[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
Prieš savaitę į virtualią Vilniaus kultūros centro „Platforma“ pašto dėžutę atkeliavo laiškas, kuriame Oskaro laureatas, kino kūrėjas Ari Gold klausė, ar negalėtų čia surengti savo kūrybos peržiūros. Tuo metu režisierius savo filmus rodė Latvijoje, kur viskas buvo organizuojama panašiu paskutinės minutės principu. „Platformą“ pasiūlymą priėmė ir šiandien Vilniuje režisierius pristatys savo absurdo komediją „Adventures of Power“ apie oro būgnininkus ir galbūt dar kelis trumpametražius filmus.
Ari Gold yra amerikiečių kino kūrėjas, aktorius ir muzikantas. Jo trumpametražis filmas „Helicopter“ apie motinos mirties pasekmes laimėjo jam 1972-aisiais „Oskarų“ akademijos įsteigtą Studento apdovanojimą. Jo laureatais yra tapę tokie dabar žinomi veikėjai kaip Pete Docter, Robert Zemeckis, Patricia Riggen, Cary Fukunaga, Patricia Cardoso ar Spike Lee. Pilnametražis režisieriaus debiutas su jau minėtu „Adventures of Power“ įvyko nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“ 2008-aisiais, o Europoje – Karlovy Varuose, Čekijoje. Šis filmas – kultinė komedija apie šachtininką, kuris atranda pogrindinę oro būgnininkų subkultūrą, galinčią pakeisti pasaulį. Ari Gold ne tik parašė šio filmo scenarijų, režisavo jį, bet ir atliko pagrindinę rolę.
Prieš kelis metus pasirodęs antrasis režisieriaus filmas „The Song of Sway Lake“ pasakoja apie muzikos kolekcionierių, kuris su savo draugu bando išvogti retą muzikos įrašą iš savo šeimos vasarnamio. Beje, tą „retą“ dainą specialiai filmui sukūrė režisieriaus brolis dvynys Ethan’as Gold’as. Vis dėl to didelio entuziazmo iš kritikų filmas nesulaukė, jie pastebėjo dėmesį detalėms, tačiau užkliuvo tai, jog taip ir neaišku, kaip „išpakuoti“ filmo turinį. Kaip pastebėjo „Los Angeles Times“: „Ši daina turi kabinančią melodiją, tačiau jos aranžuotė – sujaukta.“ Filmas labiau garsėja kaip paskutinis 2014-aisiais mirusios aktorės Elizabeth Peña vaidmuo.
Panašu, romantinė drama nėra žanras, kuriame Ari’s Gold’as jaučiasi geriausiai. Galbūt jam labiau tinka tragikomedija? Ypač turint omeny tokius jo pasiekimus kaip „Metų apsipūtėlis“, kuriuo jį apdovanojo žurnalas „High Times“ ar Gineso rekordų knygoje užfiksuotas vadovavimas didžiausiam Žemėje oro būgnininkų ansambliui.
Prieš susitikimą „Platformoje“ su režisieriumi Ari’u Gold’u prisėdome trumpam pokalbiui.
Prieš 10 metų apibūdinai save kaip „kino kūrėją, gyvenantį aveniu C, važinėjantį dviračiu ir grojantį ukulele”. Kokia būtų šiandieninė versija?
Esu kino kūrėjas ir aplinkosaugos aktyvistas, išgyvenantis iš kuprinės ant pečių Rytų Europoje. Tačiau vis dar važinėju dviračiu ir šoku keisčiau nei daugelis mano draugų.
Tavo tėvas, rašytojas Herbert Gold, dalyvavo bytnikų judėjime, daug keliavo autostopu po Valstijas. Toks viešas gyvenimas gali atrodyti nuostabiai, tačiau dažnai yra gana skausmingas asmeniškai, o geri menininkai nebūtinai yra geri tėvai. Kokie tavo prisiminimai ir santykiai su tėvu?
Ką gi, pakalbėkime rimčiau! Na, mano tėvas ir aš esame labai artimi. Jam prireikė daug laiko išmokti, kaip pamatyti savo vaikus tokius, kokie jie yra – jis visada matė mus pro savo „įsivaizdavimo“ apie mus objektyvą. Toks paradoksas būdingas kai kuriems rašytojams – jie susikuria asmens įvaizdį (gerą ar blogą) ir tai jiems tampa savotišku kūriniu. Jis visada mylėjo, tačiau nebuvo geriausias klausytojas. Praradęs klausą, norėdami susikalbėti su juo dabar turime rėkti, ironiška, jis tapo geresniu klausytoju.
Tavo filme „The Song of Sway Lake“ yra personažas iš Rusijos. Ar tai kažkaip susiję su tavo šeimos šaknimis?
