[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
Pakalbinus žymųjį Lina Baby Doll, kilo mintis pasibelsti ir į Peter Andersson, žinomo iš tokių garsių industrial projektų, kaip RAISON D’ETRE, STRATVM TERROR, GRISMANNEN, ATOMINE ELEKTRINE (kurio naujojo albumo proga ir buvo sumanytas šis interviu) ir kt. duris. Labai džiaugiausi, kai Peter sutiko duoti interviu ir dar labiau apsidžiaugiau, kai gavau puikius ir įdomius bei gilius atsakymus. Apie muziką, garsą, alkoholį, kiną, sceną šiandien bei neapykantą žmonijai skaitykite šiame veik nefiltruotam pokalbyje. Skanaus!
Tu kuri muziką jau apie 30 metų ir turi daugiau nei 10 muzikinių projektų, kuriuos, vienaip ar kitaip, būtų galima apibūdinti žodžiu industrial. Kaip visa tai prasidėjo? Koks buvo tavo pirmasis projektas ir kaip jis gimė? Kokia buvo pati pirmoji žiežirba, uždegusi tavo kūrybiškumą?
Pradžia buvo mano gimimas. Domėjausi muzika nuo labai seniai, bent jau nuo tada, kai man tebuvo 4-5 metai. Prisimenu, kad iš pradžių klausiausi Beatles ir Elvio Preslio, netgi verkiau, kai Elvis mirė. Nepraėjus daug laiko, klausiausi Abbos, Boney M. Jie naudojo elektroninius instrumentus ir man atrodė, kad jie gali sukurti išties magišką atmosferą, palyginus su Beatles ar Elviu. Tačiau, visa tai buvo niekai palyginus su Kraftwerk, kuriuos man pavyko išgirsti 1980-aisiais (dėkui mano vyresniam broliui). Tai buvo be jokių abejonių kiečiausias ir magiškiausias dalykas, kurį buvau girdėjęs. Sintetinės sekvencijos ištaškė mano smegenis. Sekančiais metais klausiausi daug muzikos: kosmische musik / kraut, synth pop, post-punk, new wave ir electronic body music. Tangeringe Deam ir Klaus Schulze kuriam laikui tapo dar vienais mano favoritais. Ankstyvaisiais 80-ais turėjau svajonę tapti pop žvaigžde. Turėti daug pinigų ir gyventi prabangoje. 1958-ais aš, kartu su keliais klasiokais, netgi įkūriau roko grupę “Ultraloud”. Grojau bosine gitara, tačiau man tai nepatiko. Grupė egzistavo vos keletą savaičių. Kai mokykla muzikos repeticijų kabinetui įsigijo sintezatorių, aš norėjau jį naudoti grupėje vietoje bosinės gitaros, tačiau kiti grupės nariai nemėgo sintezatoriaus skleidžiamų garsų, jie tiesiog norėjo groti paprastą roko muziką. Aš juos palikau ir toliau svajojau apie sintezatorius. Kadangi visai neturėjau pinigų, ilgą laiką tai tebuvo svajonė. Maždaug tuo metu aš taip pat pradėjau klausyti daugiau nekomercinės industrial muzikos (EINTURZENTE NEAUBAUTEN, SPK, COIL) ir ambiento (BRIAN ENO, ROBERT RICH). Aš tiesiog jaučiau, kad tokia muzika priklauso man. Jau nenorėjau būti pop žvaigžde. Tiesiog norėjau kurti muziką, kuri kažką man reiškia. Muziką, kuri mane skraidintų mano vidinėje erdvėje. Po kelių metų, 1988-ais, gimtadienio proga gavau klavišinius. Pagaliau aš pradėjau kurti savo muziką. Žinoma, tai buvo tiesiog paprastas instrumentas, tačiau jis turėjo sintezatoriaus funkciją ir man regis, aš pilnai jį išnaudojau. Bandžiau užsiimti rimta kūryba. Taip pat, eksperimentavau su sulūžusiu diktofonu ir man pavyko sukurti keletą labai eksperimentinių gabalų. Pirmasis mano