“Womex” 25-metis Tamperėje

Atstovauti savo šaliai – didelė garbė, tačiau svarbu nepamiršti, kad visi atstovaujame žmonijai – maždaug taip pasirodymo pasaulio muzikos mugėje “Womex” metu sakė grupės “Merope” lyderė Indrė Jurgelevičiūtė. Koncerto pabaigoje publika plojo atsistojusi (tai šiemet čia teko matyti tik po alžyriečių Lemma), o prie nemokamų “Muzikos informacinos centro” leidinių išsirikiavo solidi eilutė. Prisiminus, kad prieš tai dauguma pro juos praėjo abejingai, galima sakyti, kad pirmasis Lietuvos prisistatymas “Womex’e” buvo sėkmingas.

Pasaulio muzikos mugės “Womex” (World Music Expo) idėja gimė 1994-aisiais Berlyne ir nuo to laiko keliauja po Europos miestus. Pernai šis margaspalvis vadybininkų, koncertų organizatorių ir atlikėjų karavanas viešėjo Gran Kanarijoje, kitamet ruošiasi į Budapeštą, o šiemet savo 25-mečio proga nukeliavo į (kol kas) šiauriausią savo tašką – antrąjį Suomijos miestą Tamperę.

Vos už Kauną mažesnis miestas įsikūręs tarp dviejų iš to tūkstančio Suomijos ežerų. Įdomu, kad tarp šių ežerų yra 18 metrų lygio skirtumas ir per miestą tekančios Tammerkoski srovė yra puikus energijos šaltinis. Tamperė vadinama “šiaurės Mančesteriu”, tačiau ne dėl muzikinio, o industrinio palikimo – minėta hidroenergija mito abipus krantų įsikūrę praėjusio amžiaus pradžios raudonų plytų fabrikai. Atvykėlius miestas vilioja kaip saunų sostinė. Turint omeny, kad Suomijoje 2-3 žmonėms tenka 1 sauna, galima spėti, kad čia šis santykis turėtų būti 1:1. Bet kuriuo atveju galima apsilankyti seniausioje veikiančioje viešojoje pirtyje, o eilučių autorius išbandė “Kaupinojan” saunos karštį ir vietinio ežero šaltį. Tamperėje galima aplankyti ir “Mumių” muziejų, nors jų autorė Tove Jansson gyveno ir mirė Helsinkyje. Raudonasis revoliucionierius V.Leninas čia gyveno kelis metus ir pirmą kartą sutiko J.Staliną – vis dar veikia vienas nedaugelio pasaulyje likusių Lenino muziejų. Tuo tarpu virš geležinkelio bėgių jau sukiojasi kranai – čia iškils “Tampere Deck Arena”, kurioje 2022-aisiais vyks pasaulio chokėjaus čempionatas.

Grįžtant prie “Womex’o”, viskas vyko didžiausiame Šiaurės šalių koncertų ir kongresų centre „Tampere Hall“, kur visą savaitgalį trynėsi apie 2,500 professionalų iš daugiau nei 80-ies šalių, pasirodė 60 muzikos atlikėjų, buvo parodyta 17 dokumentinių filmų, vyko susitikimai ir pranešimai. Įsivaizduok Vilniaus knygų mugės “Muzikos salę” ir padaugink visa tai kelis kartus. Pagrindinis dėmesys – world, dar kitaip vadinamai global, muzikai. Šį vakariečių sugalvotą terminą, apibūdinantį muziką iš kitų pasaulio dalių, dažniausiai, bet nebūtinai esančių už anglosaksiškojo pasaulio ribų, galima pamatyti, pavyzdžiui, daugelyje muzikos įrašų parduotuvių. Jau kurį laiką šios scenos atstovai kalba, kad toks apibūdinimas atgyvenęs ir reikia ieškoti naujo pavadinimo. Tai apima daugybę žanrų: nuo Šiaurės Afrikos gnawa iki senovės keltų muzikos (prisimeni Clannad sukurtą legendinio serialo “Robin of Sherwood” garso takelį?), nuo Artimųjų Rytų dabke iki regio ir visų jo atmainų, nuo Pietų Amerikos cumbia, kurią suka mūsų Planeta Polar (ex-Paranda Polar) iki Balkanų ir žydų klezmerio, kuriuos audringai propaguoja Baltic Balkan. Na, ir, žinoma, visi tarpiniai eksperimentai, tarkim, pastaraisiais metais elektronikos scenoje išpopuliarėję egzotiški ritmai (pvz., Lietuvoje jau kelis metus tai propaguoja vakarėlių ciklas “Isla”). Būtent dabarties dvelksmo “Womex’ui šiek tiek trūksta, atrodo, organizatoriai linkę konservuotis ir atsargiai žiūri į eksperimentus. Todėl tarp visų stendų maloniai nustebino kuklus leiblo “Crammed Disc” prisistatymas su Acid Arab priešakyje ir originaliais Ekiti Sound, Kasai Allstars, Nova Materia, Zenobia ir kitų garsais. Gaila, šių atlikėjų nebuvo vakarinėje programoje. Šiuolaikinę šokių muziką atstovavo DJ Duke and MCZo iš Tanzanijos, projektas “Cairo Concepts”, argentinietė Dat Garcia, ZJ Sparks iš Jamaikos.

