Muzika tautinėmis kalbomis, kad ir kokia įdomi ar kokybiška būtų, dažnai nepasiekia kitų šalių klausytojų. Dėl to kalčiausia turbūt muzikos rinką globalizavusi anglų kalba, kuria parašytos muzikos pasiūla yra nepaprastai didelė. Dauguma atlikėjų mieliau renkasi kurti šia dabartine lingua franca, nes taip būti pastebėtam ar sulaukti tarptautinio pripažinimo yra nepalyginamai lengviau. Šia trumpute Suomijos muzikinių naujienų apžvalga noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į keletą puikių albumų suomių kalba ir taip pristatyti dažniausiai vietinei rinkai skirtą muziką, kuri greičiausiai nepateko į Lietuvos melomanu radarus.
Suomijoje pasirodančius įrašus nepriklausomai nuo žanro vienija aukšti kokybės standartai. “Šioje šalyje yra juokingai daug ryžtingų, ambicingų ir gabių muzikantų” – kalbėjo noise / indie rock grupės Teksti-TV 666 nariai nacionaliniam transliuotojui yle duotame interviu (šioje apžvalgoje plačiau grupės neaptarsiu, tačiau žanro gerbėjams širdingai rekomenduoju jų 1 & 2 EP). Apart vieno kito koncerto, muzikos suomių kalba Lietuvoje girdime gana mažai, o jei girdime, tai dažniausiai būna vieno ar kito sunkiojo žanro studijos. Apskritai Suomija visame pasaulyje garsėja sunkiosios muzikos gausa, nors iš tiesų vietinės grupės paruošia pilną meniu puikių įvairiausių žanrų albumų. Daug teigiamų suomiškos muzikos patirčių įkvėpė mane parašyti šią trumputę Suomijos naujienų apžvalgą ir pakviesti visus muzikos gurmanus susipažinti su keletu pastaraisiais metais pasirodžiusių puikių suomiakalbių albumų.
Pradėti vertėtų nuo Suomijos indie scenoje karaliaujančio projekto Litku Klemetti. Trumpai energingą ir spalvingą grupės muziką turbūt geriausiai apibūdintų žanras progressive pop, tačiau ištiesų klausytojui siūlomas pačių įvairiausių muzikinių įtakų kokteilis. Iš mažo, prie Rusijos sienos esančio Kuhmo miestelio kilusi 32 metų grupės vokalistė Sanna Klemetti dainuoja įtaigiai kaip 70-tųjų roko žvaigždė, ir taip kuriama visą šio muzikinio stebuklo diskografiją pagardinusi stipri, už širdies griebianti nostalgija neaišku kam. Litku Klemetti padaro neįmanomą ir sėkmingai apjungia, atrodytų, niekaip nesuderinamus dalykus – šlagerinį ir psichodelinį skambesius.
Iš pradžių Litku Klemetti ir Tuntematon numero buvo du skirtingi projektai kuriuose grojo tie patys žmonės, tačiau dabar visa nauja grupės kūryba pasirodo po vardu Litku Klemetti (kas lietuviškai būtų Bizalas Klemetti). Viskas prasidėjo nuo 2016 metais grupės Tuntematon numero (liet. nežinomas numeris) išleisto indie pop / rock albumo Horror‘15. Po jo 2017 metais pasirodžiusį Päivä päivältä vähemmän (liet. Diena iš dienos mažiau) sekė nepaprastai sėkmingas gitara, balalaika ir klavišiniais grojančios vokalistės Sannos albumas Juna Kainuseen (liet. Traukinys į Kainuu). Šis 80–tuosius prikeliantis albumas sėkmingai pristato kiek paauglišką lyrinio aš gyvenimo filosofiją. Apskritai grupės lyrinį turinį trumpai būtų galima apibūdinti Horror‘15 albumą uždarančios dainos Kimaltava mekko (liet. Žėrinti suknelė) žodžiais: “se on vain minä / minä se oon / kuka mä oon? / joo mä en tiedä / mul on päällä kimaltava mekko” (liet. tai tik aš / aš tai esu / kas aš esu?/ ai aš nežinau / vilkiu žėrinčią suknelę). “Padariau iš muzikos identiteto dalyką” – apu duotame interviu sakė Sanna.
Nors talentingoji ketveriukė kasmet iškepa po naują albumą, visgi su kiekvienu klausytojams sėkmingai pasiūloma kažkas naujo. Suomijos roko muzikos laikraščio Soundi geriausiu 2017 metų suomišku albumu paskelbtą Juna Kainuseen pasekė 2018 metais pasirodęs sodresnis, ne toks trankus ir gana ilgesingas antrasis Sannos solo albumas Taika Tapahtuu (liet. Magija vyksta), o šiemet rugsėjį išėjo išsyk teigiamo įvertinimo sulaukęs Ding ding dong, produsiuotas grupės klavišininko ir gitaristo Pekka Tuomi. Nors naujasis albumas kiek niūresnis, jį taip pat galima vadinti brandesniu, gilesniu, išgryninančiu ir apibendrinančiu įnoringą, keistą, ūmų, tačiau nepaprastai dinamišką ir iškart užkabinantį išskirtinį Litku Klemetti skambesį.
