Bėgantys su laiku

Mūsų dienomis žymiai dažniau pasitaiko atvejų, kai artimieji neturi laiko palaidoti savo šeimos nario, nes yra svarbesnių reikalų (pvz., konferencija), todėl lavonui morge kartais tenka palaukti ir mėnesį. Tokia įžvalga pasidalino mirusiųjų paruošimu laidotuvėms užsiimantis vyras, kai vedžiau paskaitą moksleivių tėvams apie šiuolaikinio jaunimo gyvenimo tendencijas. Buvo nuvykęs į tarptautinius mokymus apie naujas kūno paruošimo technologijas bei madas, pabendravo su kitais kolegomis, išsirutuliojo tokia įžvalga. Vieni aikčiojo, koks siaubas, kokia moralinė degradacija, kiti gūžčiojo pečiais – kas čia tokio, vis tiek lavonui jokio skirtumo, kiek dienų išbūti šaldytuve, svarbesni gyvųjų reikalai. Šis atvejis – vienas iš daugybės pavyzdžių, kokių naujovių į mūsų gyvenimą atneša modernios visuomenės miestiečių negalavimai – didelis užimtumas, nuolatinis skubėjimas, laiko neturėjimas, pervargimas. Pagreičio/akceleracijos visuomenėje lėtasis laikas tampa deficitu, o paprasti, savaime suprantami dalykai, pavyzdžiui, nepertraukiamas knygos skaitymas, tampa sąmoningų pastangų reikalaujančia veikla.

Kai kurie ima kalbėti apie pervargimą kaip statuso simbolį, kuris daug prestižiškesnis ir patrauklesnis nei kokia depresija. Neva depresija – nevykėlių, o išsekimas – laimėtojų prizas. Kuo labiau esi pervargęs, užsiėmęs ir neturintis laiko, tuo tavo socialinis statusas aukštesnis, juk toks gyvenimo būdas simbolizuoja visuomenei, kad tu esi labai reikalingas, svarbus, sunkiai pakeičiamas. Štai dar šiandien varčiau žurnalą, kuriame žaismingu stiliumi rašė apie „6 būdus idiotiškai pramogauti internete“. Vienas iš jų – ieškoti patarimų ir skaityti visokius straipsnius apie tai, kaip nuvalyti langus kokakola ar iššveisti puodus žvyru. Kodėl? Nes „Patarimus diskusijų forumuose neretai rašo tas, kas turi laiko. Daug laiko šiais laikais turi labiau belen kas nei genijai. O ką gali parašyti belen kas? Tikėtina, kad belen ką“. Taigi, tokiame kontekste nieko „produktyvaus“ neveikiantis, viso laiko darbui neskiriantis žmogus ima jaustis kaltas.

Kyla filosofinis klausimas, ar iš human being netampame human doing? Mano mėgiamas socialinės antropologijos atstovas E. Eriksenas taikliai pastebėjo, kad greitojo laiko visuomenėje sunkiai gebame atsiriboti nuo savo darbų ir matyti žmogiškosios egzistencijos potencialą ir visumą. Tik į darbinę sritį susitelkę žmonės labai stipriai nususina savo gyvenimą, nevysto savo žmogiškojo potencialo.

Pastaruoju metu persidirbimo/laiko neturėjimo/per didelio užimtumo temos gana nemažai gvildenamos viešojoje erdvėje. Seku jas, nes domiuosi ne tik asmeniniais, bet ir profesiniais sumetimais, mat mano rašoma disertacija irgi jas paliečia, be to, su kolege tęsiame prieš kelis metus pradėtą įgyvendinti tyrimo idėją (apie tai vėliau).

Praėjusį pavasarį dalyvavau „Kino pavasario“ diskusijoje „Sorry, neturiu laiko“ (ši tematika atsispindėjo festivalio filmų repertuare), vėliau panašioje diskusijoje dalyvavau vienos jaunimo organizacijos kvietimu, netrukus sulaukiau kelių kvietimų interviu, tačiau kadangi jau buvo birželio mėnuo, o vasarą buvau nusprendus pailsėti, pasinaudojau savo neseniai išmoktu gebėjimu – be jokio nepatogumo ir kaltės jausmo pasakyti „ne“. Kadangi laikas nuo laiko vis tiek sulaukiu klausimų, o šiuo metu man labiau norisi rašyti, o ne kalbėtis, be to, teksto gale kreipsiuosi į jus su prašymu, interviu paėmiau pati iš savęs. Paklausiau savęs to, apie ką įžvalgomis prašo pasidalinti kiti žmonės.

Taigi, kviečiu skaityti apie bėgimą ir sustojimą; greitąjį ir lėtąjį laiką; veiklumą ir infantilumą, sprendimų paralyžių, chronišką neryžtingumą, dirglų sąstingį, paskendimą neužbaigtume; įspūdžių gausą ir monotoniją, nuobodulį. Kaip visada, sociologiniu bei asmeniniu žvilgsniu su realiais pavyzdžiais bei nuorodomis į dėmesio vertus šaltinius.

Iliustracijų autorė – Ūla Šveikauskaitė.

Milda, klausimas apšilimui. Iš Vilniaus Senamiesčio persikraustei pagyventi į Smiltynę. Kodėl?

Milda: nuo pavasario minimum pusantrų metų laikotarpiui pabėgau pagyventi prie jūros, kad sulėtinčiau gyvenimo tempą, pakeisčiau rutiną, pabūčiau sveikesnėje ir ramesnėje aplinkoje, apribočiau socialinį gyvenimą – taigi, labiau pailsėčiau nuo pervargimo ir, galiausiai, galėčiau susikoncentruoti į šiuo metu prioritetinę sritį – disertaciją, kuri užkabina ir šiame interviu gvildensiamas temas. Vos atvykus dar ir nepataisomai sugedo gana naujas mobilus, tai kelias dienas pastresavus, kaip sunku be telefono ir kokį pirkti naują, pajaučiau, kad labai gerai, kad taip nutiko – nusprendžiau kurį laiką pabūti be šito prietaiso. Taip gavosi, kad ištempiau kelis mėnesius, kurie tapo labai įdomia, psichiką pailsinusia ir sociologiškai turininga patirtimi. Galiausiai mobilų įsigijau tik dėl to, kad norėjau turėti galimybę fotografuoti ir naršyti internete per kelionę aplink Islandiją. Kol kas sprendimu pagyventi čia džiaugiuosi 100% ir laikau tai didžiule gyvenimo dovana. Nežinau, kaip bus atėjus žiemai, bet laukiu ir šitos patirties.

