Sutrikusių kūnų standartai ir spektaklis „Seen“

Praėjusią vasarą įvyko monospektaklio „Seen“ (rež. Andra Kavaliauskaitė) premjera, prie kurios dirbo didelė kūrybininkų komanda. Kaip teigia režisierė, spektaklis – apie „valgymo sutrikimus, kūno kultą ir nemeilę sau“ yra pirmoji triptiko dalis; sukurtas jis pagal trijų merginų tikras istorijas, kurios sujungiamos viename Ūlos personaže. Herojė „žiūrovus sukviečia į vlogo filmavimą“, kurio metu įvairių menų sintezėje įvyksta „nesuvaidintas pasakojimas apie Ūlas, kurios trokšdamos kitų meilės ir pripažinimo, praranda pagrindinį turtą – save“.

Didžiąją spektaklio dalį filmuojamas veiksmas scenoje, tačiau projekcijoje ant sienos matome ne veikiančią Ūlą, o jos vidinį – autorės žodžiais – loftą. Pastarojoje apleistoje erdvėje įsibėgėja afektinių būsenų realybės šou. Jame epizodiškai pasirodo tarpusavy kontakto nepalaikančios emocijos: liūdesys, pyktis, (ne)(pasi)tikėjimas, džiaugsmas, baimė. Pastarosios žvaigždės, besistengdamos kuo geriau sužibėti, prisideda prie neigiamų prisiminimų atkūrimo bei perkūrimo atmintyje. Žiūrovai mato, kaip įvykiai Ūlos gyvenime, konfliktuodami su jos asmeniniais poreikiais, siekiais ir norais, iššaukia trumpalaikes, bet stiprias emocines reakcijas bei fizinį atsaką.

Spektaklyje gyvai skamba puikus vokalas ir unikalios dainos, skatinančios empatiją, užuojautą, gailestį tiems žmonėms, kurie yra emociškai gargarai, o fiziškai labai liesi – perfrazuojant spektaklyje skambančia dainą – kad net delnai jau per platūs juos apglėbti.

Šį kūrinį, kurio auditorija buvo beveik tik moterys ir merginos, teko matyti festivalyje „Išeities taškas“. Pats kūrinys pradžioje orientuotas į paauglių auditoriją – remiantis spektaklio atgarsiais – tapo aktualus įvairaus amžiaus publikai. Tai puikus įvertinimas, tačiau taip pat tikėtina nemažas iššūkis spektaklio režisierei. Deja, nors „Seen“ auditorija ir prasiplėtė, tačiau spektaklis netapo orientuotas ir į vaikinus. Tai įrodo, tokie atsiliepimai spaudoje kaip „Žiūrėjome spektaklį skirtą tik merginoms „Seen“, „Spektaklis tik merginoms (N-16) „SEEN“.“

Apskritai, į valgymo sutrikimus dažniausiai žiūrima per moterišką prizmę. Pokalbiai apsiriboja anoreksijos ir bulimijos paminėjimu jaunų merginų tarpe. Jau vien dėl to žmogui, turinčiam valgymo sutrikimų simtomų, sunku kreiptis pagalbos. Stereotipizuotu įsitikinimu valgymo sutrikimus gali turėti tik plona, jauna ir iš pasiturinčios šeimos kilusi baltoji mergina. Toks standartizuotas požiūris dažnai trukdo valgymo sutrikimų užuomazgas pamatyti iš anksto žmoguje, kuris yra didesnio kūno svorio ar vyresnis, ar save priskiria vyriškajai lyčiai, arba priklauso etninėms mažumoms (1). Taigi, dažniausiai valgymo sutrikimai yra apibrėžti lyties ir laikomi „moterų liga“, vaikinams sudėtinga pri(si)pažinti diagnozę sergant tuo, kas visur skelbiama, kaip „moteriška“ (2). Nors esama padėtis ir neleidžia įvertinti viso valgymo sutrikimų masto nepriklausomai nuo lyties, teigiama, jog itin neištirti vyrai, dažnai kenčiantys nuo sutrikusio kūno įsivaizdavimo, persivalgymo, netinkamos ir įvairios svorio/formų kontroliavimo elgsenos (3).