Kiekvienais metais publika iš saviškių išsirenką vieną favoritę grupę ar atlikėją ir kalba apie tai visose platformose. Šiemet Suomijoje turbūt labiausiai mylimas muzikinis delikatesas buvo dviejų jaunų Helsinkiečių Karin Mäkiranta ir Helmi Tikkanen ambient pop / folk pop projektas Karina. 2018 metų kovą pasirodęs albumas tuo pačiu pavadinimu iškart nesulaukė didelio dėmesio, tačiau dabar grupė laikoma vienu reikšmingiausiu indie muzikos projektu Suomijoje, po truputį garsėjančiu ir užsienyje. 2019 metus merginos praleido Berlyne dirbdamos prie naujo albumo, taip pat Citadel muzikos festivalyje apšildė visame pasaulyje žinomą grupę Beirut. Melodinga, rami muzika užburia ir nukelia į ledinius pasakų kraštus, o jaukiai melancholiškas vedančiosios Karin Mäkiranta vokalas sušildo geriau nei puodelis karštos arbatos. Albumas Karina, nominuotas Hyundai Nordic Music Prize, patiks ir išrankiausiems melomanams, ir konservatyviems jų seneliams (bent jau maniškiai per praitas Kalėdas suklausė tris kartus ir nė nemirktelėjo). Tam, kad būtų galima mėgautis Karina kuriamais svajingais muzikiniais kraštovaizdžiais visiškai nereikia suprasti to, kas dainuojama. Švelnūs ir subtiliai vienas kitą atitariantys merginų balsai virsta dar vienu šiaurietišką pasaką sekančiu muzikos instrumentu.
Galiausiai – desertas ir šio straipsnio netiesioginis kaltininkas – naujai susikūrusios shoegaze / dreampop grupės iš Tamperės Radio Supernova kosminis muzikinis šedevras Tähtiin (liet. Į žvaigždes). Ši grupė klausytojams dovanoja atmosferišką, melodingą ir visiškai kvapą užimančią muzikinę kelionę. “Hengitä” (liet. kvėpuok) – dainoje Tellus maloniai primena saldžiabalsė grupės vokalistė Kata Riikonen; “Tässä on kaikki” (liet. Čia yra viskas) – tęsia ji, ir tenka pritariant linksėti galva, nes Tähtiin iš tiesų yra absoliučiai viskas.
Efektiniai gitarų pedalai, reverb’as, distorsija, ūžesys, į sapnišką, dažnai melancholišką daugiasluoksnę ir tirštą muziką įpinti vokalai; atrodytų, kaip naujai ir įdomiai galima pateikti žanrą, kuris visada skamba daugmaž panašiai? Na, pati grupė pareiškė, jog shoegaze yra tik nevykėliams ir jie groja mansegaze (Manse – mažybinis Tamperės miesto pavadinimas, naudojamas ne miesto gyventojų). Ir iš tiesų, tai yra daugiau nei tik kokybiškas shoegaze ir dreampop mišinys. Nuo My Bloody Valentine’iškos Trubulenssi iki svajingos Tellus, nuo headbanger’ės Seinät iki nostalgiškai pakylėjančios Kyyti, nuo agresyvios Myohemmin iki melancholiškos Samettii, su sprogimu uždarančios albumą, – Radio Supernova atlieka išsamią muzikinę žanro analizę neišeidama iš jo ribų. Tam tikra prasme tai konceptualusis albumas, nes visas dainas, kad ir kokios skirtingos jos būtų, vienija kelionės motyvas. Tuo pačiu tai yra kelionė po marginalų shoegaze žanrą. Vokalistei Katai dainuojant “Sulje sun silmät” (liet. užmerk akis) išties belieka tik pasigarsinti muziką, užsimerkti ir leisti šiam ūžiančiam, nežemiškam muzikiniam gūsiui nuskraidinti tave į kosmosą, tiesiai į žvaigždes.
Pabaigai norėčiau atiduoti duoklę rafinuotą skonį turintiems visų kitų nesunkiųjų žanrų mėgėjams: abstraktaus ir eksperimentinio hip-hopo klausytojams rekomenduočiau žodžio kišenėj neieškančio Paperi T 2018 metų albumą-poemą Kaikki On Hyvin (liet. Viskas yra gerai), mėgstantiems garage rock – visiškai crazy garažinio dueto su punk prieskoniu Ursus Factory šių metų albumą Pinkki Pilvi (liet. Rožinis debesis), taip pat dainuojamosios poezijos veterano Joose Keskitalo naujausią skanėstą En lähde surussa (liet. Neišvyksiu sielvartingas). Negaliu nepaminėti ir į vieno žanro apribojamus sunkiai įsitenkančios electropop / art pop ketveriukės Ruusut ir jų 2018 metų albumo tuo pačiu pavadinimu. Vyšnaitė, papuošianti visą daugiasluoksnį Suomijos muzikinį tortą – underground’inis ir labai paslaptingas klasiško synthpop duetas Romanssi, šių metų bėgyje į pasaulį paleidęs vieną kitą singlą, kas leidžia nekantrauti ir greitu metu tikėtis naujo albumo.
Komentarai