Viena iš pastarąjį dešimtmetį nuolat sutinkamų frazių, kad vakariečių gyvenimuose riba tarp darbo ir laisvalaikio darosi vis mažiau aiški, atsiranda ryškus darbo – gyvenimo/laisvalaikio disbalansas. Ar tai būtinai neigiamas dalykas? Kaip kažkas yra pasakęs, paversk hobį darbu ir niekada nereikės dirbti. Gal žmonės nebūtinai dalyvauja liūdnai pagarsėjusiose žiurkių lenktynėse, bet tiesiog visus savo poreikius patenkina profesinėje srityje? Tu pati ne kartą minėjai, koks turiningas tavo profesinis gyvenimas, o sociologija padeda suprasti ir spręsti ne tik sociologinius, bet ir asmeninius klausimus. Negi pavargai?

Dalis mūsų ne tik nebeturi tokio balanso, bet darbą sulygina su pačiu gyvenimu bei tuo džiaugiasi, didžiuojasi, pateikia kaip gerą savybę. Ir tas tiesa, šiuolaikinėje darbo rinkoje tokios savybės yra sveikintinos, apdovanojamos, skatinamos, jomis žavimasi. Prieš kokius 10 metų į akiratį pateko stilingas darbo reklamos agentūroje skelbimas: vienas iš pretendentui nurodomų pageidautinų savybių – pasiryžimas neturėti antrosios pusės (o jeigu ją turi – nebijoti galimai ją prarasti), nes tikimasi, kad žmogus visa galva pasiners į darbą ir pastarasis bus pirmas prioritetas kitų gyvenimo sričių atžvilgiu. Aš buvau ne išimtis – profesinis gyvenimas man buvo svarbiausia ir kitas sritis stipriai užgožusi sfera. Ir man tas labai patiko! Būdama 18-25 metų sugebėdavau viską puikiai suderinti – ir profesinis, ir socialinis, ir kultūrinis, ir asmeninis gyvenimas buvo labai turiningas, bet svarbiausia, jausdavausi nuoširdžiai laiminga, o energija ir entuziazmas trykšdavo per kraštus. Tačiau visa tai dažnai susiderindavo rūpinimosi savimi sąskaita: valgyti kartą per dieną ar trečią dieną iš eilės užmigti 4 ryto su įjungtu laptopu lovoj buvo normali praktika. Buvo priimtina, kad sekmadienio naktį man gali paskambinti tuo metu vykdomo tyrimo užsakovas pasitarti dėl ataskaitos, o po skambučio dar prisėsti ką nors jam atrašyti. Su laiku profesinių, šeimos, o ir suaugusiu tampančio žmogaus atsakomybių didėjo, o laiko ir jėgų – ne. Einant 27 metams atsidūriau nuolatiniame skubėjime, laiko neturėjime, kelis metus kankino rimti miego sutrikimai.

Vieną dieną suvokiau, kad iš visų kampų kyšo užmestų veiklų/idėjų ausytės: štai ant lentynos guli jau du metus bičiuliui į Ameriką neišsiųstas siuntinys – tereikia laiške parašyti paskutinę pastraipą, supakuoti ir nueiti į paštą. Niekaip! Štai spintoj guli sukarpyta, siuvimui paruošta medžiaga, tereikia išsitraukti siuvimo mašiną ir ramiai pasėdėti kelias valandas – jau trys metai neišeina to padaryti! Štai jau keturi mėnesiai vėluoju grąžinti knygas į biblioteką, kapsi delspinigiai, beveik kasdien praeinu pro šalį, bet nepasiryžtu penkioms minutėms užeiti ir susitvarkyti (tą padarau tik po dar keturių mėnesių!). Štai jau pusę metų neatrašau užsienyje gyvenančiai draugei email‘o, labai noriu, turiu ką papasakoti, pasiilgau, užtruktų pusvalandį – nulis veiksmų. Štai su gera pažįstama jau metai laiko tariamės susitikti puodeliui kakavos ir jau seniai gėda vis atšaukinėti dėl nespėjimo pabaigti darbų ar jėgų neturėjimo. Ir t. t. ir pan. Bet vienas liūdniausių dalykų – suvokimas, kad nebeišeina ramiai, atsipalaidavusiai su pasimėgavimu ir giliu įsitraukimu skaityti grožinės literatūros. Pradedi skaityti ir tuoj pat apima nekantrumas, kaltės, kad neproduktyviai leidi laiką, jausmas.

Taigi visos užmestos veiklos buvo susijusios arba su asmeniniais pomėgiais, hobiais, kurių labai ilgėjausi, arba kasdienėmis-buitinėmis užduotimis, kurias atlikt šiaip jau juokų darbas. Netgi kai turi laisvo laiko viskam įgyvendinti (arba bent pajudinti) bei noro tai padaryti, bet lyg dingsta valia, apima infantilumas, paralyžius. Itin slogus jausmas, kai toje beprotiškoje gyvenimo skuboje visgi susitinki puodeliui kakavos, bet lyg iš reikalo, lyg tam, kad užsidėtum pliusą ir kurį laiką būtų ramu. Susitikimo metu viduje jauti nerimastingumą, mintyse paraleliai planuoji tolimesnius vakaro darbus ar rytdienos reikalus. Toks pasibuvimas išvargina ir kelia nepasitenkinimo savimi jausmus. Labai aiškiai supratau, kad šitaip nebenoriu.

Tokios patirtys – gana tipinės mano bendraamžiams. Teko sutikti magistrantę, kuri pasakojo kelis kartus organizavusi „skaitančiųjų palaikymo grupę“: apie 10 žmonių savaitgaliui susiburdavo vienoj erdvėj skaityti grožinę literatūrą – buvimas kartu padėdavo atsipalaiduoti, sumažinti kaltės „nieko neveikti“ jausmą, vėl išmokti skaityti taip, kaip buvo įprasta kadaise.

