Daugeliui australai Tame Impala yra neatsiejami nuo jų frontmeno Kevin Parker, kas yra neabejotina tiesa, tačiau už šio didelio vardo slypi mažai kam žinomi ir iš lėto atrandami kiti nuostabūs klodai. Pond, Tame Impala dukterinė grupė, kaip mėgstu sakyt, yra vienas iš jų. Po koncerto Amsterdame padariau daug išvadų ir viena iš jų – Pond yra mažai apšlifuotas deimantas, palyginus su vyresniuoju broliu. Nors grupė neužpildo didelių arenų ir nerengia didelio šou, bet vis dar taip pat aktyviai išlaiko pradinę energiją bei alsuoja pre-fame Tame Impala vaibu.
Ar dėl ryšio su Tame Impala, ar dėl rugpjūtį nusisekusios Pond viešnagės Olandijos festivalyje “Lowlands”, antradienis “Melkweg’e” kvepėjo sold out‘u. Iki Pond pradžios įvairaus plauko auditorija atlikinėjo ekspertizę prie Pond merch stendo, bet tik vienas kitas pasidavė akį traukiančio dizaino pagundai, kol galutinai neįsitikino to verte. Koncertų salė valandą iki australų pasirodymo ėmė rinktis stebėti apšildančiąją Sinead O’Brien, dainę iš Airijos. Juodu kostiumu dėvinti artistė – iš akies traukta moteriška Nick Cave versija. The Guardian straipsnyje O’Brien yra minima tarp keletos kitų grupių, kurioms būdingas sprechgesang, arba, grubiai verčiant, šnekamasis dainavimas. Anot atlikėjų tokiu būdu yra lengviau užmegzti ryšį su klausytoju, žvelgti jam tiesiai į akis ir taip sukelti diskomfortą, kuris pažadintų norą veikti, bet tuo pačiu ir kviestų šokti. Visgi žvelgiant iš šono sunku pasakyti, ar šis rezultatas buvo pasiektas. Apžvelgus salę akis užmatė vieną kitą linguojantį kūną, tačiau iki šokių judesiukų – toli gražu. Monotoniškas O’Brien balsas su kaskart nauja fraze pakylančiu tonu labiau kvietė panirti į transo būseną ir, jei ne pertraukos tarp dainų, būtų buvę sunku suprasti, kur viena daina baigėsi, o kita prasidėjo. Ryšio su auditorija užuomazgų irgi vargu ar būta – atlikėja sklandė nuo gitaristo iki būgnininko, o priartėjus prie scenos krašto verčiau žvelgdavo į tolį nei kad į pasirinktąjį užkalbėjimui asmenį. Pasižiūrėjus į O’Brien išleistus muzikos klipus drįsčiau sakyti, kad jos siekiamas efektas yra stipresnis pasitelkus keletą išraiškos formų. Naratoriški ir vaizdingi klipai puikiai akomponuoja deklamuojamą tekstą, bet pateikus dainas gyvai scenoje, efektas nublunka. Bežiūrint į O’Brien atliekančią, kaip ji pati pristatė, dar vieną protesto dainą, matau ir Jenny Hval, kitą stiprią ir kovoti nusiteikusią artistę, puikų performanso meno ir muzikos atlikimo pavyzdį. Bet paieška, kaip atrakinti sustabarėjusią auditoriją, yra nelengva ir šįkart panašu, kad susirinkusius ištiko dilema – ar pasirodymas kviečia rimtam susimąstymui ar laisvam pasišokimui.