projektas vadinosi D:COMBE. Taip pat, aš naudojau ir kitus pavadinimus ir prirašiau daug kasečių. Buvo prikurta ir labai kvailos muzikos – 1989-aisiais, po pavadinimu GRISMANNEN (Kiauliažmogis). Tai buvo vaikiška ir eksperimentalu, tačiau projektas išgyveno iki 2004-ųjų. Grįškime į tolimesnę praeitį. Ankstyvaisiais 1991-ais susitaupiau pakankamai pinigų, kad galėčiau įsigyti rimtesnės aparatūros, multi-trackerį, midi-sintezatorių ir Atari kompiuterį. Maždaug tuo metu mano galvoje jau sukosi mintys apie rimtas temas ir koncepcijas, kurias norėčiau paliesti su savo ateities projektais. Aš susidariau visapusišką ir holistinį konceptą, kurį sudaro ne vien muzikos kūrimas, bet taip pat ir kitos kūrybiškumo veiklos (piešimas, teatras, poezija…) bei kaip visa tai išleisti ir publikuoti ir netgi tai, kaip tokie projektai galėtų paveikti skirtingas mano proto dalis. Taip ir prasidėjo ne tik RAISON D’ETRE, bet ir kiti projektai, kaip NECROPHORUS ir kai kas, ką pavadinau DEMENTIA, kas vėliau tapo ATOMINE ELEKTRINE.
O, taip – ATOMINE ELEKTRINE! Pagaliau, naujas šio projekto albumas išleistas. Ar galėtum ką nors apie jį papasakot? Kokios jo temos? Ir kuo jis skiriasi nuo praeitų AE įrašų?
Šis albumas yra apie mechanizmo, kuris vadinasi Antikythera Mechanism, mistiką ir stebuklus. Tai yra senoviškas kompiuteris, kuris gali numatyti ateities astronominius nutikimus ir fenomenus. Jis netgi pajėgus astraliniams vudu ritualams. Taigi, muzikos prasme, tai yra nėrimas į šį mechanizmą, į jo sraigtus ir branduolį, į atominį lygį, į tik jam būdingą mikro-kosmosą ir tuomet vaizdo, nuo mažiausio iki didžiausio ištempimas, iki dalykų, kuriuos tai numato makro kosmoso lygmenyje ir mūsų protuose. Manau, kad garso prasme, albumas seka praėjusį AE leidinį “The Second Moon”. Nors jame yra kiek kitokios tonacijos, jis kiek labiau oraganiškas ir keistas ir jis turi šiek tiek atsitiktinumo faktoriaus, su kuo man neteko dirbti niekad anksčiau: iš esmės, kas kartą man paleidus projekto failą, rezultatas būna truputį kitoks. Tai kosmetiniai pakitimai, tačiau juos galima pagaut ir supranti, kad jie niekad nesikartoja. Tai yra koncepto dalis – niekada nesitikėti to pačio rezultato. Net jei aš turėčiau dvi šimtu procentų vienodas to pačio projekto įrangas ir paleisčiau jas vienu metu, tame vis tiek būtų kažkoks skirtumas. Lyg natūralus trigdis.
Beje, projektas ATOMINE ELEKTRINE turi lietuvišką vardą! Kaip tu sugalvojai pavadinti šį projektą lietuviškai? Šis projektas skamba labai šviesiai. Kokias idėjas jis transliuoja?
Tiesiog, ankstyvaisiais 90-ais, žiūrėjau naujienas per TV apie kažkokias Ignalinos atominės jėgainės problemas. Tada parodė pagrindinį pastato įėjimą ir per visą ekraną pamačiau lentą, ant kurios puikavosi raidės “ATOMINE ELEKTRINE”. Aš įsimylėjau šiuos žodžius. Atomai ir atominė energija yra mikro-kosmoso dalis, o mikro-kosmosas yra mažo veidrodžio ekvivalentas makro-kosmoso struktūroms. Mano projektas pasakoja tiek apie didelį, tiek apie mažą, nuo mažų atomų dalelių ir elektronikos iki neaprėpiamų ir gilių erdvių ir Visatos energijų.