Iš tikrųjų mano tėvo šeima kilusi iš kaimo dabartinėje Ukrainoje – jie pabėgo norėdami išvengti pogromų. O personažo iš „The Song of Sway Lake“ prototipas yra rusas, su kuriuo kartu mokėmės kino mokykloje, jis toks pat išprotėjęs kaip ir filmo personažas. Aktorius, Robert Sheehan, iš tikrųjų yra airis, dabar vaidina dideliame „Netflix’o“ seriale „Umbrella Academy“. Mano draugas padėjo prižiūrėti vaidybą. Ji tokia perdėta, kad kai kurie žmonės galvoja, jog aktorius pervaidina, tačiau mano tikrasis draugas rusas iš tikrųjų toks.
Kaip susidomėjai filmais? Leisk spėti, pradėjai nuo rašymo kaip tavo tėvas, ar ne?
Taip, tai tiesa. Būdamas 10-ies pradėjau rašyti romaną apie gigantišką sraigę puolančią Braziliją ir didvyrį, nuvedantį ją į druskos kasyklą. Šios istorijos taip ir nebaigiau, nes mano mokyklos simpatija pasakė, kad ji norėtų pasikalbėti su manimi ir meilė mane išblaškė. (Tai ilgai netruko).
Esi (studentišku) „Oskaru“ apdovanotas režisierius, tačiau interneto paieškoje suvedus „Ari Gold“, pirmieji rezultatai yra apie išgalvotą personažą iš tragikomiško televizijos serialo „Entourage“. Atrodo, realybė pralaimi prieš fikciją?
Taip, tokia situacija išties erzina. Mano vardą pavogė mano būgnininko vadybininkas, kai jie sukūrė TV šou, kuriame jis galėtų vaidinti! Sukūriau vaizdo atsakymą, kurį paskelbiau AriGold.net. Kartą buvo iškviestas į Tailandą, nes kažkas pagalvojo, kad esu tas (išgalvotas) agentas, tiksliau jį vaidinantis Jeremy Piven. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Esi pagarsėjęs taisyklių laužymu, tačiau jei vis dėlto būtų 10 Ari Gold filmų taisyklių – kokios jos būtų?
Na, mano trumpametražyje „Culture“ iš tikrųjų yra dešimt taisyklių, kurias pavadinau savo „dogma“, truputį šaipydamasis iš danų „Dogme“ grupės. Dabar pasakyčiau, kad gyvenimas turi būti pilnas džiaugsmo ir dvasios, taip pat – ir filmai. Mes žudome šią planetą ir viskas, ką darome, turėtų kaip nors prisidėti prie žmonių žadinimo. Filmo taisyklės galėtų būti: pažadinti sielą, pažadinti kūną, pažadinti džiaugsmą, juoką, ašaras, šokį, viščiukus ir ledus. Ar jau dešimt?
Vienas tavo mentorių yra režisierius Alejandro Jodorowsky. Galbūt teko girdėti apie kino kūrėją Joną Meką iš Lietuvos?
Taip, netgi rodžiau savo trumpametražius „Anthology Film Archives“, Jono Meko įstaigoje Niujorke. Deja, niekada neteko jo sutikti.
Kalbant apie Alejandro Jodorowsky, jis įteikė man Taro kortą, turinčią labai intensyvią psichologinės magijos užduotį, vedančią į mano „Oskarą“ laimėjusio studentiško darbo „Helicoper“ tęsinį. Visus atnaujinimus dedu į AriGoldFilms.com/jodorowsky. Turiu apsirengti kaip mano motina ir iš naujo suvaidinti jos mirtį. Ir tai tik pradžia. Beprotybė.
Groji keliose muzikos grupėse „The Gold Brothers“ ir „The Honey Brothers“. Ar vis dar dalyvauji jų veikloje ar visiškai atidavei šią sritį savo broliui Ethan’ui?
Mano brolis Ethan Gold yra muzikos genijus. Savo grupėse visada buvau savotiškas juokdarys. Vis dar groju pianinu, o mano grupių nariai kalba, kad reikėtų vėl pagroti. Prašau, sekite mano brolį Ethan Gold „spotifajuje“!
Esi žurnalo „High times“ apdovanojimo „Metų apsipūtėlis“ laimėtojas. Ar buvo sunku tai pasiekti? Ar ši veikla yra svarbi tavo kūrybinio proceso dalis?
Juokingiausia šios istorijos dalis ta, jog aš nerūkau žolės. Viename filme vaidinau kietą narkotikų prekeivį ir taip laimėjau šį prizą. Tai buvo netikėtumas, atsiradęs iš niekur. Gavau trofėjinį bongą. Manau, „didesni“ psichodelikai tikrai prisideda prie asmenybės augimo, bet kažkodėl niekada nemėgau žolės.
