„Metaphysical truths are complicated, because we don’t think witches fly on broomsticks today: that’s not true, that’s bullshit, science can prove that’s not happening. But in the seventeenth century, that was true, so – I know this sounds a little whackadoodle, but I think that things can exist in the society that believes in them… If theories on archetypes are correct, you don’t need to search for a modern way in, because these archetypes are part of us, part of our fabric.“ – taip apie sąmoningai ne(pri)pažįstamą siaubą viename interviu atsiliepė amerikiečių režisierius Robert Eggers („The Witch: A New-England Folktale“; „The Lighthouse“); ar tai – implikacija, kuri duoda suprasti apie amžiną realaus pasaulio fasadinę uždangą, manifestuojančią save per grynos tiesos lenzes? Jeigu ragana ant šluotos (kaip ir bet koks kitas (dabar jau) mitinis padaras) – socialinės realybės slėpinys, vidinės reakcijos susiduriant su konkrečia aplinka represuota išdava, tada kyla tokie klausimai, kaip kas apskritai yra „siaubas“, kur keverzojasi jo šaknys, bei ar iš viso jį įmanoma suvokti kaip kažką daugiau, negu vien emocinį fenomeną?
Viena iš archajiškiausių ir aštriausių žmogaus emocijų yra baimė; emocija, kurios beveik neįmanoma atsieti iš individo natūralaus egzistencinio proceso. Iš baimės žmogus atsigręžė į dievybes – į „kosmiškus“, supernatūralius, fantasmagoriškus fenomenus, privilegijuotus įkūnyti baimę kaip autoritetą – neatpažįstamą jėgą (iš dangaus ar požemių), sprendžiančią trapų žmogaus likimą. Žinoma, vaizduotei sužaidus, kolektyvinėje sąmonėje kurpėsi platus spektras įvairių archetipinių veikėjų, tokių kaip demonai, vaiduokliai ar šešiagalviai ilgakakliai aštriadančiai vandens monstrai tabaluojančiomis kojomis. Ir nepaisant techninio pasaulio pažinimo fakto (mokslo dėka), dauguma mitinių, keliančių siaubą ir baimę fenomenų vis dar egzistuoja socialinėje realybėje, nors ir praradę savo pradinę, mito nenegiančią formą (įtvirtinto racionalaus subjekto požiūrio į pasaulį dėka). Tokiose erdvėse kaip literatūra, kinas, video žaidimai, dailė – įkūnyto „siaubo“ idėja vis dar aktuali (galbūt netgi intensyviau, negu bet kada anksčiau), tik tiek, jog „siaubas“ kaip „įsikūnijimas“ nėra įstatytas į erdvę kaip fizinis kūnas, kaip objektas, priešas, blogis, kurį be empatizuojančio žvilgsnio įveikti ir visiškai sužlugdyti yra imperatyvinė žmogaus bei jo valios užduotis – kitaip tariant, tasai baimę iššaukiantis organizmas nėra priešstatomas žmogui, anaiptol, „siaubas“ yra reaktyvus (materialistinio pasaulio akivaizdoje) žmogaus vidinis konfliktas su pačiu savimi. „Siaubo“ šaknys yra gilios, tačiau nebūtina kastis gilyn norint suprasti jų dėsningumo variacijas moderniame pasaulyje; žvilgsnis į praeitį vaizdija tuos pačius leitmotyvinius konfliktus, besislepiančius ne kažkokioje transcenduojančioje patyrimą pašvaistėje, o pačioje primityviausioje (administracinėje formoje) buityje.
Robert Eggers debiutinis pilno metro filmas „The Witch: A New-England Folktale“ tiesioginėje naratyvinėje kalboje (siužete) nors ir turi antagonistinį vaidmenį atliekančius personažus – metakalboje (ir galima sakyti, pagrindines idėjas dėliojančioje kalboje) „blogio įsikūnijimai“ yra socialinės ir politinės (ir galbūt egzistencinės) kritikos dėmenys. „Ragana“ nėra tik istorinis faktas istorinių tendencijų sukūryje; ragana yra mitas, „siaubas“, šaltinis, pripildantis baimės ir siaubo signifikantus. Froidiškai žvelgiant (pradinis apsireiškimas visuomet kažką slepia), moteris, kaip ragana, toli gražu nėra tik moteris ir visiškai nėra tik kaip ragana oficialia šio termino reikšme – moteris kaip ragana yra vyriškos lyties baimių visuotinumo įkūnyta realybė, siaubas ir tragedija. Tokia iš anapusinės realybės į žemiškų santykių grandinę grąžinanti redukcija dabar yra gana natūrali hermeneutinio proceso, kritinės analizės dalis, tačiau taip yra dėl to, jog mitas yra įveiktas – demitologizacija šioje situacijoje yra išpildyta, pasitelkus istorinių faktų ir dialektinių sintezių inventoriaus visumą. „The Witch“ režisierius šitaip sudėlioja septyniolikto amžiaus „raganos“ kaip visuomeninio antagonizmo ir paranojiškos baimės įstatymo į „objektą“ idėją: „In the early modern period, from the contemporary perspective, looking back, it’s clear that the evil witch is—it embodies men’s fears and ambivalences and fantasies about women and female power. In in that period, in this extremely male dominated society, the evil witch is also women’s fears and ambivalences about themselves and their power.“
Nors naujame Robert Eggers kūrinyje „The Lighthouse“ veiksmas vėl įkontekstualizuotas istorinės patirties (režisierius noriau akcentuoja subjektyvumo vedamą patirtį, o ne empirinę atmintį) fone, atsižvelgiant į premisoje pateiktą informaciją – mažai tikėtina, jog filme bus kovojama su praeityje užgimusiais ir pasilikusiais mitais (tokiais „mitais“, kurie nebedalyvauja diskurse arba neturi demitologizuoto pavidalo); du švyturio prižiūrėtojai audros metu įkalinti vyrišką lytinį organą primenančiame statinyje (švyturyje) – argi tai nėra grynas „siaubo“ perviršius? Froidiškų reprezentacinių motyvų vedamas homoerotinių vaizdinių šauksmas; tikras „vyriškumo“ išbandymas sudėtingų gamtinių (išorinių) ir psichologinių (vidinių) sąlygų panoramoje! Ir galų gale, kad ir apie kokius vidinius “siaubus” kalbėtų filmas, turint omenyje, jog galbūt pats “siaubas” yra tik nūdieninės sąmonės – o tai reiškia reprezentatyvios buvimo-dabartyje-neišvengiant-presupozicionavimo mąstysenos – “baimių” įstatymo į “kūną” konstruktas, reikia neatmesti ir neišviešintų slėpinių pasilikimo lūkuriuojant tamsoje galimybės.
