Vaizdo ir žodžio susiliejimas sukuria tai, ką William Wees pavadino poezijos filmo žanru. Poezijos ir filmo sintezė, suformuoja unikalias asociacijas, konotacijas ir metaforas. Poezijos filmas pasižymi nelinijiniu pasakojimo stiliumi ir montažu, vaizdų ir tariamų žodžių sąmonės srautu. Kai kurie poezijos filmai buvo naudojami kaip mokomoji priemonė literatūros klasėse iliustruoti tokias sąvokas kaip aliuzija ar metafora. Kauno kino festivalio trumpametražių filmų programoje „Svajonės“ trys filmai: „Paskutinis skambutis“ (rež. G. Urbonaitė); „Atrodo“ (isp.“Parese”, rež. Eduardo “Teddy” Williams.); „Susirinkau daiktus ir išėjau“ (ang.“I Got My Things and Left”, rež. Philbert Aime Mbabazi). Iš pažįstamų ir tolimų pasaulio vietų mus pasiekę, skirtingas kultūras liudijantys filmai turi kai ką bendro – poeziją.
SUSIRINKAU DAIKTUS IR IŠĖJAU
Grupė jaunų žmonių Kigalyje susitinka mirusio draugo namuose. Vaikinas mirė labai jaunas, gyveno išskirtinį gyvenimą konformistinėje visuomenėje. Draugai praleidžia vakarą prisimindami jį ir jo kūrybinį palikimą, apmąstydami savo gyvenimo kelius. Filmas prasideda kelias sekundes trunkančiu statišku kadru. Mėlynoje šviesoje matome keturis veidus. Vaizdas aiškus – tai jauni, stilingi žmonės. Tačiau mėlynas, šaltas atspalvis užduoda melancholišką toną. Jie nesusirinko čia linksmintis.
Kupinas ramaus liūdesio filmas „Susirinkau daiktus ir išėjau“ yra intymus, pasižymintis keistu dualizmu, kuris gali būti apibūdintas kaip poetinė dokumentika. Realistinė filmo stilistika, kuri vaizduoja vietinius žmones, atrodo tarsi dokumentika, tačiau kadrų, spalvų, muzikos sąveika, skirtingų planų, net tempo kaita ir stabilumo stygius primena poetinį kiną.
Eriko nebėra. Bičiuliai susitikę mirusio draugo namuose kartu praleidžia visą dieną ir naktį. Jie apmąsto gyvenimą, randa palaikymą, keičiasi anekdotais ir dalinasi prisiminimais apie Eriką. Ši netektis atrodo kitokia, tai intymus gedulas draugystės fone, verčiantis susimąstyti apie žmones, išėjusius per anksti.
Šie jauni žmonės dalinasi prisiminimais apie mirusį draugą, diskutuoja apie religiją, mirtį ir poeziją. Aš atsiradau šiame pasaulyje be instrukcijos. Jei egzistuoja kitas pasaulis, man nereikia nervintis stengiantis jam pasiruošti. Aš nežinau ar yra dangus, ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas. Susitvarkysiu, išsiaiškinsiu tada, kai ten pateksiu. Draugas prisimena, kad Erikas tikėjo Ruandos (Rwanda) dievu. Tai toks dievas, kurio Erikas negalėjo lengvai supykdyti. Taip pradedame suprasti kaip ši jauna karta priešinasi konformistinei visuomenei. Taip mes sužinome kuo gyvena šie jauni žmonės. Jie renkasi savo dievus ir tai, kuo tikėti. Savo pasipriešinimu jie liudija, jog pasaulis nepriklauso niekam, net dievui.
O kam priklauso mirtis? Filme matome, paties Eriko mirtis jam nebepriklauso. Draugas atstovauja Eriką, sakydamas, jog jis nenorėjo kryžiaus ant karsto. Kitas bičiulis atsako, Erikas iš krikščioniškos šeimos, nenorėjau nepatogumų. Eriko mirtis tampa lyg būdas pagerbti šeimą. Žiūrovas, taip pat kaip Eriko norus užstojęs bičiulis prisimena – mirtis mirusiesiems nepriklauso.
Nors filme žmonės susibūrę drauge, iš ekrano sklinda šaltis. Dokumentuojama Eriko bute susirinkusių žmonių buitis atrodo miglota, tyliai nerimastinga. Bet kam, kada nors išgyvenusiam netektį, šis kasdieniškumo pokyti yra skaudžiai pažįstamas. Pasaulis tampa šaltesnis, rodosi net temperatūra pasikeičia. Ir nors esi žmonių apsuptyje, aplink jauti tik spengiančią tuštumą.
Filme tai perteikiama dažnai figūruojančia mėlyna šviesa. Tylieji kadrai dažnai pertraukiami fone skambančių, lyg iš pomirtinio pasaulio sklindančių šnabždesių. Kadrai dažnai nesufokusuoti, tarsi migloje. Prisiminimais besidalinančių draugų veidai skendi cigarečių dūmuose. Į dūmus atsimušanti mėlyna šviesa – lyg mistinė alegorija, kad miręs draugas vis dar čia. Kiekviename pokalbyje ar tyliame susimąstyme. Šviesos, dūmai, vaizdai per miglą, perteikia pojūtį, jog netekus artimo žmogaus, pasaulis atrodo šaltesnis.