Prieš kelis metus folkloro ansamblis Vydraga ir įrašų kompanija “Zona” paskelbė viešą ansamblio lietuvių liaudies muzikos įrašų remiksų konkursą, o geriausi darbai buvo išleisti kompaktinėje plokštelėje „Dėlionė“. Apie tai kalbėjomės su vienu projekto iniciatorių Dovydu Bluvšteinu.

“Soundway records” dokumentuoja Afrikos ir Pietų Amerikos palikimą, panašia veikla užsiima “Analog Africa”, “Strut Records” ir kitos kompanijos. Portugalai Buraka Som Sistema supažindino pasaulį su kuduro.  2006-aisiais Blur ir Gorillaz lyderis Damon Albarn įkūrė tarpkultūrinį muzikinį projektą African Express, kuriame susijungia visiškai skirtingų tradicijų muzikantai. Iš Sirijos kilusio buvusio vestuvių muzikanto Omar Suleyman įrašus leidžia Vakarų įrašų kompanijos. Izraelio kompozitorius Shye Ben Tzur inicijavo projektą Junun, kuriame dalyvavo Radiohead gitaristas Jonny Greenwood ir visas būrys Indijos liaudies muzikantų, pasivadinusių The Rajastan Express. Jau kelis dešimtmečius pasaulio scenose skamba tokie vardai kaip Asian Dub Foundation ar Transglobal Underground. Savo laiku “Satta Outside” grojęs prancūzas Débruit išleido turkiškos muzikos interpretaciją “Débruit & Istanbul”. Lietuvoje ne kartą viešėjęs vokietis Dirk Leyers pristatė Africaine 808: “An Electronic Dance music project based on thousands of years of Rhythm history from all over the globe. No Boundaries. No Rules. No Bullshit. All Styles.” Tai – tik maža dalis šiuolaikinės world muzikos.

Vienas ryškiausių world, o gal net labiau global muzikos atstovų – prieš 20-30 metų visą pasaulį šokdinęs Manu Chao ir jo Mano Negra bei Radio Bemba Sound System. Jo muzikoje šalia generinio pankroko atsirado vietos prancūziškiems šansonams, ispaniškai salsai, jamaikietiškam regiui ir ska, alžyrietiškam rai, Pietų Amerikos flamenkui, sambai, cumbia ar afro-kubietiškam skambesiui.

Stebint “Womex’e” korėjiečių NST & The Soul Sauce meets Kim Yulhee pasirodymą apėmė dviprasmiškas jausmas. Ar funky regis ir ska yra tai, ką norėčiau girdėti iš Azijos muzikantų? Postmodernus persimaišymas daro savo – pasaulis po truputį žengia į pilką normalumo suvienodėjimą. Todėl žymiai didesnį įspūdį padarė žilagalviai Los Wembler’s de Iquitos iš Peru, jau 50 metų vyniojantys _savo_ Amazonės cumbia. Nors tai nėra mano mėgstamiausias žanras, bet jais patikėjau, o korėjiečiais – ne.

