Man šešeri ir ką tik puokštę kardelių iškeičiau į matematikos vadovėlį. Šiandien mano pirma rugsėjo pirmoji ir, nors šį mainų ritualą teks kartoti vėl ir vėl, pirmi kartai visuomet būna ypatingi. Galbūt todėl, kai iš mokyklos grįžtu namo, į labai pilką ir dar labiau mylimą blokinį daugiabutį, tėtis paleidžia Rammstein’us. Jų vardas nukelia į devinto dešimtmečio JAV oro pajėgų bazę Vokietijoje, kurioje per lakūnų pasirodymą, tiesiai virš 300 000 žmonių minios susiduria ir sprogsta trys lėktuvai. Bet šiandien esame kitur. Šiandien svetainėje šokam pagal ‘MOSKAU‘, kol darbininkai iš DDR mums pasakoja apie Maskvą – seną prostitutę auksiniais dantimis. Toks šventinis šventadienio metalas.
Man dvidešimt. Rugpjūčio 6d. dabarties pasiilgę klausytojai Vingio parke laukia britų ‘1975‘ internetinių santykių tyrimo. Šiandien judu priešinga kryptimi – keliauju į Rygą vaikytis savo praeities vaiduoklių. Ir iš tiesų – ar vis dar verta Rammstein’uose ieškoti dabarties? Ar tai tikrai yra muzika, galinti reflektuoti esamąjį laiką? O gal tik geras fonas pusamžių dėdžių ir tetų šokiams, papildytas pirotechnikos efektais? Koncertas prasideda. Užgroja Hendelis. Lėtai pakyla raudona Rammstein vėliava. Mano vaikystės svajonė – išgirsti gyvai grojančią Neuen Deutschen Härte grupę – išsipildo. O tuomet nutinka kai kas keisto. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Rodos, jog nėra prasmės per daug tuščiažodžiauti apie pasirodymą – juk vien Rammstein pavadinimas, kiekvienam save gerbiančiam melomanui, iškalbingesnis už dėžę ‘Raffaello‘ saldainių. O jei vis dėlto klausiate, ar vokalistas ir šįkart atliko savo jau klasiką tapusį Till Hammer judesį, o tuomet po sceną švaistėsi su ugnies šautuvu, viskas, ką galiu jums atsakyti, yra ‘žinoma‘.
Galbūt jums taip pat įdomu, ar per ‘Mein Teil‘ – dainą, įkvėptą iki gyvos galvos nuteisto vokiečių kanibalo Armin Meiwes ir jo internetiniame forume sutiktos aukos, savanoriškai pasisiūliusios būti suvalgytos, ‘draugystės‘ – grupės lyderis savo šautuvą panaudojo bandydamas iškepti klavišininką? (būčiau nusivylusi, jei būtų buvę kitaip)
Fejerverkai? Konfeti? Daug garso ir šviesų? (taip, taip ir dar kartą taip)
Bet jūs bet kuriuo atveju visa tai jau žinojote. Vis dėlto galbūt nežinojote, jog 23 metus kartu grojantis vokiečių sekstetas, kaip ir priklauso stereotipiniams vokiečiams, veikia lyg gerai prisuktas laikrodis – koncertas prilygsta studijiniams įrašams, kuriuose nėra vietos nei klaidoms, nei atsitiktinumais ar, apsaugok Viešpatie, improvizacijoms (deja, bet pirotechnika, suporuota su džiazu, neskamba kaip itin puiki idėja).
Šįkart Rammstein‘ų muzikinis teatras į Europos stadionus sugrąžina ne tik kojas trypti priverčiančią klasiką (‘Du hast‘, ‘Sonne‘ ar ‘Pussy‘), bet ir pristato naujienas iš po dešimties metų pertraukos sukurto albumo, sumaišančio industrinį metalą su didesne elektronikos doze ir piktoką grupės repertuarą papildančio depresyviomis istorijomis apie kolonializmą (‘Ausländer‘), vokalisto Till Linderman vaikystę, praleistą Rytuose gaudant uždraustas radijo stotis (‘Radio‘) bei meilės ir neapykantos lygiomis dalimis pripildytą santykį su savo šalies praeitimi (‘Deutschland‘).