Psichoterapeutė B. Hills tai vadina millennial‘sų perdegimo sindromu (millennial burnout). Kai paprasti kasdieniai dalykai pareikalauja daugybės pastangų, yra uždelsiami iki paskutinės minutės arba išvis nepadaromi. Vidiniame dėmesio centre dominuoja profesinis, neva „svarbus“, „produktyvus“ veiklumas, o visa kita – periferijoje, kuria rūpintis nebelieka vidinių resursų. Apima chroniškas neryžtingumas, dirglus sąstingis.

Tokia būsena labai panaši į situaciją su šimtais atidarytų interneto tab‘ų kompiuteryje. Vis nėra laiko jų peržiūrėti (net pamiršai apie ką, tik žinai, kad kažkas labai įdomaus), bet turi vilties kada nors tai padaryti ir pagaliau juos uždaryti. Tačiau kol prisiruoši susitvarkyti su vienu, prisikaupia dar dešimt naujų. Jie stabdo tavo kompiuterio veikimą, kaip priekaištas nuolat dirgina keldami paskendimo neužbaigtume jausmą. Galėtum imti ir viską uždaryti, bet gal ten kas nors svarbaus? Nesinori kažko praleisti – po to kažko nežinosi, atsiliksi, turėsi spragų diskusijose apie tai, kas vyksta pasaulyje.

Aš manyčiau, kad svarstant apie individualią situaciją svarbiausia nestokoti sąmoningumo ir savirefleksijos. Jei jautiesi laimingas, o profesinis gyvenimas labai įvairiapusiškas, patenkina skirtingus poreikius, todėl norisi jame būti kuo daugiau – puiku. Tačiau jeigu kuri nors tavo gyvenimo dalis jaučiasi apleista ir jai trūksta dėmesio, gal verta į tai atsižvelgti. Jei užimtumas ir darbas tampa kaip makiažas, kurį nuvalius pasimato papilkėjęs veidas, kuris tau visai negražus, gal tuomet laikas labiau puoselėti tai, kas yra po makiažu.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad nuolatinis persidirbimas gali būti nepageidaujama gyvenimo situacija įvairiausių profesijų ir socialinių padėčių žmonėms, tačiau priklausymas atitinkamai socialinei klasei atveria skirtingas galimybes situaciją keisti. Kartais tu neturi kitos išeities, kaip tik persidirbti keliuose mažai apmokamuose darbuose, nes, pavyzdžiui, turi išlaikyti šeimą, patenkinti bent jau pirminius jos poreikius, neturi galimybių persikvalifikuoti, pagal savo kompetencijas nerandi laisvos darbo vietos ir pan. Kolega psichologas Saidas Dadaševas tyrinėjo mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis Lietuvoje. Viena iš tyrimo dalyvių įvardintų priežasčių, paskatinusių mėginimą nusižudyti – aukšti lūkesčiai sau bei per didelis užimtumas ir tenkantis krūvis, siekiant finansinio saugumo. Išties sunku, kai ilgą laiką visą save atiduodi darbui, tačiau vos patenkini pirminius poreikius. Tokiu atveju pasiūlymas puoselėti tai, kas po makiažu gali atrodyti žeidžiantis.

Kodėl ne retai tas taip trokštamas pristabdymas arba sustojimas labai ilgai planuojamas ir vilkinamas, netgi tų žmonių, kurie turi galimybes persiplanuoti savo gyvenimo būdą? Kaip buvo tau?

Man labai patiko vieno „nustojusio bėgti“ pažįstamo pavartota metafora apie automobilio vairavimą esant labai pavargusiam: „Tas momentas, kai leki dideliu greičiu autostradoje, naktį, vos akis praplėšęs, su garsiai paleista muzika, atidarytu langu ir pilna šlapimo pūsle, kad visi tie trukdžiai neleistų užmigti, nes iki tikslo dar 200 kilometrų. Akys „mato“ kelią, bet jei staiga atsirastų koks stovintis objektas, kažin ar spėtum paspausti stabdžio pedalą.“ Daug žmonių taip gyvena gyvenimus. Nesustoja, kol staiga nepamato veidrodėliuose kalėdinės eglutės arba tave stabdančios policijos. Džiugu, jei tai tik gražus įspėjimas sustoti pailsėti – geriau, nei bauda, infarktas, depresija ar išlėkimas iš kelio užmigus. Dažnas atvejis, kad lekiantieji norėtų sustoti, kažką keisti, bet neturi tam psichinės energijos ir… laiko. „Sustojimas“ vis nukeliamas į ateitį: po Naujųjų metų tikrai sustosiu; po gimtadienio tikrai neapsiimsiu naujų darbų; užbaigsiu šitą projektą ir tada skirsiu daugiau dėmesio Petrui. Kai žinai, kad laukia nelengvi apmąstymai apie gyvenimo pagrindus, o ir priimti sprendimą bus be galo sunku, nesustoti darosi lengviau nei sustoti. Pasinėrimu į nesibaigiantį užimtumo ratą lengva nuslopinti kylančias abejones, egzistencinį nerimą, užsimiršti, o po to turėti pasiteisinimą „neturėjau laiko, buvau pavargęs“. Užimtumas – lyg egzistenciniai raminamieji, apsidraudimas nuo tuštumos, vienatvės jausmo – gyvenimas negali būti beprasmis jei esi nuolat užsiėmęs, nuolat kažkam reikalingas.

Maniškis pagreičio stabdymas vyko ir tebevyksta palaipsniui. Labai džiaugiuosi, kad būtinybę tą padaryti ėmiau suvokti prieš kokius 5 metus neįvykus jokiam sukrėtimui, nelaimei, o tiesiog suvokus tam tikrų dalykų ilgesį bei prasmę juos turėti gyvenime. Kai ėmė augti šito supratimo daigeliai, į gyvenimą ėmė ateiti reikiami žmonės, netikėti susitikimai, literatūra, kurie stiprino ir padėjo, o kartais net labai negailestingai spardė į užpakalį eiti ta linkme.

Esi minėjusi, kad žmonių pervargimui didelę įtaką daro tai, kad jie gyvena ir dirba daugybės dirgiklių prisotintame pasaulyje, kurio (ne)aprėpiamumo jausmas visiškai kitoks nei ankstesnių kartų. Kodėl?

