Režisierės Ritos Azevedo Gomes filmas „Portugalė“ yra 1924 metų austrų modernisto Roberto Musil novelės tuo pačiu pavadinimu „Die Portugiesin“ laisva interpretacija. Eksperimentinė drama, nukelianti žiūrovą į 17 – 18 a. karo draskomą Europą. Viso filmo metu neįvardijamas tikslus laikotarpis, o jo veikėjus ir vietoves apgobia mistiškumo aura.
Pagrindinė filmo herojė Portugalė (Clara Riedenstein), charakteringa, elegancija ir santūrumu išsiskirianti moteris, savo širdį pažadėjusi karingos dvasios, griežto būdo didikui Lordui Von Ketten (Marcello Urgeghe). Jų medaus mėnuo klostosi laimingai, kol pareiga nepašaukia Lordo į karą. Jaunoji apsistoja atokioje, gamtos apsupty esančioje pilyje. Ji nė neįtaria, jog ši laikina viešnagė tęsis 11 metų.
Kino juostos fabulą sudaro jaunosios Portugalės portretas. Ji – stoiška asmenybė, atsispiria draugų raginimams palikti šiuos griuvėsius. Filmo herojė kankinama pastovaus ilgesio ir vienatvės, kol į pilį neatvyksta jos pusbrolis Pero Lobato (Joao Vicente). Tarp jų mezgasi romanas apie kurį neįtaria išvykęs jaunosios vyras Lordas Von Ketten. Pasakojimą nuspalvina įdomūs bei lyriški dialogai. Intriguojantį naratyvą papildo paslaptinga Ingridos Caven rolė. Ji moderniu juodu apdaru, tarsi svetimo pasaulio dama, neįprasta maniera atlieka vokiečių poeto Walther von der Vogelweide eiles. Šios akomponuoja filmo istoriją ir veiksmą. Manieringoji Caven ir jos eilės stumia filmą tolyn į mistika alsuojantį pasaulį.
Filmas išsiskiria nepaprastai gražia vaizdo estetika. Atsiskleidžia operatoriaus Acacio de Almeida meistriškumas. Kiekviena scena turi aiškią pradžią, vidurį ir pabaigą. Lyg atskiri Gabriel Metsu paveikslai, pasakojantys savo istoriją bei nuotaiką. Visas filmas tarytum paveikslų galerija – žavi kiekvieno kadro estetika, išskirtiniu dėmesiu detalėms, kompozicijai, sodriomis spalvomis, natūralioje šviesoje „nutapytais“ tableau vivant. Statiškas, intymias Portugalės buities scenas į mozaiką jungia išbaigtas naratyvas. Jame atskleidžiamas fone lekiantis gyvenimas ir viduje nusistovėjusi vienatvė. Švelniais, tiksliais potėpiais piešiamas jaudinantis pasakojimas.
Iš pažiūros tyli atmosfera, bet įsiklausius atrandamas margas pasaulis, kuris ir taip vizualiai turtingas spalvų, įdomių detalių. Kostiumai, sukurti dviejų talentingų dizainerių (Rute Correira ir Tania Franco) žavi detalumu, rezonuoja ir pabrėžia veikėjų charakterį, įtikina. Besikūrenanti ugnis, už kadro kieme lojantis šuo, kūdikio verksmas gretimame kambaryje, kuria autentišką filmo pasaulio paveikslą, tarsi „praplečia“ šį už kadro ribų. Žiūrovas, kaip pagrindinė istorijos herojė, „apgyvendinamas“ nuošaliose pilies menėse. Tuo pat metu nebijoma palikti žiūrovą visiškai vieną. Filmas tarsi apsnūsta veikėjų ir veiksmo apleistame pilies kambaryje. Šis režisieriaus sumanymas padeda pažinti kitus pilies gyventojus, jų rūpesčius bei santykius. Jaunosios Portugalės laukimas tampa ir žiūrovo nerimu. Slenkantis laikas užburia. Atmosferiški vaizdai susigeria, palikdami neišdildomą įspūdį. Dažnai referuojama į 17 – 18 a. meną ir teatrą. Filmo fabulą gaubia mistika, lyriniai intarpai bei dekoratyvi atmosfera.
Toks, pasaką primenantis, tarp tikrovės ir teatro balansuojantis autorinis režisierės Ritos Azevedo Gomes darbas. Kino juosta „Portugalė” apie mylinčios moters ilgesį, stingdančią vienatvę, likimo siunčiamus išbandymus, apie laiką negailestingai trinantį jaunosios ir Lordo Von Ketten ryšį. Plaukiantis pasakojimas banguoja, apsiniaukia, išsiriša į netikėtą pabaigą. Filmas – vertas dėmesio, jaudinantis, užburiantis ir užkabinantis pasakiškais vaizdais.
Šis tekstas sukurtas dalyvaujant Tarptautinio Kauno kino festivalio rašytojų dirbtuvėse
Komentarai