“Netildyk “Garso”

‘Netildyk Garso‘ – aktyvistų grupė, siekianti išsaugoti nepriklausomą Panevėžio kino teatrą ‘Garsas‘, kurio vietoje iki 2022m. planuojama pastatyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą. Akcijos ‘Netildyk Garso: Laiškai‘ metu, ‘garsistai‘ kvietė asmeniškomis istorijomis apie kiną pasidalinti su Panevėžio miesto meru Ryčiu Mykolu Račkausku. Tai – vienas merui adresuotų laiškų.

Mielas Ryti,

Turbūt visi laiškai iš nepažįstamųjų turėtų prasidėti prisistatymu. O, kadangi man taip ir nepasitaikė galimybė su Jumis paplepėti asmeniškai, baltą taikos vėliavą keičiu į baltą laišką – ir juo mojuoju tiesiai iš priešingos idėjinių barikadų pusės. Mano vardas – Martyna, esu Londono Menų Universiteto kino istorijos studentė bei viena iš aktyvistų grupės ‘Netildyk Garso’ įkūrėjų. Rašau Jums, nes jaučiuosi prislėgta (kaip ir priklauso metų laikui, lyg geras obuolių sūris). Ir, kad ir kaip nemalonu tai pranešti, rodos, jog šįsyk prie mano slėgio būsite prisidėjęs ir Jūs.

Mano prosenelis – architektas Albertas Ratnikas – dažnai statė daugiabučius ir retkarčiais kino teatrus. Pastarųjų sukonstravo tik porą, bet, tikiu, jog labai mylimus. Todėl kai kitą kartą, iš batų išpurtęs visą smėlį ir atsisveikinęs su kopomis, keliausite aplankyti Tiškevičių parko ančių, kviečiu Jus nukrypti į miesto paraštes ir užsukti į Palangos ‘Naglį’. O, jei teks pagrindine miesto arterija – Tilžės gatve – kirsti Šiaulius, dairykitės tol, kol pamatysite vitražinius ‘Saulės’ langus. Tik, privalau įspėti, jog ‘Saulėje‘, deja, nebesisuka filmai. Bet kartais vis dar sukasi šokėjai ir vinilinės plokštelės.

Norėčiau pridėti, jog kartais apsisuka net ir nuosava galva – pavyzdžiui tada, kai baigus gimnaziją, atsiimi savo brandos atestatą. Galvoji – saugau! Ir vis dėlto pasirodo, jog atestatas – tik popierius (ar, gal, reiktų sakyti – spalvotas kartonas), gražiai atrodantis rėmuose ant svetainės sienos, be galo džiuginantis visus į svečius užsukančius tetas ir dėdes. Gavusi savąjį nepasijaučiau nė per sprindį aukštesnė ir, galiu prisiekti, nė truputėlį išmintingesnė. Brandos atestatą pati sau įteikiau šiek tiek vėliau – kai nusprendžiau kalbėti garsiau ir tęsti savo prosenelio pradėtą darbą: jo laikui teko uždavinys statyti, o manajam saugoti.

Ar pritartumėte, jei pasakyčiau, kad visos revoliucijos gimsta namų virtuvėse? Kažkur tarp sumuštinių su sūriu ir prišnerkštų vakarykštės kavos puodelių, ant trupiniais nubarstyto stalo parašomi visi iki vieno manifestai. Bet manifestas – tai tik dar vienas rėmuose išdidžiai atrodantis popierius. Paslaptis slypi kitur – kaip pokalbį iš asmeninės namų virtuvės perkelti į kaimynų, o, jei šypsosi sėkmė, ir tolimų nepažįstamųjų virtuves. Tikroji revoliucija įvyksta tuomet, kai visose anksčiau minėtose virtuvėse vakare dega šviesa, o šalia lėkštės sumuštinių guli po manifestą.

Savo revoliuciją mes, dvi menų studentės, taip pat konstravome iš buitiškų pokalbių ir daugybės puodelių arbatos, kol, galiausiai, nusprendėme ją perkelti į kitą, daug triukšmingesnę informacinę valgyklą – mūsų virtuali pro-testo laboratorija šįkart gimė Facebook ‘e. ‘Netildyk Garso‘ tapo internetine erdve, siekiančia lokalų Panevėžio diskursą paversti visų mūsų bendru pokalbiu prie pusryčių stalo.

Tai yra mūsų manifestas.

KULTŪRA = KVADRATAS?

Kvadratas (daiktavardis) – žaidimas, kurį laimi komanda, kamuoliu ‘iškirtusi‘ visus priešininkų žaidėjus.

—

Mes pamiršome, kad kultūra nėra kvadratas.

Mes nebenorime laimėti.

Mes nebenorime pralaimėti.

Mes atsisakome žaisti.

—

Mes pavargome nuo rytojaus kultūros, statomos ant šiandieninės kultūros griuvėsių.

Mes pavargome nuo mūsų miestų laiko ženklų naikinimo, nes praradę juos tapome benamiais.

Mes pavargome nuo prekybos centrų, parduodančių pelningą kultūrą.

Mes pavargome nuo gentrifikacijos.

Mes pavargome nuo atstumo tarp kultūrinio centro ir nekultūringos periferijos, priverčiančio mus palikti savo letargo miegu užkrėstus gimtuosius miestus.

Mes pavargome dalintis gyvenimu su virtualiais nepažįstamaisiais ir pasiilgome bendruomenių savo kaimynystėse.

Mes pavargome verkti dėl paveldo nykstančio tik ten, kur mūsų nėra, todėl šiandien verkiame dėl priverstinės seniausio Lietuvos kino teatro ‘Garsas‘ eutanazijos.

—

Mes persivalgėme komercinio kino, algoritmų kuruojamo turinio ir personalizuotos kultūros.

Mes išalkome nepriklausomo kino, generuojančio mūsų empatiją ir padedančio iškoduoti vizualinę kultūrą; filmų, atrinktų mylinčiomis kino teatro darbuotojų rankomis ir bendrų patirčių, išgyvenamų joms specializuotoje erdvėje.

Todėl šįkart neleisime ‘Garsui‘ nutilti.

—

KULTŪRA ≠ KVADRATAS

#netildykgarso

P.S – Vaikštinėdama po Tate Britain radau puikų Bob and Roberta Smith atviruką, kurį kaip palinkėjimą, norėčiau skirti Jums.

Make Art – Not War