Daugelis teigia, jog šios srities diagnozėse apskritai reiktų naikinti kriterijus, besiremiančius simtomatika iš biologinės moteriškosios lyties (pvz., amenorėja) bei pejoratyvinės terminologijos vartojimą (pvz., „atsisako priaugti svorio“). Tyrimai turėtų būti daromi ne tik siekiant suprasti pačių ligų priėmimą visuomenėje, bet ir specialistų nuomones, naujai diagnozuojamų valgymo sutrikimų (pvz.: avoidantrestrictive food intake disorder ar binge eating disorder) vertinimus, taip pat reakcijas į netipinius sutrikimų atvejus (muscle dysmorphia) (4).

Andros Kavaliauskaitės spektaklyje ieškantiems pagalbos patariama kreiptis į valgymo sutrikimų specialistus, tačiau pamirštama priminti, jog ne visi specialistai yra natūraliai nešališki visuomenėje vyraujantiems stereotipams ir mitams. Taip, sveikatos specialistai, galintys padėti žmogui su valgymo sutrikimais, atlieka svarbų vaidmenį, tačiau matoma, kad specialisto išsilavinimas automatiškai nesuteikia atsparumo pacientų stereotipizavimui ir stigmatizavimui (1). Toks menkas priminimas spektaklyje ar diskusijoje po jo, tik suteiktų viltį, kad reikia ieškoti tinkamo specialisto ir nesustoti nusivylus pirmaisiais paieškų rezultatais.

Kitas aspektas apie specialistus ir valgymo sutrikimus yra toks, jog pasveikti, atrodo, gali tik finansiškai pajėgūs žmonės – nemokamos paslaugos yra abejotinos kokybės, o privatūs specialistai kainuoja daug. Kiek žinoma valgymo sutrikimams būdingas komorbidiškumas, tad norint spręsti savo sutrikimą kompleksiškai, su specialistų pagalba – gali tekti pirkti įvairias paslaugas, kainuojančias nuo 35 (50 min. psichologo konsultacija) iki virš 300 eurų (depresijos be vaistų gydymo programa „Įveik depresiją kitaip“). O į „Valgymo sutrikimų centrą“ patekti labai sunku, nebent esi pasiekęs kritinę ribą.

Minėto „Valgymo sutrikimų centro“ veikla tikrai labai svarbi ir naudinga bei be galo sudėtinga, tačiau ši institucija taip pat turi spragų. Viena jų, senajame „Valgymo sutrikimų centro“ puslapyje (informacija 2018 m. 08 mėn., šiuo metu puslapis naujinamas) nėra tyrimų šia tema – yra įkelta apžvalga rusų kalba ir „Valgymo sutrikimų centro mokomoji medžiaga mokykloms“ lietuvių kalba. Pastarasis 2005 metų dokumentas, nors ir tikėtina, kad vertingas, turi nemažai abejotinos kokybės turinio aspektų:

• ant viršelio pavaizduota itin kaulėta mergina kaip konotacija į valgymo sutrikimus, akivaizdžiai pastebimus kūne (nors tai jau pažengusios ligos simtomas), anoreksiją ir lytį;

• vadovėlyje daromos išvados nesiremiant jokiais tyrimais ir jokia statistika arba – jei remiamasi – naudojami 15 – 20 metų senumo tyrimai;

• naudojamos tokios mizoginiškos frazės kaip „Moterys ypač moka susieti savivertę su kūno vaizdu.“;

• naudojamos iliustracijos: liesa, linksma mergina apipavidalina nervinės anoreksijos aprašymą, o liūdna, stora – nervinės bulimijos ir t.t. (7)

Tokios medžiagos pateikimas atrodytų visiškai nesiekia atsiriboti nuo sutrikusio nuo valgymo sutrikimų kūno standartizacijos ir nenori atitrūkti nuo pacientų stereotipizavimo. Dėl to, netekus susidurti su šio centro teikiamomis paslaugomis iš anksto gali imti jomis abejoti.

