Balandžio 3 d. 19 val. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, I a., Vilnius) atidaroma jaunosios kartos čekų menininko Jakub Choma paroda „Resilience“ (liet. Atsparumas). Tai – pirmoji šio menininko paroda Baltijos šalyse.
Įeini į erdvę ir ką pamatai? Ar matai sukonstruotus objektus, o gal kažką, supūstą vėjo? Ar tai milžiniška boružė kabo ant sienos – ar tik atrodo realu? Šios mažos mechaninės mašinos bendrauja tarpusavyje ar tai tik tavo karštligiškų smegenų fragmentas? Kaip čia esantys daiktai funkcionuoja? Ar šis daiktas kalbasi su savimi? O gal jo dalys bendrauja vienos su kitomis? Ar kažką sako tau? Kažką sako tau dabar pat, o tu nesupranti slaptažodžiu apsaugotos kalbos, nes nežinai slaptažodžio?
Galbūt verta kaip nors užmegzti ryšį su juo. Tačiau kaip? Bakstelėti pirštu. Galbūt pavyks. Pirštas išsitiesia ir atšoka nuo minkštos, lanksčios medžiagos. Žiūrėk, jis grįžo į savo formą. Tavo piršto paliktas įlinkis išnyko, tarsi jo nė nebuvo Ar liko pėdsakas? Ar kai kurios šito daikto dalys tave jaučia? Jei tarsime, kad visa tai sudaro vieną didelę sistemą (ekosistemą?), tuomet tai reikš, kad visos jo dalys susijusios, o jei bakstelėsi vienoje vietoje, šis daiktas rezonuos visose kitose vietose. Reiktų elgtis atsargiai ir nedaryti nereikalingų judesių. Niekad nežinai, kuo tai baigsis. Amazonės džiunglėse į mišką įeina dešimt žmonių, o išeina tik du. Kodėl tiedu išgyvena? Ką jie padarė gerai? Kaip suklydo likę aštuoni? Nelengva rasti saugią salą. Pirštas šokteli, išsiveržia uždegta ugnis. Džiunglėse suklykia beždžionės. Galbūt jos mėgaujasi romantišku vakaru ir mes joms maišome. Bet ar romantiką išrado ne žmonės? Ar tropikų beždžionės rengia romantiškus vakarus? Klyksmai ilgėja, sunku suprasti, jie tave gąsdina ar žavi. Matyt, ir tas, ir tas.
Kodėl tau ten reikia? Temsta. Čia pasidaro kiek pavojinga. Ar jau buvo pavojinga? Na, dabar pasidarė daug pavojingiau. Teks galvoti apie kiekvieną žingsnį. Žinai, kas svarbiausia? Žinai. Jei dingsi džiunglėse, niekas tavęs neras. Džiunglės tave praris. Milžiniška boružė į savo lizdą parsineš visa, ko nepribaigs plėšrūs augalai. Tavo dalys išsisklaidys miške, niekas nebegalės jų surinkti atgal. Šiaip ar taip, tu nesi dėlionė. Kartais neblogai būti dėlione. Jausti gretimas dalis visuose keturiuose savo šonuose. Jei būtum dėlionė, kokį vaizdą pasirinktum? Kažką iš mokslinės fantastikos? Ar banalų natiurmortą? Dėliones su natiurmortais ir peizažais perka dažniau, jei tikėsime stalo žaidimus gaminančių kompanijų statistika. Bet tu nenori būti kaip kiti. Pasiduoti masiniam skoniui. Bet kas galų gale pasakys, kodėl tai blogai?
Mano manymu, mes jau toli pažengėme. Pažvelk, jau nebe taip ir paprasta atskirti tave nuo aplinkos. Atradai prieigos būdą. Ar tiesiog nusipirkai gerą kamufliažinį kostiumą ginklų parduotuvėje? Jei miškas pamatys, kad vaikštai čia su ginklu, tave sunaikins. Nors kas sakė, kad čia apskritai miškas? Tik paprasta ištapyta vaikų žaidimų aikštelė. Greitai ateis vaikai ir pasigirs siaubingas riksmas.
Jie ims viską liesti ir jei kas nors turės flomasterį, jie viską nuspalvins. Geriau išeiti kuo greičiau. Tegul miškas pasirūpina savimi. O gal verta palaukti vaikų ir perspėti, kad milžiniška boružė gali juos nusinešti į savo lizdą? Nors nežinai, ar čia tikrai tavo reikalas. Tau tiesiog patinka subtilumas ir puikiai išbaigtos detalės, nepažįstami garsai, kvapai… Atsipalaiduoji ir jauti, kaip slaptažodžiai ima patys kalibruotis…
Dieve mano, kur dingo tavo pirštas?