Prašau, papasakok apie projektą STRATVM TERROR. Mano nuomone, tai yra vienas įdomiausių indsutrial projektų pasaulyje. Kas paskatino tave sukurti šitą Hidrą? Koks buvo tavo vaidmuo šiame duete, apie ką šis projektas buvo ir kodėl mes negauname naujų ST įrašų?
Vėlyvaisiais 1991-ais aš su keletu vaikinų įkūrėm penkių žmonių grupę, kurią pavadinom S.I.B. (Swelling Itching Brain, pavadinta pagal grupės DEVO dainą). Pradžioje, projektas buvo labiau orientuotas į sintezatorius su vokalais, panašiais į SISTER OF MERCY. Po kurio laiko išlaikyti grupę darėsi vis sunkiau, joje liko vis mažiau narių, kol galiausiai , 1993-ais, praktiškai likome dviese – aš ir Tobias Larsson. Mes nusprendėm, kad projektą reikia pervadinti. Jam reikėjo pavadinimo, kuris perteiktų aršesnio tipo muziką, kurią tuo metu bandėme kurti, taigi taip ir atsirado STRATVM TERROR. Pirmaisiais metais mes kūrėme muziką drauge, o Tobias buvo vokalistas. 1996-ais turėjome perkelti savo studiją iš repeticijų patalpos į mano namus, tad tapo “natūralu”, kad aš padarydavau didžiąją dalį muzikos, o Tobias pridėdavo garso takelį ir pan. Beje, jis taip pat turėjo kitokių grupių, tarp kurių metalo projektas, tad bėgant laikui jis vis labiau tolo nuo ST ir mes su juo daugiau netgi ir nesimatėme. Praktiškai, po 1999-ų mes nieko nebedarėme. Tačiau, taip jau nutiko, kad keletą kartų susitikom ir sukūrėm šiek tiek muzikos, 2004-ais sukūrėme papildomos muzikos “Fixation” albumui (kuriame daugiausia buvo gabalai iš 1999) ir 2008-ais, kas pavirto į paskutinį/naujausią mūsų studijinį albumą “This is my own Hell”. Dirbant su šiuo albumu, savo namuose aš prikūriau tiek daug muzikos ir garsų, kiek tik pajėgiau, tada nuėjau pas Tobias ir kartu pridėjom papildomų garsų bei vokalų ir tada grįžau vėl namo padaryti finalinį mixą. Mes oficialiai nutraukėm savo veiklą 2012-ais, bet linksmas faktas tas, kad mes pradėjom įrašinėti naują medžiagą. Visgi, tai labai lėtas procesas. Prieš tris-keturis metus įrašėm keletą špargalkių, prie kurių niekas nesilietė nuo to laiko, tačiau aš turiu planų kažką su jais daryti per artimiausius du metus. Galbūt ateityje išeis naujas albumas.
Tu kuri daugybės skirtingų industrial kultūrai priklausančių žanrų muziką, tačiau kai kurie tavo projektai skamba labai panašiai. Turiu mintyje RAISON D’ETRE ir NECROPHORUS. Ar galėtum pasakyti, koks yra pagrindinis skirtumas tarp šių projektų, tiek tematiškai, tiek garso prasme?
