Vilniuje, ŠMC kino salėje, įvyks peržiūra „Nesugalvoti dalykai“, pristatanti ankstyvąjį lietuvių videomeną. Peržiūros programa, sudaryta sekant menininkų pasakojimais, leidžia atkurti dešimtojo dešimtmečio ir jo pabaigos nuotaikas, kviečia prisiminti tai, kas šiandien jau istorija: videokasetes, naktinius TV „chatus“, laikmečio madą. Kita vertus, ankstyvajame lietuvių videomene keliami klausimai ar temos – vaizdinių daugis, feminizmo idėjos, televizinio formato ribos, dienoraštinis kinas, interneto estetika – aktualios ir šiandien.
Penktadienio (gruodžio 21 d.) 19 val. renginys – reta proga susipažinti su tokių autorių kaip Tomas Andrijauskas, Henrikas Gulbinas, Aistė Lapinskaitė, Laura Stasiulytė, Karla Gruodis ir kt. ankstyvąja kūryba.
„Ši programa supažindina ne su linijine videomeno raida, o su viena iš dešimtojo dešimtmečio interpretacijų. Programoje į ankstyvąją lietuvių videomeno kūrybą žvelgiama atsisakant menotyrinio objektyvumo, sekant pačių autorių ir jų kolegų istorijomis, tyrinėjant Vilniaus dailės akademijos archyvus. Tokia struktūra leidžia pabandyti atskleisti laikmetį nesiekiant nei tikslumo, nei juo labiau jo romantizavimo,“ – sako projekto vadovė ir programos sudarytoja Gerda Paliušytė.
„Nesugalvoti dalykai“ kartu yra didesnio, VšĮ „Meno avilys“ inicijuoto, projekto dalis. Juo siekiama suskaitmeninti ankstyvojo lietuvių videomeno darbus. Pasak G. Paliušytės, šiame sumanyme vietoje retrospektyvaus žvilgsnio svarbesnis kūrinių kismas laike bei juos supančios aplinkybės. Todėl peržiūra sudaryta ne pagal chronologiją ar estetines kategorijas, bet sekant įvykiais ir procesais, turėjusiais įtakos lietuvių videomeno raidai.
Tarp tokių minėtini: Vilniuje, ŠMC, vykęs pirmasis videomeno festivalis Lietuvoje „Festival Franco-Balte d‘art video“ (1993), Gintaro Šepučio inicijuoti videomeno kursai, veikę Vilniaus dailės akademijoje (1994–1997), Sonatos Žalneravičiūtės sudaryta geriausių Lietuvos videomeno darbų rinktinė (1996). Lietuvių videomenas formavosi neatsietai nuo kitų dešimtojo dešimtmečio kultūrinių reiškinių: pirmųjų feminizmo kursų Vilniuje, alternatyvios Šiaulių meno ir muzikos scenos, vieno formato ribų nepaisančios 90-ųjų televizijos, popmuzikos, grupių „Sel“ ar „BIX“ prodiusavimo ir kūrybos.
Be to, svarbus ir lietuvių videomeno pradžią žymintis įvykis – 1988 m. parodoje „Susitikimai“, Klaipėdoje, menininko H. Gulbino pristatytos abstrakčios audiovizualinės projekcijos „Nesugalvoti dalykai“, eksponuotos šalia tapybos ir grafikos darbų. „Nesugalvoti dalykai“ tęsiami ir šiandien – H. Gulbinas juos karts nuo karto permontuoja, pritaikydamas mėgstamą muziką. Ši nenutrūkstama „Nesugalvotų dalykų“ tąsa lėmė ir projekto pavadinimą.
„Nesugalvoti dalykai“ – VšĮ „Meno avilys“ iniciatyva pradėtas ankstyvojo Lietuvos videomeno skaitmeninimo projektas, kurio metu siekiama atrinkti, restauruoti ir suskaitmeninti lietuvių kūrėjų videomeną iš VHS laikmenos. „Nesugalvotų dalykų“ projektą talpina „Nepriklausoma sinemateka“. Projektą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Komentarai