Galima teigti, jog veiksmai, generalizuojantys valgymo sutrikimus ties anoreksija ir bulimija, žadina visuomenėje vyraujančius, jau ir taip giliai įsismelkusius, mitus. Tai trukdo pamatyti atvejo sunkumą, diagnozuoti sutrikimą, taip pat prisideda ir prie sutrikusių kūnų standartizuoto įsivaizdavimo. Nors „Seen“ turinys kupinas vyraujančiųjų stereotipų, tačiau retkarčiais sudėtinga suprasti, ar jie kritikuojami, ar pateisinami. Dažniausiai valgymo sutrikimų mitai kaltę suverčia tik mamoms arba tik šeimoms ir pan. Tuštumu ir paviršutiniškumu bei susirūpinimu tik fizine išvaizda, kaltinami ir patys nuo valgymo sutrikimų kenčiantys žmonės. Galima pamanyti, jog valgymo sutrikimai yra žmonių asmeninis, malonus ir nieko bloga neatnešantis pasirinkimas, gyvenimo būdas. Taip visuomenėje trivializuojami valgymo sutrikimai, gali privesti prie išvados, jog „madingiausia“ yra būti anoreksiku (-e), kuriam (-iai) paprasčiausiai reikia „tiesiog baigti“ arba „tiesiog valgyti“.

Dar vienas aspektas – sveikatos specialisto asmenybės bruožai, kurie – anot turinčiųjų valgymo sutrikimus – yra ypač svarbūs. Teigiamai vertinamas specialistas pats išgyvenęs valgymo sutrikimus. Svarbu pacientams ir tai, jog jis būtų iš to paties kultūrinio ir etninio diskurso bei turėtų panašius politinius įsitikinimus. Mažiau reikšmingas, bet taip pat pozityviai vertinamas terapeuto ir paciento amžiaus skirtumas – pacientai pozityviau vertina vyresnius specialistus. Fizinis patrauklumas laikomas neutraliu faktoriumi, tačiau per mažo ar per didelio svorio terapeutai buvo vertinami neigiamai (6). Nors niekas neturėtų aiškinti, kaip kūrėjui kurti, tačiau, mano galva, spektaklio kūrybinė komanda, siekdama ilgalaikio teigiamo poveikio, turėtų į visa tai atsižvelgti. Dėl to – pasikartosiu – labai keista, kai po spektaklio „Seen“ siūloma kreiptis į specialistus iškart neįspėjant apie galimus barjerus, trukdančius sulaukti pagalbos.

Analizuojant monospektaklio siužetą, pastebima, jog Ūlos personažas atsiskleidžia retrospektyviai keliaujant per neigiamus įvykius: nemeilė, nesu(si)pratimai ir patyčios patirtos iš šeimos ir kitų artimiausiųjų, valgymo sutrikimų apraiškos ir įsibėgėjimas, nenoras subręsti ir tapti matomai kaip suseksualintas objektas, toliau pateikiami ir neseni internetinių patyčių pavyzdžiai, spaudos straipsniai apie jaunimo savižudybes.

Visgi, tokia determistinė spektaklio eiga, kuri nėra itin kvestionuojama, gali priversti kūrinio turinį vertinti skeptiškai. Lygiareikšmės, labai aktualios, bet per mažai išvystytos temos neleidžia tiesiogiai jų sieti arba analizuoti jas atskirai. Tampa neaišku, ar spektaklis yra apie kūno kultą, valgymo sutrikimus ar paauglių patiriamas patyčias, seksualinį priekabiavimą, o gal jaunų žmonių savižudybes. Atrodytų, gali pripažinti pateikiamą priežastingumą, tačiau jaučiama, jog tarp temų neužpildomos jungtys.