Asmeniškai man, kiekvienas mano projektas mažai ką bendro turi vienas su kitu, išskyrus tai, kad visiem jiem vadovauju aš. Žinoma, kartais gali būti kažkokių panašumų. Visi mano ilgaamžiai projektai su laiku bresta, tad laikui bėgant, jie skamba vis kitaip ir galbūt suartėja su kitais projektais, kurie panašiai skambėjo prieš 20 metų. Tačiau, jei mes kalbėsime apie pastarąją mano projektų veiklą, neturėdami omenyje to, kaip jie skambėjo ankstyvais 90-ais, ar kokios jų originalios intencijos buvo tuo metu, aš apibendrinsiu: asmeniškai man ATOMINE ELEKTRINE turi visiškai elektroninį ir sintetinį garsą (moduliari sintezė), kuris pasakoja apie universalias mikro ir makro kosmoso problemas bei technologiją ir kultūriškai susiklosčiusį tos technologijos naudojimą ir supratimą. Tuo tarpu NECROPHORUS yra kur kas artimesnis gamtai (ir keturiems elementams: vandeniui, žemei, ugniai ir orui) ir gyvenimo esencijai. Jis yra emocionalus, lėtas, hipnotiškas su natūraliais garsais/field recording’ais, sumaišytais su dirbtine ir magiška atmosfera. Galima būtų sakyti, kad tai yra elektrinė gamta. RAISON D’ETRE yra daugiau ar mažiau suformuotas akustinių instrumentų, kurie buvo skaitmeniškai sumiksuoti į tamsius ambiento ir industrial drone garsus su šventųjų elementų prisilietimu. Šis projektas yra skirtas psichologiniams proto tyrinėjimams, ypatingai pasitelkiant psichoanalitines C.G. Jungo teorijas, tačiau taip pat šis projektas tyrinėja mitus bei skirtingus mistikos, esančios mumyse, aspektus. Šiaip, visa mano kūryba yra daugiau ar mažiau paveikta Jungo teorijų, nes jos yra mano individualios asmenybės procesų dalis, tačiau RAISON D’ETRE yra savitas tuo, kad jis tyrinėja archetipus ir savirealizacijos temas. Garso prasme, STRATVM TERROR yra labiausiai nutolęs nuo įprastinio skambesio mano projektas. Tai tiesiog nuožmus garsas, pasakojantis apie žmonių degradaciją ir moralinę mirtį. Jokios vilties, tik baimė.
Tavo projektų (o ypač tų, kuriuos kuruoji vienas) temos yra susiję su dvasingumu, kažko daugiau paieškų gyvenime, tačiau tuo pat metu ten yra daug liūdesio. Ar tu esi depresyvus žmogus?
Nemanau, kad esu depresyvus. Manau, galbūt būčiau toks, jei ne kūryba. Tačiau, lygiai taip pat aš nesu laimingas. Aš nemėgstu linksmų dalykų. Bendrai, aš nemėgstu žmonijos. Gyvenimas pats iš savęs yra pakankamai magiškas, tad žmogui daugiau lyg ir nieko nereikia. Tačiau, visuomenė ir tai, kaip mes gyvename (miegok-dirbk-ėsk-šik dieną iš dienos) yra labai nutolę nuo tikrosios, magiškos gyvenimo koncepcijos. Man muzika, kinas, knygos ir menas yra dažniausiai naudojamos priemones, kad pabėgti nuo nuobodaus gyvenimo. Visa tai apie eskapizmą. Aš myliu idėjas, svajones, gamtą, gyvenimą. Tačiau, kai kalba pasisuka apie žmones arba visuomenę, aš tiesiog dievinu destrukciją, irimą ir apleistumą. Aš tai myliu, nes mano akims tai atrodo nuostabiai. Tačiau, tuo pat metu tai yra liūdna. Jau penkerius metus gyvenu name, miško vidury – tobula distancija nuo žmonių ir visuomenės. Aš myliu tai. Arti gamtos ir gyvenimo. Tačiau, man vistiek reikia dirbti ir gauti pinigų, kad išgyvenčiau, tad esu priverstas aplankyti visuomenę veik kiekvieną dieną, kas yra taip pat liūdna.
Kokia yra tavo rolė projekte, kurį kuruojat kartu su kitu Peteriu Andersonu – Bocksholm? Leisk atspėti: tu kūri atmosferas, o Lina dirba ties industrial ritmais ir vokalais. Ar esu teisus?
Jis bent jau daro vokalus – tas, žinoma, tiesa. Tačiau, dažniausiai jis tiesiog rūko, geria ir priekaištauja dėl garso. Kurdami pirmą mūsų albumą, dirbome labai glaudžiai kartu ir mums tai sekėsi vos ne viso albumo kūrimo metu. Dirbant su vėlesniais albumais buvo taip, kad aš pirmas padarydavau sudėtingas špargalkes, o Lina galbūt uždėdavo keletą savo garsų, arba tiesiog būdavo šalia ir priekaištingai vertindavo garsą, kol aš dirbdavau su kūriniais.