Gineso rekordų knygoje užfiksuota, jog vadovavai didžiausiam oro būgnų ansambliui planetoje?
Kiekvienam reikia daugiau groti oro būgnais. Jei žmonės grotų jais visą dieną, jie negalėtų laikyti ginklų. Kaip sako oro gitaristai: „Make Air, Not War“. Vis dėlto oro būgnai – geresnis užsiėmimas nei oro gitaros.
Kaip atsitiko, jog atsidūrei Baltijos šalyse?
Po to, kai mano filmas „The Song of Sway Lake“ birželį buvo parodytas Ispanijoje, mane aplankė draugas, žurnalistas ir fotografas Gordon’as Sander’is. Viskas baigėsi tuo, kad savo filmus rodžiau kultūros centre „Kanepes“ Rygoje, o po to dalyvavau dar 6 peržiūrose visoje Latvijoje. Spėju, nusprendžiau, kad myliu Baltijos šalis. Mane visada viliojo mintis, kad čia gyveno paskutiniai pagonys Europoje.
Ką planuoji rodyti „Platformoje“ Vilniuje? Gali trumpai pristatyti?
Rodysiu savo oro būgnų komediją „Adventures of Power“ ir, galbūt, keletą trumpametražių.
„Adventures of Power“ yra epinis pasakojimas apie meilę, rokenrolą, oro būgnus ir Amerikietišką svajonę. Iš tikrųjų tai labai dvasingas ir politinis filmas, pretenduojantis į absurdišką rokenrolo komediją. Girdėjau, jis geras apsipūtus… bet, žinoma, pats negaliu to žinoti. Subrendau ir dabar jaučiu malonumą jį žiūrėdamas. Tik jį užbaigęs, supratau, koks jis vis dėl to nenormalus.
Šiuo metu kuri veiksmo ir nuotykių serialą apie ekologiją, karą, šamanizmą ir žmogaus dvasios išlaisvinimą. Skamba panašiai lyg Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“. Gali papasakoti truputį daugiau?
Taip, Margaret Atwood padarė tam įtaką. Taip pat Ursula K. LeGuin, Starhawk ir kitos eko-feministinės mokslinės fantastikos rašytojos. Iš tikrųjų šiuo metu perrašinėjau scenarijų filmui vietoje serialo. Galiu tik pasakyti, kad kalbama apie miesto bendruomenę, bandančią išgyventi ekonominę ir ekologinę griūtis ir pasitelkiančią tam šiukšles, dviračius, ginklus ir viščiukus. Kažkas panašaus į „District 9“, psichodelikus ir „Babe“. Jeigu gali tai įsivaizduoti…
Koks judančių paveikslėlių rinkinys tave sužavėjo paskutiniu metu?
Na, pastaraisiais metais mano favoritas yra pjesė „Tristan and Yseult“, kurią suvaidino „KneeHigh Theater“ kompanija iš Kornvalio, Anglijoje. Taip pat man patiko „The OA“ serialas „Netflix’e“. Esu šališkas, nes pažįstu jo kūrėjus, tačiau tai iš tikrųjų geras reginys.
Internete:
AriGoldFilms.com
Instagram.com/arigold
Facebook.com/arigoldfilms
AirDrummer.com
[ ENGLISH VERSION ]
Ten years ago, you’d described yourself: a filmmaker who lives on Avenue C, rides a bicycle, and plays the ukulele. How would you describe yourself today?
I’m a filmmaker and environmental activist who lives out of a backpack in Eastern Europe – but I still ride bicycles and I still dance in a stranger way that most of my friends.
Your father, novelist Herbert Gold, was involved in Beat Generation movement, travelled a lot and hitchhiked all over The States. That public life might look glorious, but sometimes it’s quite painful on personal level and good artists are not necessary good fathers. What are your memories and relationship with your father?
Now you’re getting serious! Well, my dad and I are very close. It took a long time for him to learn how to see his children in a real way – he always saw us through the lens of his “idea” of us. That’s the paradox with some writers, they get an idea (good or bad) about a person and it becomes a kind of fiction. He was always loving, but not the greatest listener. As he has lost his hearing, and we have to shout to talk to him, ironically he’s become a better listener.
There’s a Russian guy in your The Song of Sway Lake movie. Is that somehow relate to your family roots?
Actually, my dad’s family was from a village in what’s now Ukraine – they escaped to avoid pogroms. The Russian character in The Song of Sway Lake is based on a Russian friend of mine from film school, who is as crazy as the character in the movie. The actor, Robert Sheehan, is actually Irish, and now stars in a big Netflix show, Umbrella Academy. My friend helped monitor the performance. It’s so exaggerated, some people think he’s overacting, but my real Russian friend really is like that.