Šiemet pirmą kartą “Womex’e” Lietuva skandinavų pavyzdžiu dalyvavo kartu su latviais ir estais. Vis tiek Lietuvos sostinė daug kam yra Ryga, tebūnie bendras Baltijos regionas, kam čia smulkintis. Priėmimo metu su suktiniu ir bankuchenu čia apsilankė ir šiemetinis “Womex” apdovanojimo laureatas, kamancheh instrumento virtuozas Kayhan Kalhor, įrašinėjęs persų muziką su įvairiausiais atlikėjais, tarp jų – ir Kronos kvartetu. Pirmojo Baltijos šalių paviljono programos dalimi tapo esčių Cätlin Mägi bei Mari Kalkun, sąlyginai lietuviškos grupės Merope koncertai specialioje programoje “Northern Connections”. Latvės Saucējas nepraėjo festivalio atrankos filtro, todėl savo pasirodymo laiką turėjo išsipirkti –  nuolat besikeičiantys „septyni samurajai“ kasmet atrenka festivalio programai perspektyviausius ir įdomiausius pasirodymus. Kai pirmą kartą kalbėjomės su Merope prieš 7 metus, jie dar buvo 7-iese. Dabar sudėtis išgryninta iki trio, kuriame be minėtos lietuvės Indrės muzikuoja prancūzas Jean Christophe Bonnafous ir belgas Bert Cools. Trečiasis jų albumas “Naktės” tyrinėja naktines nuotaikas ir buvo apdovanotas Geriausios world muzikos prizu Belgijos Klara apdovanojimuose.

 

Galvodamas, kas dar iš lietuvių galėtų dalyvauti “Womex’e, iškart prisiminiau puikų Pauliaus Kilbausko ir, pasirodo, Igno Jonyno projektą Bango Collective. Jame elektroninė muzika organiškai persipynė su etniniais motyvais, o viską nuspalvino romų atlikėjo Bango vokalas. Šio projekto liko tik įrašai, o štai Paulius po kelionės į Balį, atrodo, vis giliau neria į global skambesį. Iš Indonezijos jis parsivežė su gamelano meistrais įrašytų garsų, kurie vėliau sugulė į vientisą albumą “Elements”. Visai neseniai “elementus” P.Kilbauskas pristatė įspūdingame renginyje Kotrynos bažnyčioje su perkusininku iš Japonijos Tomoo Nagai. Kita vertus, nemažai potencialių pretendentų išgirdau sugrįžęs klausydamas leidyklos “Dangus” specialiai konferencijai išleisto “baltik postfolk alternative” rinkinio.

Estės “Womex’e” buvo tarsi savotiškos dvynės: abi vilkėjo raudonas sukneles, abi buvo apsiginklavusios įvairiais pedalais ir sempleriais, tik viena grojo dambreliu, o kita – kanklėmis. Cätlin pabaigoje specialiai festivaliui sugrotas “Womex, Womex, Womex, tyruru” tapo savotišku šių metų leitmotyvu. Saucējas savo senovės dainas atliko, atrodytų, nedėkingiausioje vietoje – festivalio klube, tačiau savo interaktyviu nuoširdumu ir paprastumu visus sužavėjo. Publika, paprašyta įgarsinti įsivaizduojamą pievą, pradėjo šnypšti, karksėti, ulbėti, treliuoti ir tai skambėjo įspūdingai. Šiame folkloro pasirodyme buvo netgi bisas.Pakartojimo nebuvo, tačiau audringiausias ovacijas didžiojoje salėje kilo po 9 moterų iš Alžyro pasivadinusių Lemma pasirodymo. Paryžiuje gyvenanti Souad Asla, beje, prisijungusi ir prie lietuviškos dainos Lietuvos stende, ne tik atvirai demonstravo savo plaukus, bet ir įkalbėjo Saharos moteris pasirodyti viešai – paprastai šios dainos atliekamos tik privačiai. Lemma mentorė – pripažinta guembri instrumento meistrė ir gnawa dainininkė Hasna El Becharia. Jai paėmus gitarą visi prapliupo plojimais.

Iškart po latvių publika pateko į kitą žemyną – didžiojoje klubo scenoje pasirodė itin dinamiškas ir spalvingas ansamblis Santrofi iš Ganos, šiemet linksminęs ir “Roskilde” festivalio lankytojus. Nusivylę, kad jaunimas sulindę į telefonus klausosi tik didžėjų, Santrofi nori atgaivinti gyvos muzikos tradicijas Akroje. Beje, “Womex’o” programa labai priminė festivalio Danijoje scenos “Avalon” (anksčiau – “Ballroom”) line-up’ą. Neveltui Suomijoje sukiojosi iš “Roskilde” atstovai. Kas žino, gal šiemet ar kitais metais šio renginio scenoje atsidurs ir Fofoulah, kur bendrą vardiklį bando surasti muzikantai iš Gambijos, Senegalo ir D.Britanijos, ar kuris nors kitas “Womex” atlikėjas.