Aš sakyčiau taip – šiandien mes gyvename, darome pasirinkimus neaprėpiamoje alternatyvių pasirinkimo galimybių įvairovėje, žymiai pagreitėjusio laiko sąlygomis, o aplinkui nuolatinis informacijos triukšmas, prieštaringos žinios, daugybė dirgiklių – tikras juslių chaosas. Be to, turime daugiausiai laisvės daryti individualesnius, mažiau tradicijos apspręstus pasirinkimus, eksperimentuoti. Ankstesnės kartos savo jaunystėje to neturėjo. Tad ir sprendimų priėmimas pareikalauja kitokių laiko ir mentalinės/psichinės energijos resursų. Kartą gimtadienio proga susimetėm pinigų ir padovanojom fotografuoti mėgstančiai bičiulei, kad ši nusipirktų fotoaparatą. Pradėjusi domėtis, kokį aparatą įsigyti, ji jautėsi visiškai neįgali nuspręsti dėl galutinio pasirinkimo – tiek daug visokių variantų, tiek daug „ekspertų“ (gamintojų, pardavėjų, vartotojų nuomonių ir atsiliepimų), taip greitai atsiranda naujų modelių ir patobulinimų. Galiausiai ji taip nieko ir neišsirinko, sprendimą užšaldė neribotam laikui. Atsakingai žiūrėjo į gautus pinigus ir norėjo geriausio varianto. Tai pavyzdys apie daikto pasirinkimą, bet su panašiais išgyvenimais susiduriame kai bandome atsakyti į svarbesnius ir gyvenimo perspektyvą nulemsiančius gyvenimo klausimus, susijusius su profesijos, darbo, santykių sritimis. Be to, pasaulis šiandien toks atviras, pasiekiamas, įdomus ir visa ko kupinas, taip norisi jį pažinti, paragauti, užuosti, pamatyti, dalyvauti, neatsilikti. Todėl ir laikas patiriamas kitaip. Kai kurie sociologai kalba apie pagreičio/akceleracijos visuomenę: į tam tikrą laiko tarpą įsispraudžia žymiai daugiau minčių, veiklos, sprendimų, įvykių, informacijos, vartojimo, judėjimo, žmonių, santykių. Lėtasis laikas bei lėtojo gyvenimo būdo praktikos tampa deficitu.

Esi minėjusi, kad tas persisotinimas ir neaprėpiamumas pasireiškia įvairiais pavidalais, o sociologinės žinios ir savirefleksija labai padeda atsekti kažkokių individualių išgyvenimų šaknis, suprasti tam tikras psichologines būsenas.

Liepos mėnesį per savaitę gavau tris kvietimus dalyvauti skirtingose diskusijose festivalyje “Būtent!“. Temos aktualios ir iš principo dalyvauti norėčiau – bet atsisakiau, nes labai norėjau pailsėt nuo diskutuojančios savęs bei atsinaujinti rudeniui. Be to, pastebėjau, kad mane ėmė erzinti koją ant kojos užsikėlusio diskutuojančio eksperto vaizdinys. Visi visur apie viską diskutuoja. Čia turėtų būti tik džiaugsmas dėl to, kad visuomenė taip daro, bet va jaučiau kažkokią atmetimo reakciją. Ėmiau ieškoti pa(si)aiškinimų ir atkapsčiau, kur pakastas žmogus: a) Jau kurį laiką buvo susidaręs toks įspūdis, kad bent jau mano socialiniame feisbuko burbule pasirodančiose diskusijose labai dažnai dalyvauja tie patys žmonės, apie kuriuos nieko blogo negaliu pasakyti – jie tikrai turi ką pasakyti, bet tiesiog ėmė stigti naujų veidų ir idėjų iš „kitos operos“. Pamatai kažkokį anonsą – ir vėl šitas! Arba – jeigu jau renginį organizuoja X, tai būtinai bus pakviestas Y. (Beje, vėliau atsiradus minėto festivalio programai apsidžiaugiau – daug nematytų veidų); b) Sutinku žmonių, kurie nėra nei žinomi, nei stilingi, nei turi kokį nors „patrauklų“ statusą, bet tam tikrom temom į diskusiją gali įnešti nemažiau gerų kritinių perspektyvų. Bet jų nekviečia, nes prie pavardės nebus galima įrašyti „ekspertinės“ etiketės; c) Esu iš tos kartos, kuriai „karo seniai nebuvo“. Niekada gyvenime nepatyriau, ką reiškia, kai negali pasisakyti ar diskutuoti; d) Galiausiai viską suvedžiau į renginių/įvykių/įspūdžių pertekliaus ir laiko bei mentalinių galių deficito susidūrimą. Smalsiam ir daug kuo besidominčiam žmogui sunku, kai aplink daugybė pagundų. Visko tiek daug vyksta ir bent jau man daugelis renginių/diskusijų/konferencijų/koncertų yra labai įdomūs, bet tu suvoki, kad vienu užpakaliu visų kėdžių neužsėsi. Tad eilinis feisbuke pamatytas post’as su prierašu “Užsukit!” tampa kaip dūris į širdį – tiek daug kur norisi užsukti, bet galiausiai stovėsi šalikelėj ir žiūrėsi į nuvažiuojančius traukinius. Kodėl sunku tuos traukinius paleisti? Nes norisi jausti visuomenės pulsą, pažinti ir suprasti jos įvairovę – ypač kai dėstai sociologiją. Atrodo, kad būtų visai ne kūl, jei, pavyzdžiui, studentai žino, o tu nežinai, kad vyko Žižeko ir Pytersono diskusija (;)).

Iš kur kyla tas žūtbūtinis produktyvios, efektyvios veiklos siekimas, kad net pradedi jausti kaltę skaitant grožinę literatūrą? Kodėl taip stipriai susikoncentruojame į produktyvumą? Galbūt tai kyla iš nemeilės sau? Kaip kažkas yra pasakęs, jei mylėtum save bei kitą, poilsį suprastum kaip produktyvią veiklą – rūpesčio sau rodymą.

