Prieš pusmetį pasirodė kiek neįprasta žinia: kumbijos ambasadoriai Parranda Polar pavirto spalvingais fėjais iš tolimos Sapnų galaktikos ir pasivadino Planeta Polar. Du esminiai jų kūrybos elementai išliko nepakitę: gyvas ritmas ir ispaniška lyrika. „Planetos muzikoje galima patirti daugiau emocinių atspalvių. Ji apjungia ir linksmą, ir liūdną nuotaikas. Tiesa, net ir liūdnesnis Planetos kūrinys vis tiek išsaugo savyje šiltą, plaukiantį kumbijos vaibą. O kitas, kuris šiek tiek linksmesnis, turi šaltesnes ir liūdnesnes harmonijas“, – pasakoja Planetos vokalistas ir akordeonistas Adomas Koreniukas ir prideda: „Planetoje Polar dabar yra labai geras klimatas, o jos pašvaistėje žėri palankus žvaigždynų išsidėstymas. Turime labai daug įdomaus darbo, pasiruošimo ateinantiems koncertams. Ruošiamės muzikaliai, ruošiamės techniškai, ruošiamės energetiškai ir sapniškai“.
Pakeitus pavadinimą bei pasukus muzikinių ieškojimų keliu, pakito ir grupės sudėtis. Kolektyvas atsisveikino su pirmuoju ir vieninteliu savo bosistu Vytautu “Mažyliu” Puidoku, pradėjusiu rimtą režisieriaus kelią (pernai Vytautas pristatė kontroversiškų nuomonių sulaukusį filmą „El Padre Medico“). “Mažylį” grupėje pakeitė Sheep Got Waxed gitaristas. Paulius Vaškas.
„Ateinantiems metams planuojame džiaugtis šia pašvaistinga Poliarinės Planetos diena bei užmegzti kuo daugiau abipusių ryšių su žmonėmis. Tam erdvėlaivio laboratorijoje gryninsime albumo cheminę formulę, rengsime koncertus, gilinsimės į iš Planetos siunčiamus signalus,“ o pradžiai trio iš Sapnovilio pristato buvusio kolegos sukurtą vaizdo klipą. “Mėnulis turi pusę, kurios nepasiekia saulės šviesa, o Planeta – pusę, kurios nepasiekia spalvos. Būtent iš šios pusės atsklidęs signalas atvirto į muzikinį klipą “Amigo” – pristato Planeta Polar.
Ta proga kalbamės su Adomu, o pabaigoje prisijungia ir Planetos perkusistas Jonas Narbutas.
„Parranda“ – tai, kas esame, o „Planeta“ – kuo norėtume būti“. Kuo norėtumėt būti?
Parranda yra tai, kuo buvome, o Planeta yra ten, iš kur ateina signalai, kuriais sekame, kuriuos klausome, kuriuos bandome suprasti, kuriais bandome užsikrėsti ir kuriais bandome užkrėsti. Planeta yra kosmose ir mes visi esame kosmose, teigti, jog esame žemėje yra tas pat, kaip teigti, jog nesame atvirame kosmose. Norime kuo atviresnio kosmoso uždaro kosmoso ribose. Norime būti paradokse, kai realu tampa nerealu, kai svajonės leidžiasi ant žemės, o žemė kyla į kosmosą. Norime džiaugsmingai ar liūdnai pažvelgti į kasdienybę kaip į stebuklą ir patirti tai su kuo daugiau žmonių. Trumpai tariant, kasdienybėje ir toliau norėtume likti mažais paprastais jautriais fėjais iš kitos planetos, kūrybos ir koncertų metu atvirstančiais į žmones ir besidalinančius su kitais žmonėmis paslaptingai akivaizdžiais visatos impulsais.
Kaip “poliarinės planetos” gyventojai jaučiasi be žiemos? Kaip tai įtakoja jūsų kūrybą?
Žemėje abu poliai yra šalti, todėl poliariškumas asocijuojamas su šalčiu. Planeta turi daug polių, skirtingų ir priešingų vienas kitam. Vienas polius yra džiaugsmingas, kitas ilgesingas, vienas šiltas, kitas atšiaurus, vienas spalvotas, kitas bespalvis. Ir visgi, jeigu įvardintume žiemą kaip nebūtinai snieguotą, o tiesiog kaip mirusios gamtos laiką, jaučiame jį kartu su jumis visais. Ir šį sykį žiema mums padarė tokią įtaką, jog su ja sušokome klampų ir ilgesingą šokį miškuose ir pelkėse.
Naujojo klipo anonsas visai neprimena spalvingos lotyniškos fiestos – papasakok, apie ką jis?