Skėtiniame Lietuvos atstovų stende mugės lankytojai galėjo išsamiai susipažinti su mūsų šalies muzikos kultūra ir jos reiškiniais, gauti informacijos apie Lietuvoje vykstančius renginius ir muzikos organizacijas bei gyvai pabendrauti su Lietuvos delegatais. Šį kartą mugėje dirbo atstovai iš festivalio „Mėnuo juodaragis“ bei įrašų leidyklos „Dangus“, renginių organizavimo bei įrašų leidybos agentūrų „Tilto namai“ ir „One Root Music“, grupių Subtilu-Z, Atalyja, Folk trio, Lietis, Sen Svaja, Laiminguo, UDU, Marga muzika, Promočių giesmės bei kompanijos „BOD“. Šalia gana “valstybinių”, tarkim, Jamaikos kultūros, lyties, pramogų ir sporto ministerijos ir panašių stendų, organiškai apipavidalinta Lietuvos “ambasada” siūlė ne tokią formalią atmosferą.

Be susitikimų ir muzikos programos, “Womex” siūlė ir keliolikos dokumentinių filmų programą, vienaip ar kitaip susijusią su mugės tematika. Iš jų išsiskyrė juosta apie brazilišką “vudstoką” – festivalį “Aguas Claras”, sutraukusį dešimtis tūkstančių hipių. Po peržiūros režisierius Thiago Mattar sakė, kad iki šiol mažai kas prisimena šį renginį netgi pačioje Brazilijoje. Sunku patikėti, kad toks reiškinys pasiklydo praeityje, kaip vieną priežasčių kūrėjas nurodė nenorą prisiminti diktatūros laikotarpio. Beje, vėliau “Womex’e” sutikti brazilai, paklausti, ar girdėjo apie “Aguas Claras”, tik gūžčiojo pečiais ir neužtikrintai prisiminė, kad kažkas tokio San Paulo valstijoje lyg ir vyko…

Dar vienas mugės akcentas – nacionaliniai (alko) gėrimai. Sakyk ką nori, bet tai beveik neatsiejamas liaudies svaiginimosi būdas kartu su muzika. Anot liudininkų, ankstesnėse mugėse beveik kiekvienas pokalbis prasidėdavo nuo taurelės. Šiemet viskas vyko suomiškai… santūriai, nes Tamperės “litexpo” oficialiai neleido įsinešti savo gėrimų. Vis dėlto nesankcionuoti “priėmimai” vyko kas antrame stende: kubiečiai vaišino mojito, lenkai pilstė vodką, latviai – balzamą ir panašiai. Galima tik įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, jei būtų galima legaliai :)

Kaip žinia, folkloras ir modernios jo variacijos skatina patriotinius jausmus ir dažnai tampa dešiniųjų radikalų propagandos įrankiu. Kartais tai nuslysta į besąlygišką savo identiteto aukštinimą kitokių atžvilgiu. Nors, tarkim, kai kurie renginiai Lietuvoje oficialiai atsiriboja nuo tokio požiūrio, juose gali sutikti asmenų, manančių, kad mitiniai baltai yra pranašesni už kitas tautas ir nevengiančių pasipuošti “saulės” simboliais. Žinoma, juodai-baltai mąstančių atsiranda visur, galbūt todėl “Womex” politikavimas yra neoficialiai uždraustas. Nenuostabu žinant, kad šio renginio idėja užgimė kairiųjų bastione Berlyne. Nepaisant to, jau pirmąją dieną vyko improvizuota delegatų demonstracija palaikyti Čilės žmones, išėjusius protestuoti prieš prezidentą Sebastian Pinera ir raginančius imtis pokyčių ekonomikoje ir politikoje.

Būnant Tamperėje akys nuolat kliuvo už vietinio urban folkloro – kelnių, gausiai dekoruotų įvairiausiais antsiuvais. Pasirodo, tai – neoficiali vietinių studentų apranga. Darbininkų kombinezoną primenančio kostiumo spalva nurodo fakultetą, o antsiuvų kiekis – socialinę patirtį. Ką gi, tuo tarpu ant virtualaus “Ore” kostiumo siuvame dar vieną – “Womex” antsiuvą.