Stipriausi koncerto momentai mane pasiveja Rammstein‘ams sumažinus decibelus. Ar žinojote, kad grupės lyderis laisvalaikiu rašo poezijos knygas? O apie jo mamos spaudoje išplatintą laišką, pasakojantį apie švelnesnę sūnaus pusę? Ji kalba apie visiškai kitokį Till – renkantį grybus ir žiūrintį į ežere plaukiojančias antis. Būtent šie nukrypimai nuo oficialaus įvaizdžio įgauna pavidalą grupei atliekant ‘Ohne dich‘ ar ‘Diamiant‘. Net jei ir niūri, tai, bet kuriuo atveju, romantika. Koncerto finalu asmeniškai tampa su dviem klasikinėmis pianistėmis ‘Duo Jatekok‘ atlikta lyriška ‘Engel‘ versija, priverčianti iš tiesų įsiklausyti į liūdinčių angelų baladę.
Viskas lyg ir aišku, tiesa? Todėl geriau pereikime prie keistosios koncerto dalies – ‘fašistinės‘ Rammstein estetikos.
1998 metais ‘Wall Street Journal‘ savo skaitytojų klausia – jei Trečiasis Reichas vis dar egzistuotų, ar Rammstein būtų pakviesti groti 35-ąjame Nacių Partijos Suvažiavime? Manau, jog antraštė tiksliai susumuoja didžiosios dalies žiniasklaidos nuotaikas grupės atžvilgiu. Juokiuosi iš šios konspiracijos teorijos tol, kol, skambant singlui ‘Deutschland‘ pati nepradedu kartu su minia skanduoti iš Vokietijos himno ne be pagrindo išmestos ‘Deutscthland über Alles‘ eilutės. Sekundės dalį suprantu žiniasklaidos pasipiktinimą. O tada prisimenu, jog daina visai ne apie tai. Vis dėlto, atrodo, jog šis ‘nesusipratimas‘ prašosi būti apžiūrimas iš arčiau.
Visų pirma, nėra prasmės ginčytis dėl Rammstein inspiracijų, nes nacių estetika tikrai yra viena iš jų. Šio be galo liūdnas pasekmes atnešusio totalitarinio režimo, skyrusio nepadoriai daug dėmesio grožiui bei savo įkvėpimą sėmusią iš Romos Imperijos ir Antikinės Graikijos tradicijų, pėdsakais pažymėta visa grupės veikla: nuo Rammstein ženklo, jau ankščiau minėtų vėliavų pakėlimo ceremonijos, ‘Stripped‘ klipui naudojamų mėgstamiausios Hitlerio režisierės Leni Riefenstahl filmo ‘Olimpija‘ (1938) kadrų ar koncerto metu vertikaliai į dangų nukreiptų prožektorių.
Būtent šis mažas sceninis sprendimas, galintis lengvai parsprūsti pro žiūrovų akis, atveria platų lauką diskursui apie kultūrines paskolas – apropriaciją. Ši, tarytum bereikšmė detalė, yra iškart įkraunama prasme, prisiminus propagandinę Riefenstahl juostą ‘Valios Triumfas‘ (1935), dokumentuojančią 1934m. Nacių Suvažiavimą Niurnberge. Jo metu, dar vienas Hitlerio numylėtinis, architektas Albert Speer, suprojektuoja Šviesos Katedrą – didingą, iš vertikaliai kylančių šviesos stulpų sukonstruotą ‘statinį‘.
Ši idėja daug vėliau atgimsta kitoje Atlanto pusėje – Niujorke, kur po Rugsėjo 11-osios išpuolio bandoma išgydyti tragedijos vietą, sukuriant žuvusiesiems pagerbti skirtą memorialą. Pasaulio Prekybos Centro vietoje turi iškilti du nauji dangoraižiai – šįkart nesunaikinami. Dvyniai, ‘pastatyti‘ iš šviesos. Kažkur girdėta? Pateikta memorialo idėja –tolimas Trečiojo Reicho aidas, kurio, bent teoriškai, autorinės teisės priklauso žymiausiam nacių architektui. Tai kelia klausimą, kokios yra neigiamą krūvį nešančių simbolių interpretacijos galimybės ar, tiksliau, ribos.