Nepaisant to, kad dažniausiai dirbi su dvasinga ir gilia muzika, kartais padarai ir chaoso. Turiu mintyje tavo projektą GRISMANNEN. Jo temos man primena grindcore sceną. Papasakok, kas įkvepia tave kurti muziką šiam projektui? Ir kodėl jo temos yra tokios, kokios yra?
Tai tiesiog aš, pavargęs nuo tradicijų, moralės, gero elgesio ir gražių manierų. Visa tai prasidėjo mokykloje (1989), kai aš tiesiog labai daug keikiausi visą laiką. Klasiokas užrėkė man: “blet, tu elgiesi kaip kiaulė, tu esi kiauliažmogis”. Oho, pamaniau, koks geras pavadinimas purvinam man. Bet taip pat, tai buvo geras pavadinimas ir dėl to, nes 80-ais Lina Baby Doll buvo grupėje NJURMANNEN (žmogus-inkstas), kurį tuo metu aš klausydavau. Aš nusiunčiau jam vieną pirmųjų GRISMANNEN demo kasečių. Pirmą kartą mes susitikimome 1981-ais, tačiau jis to nepamena. Man visada atrodė, kad jis fainas žmogus, aš jį gerbiau, tad norėjau pasidalinti savo garsais su juo. Bet kuriuo atveju, aš kūriau muziką, nes man buvo nuobodu, o man buvo nuobodu, nes tada vyko tradicinės atostogos (Kalėdos), kas yra labai nuobodus laikas, kur daug laukimo dėl nieko. Aš norėjau pasilinksminti, tad pradėjau kurti juokingą, keistą ir purviną muziką, bet tik per Kalėdas. Beje, kai būnu labai išgėręs, pavirstu į kitą personažą, tarkim Dr. Jekyll ir Mr. Hyde. Man atrodo, kad aš turiu kažkokią neuropsichologinę problemą, kuri yra įgarsinama šituo projektu.
Kokie yra metodai, kuriuos tu naudoji kai kuri garsus kiekvienam savo projektui? Nuo pačios pirmos idėjos iki pabaigto gabalo. Ir kaip tai kito bėgant metams?
Laikui bėgant, metodai keičiasi, kaip ir su kiekvienu projektu darbas vis kitoks. Bendrai, visa tai prasideda su idėja ir koncepcijos kūrimu. Tai gali būti tiesiog žodis ar jausmas, kuris iššaukia visa tai. Tai ateina iš vidaus, iš vidinio, taip sakant, balso. Tada man reikia būti tinkamoje nuotaikoje, kad sujungčiau konceptą, kol visu tuo pradedu kvėpuoti. Po to ieškau garsų (field recordings, akustinių instrumentų arba fizinių objektų garsai arba elektroninių prietaisų garsai / modulinių sintezatorių / virtualių instrumentų, priklausomai nuo projekto), juos įrašinėju ir renku garsus (darau juos skaitmeniniais), sukuriu didelį garsų banką, kad turėčiau didelę paletę garsų, iš kurių galėčiau rinktis tinkamus kai kuriu struktūras. Tada aš sukuriu paprastas struktūras ir prikuriu dar papildomų garsų, jei reikia. Garsų rinkimo ir keitimo metodai ir priemonės skiriasi su kiekvienu projektu bei kinta bėgant laikui. Ankstyvaisiais metais, aš dažnai sempluodavau garsus iš radijo arba TV, netgi iš kitos muzikos, bet, laikui bėgant, pradėjau pats kurti savo nuosavus garsus nuo 0. Beje, garsai šiandien gali būti kur kas eksperyvesni, dinamiškesni bei labiau organiniai, palyginus su senais laikais, nes ženkliai patobulėjo technologijos.
Papasakok man apie alkoholį. Visi žinome, kad mėgsti šiek tiek išgerti. Kokios rūšies alkoholį tu mėgsti labiausiai? Ir kokiais kiekiais?