Šnabždesių fone filmas dokumentuoja skirtingas gedulo formas. Draugai beveik nepalieka vienas kito vienumoje. Šie žmonės ne tik gedi savo draugo, bet yra sunerimę ir dėl vienas kito. Jie dalinasi cigarete, žaidžia šachmatais, šoka. Apsiklijavę drugelių lipdukais kalbasi. Erikas save lygindavo drugeliui, įsivaizdavo kaip transformuojassi iš kokono į sparnus turintį padarą kuris nuskrenda. Panašiai jis mąstė ir apie mirtį. Jis buvo įsitikinęs, kad negyvens daugiau nei 27 metus.
Tarp žvakių padėta Eriko nuotrauka, parodoma tik septintą filmo minutę. Mes jau beveik turime susiformavęs jo vaizdinį. Vienam iš draugų bevartant Eriko užrašus matyti jo parašytas tekstas – gyvenimas bėga, nenoriu jo praleisti. Draugai atsiliepia, – jis rašė apie mirtį taip, kaip žmonės rašo apie meilę. Apie meilę jis rašydavo tik retsykiais, ir tai tik for fun (liet. juokais, nerimtai). Draugai desperatiškai bando sieti jo mirtį su gyvenimu. Bet gyvenimas ir mirtis niekada nebuvo atskiri dalykai.
Eriko bute ant lentos parašyta lotyniška sentencija – Carpe diem (liet. skink dieną), tuo metu kai ją pamatome, atnešamas jo karstas. Kreida rašoma tai, kas bus ištrinta. Žmogus irgi lengvai išsitrina. Ar pats Erikas parašė šią frazę siekdamas sau priminti, kad reikia kuo geriau išnaudoti dabartinį laiką ir mažai galvoti apie ateitį. Nei praeitis nei ateitis neegzistuoja, o dabartis yra užrašyta kreida.
Vienas iš esminių dalykų, ką Erikas visada suteikdavo, buvo harmonija. Tylos akimirkos, kuriomis dalinomės kartu. Tyla džiaugdavomės kaip geru dalyku. Filmo pradžioje skambėję nerimastingi šnabždesiai yra pakeičiami muzika. Filmo uždaromasis kadras, dainų fone miegantys draugų veidai. Kadro spalvos šiltesnės. Harmonijos jausena, kuri skatina prisiminti – Erikas vis dar čia.
PARSI
Pagal Mariano Blatt eilėraštį „No es“ (“Nėra”) sukurtas trumpametražis filmas primena poetinį kiną. Vaizdai gatvėse namuose sufleruoja, jog tai tam tikra dokumentika, tačiau linijinio naratyvo nėra, poezija liejasi sąmonės srautu. Šis filmas – tai eilėraštis.
„No es“ yra kaupiamasis Mariano Blatt eilėraštis, nuolat rašomas visą gyvenimą. Eilėraščio tekstas, kuris yra serijos „kas atrodo, bet nėra“ dalis, į kurį eilutės pridedamos per dienas, mėnesius ir metus, tematika gali apimti bet ką: vaizdus, žmones, prisiminimus, peizažus, frazes, idėjas. Skambant šiam sąrašui galvoje, Eduardo Williamso filmas „Parsi“ yra amžinas judėjimas erdvėse ir aplink žmones. Vaizdai mus be atokvėpio veda po triukšmingus rajonus, nuo vieno žmogaus prie kito, mėtomi per situacijas, atsiduriame net po vandeniu. Skubant nuo vieno vaizdinio prie kito, procese gimsta vizualinė poezija, kuri visą laiką veikia, eilėraščio “No es” fone.
PASKUTINIS SKAMBUTIS
„Paskutinis skambutis“ – filmas apie kryžkelėje atsidūrusius mokyklą baigiančius žmones,. Paskutinė mokyklos diena – metas, kada tikimasi, jog esi jau suaugęs, o ateityje tapsi sėkmingas. Kryžkelių virtinė, prasidėjusi paskutinėse mokyklos klasėse, tęsiasi visą gyvenimą. Filmo režisierė mums primena, kad mes visada renkamės.
Filmo veikėjas Edgaras sėdi aktų salėje, apsuptas absurdiško patoso, baltų eilių fone, jį kamuoja nerimas. Tai laikas, kai gali visus sprendimus daryti pats. Sprendimų galimybės ir pasirinkimų atsakomybė spaudžia į kampą. Jauniems žmonėms žadama – turėsite begalę pasirinkimų. Tokia, paskutinė diena mokykloje, staiga pabudina iš sapno. Suauk. Priimk sprendimus, ir būtinai tuos teisingus. Bet filme matome – Edgaras turi blogus suaugusiųjų pavyzdžius. Suaugėlis tampa lyg mitinis padaras, o teisingi pasirinkimai yra šio padaro super galia. Kai aplinkoje nėra pavyzdžių, belieka šios galios ieškoti savyje. Deja, suaugsiu žmogumi per vieną dieną netampama.
Paskutinio skambučio šventėje daug kalbama apie ateities planus ir tai, kad su mokyklos pabaiga atsidaro daug durų ir kelių. Tačiau ne visų galimybės vienodos ir tikrai ne visiems atsidaro tos pačios durys. Edgaras nusprendžia paskutinį kartą padėti draugui pervežti cigarečių kontrabandą per sieną, o taip pat įvyksta lūžis Edgaro ir jo merginos santykiuose. Tos pačios eilės skamba tiek pirmoje tiek paskutinėje filmo scenoje, lyg filmo rėmas. Pirmieji žodžiai geriausiai apibudinantys šio amžiaus jaunuolių būseną – man neramu.
Komentarai