Rodos, jog Rammstein, dažnai sulaukia pasipiktinimo dėl šių ribų peržengimo, o jų pasirinktos estetikos eksploatavimas kaltinamas radikalių dešiniųjų idėjų sklaida. Nors, atidžiau įsiklausius į dainų kaip ‘AMERIKA‘ ar ‘Links 234‘ žodžius, greitai išsiaiškintume, jog, norėdami jas pririšti prie konkrečių politinių įsitikinimų, turėtume nukrypti į kairę politinio spektro pusę. Taip pat sunku prisiminti, nuo kada į dešiniųjų dienotvarkę įtraukiamas LGBT+ teisių gynimas. Taip, Rammstein naudoja minias stipriai veikiančią ir, švelniai tariant, prastą reputaciją turinčią estetiką, vis dėlto, turinio prasme, jų reikšmė kardinaliai skiriasi nuo originalo.
Bet ar tai tikrai nėra tiesiog pigus šoko vertę turintis marketingo triukas? O gal grupė bando skaudžią istorinę patirtį paversti pramoga, kviečiančia trumpam apsilankyti ‘Fašizlende‘? Ar tikrai galime ‘žaisti‘ su šiais simboliais, net jei už jų nebelieka pirminio prasmės šaltinio?
Šiuo klausimu daug tiesos randu turbūt žymiausio šių dienų socialisto, Slovėnų filosofo Slavoj Žižek žodžiuose. Tai replika į grupės kaltinimą nacizmu: Rammstein išlaisvina šiuos [fašistinius] elementus iš nacių jiems suteiktos reikšmės. Tai mums leidžia juos suprasti jų prieš-ideologiniame būvyje. Būdas, padedantis kovoti prieš nacizmą, tai šių elementų vartojimas (…) atsisakant nacių jiems suteiktos prasmės. Tik taip sugriauname nacizmą iš vidaus.
Panašią poziciją, tik, šįkart, visai kitu klausimu, išsako ir žmogus-orkestras Tomas Venclova, laiško forma dalindamasis savo mintimis Rašytojų Sąjungoje organizuoto pokalbio dėl Petro Cvirkos skulptūros likimo, metu: Sakoma: ‘Sovietų valdžia pastatė paminklą ne Cvirkai-žymiam-rašytojui, o Cvirkai-kolaborantui. Norisi paklausti – na ir kas? Ar sovietų valdžios sumetimai mums ir dabar privalomi? Ar negalime suvokti to paminklo kitaip, o tik tuo būdu, kurį norėjo primesti sovietai?
Galbūt tai ir yra vienintelė išeitis iš šios keblios istorinio palikimo situacijos – vietoj bandymo represuoti traumines tautos patirtis jas ištrinant, rasti savyje jėgų iš naujo jas permąstyti ir, pasisavinus naikinimo ženklus, atimti iš jų bet kokią destruktyvią galią. Juk mano mylimas pilkas vaikystės daugiabutis galiausiai ir yra tik… daugiabutis. Ir, net jei pirminės statytojų intencijos buvo visai kitokios, niekas iš manęs jau nebegali atimti čia įrašytų kitokio – asmeninio – laiko ženklų.
Iš kitos pusės, tai verčia svarstyti, ar šis savanoriškas menininkų ėjimas į pavojingą kultūrinę zoną, nėra gan neatsargus perdėto politinio korektiškumo bei radikalių ideologijų atgimimo laikais? Galbūt. Vis dėlto noriu tikėti, jog Rammstein muzika visų pirma yra pasiūlymas atidžiai klausyti. Klausti. Ir, galiausiai, tiesiog mąstyti. Nes, jei išmoksime tik aklai trinti – praeitį, medžius, žmones – o atsivėrusius kanjonus užpildyti trinkelėmis ir statistiniais vienetais, vieną rytą, pasižiūrėję į veidrodį, pamatysime mankurtą. Sveiki atvykę į totalią tuštumą.
Komentarai