How did you get interested in films? Let me guess, you’d started from writing like your father, hadn’t you?
Yes, it’s true. When I was ten I started a novel about a giant snail attacking Brazil, and the hero leading it into a salt mine. I never finished because a girl I liked at school said she would talk to me, and I got distracted by love. (It didn’t last.)
You’re (student) Oscar wining director, but still in google the first results are about fictional character from comedy-drama TV series Entourage under the same name. Looks like reality loses against fiction?
Yes, this is an annoying situation. My name was stolen by my drummer’s manager when they created a TV show for him to star in! I did make a response video, which I put at AriGold.net. I was once invited to Thailand because someone thought I was a (fictional) agent, so, you know, silver linings I guess.
You’re famous for breaking rules, but if there are the 10 rules of Ari Gold Films – what would they say?
Well, my short film “Culture” actually has ten rules, what I called my Dogma – poking fun at the Danish Dogme group. Now I’d say that life has to be full of joy and soul, and so do movies. We are killing our planet and everything we do should somehow be helpful in waking people up. Film rules might be: wake up the soul, wake up the body, wake up the joy, laughter, tears, dancing, chickens, and ice cream. Is that ten?
One of your mentors is Alejandro Jodorowsky. Have you heard about Lithuanian filmmaker Jonas Mekas?
Yes, I actually showed my short films at Anthology Film Archives, Jonas Mekas’s organization in New York. Unfortunately I never met him. As for Jodorowsky, he gave me a tarot reading an a very intense psychomagic assignment, which is leading to an extension of my student-Oscar-winning film “Helicopter.” I’m putting the updates at AriGoldFilms.com/jodorowsky . I had to dress as my mother and re-enact her death. That’s just the beginning of it. It’s insane.
Your were involved in several music band like The Gold Brothers and The Honey Brothers. Are you still active in music scene or you left it to your brother Ethan completely?
My brother Ethan Gold is the musical genius. In my bands, I was always kind of the clown – comic relief – sort of like a jackrabbit on crack cocaine. I do still play piano and my bands talk about playing again. My brother might come to Lithuania again sometime and we’d love to play together. Follow my brother Ethan Gold on Spotify please!
You’re the winner of High Times Magazine’s “Stoner of the Year” award. Was it hard to achieve it? Is that activity an important ingredient of your creative process?
The crazy thing about winning “stoner of the year” is that, honestly, I don’t smoke pot. I acted, as a cool drug dealer, in a movie and that’s how I won the prize. It was a surprise and it came out of nowhere. The prize is a trophy bong. I do think bigger psychedelics are really great for personal growth but I never really liked pot, for some reason.
You hold a Guinness record for commanding the largest ever air-drum ensemble on earth?
Everyone needs to air-drum more. If people air-drummed all day, they couldn’t hold weapons. As the air-guitarists say: make air not war. But air-drumming is better exercise than air-guitar.
How did it happen, that you appeared in the Baltics?
I was visited a friend of mine, a journalist and photographer named Gordon Sander, in Riga, after my movie The Song of Sway Lake came out in Spain in June. I ended up screening my movies at the Kanepes Cultural Center, and that led to 6 more screenings around Latvia. I guess I decided I love the Baltics. I’ve always been attracted to the idea that this was the last pagan country in Europe.
What you gonna screen at Platforma in Vilnius? Can you introduce it?
I’m showing my air-drum comedy Adventures of Power, and maybe a short film or two. “Adventures of Power” is an epic tale of love, rock’n’roll, air-drumming & the American Dream. It’s really a spiritual and political movie pretending to be an absurdist rock’n’roll comedy. I’ve heard it’s good with pot… not that I would know, of course. I’ve grown to really enjoy watching it, and I didn’t realize how truly insane it was until after I made it.
You’re working on game-changing action-adventure fiction TV series about ecology, war, shamanism and the liberation of the human spirit. Sounds a bit like Margaret Atwood’s Oryx and Crake. Can you tell us a bit more?
Yes, Margaret Atwood is a big influence. Also Ursula K. LeGuin and Starhawk and other eco-feminist science-fiction/fantasy writers. I’m actually re-writing the story now as a movie instead of a TV show, but I’ll just say it’s about an urban community trying to survive economic and ecological collapse, using trash, bicycles, guns, and chickens. It’s influenced by District 9 and psychedelics and Babe the pig. If you can imagine that…
What was the last set of moving images that amazed you?
Well, my favorite thing in years was actually a play, Tristan and Yseult by the KneeHigh Theater company out of Cornwall, England. I also liked the OA on Netflix. I’m biased by knowing the creators but it was a really great show.
Komentarai