Kad ir kaip bebūtų, Ūla taikliai parodo savo asmeniu, jog sergančių valgymo sutrikimais asmenybėse neretai svarbus aspektas yra perfekcionizmas. Sergantieji aplinkai, sau bei kitiems kelia tikslus, kurie neretai gali būti nerealistiški ir sunkiai įgyvendinami. Negatyvūs įvykiai ir veiksmai taip pat per daug generalizuojami ir pervertinami (overthinking), o – tuo tarpu – vykstantys pozityvūs įvykiai ignoruojami. Pats (ne)valgumas gali būti tik simptomas, kurį pasitelkus bandoma neadekvačiai įveikti tikruosius sunkumus (8,9). Perfekcionizmas, nors ir pripažintas neįmanomu ir sekinančiu, bloginančiu valgymo sutrikimus ir skatinančiu atsirasti nenumaldomiems kompulsiniams simtomams, sutrikusiųjų taip pat apibūdinamas kaip strategija, padedančia susidoroti su emocijomis, maža savigarba ar nerimu. Galbūt, dėl tokios dviprasmiškos perfekcionizmo funkcijos tiek Ūlai, tiek žmonėms, turintiems valgymo sutrikimų, sunku atsiriboti nuo idealumo siekio.

Inicijuoti diskusijas apie valgymo sutrikimus yra labai reikalinga, tačiau nelengva veikla. Svarbu, kad svarstymai, pradėti su prevencine intencija, netaptų patarimų pilnu, valgymo sutrikimus skatinančiu almanachu. Tačiau nereikia visų diskusijų ir kūrinių vertinti skeptiškai: kaip ne visi kūriniai yra skatinantys pasveikimą, taip ne visi kūriniai pasmerkti būti trigeriais.

Nors yra tyrimų apie teatro ir kitas terapijas, tačiau nerefklektuojamas pačių kūrinių santykis ir poveikis sveikimui nuo valgymosutrikimų. Daugiausia ištirta yra įvairi literatūra:

– Grožinė literatūra apie valgymo sutrikimus ar kurioje pagrindinis (-ė) veikėjas (-a) turi tam tikrų valgymo sutrikimų, labai neigiamai veikia nuotaiką, savigarbą, jausmus, nuomonę apie savo kūną (taip teigia 885 valgymo sutrikimus turintys žmonės).

– Dar žalingiau paveikia valgymo sutrikimų memuarai, biografijos ir autobiografijos, kurie neturintiems sutrikimų yra labai naudingi dėl šių ligų supratimo. Neigiamos įtakos turi netgi savipagalbos knygos.

– Fenomenalu tai, jog, kai kurie tyrimo dalyviai teigė sąmoningai siekiantys žalingos literatūros, nors ir žino, jog dėl to jų valgymo sutrikimai dar labiau pakryps neigiama linkme.

– Visa likusi beletristika (vėlgi priklausomai nuo turinio) vertinama labai teigiamai: tad, pavyzdžiui, nors ir J. R. R. Tolkien‘o „Hobitas“ gali tikrai „priversti įsigeisti maisto“, tačiau Hario Poterio serija gali žymiai paskatinti sveikimą (10).

Nors nėra ištirta, bet, galbūt, panašus poveikis gaunamas ne tik iš literatūros, bet ir iš teatrinių kūrinių, muzikos, video žaidimų ir t.t.

