“This place is like somebody’s memory of a town, and the memory is fading…” – sako personažas Rust Cohle iš kone kultinio HBO serialo “True Detective”, mistifikuodamas ne tik pačią vietą, bet ir jos atmintį, ištrinant ribas tarp realios patirties realybės ir fikcijos. Vietos patirtis nebeturi konkrečių faktinių egzempliorų įrodančių jos tikrumą, nebeturi praeities, prasmegusios užmirštame sapne apie realybę. Tai ne froidiškas intuityvus “temporalumo suvokimas” (transience), kurio metu iš pasąmonės į sąmonę persismelkia “žinia” apie giliausių brangių ir artimų afekcijų būtinybę į mirtį, į pabaigą. Tai yra savotiška “temporalumo” reformacija, apversta ir išvirkščiai apsivilkusi nauja oda. Temporalumas neegzistuoja ten, kur nėra ribų, pavaldžių erdvės ir laiko kontinuumui. Taip pat ir sapnas, kaip ir atmintis, prisiminimas, nėra įvilkti į koordinuotą erdvę, kurią styguoja trys jungtys: praeitis, dabartis ir ateitis. Šmėkliška būtis, kurią Jacques Derrida negriežtai priešstato ontologijai: “That is what we would be calling here a hauntology. Ontology opposes it only in a movement of exorcism. Ontology is a conjuration.”
(Fotografija iš “Dubliners” spektaklio produkcijos užkulsių, 2013 metai)
Lietuvių kalba žodį “haunt” siejame su vaiduokliškais (fizinių apsireiškimų) įvaizdžiais, “haunt” yra tai, kas “vaidenasi”. Tačiau Derrida, išvesdamas šį terminą, toli gražu nekalba apie kažkokią mistinę, okulistinę sferą, orientuotą į pirmapradį ir impulsyvų įbauginimą, “hauntologija” kyla iš jo samprotavimų apie tebegzistuojančią ir visuomenę gaubiančią marksistinę “šmėklą”. Knygoje “From Spectres of Marx” Derrida savaip interpretuoją Markso “A spectre is haunting Europe. The spectre of communism” implikaciją. Galbūt laikas, kurio metu proletariatas turi įvykdyti perversmą, šitaip nuverčiant dirbančiųjų žmonių išnaudotojus, jau praėjo, arba dar tik ateis? Galbūt tas revoliucinis momentas ir jo idėja egzistuoja čia ir ten, laiko ir erdvės kontinuume, ir vis dar vaidenasi kaip amžinai kvėpuojanti į nugarą šmėkla? Tai egzistuoja net ir neapsireiškiant jokiame fiziniame kūne, kaip ir marksistinės implikacijos, kurios nėra įkalintos istorijos labirintuose, nes jų dvasia nėra temporali – ji yra kaip čia esanti ir nesanti patirtis. “And its time, and the untimeliness of its present, of its being “out of joint.” – Derrida naudoja “out of joint” kalbėdamas apie “haunt” (vaidenimosi) motyvą laike ir šitaip dekonstruoja požiūrį į laiką, įvykdo ir atsikleidžia “lūžio” nuojautą jame. Tikriausiai galima “hauntologijos” konceptą pavadinti nauju dariniu, pataikaujančiu kalbai ir postmodernizmui, tačiau turint omenyje tai, kad iš esmės, savo idėja, jis priešinasi “įlaikinimui”, galbūt vis dėlto būtų patogiausia nustumti visus “kalbinių žaidimų labirintus” į šoną?
(Diego Rivera “Man at the Crossroads”, dažniau traktuojamas kaip marksistinis moderniojo monumentalizmo tapinys)
Taigi, hauntologinis motyvas mus įstumia į neaiškios dabarties sąlygas, kurioje susipina neryškūs praeities ir ateities, arba niekada neįvykusios praeities ir niekada neateisiančios ateities vaizdiniai. Nors nostalgija turi tam tikrą rolę, jos įtaka lieka tokia pat neapibrėžta kaip ir jos tikslas – nostalgija kažkam, ko niekada nebuvo. Čia galima pereiti iš termino suvokimo prie realių, kultūrinių atspindžių. 2013 metais žurnalistas David Brooks savo straipsnyje paminėjo žodį “data-ism”, taip įvardindamas kylančią ar jau egzistuojančią filosofinę visuomenės idėją. Vėliau šį terminą pabandė plėtoti pasižymėjęs istorikas Yuval Noah Harari, anot jo, duomenų srautas (Big Data) perima ne tik ideologinį viršų, bet ir stato pasaulį ant savo “procesoriaus”. Tam tikra prasme, dataizmo pagrindinė kalba yra ne “rašymas”, bet to rašymo “fiksacija”. Technologijų leidžiami mes turime priėjimą prie kiekvienos užfiksuotos realybės. Fiksuotoje realybėje susipina praeitis ir dabartis, ir tosios sąjungos momente gimsta naujas laiko suvokinys, kitaip tariant, ribų linijos tarp laiko matų praranda griežtumą, nes praeitis yra pasiekiama be jokių pastangų – vos keliais algoritminiais procesų aktais. “The future belongs to the ghosts” – sako Jacques Derrida filme “Ghost Dance”, ir dabar, įsijungę bet kokį