Buvimas užsiėmusiu – modernaus Vakarų pasaulio žmonių bruožas. Gyvename visuomenėje, kurioje darboholizmas, dažnai atnešantis malonią profesinę sėkmę ir statusą, yra vertinamas. Natūralu, kad persidirbimas, skubėjimas ir laiko neturėjimas eina greta. Mes patys linkę girtis savo darboholiškumu bei žavimės kitais tokiomis savybėmis pasižyminčiais žmonėmis. Kai kurie užsiimame performatyviuoju darboholizmu: demonstratyviai mėgaujamės savo užimtumu ir visaip kaip apie tai liudijame kitiems socialinių medijų pagalba. Man labai patinka Gabor Maté įžvalgos (I, II, III) apie tai, kad kapitalizmas, atnešęs žmonijai daug gerų dalykų, kartu sukūrė toksišką kultūrą, kuri yra esminis psichinių negalavimų šaltinis. Viena iš šios kultūros ydų – mūsų polinkis į priklausomybes, iš kurių kai kuriomis, t. y., darboholizmu, dar ir žavimės.

Visada stengiuosi pabrėžti konteksto, kuriame žmonės tampa kažkokiais, šiuo atveju – darboholikais, svarbą. Mes siekiame dalykų, kurie visuomenėje yra vertinami – žmonės yra be galo susirūpinę savo socialiniu statusu, nes pastarasis mūsų kultūroje stipriai apsprendžia žmogaus vertę. Tampame obsesiškai-kompulsiškai aktyvūs, lyg nuolatinėje parengties būsenoje, nes nenorime pražiopsoti potencialiai vertingų galimybių, pažinčių, ryšių. Tai ypač būdinga freelanceriams bei dirbantiems socialinio/humanitarinio/meninio išsilavinimo reikalaujančiose srityse. Mano kolegos, kuris jau pirmaisiais bakalauro metais intensyviai pradėjo siekti karjeros, vienas iš pirmųjų darbų buvo viešųjų ryšių ir reklamos agentūroj. Savaitgaliais jis eidavo į varginančius pažįstamų iš kitų agentūrų vakarėlius „pasivaidenti“, kad jo nepamirštų, jeigu prireiktų bendradarbiauti kokiam projektui. Kai viskas taip greitai keičiasi, konkurencija didelė, o aplink daugybė aktyvių viską dėl darbo pasiryžusių atiduoti jaunuolių, reikia nuolat būti „ant akių“, pateikti save kaip patrauklią prekę. Sociologas T. Adorno labai taikliai išplėtojo mintį, kaip laisvalaikis tampa ne pasilinksminimo, poilsio, atsipalaidavimo laiku, bet pareiga, racionaliu įrankiu patenkinti su karjera susijusius interesus – gauti praktinės naudos.

Tai vėlgi atsiremiame į klausimą, ką mes suprantame kaip vertę. Kapitalistinis modelis „laikas=pinigai“ persikelia ir į kitas gyvenimo sritis. Produktyvia, efektyvia ir svarbia veikla laikoma tokia veikla, kuri kuria BVP, kitaip sakant – naudinga ekonomiškai. Tuomet ir visuomenė linkusi rūpintis ir puoselėti tuos gebėjimus, savybes, kompetencijas, kurios prisidėtų prie produktyvesnio ir greitesnio BVP kūrimo. Pavyzdžiui, mokytojų, dėstytojų kuriama vertė yra ne tokia apčiuopiama ir akivaizdi, be to, išryškėjanti ilgalaikėje perspektyvoje, tad jie nėra matomi kaip sėkmingi BVP kūrėjai.

Apie merginą, kuri paaukojo potencialius romantinius santykius dėl karjeros jau rašiau čia, nuo to laiko pasipildžiau kitu pasakojimu – apie merginą, kuri po kelių pirmųjų pasimatymų su vaikinu ėmė tobulinti savo CV, kurį labai nekantravo kokiu nors „netyčiniu“ būdu parodyti savo simpatijai, nes buvo tikra, kad tai jam padarys didelį įspūdį, sužavės, parodys, koks vertingas riešutėlis pasitaikė jo kelyje. Mergina suvaidino, kad jai iki kitos dienos reikia išsiųsti CV dėl vieno potencialaus projekto ir labai reikia, kad kas nors peržvelgtų, ar nėra klaidų, tad paprašė jo. Liko apšalus, kai gavo atsakymą: „Man nerūpi tavo darbai ir pasiekimai, man rūpi, kokia tu esi nepaisant darbų, norėčiau pažinti tave ne kaip darbuotoją“.

Kokiais būdais į pasiekimus ir produktyvią veiklą orientuotas gyvenimo būdas kaip siektino gyvenimo modelis perduodamas vaikams? Ką daryti, kad vaikai netaptų ateityje gyvenimą nususinančiais darboholikais?

Yra daugybę pavyzdžių, kaip tėvai stipriai prisideda prie tokios kultūros palaikymo ir vaikų integravimo į ją. Pavyzdžiui. Kaip žinia, iki 2018 metų buvo tokia tvarka, kad nuo 6 metų savo vaiką į mokyklą norintys leisti tėvai turėjo atlikti vaiko brandumo įvertinimą pedagoginėje psichologinėje arba kitoje švietimo pagalbos tarnyboje: vertinimas arba pritardavo sumanymui arba dėl vaiko gerovės rekomenduodavo to nedaryti. Mano mama, jau daugybe metų dirbanti švietimo srityje pasakojo vis dažniau susidurianti su situacija, kuomet tėvai rašydavo skundus dėl nerekomenduojančios išvados, nes jų akimis vaikas tikrai yra brandesnis, jau daro tą ar aną, yra be galo gabus ir protingas. Tėvai nenori patikėti, kad jo 6 metų vaikas yra kaip normalus 6 metų vaikas, jie nori, kad jis būtų kaip 7. Kitaip sakant, tėvai nori kad vaikas kuo anksčiau kažko siektų, būtų koks nors greitesnis, gabesnis, sumanesnis ar kitoks -esnis. Nuo pat mažų dienų vaikas supamas agresyviai reiškiamų tėvų lūkesčių. Ar šis vaikas jausis saugus, laisvas ir priimtas ateityje pasirinkti jam norimą profesiją? Kad sėkmingai prisitaikytum mokykloj ir sklandžiai įsilietum į ugdymo procesą reikia kur kas daugiau nei mokėjimas skaityti. Svarbu įvertinti ir vaiko pažintines funkcijas, gebėjimą sutelkti dėmesį, psichomotorikos išsivystymą ir pan., labai svarbus vaiko emocinis, socialinis brandumas – gebėjimas adekvačiai vertinti situacijas ir jose prisitaikyti, bendrauti su kitais.