Po pusvalandį trukusio O’Brien pasirodymo, atėjo eilė į Olandiją sugrįžusiems Pond. Australai koncertą pradėjo su Hand Mouth Dancer, daina iš šių metų albumo “Tasmania”, kurios klipas pasirodė viso labo prieš kelias savaites. “Hand Mouth Dancer” puikiai reziuomuoja tiek Pond, tiek albumo “Tasmania” siekį – apdainuojamos aktualios šių dienų problemas, klimato kaita ar identiteto klausimai, tačiau jas pateikus per glam-pop estetiką klausytojas traukiamas už rankos į šokių aikštelę. Pastebėjimas – šokančiųjų priekyje santykis su šokančiaisiais toliau nuo scenos yra neįtikėtinai keistas, turint omeny, kad kuo gilyn miškan, tuo audringiau (dovanokit už šią asmeninę nuomonę). Visgi drįsčiau teigti, jog po koncerto ramesniuosius klausytojus Pond sugebėjo patraukti link merch‘o, o jų jau ir taip seniai pavergtos širdys buvo maloniai patenkintos tiek vaizdais, tiek garsais. Nors grupė negali pasiūlyti savo gerbėjams vizualiųjų efektų šou ar konfeti lietaus, kaip jų “didysis brolis” Tame Impala, Pond patraukia širdis šiltu bendravimu, ketvirtos sienos nugriovimu ir raw energija, kurią iš Tame Impala spėjo išmelžti juos absorbavęs populiarumas. Frontmenas Nicholas Allbrook, buvęs Tame Impala bosistas iki 2013-ųjų, galėtų būti apibūdintas kaip nenustygstantis vietoje mažasis princas. Delikataus sudėjimo australas vieną akimirką gali groti gitara, kitą minutę užšvilpti fleita, o čia jau žiūrėk jis ekspresyviai šoka ant scenos krašto priešais tavo akis. Ne kartą atrodė lyg minia kartu su kitais grupės nariais vienu metu būtų sulaikiusi kvapą Nick‘ui rodant savo lankstumą ir demonstruojant tiltelį, tuo pačiu metu dantimis laikant mikrofoną burnoje. Tokia žavinti laisvė iš dalies turi savo kainą, kurios vardas „beta-blockers“, vaistai slopinantys adrenalino efektus ir dažnai skiriami kovai su nerimu (anxiety) bei auditorijos baime (paslaptis atrasta atlikus pokoncertinę ekspertizę). Nors duotame interviu palikta atvira erdvė interpretacijai, ar Nick‘ui vis dar reikia šios pagalbos, jis taip pat prideda, jog „blokuoti betą ilgam laikui nebėra reikalo, nes matant kaip žmonės fiziškai reaguoja į tavo muziką yra pakankamai galingas jausmas“. Allbrook‘o požiūris į artistą nėra toks pat kaip mūsų, t.y. grupės stebėtojų ir gerbėjų. Jam artisto idėja neturi nieko bendro su pranašu ar dievaičiu, ir nors vokalistas puikiai atlieka frontmeno pareigas, rolės tarp veikiančiųjų grupėje yra lygiai pasiskirsčiusios.
Pertraukų metu Jay Watson (Tame Impala narys ir solinio projekto GUM autorius) kartu su Shiny Joe Ryan trumpai papasakojo apie jų dienos išvyką į mokslo muziejų, o Nick‘as keletą kartų prašė auditorijos nepamiršti rūpintis vienas kitu. Rūpestingumo pavyzdį rodė Jamie Terry, šviesaus veido klavišininkas, nuolat grįžtantis prie Shiny Joe bičiuliškam apsikabinimui, kartu užtraukti dainą prie vieno mikrofono ar šiltai pakštelėti draugui į skruostą. Meilė buvo reiškiama tiek iš auditorijos šūksnių „I love you, Nick“, tiek iš frontmeno atsakymo „I love you too, man. And I love those pearls you are wearing“. Po trumpos pertraukos grupei grįžus atgal į sceną, auditorija jautėsi gerokai apšilusi ir pasiruošusi visiškam jėgų atidavimui tokioms dainoms kaip “Giant Tortoise” (Hobo Rocket, 2013) ir “Man It Feels Like Space Again” (Man It Feels Like Space Again, 2015). Jėga trykštanti nuo grupės susiliejo su auditorija, kuri skanduote be perstojo antrino dainų instrumentalui. Prieš koncerto pabaigą, Nick‘ui užtektinai išgirdus meilės išraiškas iš auditorijos, jis draugiškai priminė, jog kiti grupės nariai taip pat neturėtų būti užmiršti, tokiu būdu užleisdamas mikrofoną Shiny Joe Ryan ir jo atliekamai dainai Medicine Hat (Man It Feels Like Space Again, 2015).
Baigus šį prisiminimų iš koncerto kelią galiu pasakyti, jog esu dėkinga Kevin Parker ne tik už Tame Impala, bet ir už tai, kiek gražių ir vaisingų projektų gimė iš prie grupės prisidėjusių muzikantų draugystės. Parker kaip prodiuserio įtaka jaučiama ne tik Pond būgnų aranžuotėse, bet ir lygiagrečiame Pond ėjime kartu su Tame Impala link elektronikos. Visgi esminis ir gražus skirtumas – Tame Impala, nori nenori, metams bėgant, yra the one and only žmogus-legenda Kevin Parker (ypač po jo savarankiškai išdirbto 2015 m. “Currents” albumo) bei jo vidinis gyvenimas – ašaros ir džiaugsmai, skyrybos bei naujos draugystės. Tuo tarpu Pond yra tai, nuo ko Tame Impala prasidėjo ir vis dar įnirtingai laikosi – ne vienas, o penki vienodai svarbūs atlikėjai, reiškiantys rūpestį dėl ateities, kurį pateikia per Australijos prizmę bei žadinantys klausytojo energiją tuo pačiu metu pasiūlydami jam pašokti. Nors pagal “Spotify” pateikiamą statistiką Pond negali lygintis į Tame Impala, kuri turi vos ne 15 kartų daugiau klausytojų, visgi tai tik parodo, kokia nišinė grupė jie išties yra išlaikydami nežabotą energiją su kuria pradėjo savo kelią nuo pat pradžių.
Komentarai