Remiantis pastarąja idėja, galima susimąstyti ir apie įvairiais medijų kanalais pateikiamas žinias, jų formą. Spektaklis „Seen“ užsimena, jog mados tendencijos skatina kūno kultą, tačiau kartais mada gali pasitarnauti pozityviai. Žurnalas Teen Vogue nėra to idealus pavyzdys, tačiau svarbu jį paminėti dėl kokybiško ir įvairaus turinio, dėl to, jog ant jo viršelių nuolat puikuojasi skirtingo sudėjimo ir etninės tapatybės stilingi, skirtingo kūno sudėjimo paaugliai. Svarbiausia, jame daug kalbama tikrai svarbiomis paaugliams temomis. Pavyzdžiui, paieškoje įvedus raktažodžius eating disorder, gauname beveik 2000 straipsnių rezultatų, tuo tarpu populiariausi (“Gemius Baltic” duomenimis) žurnalų portalai Lietuvoje ieškant valgymo sutrikimai, pateikia vos kelis straipsnius (moteris.lt (16 rezultatų); panele.lt (13); cosmopolitan.lt (7)). Be abejo, patikrinus žinių portalą delfi.lt gauname beveik 3000 paieškos rezultatų, tačiau jų turinys nėra kokybiškas – dažniausiai rašoma apie dietas, jų pasekmes, pateikiamos įžymybių istorijos, kas gali veikti kaip inspiracijos (thinspirations) ir pan. “Teen Vogue” straipsnių turinys – kokybiškai įvairesnis (pvz., neįgalaus žmogaus patirtys sveikstant nuo valgymo sutrikimų; ramadanas ir sergantieji anoreksija musulmonai; retos valgymo sutrikimų formos; kritika pro-eating judėjimams; LGBTQ ir valgymo sutrikimai ir t.t.).

Jau vien tai pagirtina, jog “Teen Vogue” skirtas paaugliams bendrai ir neatveria prarajos tarp lyčių. Juta Liutkevičiūtė (2018) ir Vigilija Žiūraitė (2013) skirtinguose straipsniuose prieina prie panašių išvadų, jog ko vaikinų žurnaluose apskritai nėra arba pasitaiko itin retai – merginų žurnaluose sukasi nuolat: dietos, mados, netikri dienoraščiai skatinantys domėjimąsi „mergaitiškais dalykais“, elgesio psichologija (12,13). Tad dėl tokių skirtumų normalizavimo, žurnalus skaitančios mergaitės jau nuo mažens skatinimos keisti savo gyvenimą, kovoti su savo kūno ir kitais netobulumais bei pasiekti savo asmenybės pilnavertiškumą tik per santykį su berniuku/vaikinu/vyru, kuriam ji būti fiziškai patraukli. Tai vienas pavyzdžių, kaip nepastebimai esame skatinami nepasitenkinti savo kūno status quo ir nerimauti bei planuoti savo kūno keitimą.

Vigi, anot R.L.Palmer (1993) nerimas dėl svorio nėra būtinas kriterijus, kad būtų diagnozuoti valgymo sutrikimai. Tai pažymi ir J.Polivy ir C.P.Herman (2002) teigdami, jog, nors sunku įsivaizduoti, jog valgymo sutrikimai išsivystytų be nepasitenkinimo savo kūnu, tačiau taip pat yra daug žmonių tiesiog nepasitenkinančių savo kūnais, tačiau tai nebūtinai perauga į valgymo sutrikimus. Tai vaizduojama ir spektaklyje, kada Ūla nors ir gauna daug nemeilės savo kūno atžvilgiu vis tiek labiau nerimauja ne dėl svorio, o dėl to, jog yra „nepakankama“.

Retkarčiais atrodo, jog monospektaklis „Seen“ stokoja platesnės perspektyvos, apsiriboja populiarių diskusijų apie valgymo sutrikimus ir kūno kultą temomis. Tačiau vis vien yra labai svarbi iniciatyva, žymi pradžia kalbėti šiomis temomis. Nors šiame kūrinyje yra nemažai nuansų, kurie galėtų būti permąstyti, tačiau apskritai spektaklis – nors šis straipsnis per mažai žvelgia į spektaklio meninę kokybę ir reikšmę – kalba orginaliai, labai aktualia ir sudėtinga tema, o svarbiausia subtiliai stengiasi skatinti nesigėdyti, save prisijaukinti ir mylėti.