Yra stipriai į pasiekimus orientuotų tėvų, kurie neleidžia vaikų į tam tikrus būrelius, nes neplanuoja, kad ateityje jie sies profesinį gyvenimą su šia veikla. Jeigu nebūsi dailininkas, tai kam lankyti tą dailės būrelį? Jeigu nebūsi profesionalus šokėjas, kam lankyti tuos šokius? Kam investuoti laiką į X jeigu nelaikysi šio dalyko egzamino? Mano nuomone labai svarbu užsiimti veikla ar lankyti kokį nors būrelį tiesiog šiaip sau, nes vaikui patinka, nes jaučiasi laimingas, nes atliepia kokią nors asmenybės dalį – be jokio ketinimo iš to turėti kokios nors naudos. Jeigu tavo hobis yra lipdyti molio dirbinius, nereiškia, kad būtinai iš to turi padaryti start up‘ą ar parduoti bent vieną egzempliorių.

Žinoma, daugelis tokių postūmių būna nulemti tėvų nerimo dėl vaikų ekonominės padėties ateityje, jie trokšta savo atžaloms geresnio ar bent jau ne blogesnio, nei patys tėvai turi, gyvenimo. Geresnio, bet ar laimingesnio? Kaip sakė mano bičiulė trijų vaikų mama Veronika: „Baikime vogti laiką iš mūsų vaikų. Duokime vaikams paprastumo, nieko tokio, jeigu jų dienotvarkė nebus užpildyta nuo a iki z būreliais. <..> Kas tuo pat metu yra visiškai nemokamas, bet ir kainuoja visus pasaulio pinigus? Kas yra gyvybiškai būtinas vaikams, kad jie galėtų augti kūrybiški, pasitikintys savo jėgomis ir besidžiaugiantys gyvenimu? Laikas, daug daug nesuplanuoto, nesurikiuoto, suaugusiųjų nesuvadybinto laiko. Laiko, skirto dykinėjimui, klajojimui, svajojimui, savų žaidimų ir veiklų susigalvojimui, absoliučiai vaikiškai vasaros laisvei.“

Ne vienas filosofas yra rašęs apie monotonijos ir nuobodulio svarbą gyvenime. Štai pasak B. Russello per daug įvairių įspūdžių nėra gerai jauniems žmonėms ir lemia, kad ateityje jie nesugeba pakelti monotonijos: „Karta, kuri negali ištverti nuobodulio, bus silpnų žmonių karta, atitrūkusi nuo gamtos procesų, su nuslopusiu entuziazmu – kaip vystančios gėlės vazoje“. S. Kierkegaardas kalbėjo apie užimtumą ir produktyvumą kaip apsaugą nuo nuobodulio. Jam pasirodė įdomu, kad nuobodulys, kurio prigimtis yra ramumas, gali sukelti šitiek veiksmo ir judėjimo. Tačiau šio postūmio apimti žmonės atrodo ne patraukliai, o pasibjaurėtinai.

Pasak tavęs, viena iš didžiausių nūdienos tragedijų yra ta, kad nemaža dalis žmonių didžiąją egzistencijos dalį skiria darbui, kuris net paties dirbančiojo manymu yra beprasmis. Gali praplėsti mintį?

Labai mėgstu japonų „Ikigai“ koncepciją, pagal kurią laimingas žmogus bus tas, katram pavyks rasti/susikurti darbą a) kurį mėgs dirbti; b) kurį mokės dirbti, bus kompetetingas toje srityje; c) už kurį gaus jo poreikius tenkinantį atlygį; d) kuris yra prasmingas, reikalingas visuomenei. Kapitalizmas prigamino labai daug darbo vietų, kurios kuria BVP, žmogui suteikia statusą – patrauklų pareigybių pavadinimą, orią algą, tačiau nesuteikia prasmės ir savirealizacijos jausmo. Tačiau darbai, kuriuose matoma prasmė ir savirealizacijos galimybės – neleidžia oriai gyventi arba reikalauja didžiąją laiko dalį skirti tik darbui ir būti nuolat persidirbusiu ir pavargusiu. Ypatingai tokia situacija skaudžiai veikią jaunimą, kuris tik žengia pirmuosius žingsnius savo profesiniame kelyje ir svajoja „atrasti/sukurti save“ bei būti svarbaus pokyčio pasaulyje dalimi. Tokiame kontekste dažnas atvejis, kai jaunas žmogus ieškosi kažkokio gerai apmokamo darbo turėdamas vienintelį tikslą – dirbti trumpai (apie vienerius metus), nes siekia užsidirbti tiek pinigų, kad galėtų imtis jam svarbesnės ir prasmingesnės veiklos. Knygos „X karta. Pasakojimai akceleracijos visuomenei“ autorius labai taikliai pavadino tokio pobūdžio darbą „prieškūrybinėmis atostogomis“.

Šį pavasarį recenzavau labai įdomų bakalauro darbą apie socialinį verslą. Viena iš interviu su socialinio verslo atstovais metu išryškėjusių įžvalgų – kai kurie žmonės sukūrė socialinius verslus, nes prieš tai buvę užsiėmimai neužtikrino prasmės jausmo, jų nebetenkino modelis, kuomet darbas yra tik įrankis pinigams užsidirbti. Socialinis verslas jaunimui vis dažniau pasirodo patrauklus būdas suderinti prasmės paieškas ir karjeros galimybes.

Sunkumai susirandant kompetencijas atitinkantį, stabilų, nuolatines pajamas užtikrinantį bei prasmingą darbą lemia dažną darbų kaitą, nesaugumą, sunkumus derinant profesinį ir asmeninį gyvenimą bei laisvalaikį, kontrolės dabarčiai ir ateičiai nejautimą. Niekinių ir žaislinių darbų fenomenas labai gerai aprašytas čia.