filmą iš praeities, galime suprasti šio “vaiduokliškumo” paradoksą. Toks “vaiduokliškumas”, žinoma, gali intuityviai atsiskleisti tiek kino filmo formate, tiek muzikiniame kūrinyje, tiek kitame fiksuotos realybės šaltinyje, ir jau tapo pernelyg įprasta (priešingai, nei iki 90-ųjų) klausytis ne-gyvo garso koncertų per tam tikras vaizdines ar garsines rinkmenas, lygiai taip pat kaip ir žiūrėti kino filmus iš empiriškai nepažintos praeities. Užfiksuoti duomenys prikelia “negyvėlius” ir visi vaiduokliai iš laiko-anksčiau jau nebėra traktuojami kaip modernios visuomenės anachronizmai, veikiau, tai yra visuomenės identiteto dalis. Dažnai įvairūs teorikai, pavyzdžiui Jean Baudrillard, iškelia probleminius klausimus apie postmodernistinės (arba post-postmodernistinės) visuomenės identiteto paiešką, kalbėdami apie visą jungiančios pagrindinės idėjos nesatį ir sunykimą. Kaip turi veikti visuomenė, į ką gali atsiremti, į kokią pagrindinę motyvaciją ar idėją? Baudrillard knygoje “Simulacra and Simulation” įvardijo tris pagrindinius “simuliakros” (netikros realybės atvaizdas) laipsnius istoriškai: premodernus periodas; industrinės revoliucijos moderni visuomenė; vėlyvojo kapitalizmo postmoderni visuomenė. Pagal viską, atrodo, kad dabar gyvename vėlyvojo kapitalizmo postmodernioje visuomenėje, tačiau, ar tikrai taip yra? Ir nors duomenų srauto valdomos “simuliakros” sukuria realybės iliuzinę atmainą, dėl jau prieš tai minėtų laiko ir erdvės persipynimų dabartyje, yra pernelyg sudėtinga racionaliai įvertinti ir apibrėžti net ir “simuliakros” laipsnį. Internetas ir apskritai, duomenų fiksavimas, ne tik panaikina ribas, bet tuo pat metu, paradoksaliai, perima kontrolę į savo rankas. Viskas yra čia. Bet kartu ir nėra. Ir kaip Mark Fisher savo darbe “What is Hauntology?” priduria apie šį ribų susiliejimą: “…‘‘teletechnologies’’ collapse both space and time. Events that are spatially distant become available to audience instantaneously. Neither Baudrillard nor Derrida would live to see the full effects—no doubt I should say the full effects so far—of the ‘‘tele-technology’’ that has most radically contracted space and time, the Internet, and it is significant that the discourse of hauntology should have been attached to popular culture at the moment when cyberspace enjoyed dominion over the reception, distribution, and consumption of culture.”
(Ištrauka iš britų režisieraus Ken McMullen 1983 metų filmo “Ghost Dance”)
Pats terminas “hauntologija” modernioje pop-kultūroje (ypatingai muzikiniame kontekste) dažniau atpažįstamas kaip žanro signifikantas. Tokie kūrėjai kaip Leyland Kirby (The Caretaker), Ariel Pink, The Focus Group, Burial, ar labiau į hypnogogic pop krypstantys James Ferraro, Dean Blunt arba Oneohtrix Point Never išplečia šios sferos muzikinę plotmę link gilių lo-fi abstrakcijų, neaiškių nostalginių formų, jausmų laikmečiui, kurio niekada nebuvo. Ko gero, istoriškai autentiška inovacija jau nebeįmanoma (kaip pvz. “švietėsi” sintezatorių ir Berlin School laikais aštuntajame dešimtmetyje), Mark Fisher žodžiais: “Electronic music had succumbed to its own inertia and retrospection.” Kaip muzikoje, taip ir pačioje kultūroje, gyvename visuomenėje “po ateities”. Tarytum nepavykęs psichoanalizės seansas, kurio metu bandoma išsiaiškinti apie niekada neįvykusią praeitį, jos hauntologinė dvasia pasilieka su individu, čia egzistuojanti be jokios fizinės išraiškos. Ar užklydus į tam tikrą urbanizuotą vietovę galima teigti, kad čia jaučiama “Tvin Pykso” atmosfera, ir visų pirma, kas leidžia tai teigti? Ar juostinės fotografijos tendencija nutiesia tiltą nostalgijai į nepažintą ir neegzistuojančią atmintį? Ar mūsų patirtis “be patirties” yra priimtinas kelias į asociacijas? Vien jau darydami tokius teiginius, darome prielaidą laikui ir erdvei be linijinio naratyvo. Fiksacija viename lauke aprėpia tiek dabartį, tiek tiek praeitį, tiek ateitį, tuo pačiu metu sutalpina ir realybę bei fikciją. Viskas tampa vieniu. Laiko disjunkcija išleidžia “vaiduoklius” iš užmirštos praeities ir grąžina juos ateičiai, kurią sugebame prisiminti.
(“Sadly, The Future Is No Longer What It Was” – 2009 metų Leyland Kirby (The Caretaker) muzikos albumas)
Komentarai