Matome, jog visuomenėje egzistuoja ne tik standartizuotas idealaus kūno suvokimas, kuris neleidžia įvairiems kūnams normaliai funkcionuoti, tačiau lygiai taip pat standartizuojami ir sutrikę kūnai. Turintieji sulaukti pagalbos ne visada ją gauna: ar dėl artimųjų nepastabumo, ar dėl specialistų neapsivalymo nuo stereotipų, ar per didelių paslaugų kainų ir pan. Netobulo kūno turėjimas dažnai turi neigiamų pasekmių, tačiau apie jas ne visada diskutuojame, svarstome ar į jas gilinamės. Neretai pamirštame, kad, galbūt, galėtume problemas įveikti iš pozityvesnės pozicijos, skatindami teigiamą požiūrį į įvairų kūną.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Reas, L., Gulliksen, D., Levallius, J., Rasmus, I. 2017. Letter to the editor: Health professionals’ attitudes toward individuals with eating disorders: Who do we think they are?. Journal of Eating Disorders.
2. Thapliyal, P., Hay, P., Conti, J. 2018. Role of gender in the treatment experiences of people with an eating disorder: a metasynthesis. Journal of Eating Disorders
3. Mitchison, D., Mond, J. 2015. Epidemiology of eating disorders, eating disordered behaviour, and body image disturbance in males: a narrative review. Journal of Eating Disorders.
4. Shu, C., Limburg, K., Watson, H., Harris, C., McCormack, J., Hoiles. K., Forbes, D. 2014. Eating disorders in young males: moving beyond stereotype and stigma. Journal of Eating Disorders.
5. Edith, F., Jacques, L., Rouveix, M. 2010. Eating Behaviours in Relation to Emotional Intelligence. International journal of sports medicine.
6. Griffiths, Scott, Rossell, Susan, Mitchison, Deborah, Murray, Stuart, Mond, Jonathan. 2018. Pathways into treatment for eating disorders: A quantitative examination of treatment barriers and treatment attitudes. Eating Disorders.
7. VALGYMO SUTRIKIMAI, KŪNO VAIZDAS IR SAVIVERTĖ. 2005. Medžiaga mokykloms. Valgymo sutrikimų centras.
8. Čekuolienė, D., Pačešiūnaitė, A. 2010. Sergančiųjų valgymo sutrikimais asmenybės konstruktai.
9. Petersson, S., Johnsson, P., Perseius, K. 2017. A Sisyphean task: Experiences of perfectionism in patients with eating disorders. Journal of Eating Disorders.
10. Troscianko, Emily T. 2018. Literary reading and eating disorders: survey evidence of therapeutic help and harm. Journal of eating disorders.
11. Stephen P. Lewis, Klauninger, L., Marcincinova, I. 2016. Pro-eating disorder search patterns: the possible influence of celebrity eating disorder stories in the media. Journal of Eating Disorders.
12. https://sociologai.lt/2013/nevaikiski-zurnalai/
13. https://sociologai.lt/2018/uzsidek-sijonuka-rinktis-vaikino-megstama-spalva-ir-maziau-gincykis/
14. Palmer, R. L. 1993. Weight concern should not be a necessary criterion for the eating disorders: A polemic. International Journal of Eating Disorders, 14, 459–465.
15. Polivy, J., Herman, C. P. 2002. Causes of eating disorders. Annual Review of Psychology, 53, 187–213.
16. Dimitropoulos, G. 2008. Stigmatization of eating disorders. National Eating Disorder. Information Centre Elizabeth St.
17. Dignon, A., Annandale, E. 2005. The Anorexic Stereotype: A Sociological Analysis of the Medical Construction of Anorexia. University of Leiceste