Yra toks klasikinis pasakymas: kai esi jaunas, tai turi daug laisvo laiko, bet neturi pinigų, kai tampi suaugęs, susirandi normalų darbą – turi pinigų, bet neturi laisvo laiko, kada galėtum juos leisti. Man susidaro įspūdis, kad dažnas nūdienos jaunuolis neturi nei pinigų, nei laiko, bet daug streso to siekiant. Kaip jau rašiau čia, nerimas dėl savo statuso ir pasiekimų ateina žymiai anksčiau, vos ne pakilus nuo mokyklos suolo. Tad nestebina, kad kai kurie jauni žmonės bus linkę likti tame pačiame darbe užimant tas pačias pareigas ir gaunant tą patį atlygį, jeigu pareigų pavadinimas bus patrauklesnis. Kitaip sakant, geriau būti „švaros vadybininku“ už mažesnę algą negu „valytoju“ už didesnę; „maisto stilistu“, o ne „virėju“; „sodo dizaineriu“, o ne „sodininku“. Darbo rinkoje pastaruoju metu labai mėgstama žaisti su pareigų pavadinimų tiuningavimu.

Tačiau ryški ir kita tendencija: vis dažniau išgirstame apie žmones, kurie meta gerai apmokamus, statusą suteikiančius darbus ir pasuka į mažiau apmokamą, bet daugiau prasmės ir savirealizacijos suteikiančią veiklą. Štai kažkas metė prestižinį darbą ir išvažiavo į kelionę aplink pasaulį, kažkas persikraustė gyventi į kaimą, kažkas ėmė auginti gėles, kažkas tapo mokytoju ir pan. Rodos, po truputį viskas sukasi į tai, kad sėkmingais taps tie, kas gyvenime turės lėtojo laiko, vidinės taikos ir ramybės, rūpinsis tiek kūnu, tiek protu, tiek siela. Eugenijus Laurinaitis atkreipė dėmesį, kad kai kuriose įmonėse jau dabar per darbo pokalbius darbdaviai klausinėja, kaip žmogus, besiruošiantis užimti atitinkamas pareigas, ruošiasi ilsėsis, kaip stengsis suderinti darbo ir šeimos reikalus, atrasti balansą. Juk į darbą ateina ne robotas, o žmogus, todėl būti kokybišku darbuotoju galės tik pailsėjęs ir turėdamas visapusišką gyvenimą. Girdėjau apie įmones, kuriose suprogramuota tokia sistema, kad jeigu darbuotojas savaitgalio metu gauna laišką į darbinį email’ą, tas laiškas automatiškai grąžinamas siuntėjui su žinute, kad tokiu metu darbuotojas nepasiekiamas, tad pakartotinai rašytų darbo laiku (jei tikrai svarbu, rašantysis susisieks kitu metu).

Taip pat teko domėtis apie pasaulyje besimezgantį Lėtojo laiko judėjimą (The Slow Movement), kurio filosofija apima lėtą švietimą/mokymąsi, lėtą mąstymą, lėtą maistą, lėtą seksą, lėtą laisvalaikį, lėtą darbą, lėtą vaikų auginimą/lėtą tėvystę, lėtą miestą, lėtą meną, lėtą mediciną, lėtą vartojimą ir pan. Idėja ne tokia, kad būtinai vietoj greito darymo viską daryti lėtai, idėja – vietoj darymo greitai, daryt tai tinkamu greičiu. Tu pats kontroliuoji savo gyvenimo ritmus, tu pats nusprendi, kokiu ritmu gyventi skirtinguose kontekstuose. Tai teisė ir galimybė apsibrėžti ir kontroliuoti savo pačių tempą. Carl Honoré knyga „In Praise of Slowness“ išsamiai ir paprastai supažindina su šio judėjimo filosofija.

Kokiais būdais mums deal‘inti su greitu laiku, pervargimu, produktyvumo siekiu ir žmogiškosios egzistencijos nususinimu?

Kaip ir visose srityse, taip ir šiems iššūkiams spręsti atsiranda tam skirta industrija – įvairūs laiko valdymo app‘sai, knygos, mokymai ir pan. Štai viename seminare buvo iškelta idėja apie nuolatinį prioritetų nusistatymą, tikslų išsikėlimą bei bandymą juos suderinti per tą patį laiko tarpą. Pavyzdžiui, jeigu jūsų tikslas – būti naudingu bendruomenei per savanorišką veiklą bei puoselėti santykius su geriausiu draugu, tačiau abiems dalykams neužtenka laiko, galbūt būtų galima susirasti tokią veiklą, kurioje galėtumėt savanoriauti kartu su draugu? Jeigu jums labai svarbu reguliarus fizinis aktyvumas/sportas, bet norite rodyti daugiau dėmesio savo žmonai, galbūt galit atrasti abiems patinkančią fizinę veiklą ir ja užsiimti drauge? Kitaip sakant, viena veikla, tas pats laikas, bet pasiekti keli tikslai. Iš pirmo žvilgsnio – puikus mąstymo būdas, iš kitos – ne visiems gali atrodyti patrauklu kasdienį gyvenimą matyti kaip nuolatinį tikslų ir prioritetų suvadybinimą, kuriame nusimato mažiau spontaniškumo.

Prieš kurį laiką internete pasirodė ne vienas straipsnis (I; II; III; IV; V; VI) apie tai, kad Didžiosios Britanijos, Kanados medikai nuo nerimo, pervargimo ir kitų psichologinių sunkumų kenčiantiems pacientams ėmė išrašinėti pasivaikščiojimus gamtoje (į kuriuos įeina paukščių, saulėlydžių, jūros, žvaigždžių stebėjimas, sodininkystė ir pan.), dainavimo bei šokių pamokas, apsilankymus muziejuje, koncerte ar kituose kultūriniuose renginiuose. Iš vienos pusės, man tai pasirodė kraupu ta prasme, kad įprastos, savaime suprantamos, „natūralios“, anksčiau neapmąstomos veiklos tampa sąmoningų pastangų reikalaujančiu dalyku. Kita vertus, labai džiugu, jog atkreipiamas dėmesys, kad vaistai pagerinti fizinei/psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei yra pasiekiami ranka, kad išteklius pasijusti geriau turime visi, tik reikia sąmoningai ir atsivėrusiai į tai eiti. Dažnai bėgantys žmonės siekia gauti tablečių, kurias išgėrus viskas pagerėtų – juk nėra laiko ilgesingai bastytis po gamtą arba išsidrėbus paplūdimy skaityti Paulo Coelho.