Kitas filmas, toliau plėtojantis besireiškiančių vaizdinių kaip „netikrybės“ konceptą – britų režisieriaus Peter Strickland filmas „In Fabric“ – apie situacinių baimių „įkūnytą“ objektą; apsėstą raudoną suknią. Savo metakalba mesteldamas nuorodą į kažką „ne to, kas pasireiškia tiesiogiai“, tačiau arčiau realybės (paslėptos nuo pliko žvilgsnio) – raudoną suknią kaip „siaubo“ atitikmenį. „In Fabric“ kūrėjas būtent taip paaiškina suknios kaip „baimės“ simbolio idėją: „It would be the same if you had this shirt that was worn by, say, someone in your family who died, or it’s a shirt you can’t stand, or a shirt you’re erotically obsessed with, or whatever, there’s just something potent in human reactions to clothing, to bodily stains, blood, come, all kinds of things. That’s what I’m interested in, the way that an inanimate object, something that someone has worn, can change your blood pressure.. In hindsight, I wish I went a bit further with that.“ – aišku tiek, jog „In Fabric“ nėra slasher tipo filmas apie įkyriai plėvesuojantį drabužį, siekantį nužudyti ar kažkokiais kitais būdais fiziškai sutraumuoti žmogų, besipainiojantį jo trajektorijoje – veikiau drabužis čia atlieka psichonalitiko vaidmenį, kuris, kaip žinia, dažnai asocijuojamas su giliausių žmogaus ydų, baimių ar iškrypimų išvedimą į šviesą. Taigi, šioje situacijoje didžiausias demonas yra būtent stoiškas žvilgsnis į tokią realybę, kokia ji iš tikrųjų yra – nepaslėpta, be fasado. Tačiau norint numesti fasadą, neužtenka vien pažiūrėti tiesiai į „siaubo“ nasrus – akistata vertinga tik tuomet, jeigu žmogus sugeba demitologizuoti „siaubo“ pavidalą, kitaip tariant, demonas turi būti suvoktas masyvioje politinių, socialinių bei egzistencinių santykių sistemoje; tik taip įmanoma pilnai dekonstruoti šią baimių iškamšą, tragišką, kliedintį, tūkstančio persikreipusių veidų, siaubo dvasios vedamą, mitą.
Ir pabaigai; net jeigu lovecraftiškas „kosminis siaubas“ gali būti traktuojamas kaip unikali fenomenologinė patirtis, nėra pilnai aišku, kas užpildo šio termino „vidų“. Tokia „kosminė baimė“ per subjektyvią patirtį turi atverti tai, ką neigia materialistinė visuomenė; tačiau ar nėra taip, kad tai, kas laikoma „atvertimi“, tėra tik toje materialistinėje aplinkoje besikondensuojantis amžinas slėpinys, konceptualizuotų visuomeninių represuotų baimų visuma – tokia plati, nesugebanti apsipaišyti kontūrais, beveik pasmerkta likti neįveikiama abstrakcija. „All my tales“, sakė siaubo literatūros grandiozas H. P. Lovecraft, „are based on the fundamental premise that common human laws and interests and emotions have no validity or significance in the vast cosmos-at-large.” – ir vis dėlto didysis žmogaus baimių manipuliatorius neklystų taip manydamas, vien dėl to, jog patikrinti „žmogiško gamtiškumo“ niekingumo prieš „kosminę didybę“ validumo neįmanoma, neatsisakant ribojančios „aš“ subjekto perspektyvos. Tačiau, nors ir neįmanoma pažiūrėti į bendrus žmonių įstatymus, dėsnius ar interesus „aukštesnės egzistencinės formos“ akimis, į „siaubą“, kaip archetipinį, arba veikiau, mitinį „konstruktą“, galima pažiūrėti žmogaus akimis – tokiomis akimis, kurios nori suprasti, įsigilinti, perskaityti mitą, ir galų gale demitologizuoti jį; paversti gryniausiu darganotos ideologinės sąmonės pavyzdžio prototipu.
Pamatyk „The Lighthouse“ ir „In Fabric“ Tarptautiniame Kauno kino festivalyje
Komentarai