Gilus nuobodulys, dreifuojantis tarp materijos ir idėjos, kaip tirštas rūkas, savimi įtraukia visus žmogiškosios ekspresijos aktus, pažymintis juos įtikinamu abejingumu. Būdamas “negatyvus” veiksmas, jis yra internalizuotas sąmonėje, apsuptas betikslingos anti-pragmatizmo variacijos, nukreiptos į “nieką”. Kaip ir bet kokia emocija, nuobodulys yra paverčiamas civilizaciniu antagonistu, paliktu “progresyvios minties” užribyje, nepaisant jo pagrindinės, kaip emocijos, tikslo: pažinimo. Kita vertus, nebūtinai vienintelė ir universali trajektorija turi būti orientuota pažinimo link, verčiau, tai yra viena iš prioritetinių trajektorijų žmogui, padedanti apsispręsti gyvenimo divizijoje. Tokia emocija nebūtinai turi nuvesti kryptimi į priekį, į šviesą ar absoliutų suvokimą; tokia emocija savo paskirtimi toli gražu nėra ir kelrodė žvaigždė – veikiau, tai minėto rūko būsena, nenulemta antropomorfistiškų geismų, esanti “čia” ir nuolatos tūnanti šalia.
Bežiūrint vengrų arthauzo ikonos Bela Tarr’o filmus eilės tvarka pagalvojama: kaip nuobodu, kaip sunku, kaip tamsu. Bet tai yra juntama, juntama, nors ir sąmoningai tenka ignoruoti faktinį susitaikymą su šių emocijų sąryšiu. Tarr’as kuria filmus derindamas tradicinių vertybių sanklodą su novatoriškais metodais, šitaip savo vaizduojamą pasaulį palikdamas autentišku analogu realybei. Pavadintas “despiritualizuotu Tarkovskiu”, Tarr’as nebijo savo vaizdiniuose naratyvuose pašiepti tų pačių naratyvų nereikšmingumo: “I don’t care about stories. I never did. Every story is the same. We have no new stories. We’re just repeating the same ones. I really don’t think, when you do a movie that you have to think about the story. The film isn’t the story. It’s mostly picture, sound, a lot of emotions. The stories are just covering something.” Kyla klausimas, kam tada žiūrėti arba rimtai vertinti autoriaus iš esmės jau naratyvinį kūrinį, jeigu jis pats linkęs į jojo sumenkinimą ir redukciją? Kalbinių žaidimų racionalioji pusė nukreipia į demotyvacinį momenta, bet emocinis smalsumas mus sugrąžina atgal, prie tos pačios artimos bet ignoruojamos patirties.
Gimęs ir užaugęs socialistinio režimo kultūroje, o vėliau matydamas ir pats pajusdamas įsitraukimą į kapitalistinės bangos įplaukimą, karjeros pradžioje Tarr’as turėjo daug socialinio įtūžio: pyktis, kurio pamatas buvo socialinis neteisingumas ir visiškas hierarchinis chaosas. Vėlesniuose etapuose Tarr’o filmų problematika tapo kiek sudėtingesnė ir ne tiek orientuota į patį materializmą. Vis tolyn ir gilyn į ontologinės ir net kosminės problematikos mišką, kurio pabaigoje – primtyvūs, minimalistiniai, itin paprasti gyvenimo motyvai be jokių grandiozinių revolicijos naratyvų. Svarbiausias jo filmuose išliko leitmotyvinis akcentas, čia jau kosminė fazė, besikartojanti vėl ir vėl be jokių reliatyvistinių išlygų, vėl ir vėl demaskuojanti naivaus progreso mitą. Su “Valuska” per egzistencinį dalyvavimą amžino rato lūkuriavimo procese:
ištrauka iš 2000-ųjų Bela Tarr’o filmo “Werckmeister Harmonies”
2011 metų “The Turin Horse” yra, ko gero, esminis, paskutinis ir plačiausiai apkalbėtas šio vengrų režisieriaus filmas, kurį išžiūrėti vienu prisėdimu gali pasidaryti pernelyg sudėtinga užduotis. 155 minutės vaizduojamo įtaigaus nuobodulio, persmelkto diskomfortą keliančia tuštuma. Į šį seansą galima būtų žiūrėti kaip į pasaulio sukūrimo procesiją atvirkštine prasme – baisus bet neišvengiamas vaikščiojimas tamsoje. Įžangoje pirmą ir paskutinį kartą paminėto Nietzsche’s įtaka besikartoja filmo leitmotyviniame tone, muzikoje, besikartojančiuose personažų aktuose.
ištrauka iš “The Turin Horse”
Filme yra ilga close-up scena, kurioje dėmesys sutelktas ties ugnies šviesa besišildančiu pilnu bulvių puodu. Bet kokioje kitoje situacijoje tai pasirodytų kaip absurdiškas, pataikaujantis arba pretenzingas ir tuščias susitelkimas, bet pačio filmo, amžinojo alkanumo ir godžios monotonijos kontekste, mesijistinė bulvės didybė pateisina vaizdiškai hiperbolizuotą išraišką. Tokiu būdu Tarr’o “regėjimo” pertekliai ar ekscentriškumai yra ne tik materialiosios, bet ir egzistencinės būties atrama, kuri teikia funkciją, nurodančią į žmonių gyvenimus, iškraipytus izoliacijos ar bet kokių kitų situacinių sunkumų. Toks prozinio sublimumo blizgesys paaiškina kokiais būdais Bela Tarr’o darbuose akivaizdžiai prieštaringi, netinkami, perdėtai nuoširdūs ar beviltiškai depresyvūs elementai gali turėti ir radikalią prasmę. “It’s about a heaviness of human existence” sako režisierius, paprastai.
Nuobodulys auga ir stiprėja kartu su suvokimu apie gyvenimo temporalumą, vadinasi, kiekvienas neigimas to yra kartu ir neigimas tiesos, neigimas realybės, kuri anksčiau ar vėliau bus sutikta prie vakarienės stalo su virtomis bulvėmis rankose ir blausia lempos šviesa virš galvos. Ar tokia atomazga yra prasminga? O gal vis dėlto nederėtų kelti tokių klausimų kaip naujų ieškojimų pateikčių, apart to, jog stoiškai prisiimti jau esančios archetipinės būsenos pajautą, vystomą tiršto rūko glėbyje. “You are doing always the same thing every day, but every day is a little bit different, and the life is just getting weaker and weaker, and, by the end, disappears. This is what this movie shows you.” – taip Tarr’as reziumuoja savo finalinį filmą, nebūtinai su kurioziškai optimistine viltimi, bet su atviru keliu emocijai bei realybei.
Komentarai