne tik muziką) tradicija, persmelkianti geroką dalį šios post-punk x gotikos sueities įsivaikintą tėkmę. Solo Ansamblis būtų tas atvejis, kai visa tai iškvepini sunkiai betoleruojamu new romantic losjonu, griebi hipstergoth šokių perturbaciją ir nevykusiai įsijauti į posovietinio coldwave atstovų vaidmenį, bet viskas, kam esi tinkamas, telieka apšildymu atvykėlių grupių, kurios pačios nuo post-punk nutolusios per daugybę šliaužiančio mirštančiojo grybšnių, bet kur jau ten smulkinsies su visa šia istorine-žanrine variacija, kai pakanka atmestinai užmesti akį į medžio šaknis, nepaisant realiai iš to besikerojančios kombinatoriškos daugybės.
Kaip ir daugelis ‘naujo šviežio oro gurkšnių’, suryjamų archeologine praeties artefaktų revitalizacija, Lietuvą ir post-punk revivalizmo smarvė pasiekė daug vėliau (atsižvelgiant į bandymus likusioje žemyno dalyje prisiminti rudimentus ankstyvaisiais 2000’s), ir tą padarė niekam-nereikalingomis-bet-esančiomis grupėmis, kaip Deeper Upper ir ba. Pirmoji, kaip jau esame spjaudęsi, užsikasa tame pačiame sekliame semiotiniame kapinyne su Colours of Bubbles ir Freaks on Floor — tuščiausia, ką gali pristatyti šitoks paradinis indie, iki didžiausios pasibodėtinos nelaimės nutęstas The Station. Pridėtini ir Without Letters, prie kurių irgi šen bei ten pasipuikuoja suskeldėjusio vaško ‘post-punk‘ štampas, bet tai tik technokratinė indietronica, iki kurios naujus dugnus prabrovė ir Deeper Upper. Vice versa judesį atliko ba., iš indietronica užsifuzinęs iki springimo A. Mamontovo rokeriškomis klejonėmis, ir naujai kartai atstojantis regeneratyvinį (hm, veikiau degeneratyvinį) idolizacijos poreikį, šlovinant ‘skelbėją’, ‘atstatytoją’, ‘reformatorių’ ir ‘išgelbėtoją’, apie kurį teko nekart nugirsti, kad ‘va, pagaliau Lietuvoje turime post-punk‘. Ne. ba. paskui save tempia atsakomybę grubesnius gitarinės muzikos krypsmus tiekti vietinės publikos ryklėms, pageidaujančioms asociatyvaus dievuko (ar taip bent jau diktuotų arbitraliai surinkti marketingo duomenų rinkiniai), prieš kurio metaforinius ragus būtų galima iškelti ragus pirštais.
2016-2017 m. privešėjo grupių, kurios į poustpanko skrynią nusitaikė iš gerokai skirtingų vamzdžių. Pindrops poustpankišką erdviškumą ir sangrūdą apglėbė lašnojančiu shoegaze, skirtu labiau pasitikrinti, kur šisai dabar cirkuliatyviai keliauja Europoje ir vadovaujasi panašiais ‘pusiau-anything goes-bet-išlaikom-savitą-holistiką’ principais, gliaudomais tokių grupių kaip italai Rev Rev Rev: ‘prie shoegaze šiek tiek noise roko, truputis psichodelikos, galgi vietomis ir black + doom metal įsukam, ir viską Bandcamp‘e šarvojam post-punk stalčiuje‘. Ansamblis Local Blood, kol kas pakibę laikinų ir pakaitinių tamsos princų identitete, sloguoja labai panašiai, tik su (beveik) subkultūriškai pageidaujamu tamsabangės ir šaltbangės virpuliu, funkcionuojančiu nebent pasislėpti dūmų mašinos troškutyje, support’inant tai, ką vėl atvežė Sūru.lt. Na, ir grįžtant prie post-punk pradžių pradžios — pankroko instrumentuotės ir ne daugiau – turime šaliadiskursinį to beveik-atvejį: garage punk duetą Karšti Klijai, kurių albume sykiais, gitariniuose dūriuose pasigirsta užuominos į Gang of Four arba Mission of Burma, bet reikalą persūdo neveiksni ‘prikolo dėl prikolo‘ poza ir negrabiai į matematiką pakreipti būgnai, varžantys, atrodo, laisvinantįjį potencialą turintį skambesį, virstantį panašiu rezultatu, kurį gauni paletėje maišęs per didelę įvairovę spalvų — du muzikantai sukrito į bespalvę masę, nepademonstravę to power duo laukiniškumo/vėjavaikiškumo, kuriam prielankūs MEKASDUo bandymai.
Tad nėra to ‘grynakraujo’ post punk‘o paraiškos (kurio ekstatinio praslinkusio laiko reprezentacijos momentas veikiausiai sukietėjęs į ne(be)perdirbamą masę) ir deklaracijos, nes per vėlai prie jo pabandyta (ir vis nesėkmingai tebebandoma) prieiti, kai tam nuolatos trukdo paties post-punk derivatyvai, negrįžtamai pakeitę sąvoką — industrial, alternatyvus/indie rokas, dance rock/punk, darkwave, coldwave, minimal wave/synth, neo-psichodelika, post-rokas ir shoegaze. Tai niekada nebuvo organiškas ir UK bei USA (pagrindiniai centrai, kur formavosi post-punk) socialines, ekonomines, politines ir kultūrines aplinkybes atitikęs darinys, Lietuvą pasiekęs jau sukramtytas pernelyg daugybės eilių dantų. Dabar tai tėra mėginimas susigrąžinti trūkstamos praeities modusą ir jį užpildyti. Iš poustpanko liko tik kaip komemoracija veikiantis pavadinimas, po kuriuo sau vietą randa bet kokia grupė, į savo repertuarą įtraukianti monotonišką ir griežtą ritmiką, ryškią bosinę eilėdarą, erdviškumą konstruojančias melodines kolizijas ir karikatūriškai perspaustą baritono vokalą. Be to, su tokiomis technologijomis, kokios yra naudojamos dabar, bandymas apsivilkti ‘gryno post-punk‘ juodpaltį veikiausiai atrodytų kaip ‘žingsnis atgal’, ir tai iš dalies būtų teisinga, nes savo laiku grojantys post-punk nutuokė, jog yra iš laiko matavimų iškritęs taranas, varomas imperatyvo: jeigu nieko naujo, tada jau geriau nieko.