Smagus klausimas! Aš daug gėriau 90-ais ir 00-ais, bet dabar, manau, geriu mažesniais kiekiais. Šiuo duotuoju momentu aš renkuosi raudoną vyną, ypač tą tikrąjį vyną, kuris yra 100% natūralus, o ne koks nors daugmaž dirbtinis vyno pakaitalas, kuris savyje turi daugybę nežinomų ir chemiškų priemaišų. Natūralūs vynai turi kur kas daugiau masės, tankumo ir aromato. Karštomis vasaros dienomis arba maudantis saunoje aš renkuosi šaltą lagerio alų arba IPA. Nepasakysiu “ne” rusiškai arba švediškai degtinei arba vienam skotiško viskio stiklui, arba švediškam Gloggui (karštas ir labai aštrus gluhwein’as). Aš pats gaminu savo nuosavą alų nuo tada, kai mano darže pradėjo augti apyniai. Labai super yra gaminti ir gerti savo gėrimą. Mes (aš ir mano žmona) taip pat darome savo vyną. Dandelion vynas yra labai malonus, tačiau stiprus (jei darai jį tinkamai), ir jį reikia brandinti keletą metų. Išgeriamas kiekis priklauso nuo situacijos. Nuo kelių vyno stiklinių atsipalaidavimui iki daug vyno butelių, jei tai vakarėlis (vidurvasario naktis). Pamenu, kad Cold Meat Industry laikais, kai vykdavo festivaliai Europoje 90-ais ir ankstyvais 00-ais, mes (visų grupių nariai) gėrėm nesveikus kiekius. Vieną kartą Belgijoje keletas mūsų, tarp kurių buvau ir aš, išgėrėm 60 butelių (25l talpos buteliai) alaus per vieną dieną, kiekvienas. Neįsivaizduoju, kaip mes tai padarėme, bet padarėme. Beje, tą pačią dieną ant viršaus mes pylėme šiek tiek degtinės ir viskio, taigi, manau, kad nutiko gana neblogas pagėrimas.
Užsiminei apie Cold Meat Industry. Ar pasiilgsti senų CMI laikų? Ar šiandien yra koks nors leiblas, kuris sugebėtų sukurti panašią kokybę, kaip CMI anuomet?
Tai nostalgiškas klausimas. Kai pagalvoju apie tuos laikus, prisimenu, kad mes turėjom daug smagaus laiko. Kaip didelė šeima kartu važiuodavom į festivalius. Dabar laikai kitokie, mes visi išsibarstę kas sau, vieni keliaujame groti į klubus ir festivalius. Žinoma, dažniausiai CMI prodiusavo aukščiausią savo leidžiamų įrašų kokybę. Turbūt dabar kur kas svarbiau leiblams galvoti apie savo reputaciją, nei anksčiau. Pasaulyje, kur muzikos pardavimai skaitmenoje vis auga, labai svarbu leiblams būti itin atsargiems, kai kalba pasisuka apie kokybę, ypač kai jie leidžia CD arba vinilo įrašus. Jei leiblas leidžia žemos kokybės įrašus, pirkėjas pas jį nesugrįš. Dabar galiu išvardinti keletą leiblų, kuriems kokybė yra ekstremaliai svarbi: Essence Music, Cyclic Law, Winter-Light. Tačiau, muzika, kurią leido CMI buvo kur kas unikalesnė. Ten buvo daugelis legendinių, klasikinių albumų. Senais laikais, jei muzika būdavo išskirtinė, nebuvo svarbu ar ji įpakuota į prastai atliktą dizainą, nebuvo svarbu netgi masteringo kokybė. Didžioji dalis muzikos, kuri yra išleidžiama šiandien dažniausiai yra ta pati sriuba; nelabai kas naujo, kas išsiskirtų, tačiau dizainas ir masteringas dažniausiai yra pačios aukščiausios kokybės.
Kokia tavo nuomonė apie industrial sceną šiandien? Kokiais projektais domiesi? Ar yra kažkas verto dėmesio, tavo nuomone?