Esu patyrusi, ką reiškia daug mėnesių kiekvieną naktį neužmigti po kelias valandas, užmigus vis atsibudinėti, o ryte vos atsikelti po 10 žadintuvo snoozinimų. Mintis pasigelbėti vaistais atrodė kaip kritimas į dar didesnę bedugnę, nes tokiu būdu gydai pasekmes, bet ne priežastis. Atsigręžimas į gamtą, grožinę literatūrą, kurią vėl išmokau skaityti kaip kadaise, tam tikrų įpročių atsikratymas padėjo susigrąžinti miegą. Prisidėjo paprasčiausi dalykai, pavyzdžiui, jau keli metai nesu paėmusi kompiuterio į lovą (ką labai mėgdavau daryti!), nesprendžiu joje jokių su darbine sritimi susijusių dalykų – tai tik poilsio zona.

Tačiau vienas iš svarbiausių, mano manymu, dalykų – nuolatinis tobulėjimas ir dėmesio rodymas ne tik protui ir kūnui, bet ir sielai/dvasiniam gyvenimui. Šiame straipsnyje labai taikliai žodžiais įvardino tai, kieno trūkumas, mano manymu, lemia nelaimingumo ir beprasmybės jausmus – aukštesnės jėgos ar sąmonės, anapusybės ilgesys. Tad visai nestebina pastebimas visuotinis dvasinio gyvenimo troškimas. Dažnai išgirstu, esą dabar labai madinga visokios meditacijos, mindfullness, vipassana praktikos, buvimas „čia ir dabar“ ir pan. Aišku, dvasinis verslas – atskiro aptarimo reikalaujanti tema, tačiau manau dauguma šių arba kitokių dvasinių praktikų turėtų būti tiesiog elementari dvasinė higiena, tad džiugu, jeigu atėjo tokia žmogaus sveikatai naudinga mada. Man asmeniškai viena iš tokių veiklų – vaikštant akmenuotu paplūdimiu apžiūrinėti akmenis, ypač tyrinėti, kaip atrodo šlapi, kai išdžiūsta ir praranda „gylį“, kaip sušlapę ir šviečiant saulei vėl atgyja. Galiu kelias valandas tuo užsiimti.

Na o kitas dalykas – man labai svarbus buvimo vienai laikas, nesvarbu, ką veikčiau. Mane šiek tiek gąsdina žmonės, kuriems kitų žmonių kompanija yra žūtbūtinė, būdami vieni su savimi jie jaučiasi blogai. Manau augančiam vaikui svarbu suteikti sąlygas, kuriose jis galėtų išmokti mėgautis savo kompanija, jaustis komfortabiliai būdamas vienas. Daugiau apie buvimą vienam ir kitus geros savijautos komponentus esu rašiusi čia.

Minėjai, kad turėsi skaitytojams prašymą. Ko prašai?

Praėjusiais mokslo metais vadovavau labai stipriai ir motyvuotai studentei Karolinai Poškauskaitei, kuri sėkmingai apsigynė bakalauro darbą apie lėtojo laiko patirtis greitojo laiko kontekste. Dirbti su ja buvo vienas malonumas ir intelektualinis džiaugsmas, paskutinius kelis mėnesius beveik kasdien tarėmės, kalbėjomės, gyvenom ta tema. Galiausiai pakalbėjom, kad labai daug gavom viena iš kitos, bakalauro darbas patvirtino, kad tema labai aktuali ir svarbi tyrinėti, todėl nusprendėm tyrimą tęsti, patobulinti. Tad čia ir norėčiau kreiptis į jus.

Ieškome įvairaus amžiaus vyrų (moterų jau atsiliepė pakankamas skaičius, o vyrų labai trūksta), išgyvenusių šiuos etapus:

Bent kelis metus jautėtės esantys beprotiškoje gyvenimo skuboje, t. y., gyvenote greitojo laiko tironijoje, kai visur skubi, ir, rodos, neturi laiko, o gal jau ir nebemoki sustoti. Multitaskinimas buvo savaime suprantamas dalykas, o kelias valandas be pertraukos ir kaltės jausmo praleisti su grožine knyga rankoje – prarastas įgūdis bei sunkiai pasiekiama prabanga;
Laikui bėgant toks gyvenimo būdas jus išsekino, neigiamai veikė jūsų psichologinę savijautą, gyvenimą;
Sąmoningai nusprendėte keisti gyvenimo ritmą/būdą, sulėtinti tempą – šiandien stengiatės į kasdienybę įtraukti daugiau lėtojo laiko.

IR/ARBA

Ilgesnį laiką turėjote gerai apmokamą (jūsų poreikius patenkinantį) nuolatinį darbą, kuriame jums trūko prasmės ir savirealizacijos, išgyvenote su profesiniu gyvenimu susijusią krizę;
Jautėtės nepatenkinti tokia gyvenimo situacija ir ryžotės ją keisti pasirinkdami kitokią veiklą.

Prašome jūsų skirti dalį savo lėtojo laiko ir susitikti (su manimi, Milda, arba Karolina) pasidalinti savo patirtimi. Tokiu būdu prisidėsite prie geresnio nūdienos žmonių patiriamo konflikto ▪ tarp greitojo ir lėtojo laiko bei prasmingo ir neprasmingo darbo ▪ pažinimo ir supratimo, o tai galbūt paskatins ir kitus imtis pokyčių.

Susitiktume jums patogiu laiku ir vietoje. Mūsų pokalbis bus konfidencialus, o duomenys – anonimiški (nebent norėsite kitaip).

Susidomėjusieji (arba turintys rekomenduoti tinkamą žmogų) rašykite milda.pivoriute@sociologai.lt

Taip pat prašome pasidalinti šia informacija su potencialiais tyrimo dalyviais :)

Ačiū!

Tekstas pirmą kartą publikuotas interneto puslapyje “Sociali sociologija”

___________

Nuorodos „į temą“:

Adam Phillips on Why a Capacity for “Fertile Solitude” Is Essential for Self-Esteem and Healthy Relationships

Gabor Maté: Why We’re a Culture of Addicts

Gabor Maté: How Capitalism Makes Us Sick

Here’s What “Millennial Burnout” Is Like For 16 Different People

How Millennials Became The Burnout Generation