– Natalija Serkova
(Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas)
Jakub Choma (g. 1995) yra jaunosios kartos menininkas, gyvenantis ir dirbantis Prahoje. Baigęs tapybą Prahos Menų, architektūros ir dizaino akademijoje, Choma pasitelkia įvairias medžiagas bei skaitmenines technikas skulptūriniams koliažams arba tankioms ir daugiasluoksnėms aplinkoms kurti. Meninininkas surengė solo parodas Polansky galerijoje, Prahoje, Liste mugėje, Bazelyje (artėjanti), bei dalyvavo grupinėse parodose Horizont galerijoje, Budapešte, A.M.180 galerijoje, Prahoje ir kt.
Paroda veiks iki gegužės 11 d. Paroda veikia IV-V 15-19 val. ir VI 12-16 val.
„Editorial“ programą remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos Kultūros Taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, o prie šios parodos įgyvendinimo taip pat prisidėjo Polansky galerija (Praha).
ENGLISH
Jakub Choma “Resilience” in “Editorial” project space
Editorial is delighted to introduce a solo show “Resilience” by a young generation Czech artist Jakub Choma opening on April 3rd 7 pm.
You enter the space and what do you see? Do you see constructed objects, or maybe something accidentally blown with the wind? Is it the remains of a giant ladybug hanging from the wall or does it just seem real? Are these small mechanical machines communicating with each other, or is it all just a figment of your inflamed brain? How do things work here? Does this thing communicate with itself? Or are there parts of it which talk to each other? Or does it say something to you? It is saying something to you right now, and you cannot make out its password-protected language, because you do not know the passwords?
It may be worthwhile to somehow establish communication with it. But how? Poke a finger. It might work. The finger springs and bounces off the soft, pliable material. Look, it is back in its form. The dent from your finger has disappeared, as if it did not exist at all. Is there a trace? Did parts of this thing feel you? If we assume that all this constitutes one big system (ecosystem?), then it will mean that all its parts are interconnected, and if you poke in one place, this thing will resonate it in all other places. You need to be careful and not to make unnecessary movements. You never know what this may lead to. In the Amazon jungle, ten people enter the forest, and only two come out. Why do these two survive? What did they do right? What were the other eight wrong about? It is not easy to find a safe island. Finger springs, lit fire goes out. Monkeys scream in the jungle. Perhaps they have a romantic evening, and we bother them. But wasn’t it that people
invented romance? Do tropical monkeys have romantic evenings? The screams are
getting longer, you can’t understand if they scare or fascinate you. Both I guess?
Why do you need to get there? It’s getting dark. Here it gets a little dangerous. It already has been dangerous here? Well, now it becomes much more dangerous. You will have to watch your every step. Do you know what is most important? You know it. If you disappear in this jungle, no one will find you. The jungle will eat you up. The giant ladybug will take to its nest the remnants of what predatory plants does not finish. Your parts will be dispersed around the forest, and no one will be able to put them together. After all, you are not a puzzle. It’s so good to be a puzzle sometimes. To feel adjacent parts next to all four of your sides. If you were a puzzle, which image would you choose for yourself? Something from the science fiction? Or a banal still-life? Puzzles with still lives and landscapes are bought more often, if to believe the statistics of companies that
produce board games. But you do not want to be like everyone else. To indulge into mainstream tastes. But who can eventually explain what is wrong with doing this?
In my opinion, we are well advanced. Look, it becomes not that easy to distinguish you from the environment. You found the approach. Or have you just bought a good camouflage suit at a gun shop? If the forest finds out that you walk here with a weapon, it will destroy you. Although who said that this is forest after all? Just a simple painted children playground. Soon the children will come here and a terrible scream will rise.
They will start to touch everything, and if someone has a felt-tip pen, they will paint it all. Worth leaving as soon as possible. Let the forest take care of itself. Or is it worth waiting for the children and warn them that a giant ladybug can carry them to its nest? Although you are not sure that this is your business. You just enjoy subtlety and elaboration of details, unfamiliar sounds, smells … You are relaxed and feel how the passwords begin to calibrate themselves …
My God, where did your finger go?
– Natalya Serkova
Jakub Choma (b. 1995) is a visual artist based in Prague (CZ), studies painting at the Academy of Arts, Architecture and Design. Choma uses a variety of materials and digital techniques to create works that often take the form of sculptural collages or complex, layered environments.
The show will run until May 11, 2019. Editorial is open Thursday – Friday 3-7 pm and Saturday 12 – 4 pm.
Editorial program is kindly supported by the LR Ministry of Culture, Lithuanian Council for Culture, Vilnius Municipality. This exhibition is also made possible with a support by Polansky gallery (Prague).
Komentarai