Taip kažkaip atsitiko. Būna dalykai kažkaip atsitinka, gana natūraliai, bet neįprastai. Neįprasta yra tai, jog pirmasis mūsų klipas skirtas vieninteliam liūdnam Planetos kūriniui. Ta daina buvo parašyta prieš užmigdant šunį, o klipą kūręs režisierius Vytautas ją papildė daug platesniais vizualiais kontekstais ir simboliais. Kadangi daina yra ir apie mirtį, buvo pasirinkta filmuoti apmirusioje gamtoje. Klipe atgyja tam tikras pasaulis, susipina prieštaringos emocijos. Klipo istorija tuo pačiu yra ir gana tiesioginė, ir atvira interpretacijomis bei alegorijų paieškai.
Klipą “#AMIGO!” sukūrė jūsų buvęs bosistas Vytautas Puidokas. Parranda Polar jis palygino su pirmaja, audringa meile. “Dabar kumbija mums kaip gera draugė, žmona, jau taip pasitiki vienas kitu, kad gali leisti sau ir kažkur kitur paklajoti…” – sakė jis. Kodėl tos klajonės baigėsi skyrybomis?
Tai ne skyrybos, o paaukštinimas pareigose ir savanoriškas žingsnis link koncentruotos specializacijos į kino režisierius. Su kumbija išsiskirti neįmanoma, ji visada lieka tavo kraujyje.
Kokių naujovių planetai suteikė “ateivis” Paulius Vaškas iš Sheep Got Waxed? Sakėt, kad papūtė “stiprios ritmikos, produktyvių muzikinių pastebėjimų, nuoširdaus entuziazmo vėjai“.
Visiškai teisingai, stiprios ritmikos, produktyvių muzikinių pastebėjimų, šiek tiek ugningumo, stipresnio žodžio, žalio kostiumo irgi.
Ko jūsų planetoje galėtų tikėtis Mažasis princas?
Mažasis princas yra tiesos ir paradoksų meistras, tad reikia manyti, Planetą jis pažįsta labai gerai ir jam ten savaip nesava ir nesavaip sava.
Jei Planeta Polar būtų restoranas, ko būtų galima jame paragauti?
Jonas: Bulvinių blynų pasiflorų padaže.
Meniu, žinoma, reguliariai atnaujinamas, neklausiau, ką rinkosi kiti, bet nesenai ragavau sultinio iš vienišos kometos uodegos, devynias savaites virto ant skaidriame lede sufokusuoto blėstančios žvaigždės atspindžio. Nuo to sultinio buvo visai apaštrėjęs sąmoningumas ir atsirado jėgų. O po to desertui persivalgiau ružavojo žvaigždžių ūko trupinuko, kuris kaip reikiant ištraukė visas esančias jėgas, palikdamas ūžti tik ramų, kupiną ir stiprų lyg ružavasis ūkas širdies plakimą.
Kadangi esate fėjai iš Sapnų galaktikos, kokie sapnai labiausiai įsiminė pastaruoju metu?
Jonas: Sapnas, jog Lietuvoje žiema, o vyrauja 10 laipsnių šilumos.
Adomas: Tenka prisipažinti, pastaruoju metu sapnavau tokius labiau košmariškus sapnus, nelabai baisius, tačiau savo stiliumi tamsokus, klampius, šaltus ir sunkius kaip tirštas rūkas, kuriame nematai net savo rankos, kuria galėtum tą rūką išsklaidyti. Ir visgi man neseniai prisisapnavo toks, žinai, kur būna atsibundi ir visą dieną nešiojies jausmą. Jau kelias dienas nešiojuos ir nepaleidžia. O sapnavau veidrodį, greičiau atspindį, bet ne tokį aštrų kaip lazerio nuo veidrodėlio, o tokį ramų ir platų kaip ežero tylų vakarą. Taigi sapnavau, lyg bandyčiau kiaurai praeiti labai gerai išvalytą langą, tokiu būdu atradau didelį atspindį, kuriame matai dalykus artimus sau, artimus savo pasauliui, bet kartu kažkaip kitaip ir tarsi iš kito gyvenimo. Dar neiššifravau to jausmo, tačiau stebina kaip TAI visada buvo taip arti, bet niekad nepastebėjau. Atrodo, kad visgi yra galimybė, jog gyvenimas padvigubėtų, bet nepasidalintų, o pasipildytų.
Teko keliauti autostopu po galaktikas?
Jonas: Teko, bet tie laikai jau praeityje )
Taip, bet pats žinai, jog tame žiede už mėnulio labai jau retai kas važiuoja.
Internete:
Komentarai