80-ais ir 90-ais aš iš tiesų ieškojau ir klausiau muzikos, tai buvo smagu ir dažniausiai atradimai buvo džiuginantys, tiek daug geros muzikos ir energijos. Tačiau, situacija šiandien yra gerokai pakitusi. Aš daugiau nebeieškau muzikos ir, apskritai, atrodo, kad šiandien sukurti muziką yra labai paprasta ir ypač muziką, kuri neturi jokios žinutės ir sukurta atmestinai. Aš atrandu naujos, geros muzikos, tačiau dažniausiai atradimai nepadaro tokio didelio įspūdžio, kaip senais laikais, o internetas yra kupinas šūdinos muzikos. Dabar turiu labai mažai laiko klausytis muzikos, o jei jo atrandu, tai klausau kažką seno, primenančio senas dienas, iš naujo atrandu senas grupes ir jų senus, anksčiau neišleistus įrašus ir pan. Aš išvis beveik nebeklausau naujų industrial ar dark ambient scenos grupių. Jei ir atrandu kažką įdomaus, tai dažniausiai būna išleista tam tikrų leiblų (Drone records, Cyclic Law, Winter Light, t.t.).
Papasakok apie savo kasdienį gyvenimą. Ką dar mėgsti veikti be muzikos kūrimo? Galbūt turi mėgstamą filmą ar kažką panašaus?
Gyvenimas yra gana geras, tik darbas atima per daug laiko. Dirbu pilną pamainą muziejuje, su parodom, tad yra gana sudėtinga ir dirbti ir surasti laiko muzikos kūrybai, turint minty kiek projektų aš turiu. Taip pat, gyvenu name, kurį nuolatos reikia prižiūrėti. Taigi, kartais aš privalau būti statybininkas. Paskutinis dalykas, kurį pastačiau, buvo sauna. Taip pat, man reikia laiko skirti savo šeimai (žmonai ir katei). Kita vertus, potyris, kai prieš penkis metus persikėlėm gyventi iš miesto į mišką, buvo vienas nuostabiausių. Toli nuo visko. Mes beveik neturime kaimynų. Gyvename toli nuo jų, o jie gyvena toli nuo kitų kaimynų, tad gyvename gana ramioje vietoje. Aš myliu mišką, nuostabu yra čia būti (ypač Corona viruso metu). Man labai patinka žiūrėti filmus. Žinoma, kad turiu daugybę mėgstamų. Mano visų laikų favoritai turbūt yra Andrėjaus Tarkovskio “Stalker”, Davido Lyncho “Eraserhead”, Peterio Greenaway’aus “The Cook, the Thief, His Wife & Her Lover”, Alejandro Jodorowskio “Holy Mountain” ir t.t. Vienas, neseniai pasirodęs, filmas tiesiog susprogdino mano smegenis, tai buvo estų filmas, pavadinimu “November” – labai siurrealistinis ir nuostabus potyris.
Ar sutiktum su mintim, kad industrial kultūrai priskiriama muzika yra bene labiausiai kūrybiška ir spalvinga garso meno forma? Tu gali ištransliuoti ir sugeneruoti bene viską, nuo melodingo ir šviesaus ambiento iki neapykantos kupino power electronics. Kokia tavo nuomonė apie tai?
Manau, kad gali taip būti, tačiau nebūtinai. Juk yra kitos muzikos formos, kurios gali sugeneruoti panašias transliacijas ir peržengti nuo vienos prie kitos. Ta prasme, yra įmanoma sukurti keistą ir triukšmingą garsą su klasikinės muzikos orkestru, su didžiąja dalimi akustinių instrumentų ir žmonių balsais, tačiau tai jau yra vadinama post-moderniu elgesiu.
Ar yra kažkokios temos ar konceptai, kuriuos norėtum patyrinėti su garsais, tačiau dar to nepadarei dėl kažkokių priežasčių? Galbūt turi savo svajonių albumą ar kažką panašaus?
Yra daug dalykų, kuriuos norėčiau patyrinėti. Turiu prisirašęs idėjų daug metų į priekį. Bet dalykai ir laikai keičiasi ir aš galiu atmesti tas idėjas ir taip ateis naujos, kitos idėjos. Niekada neatskleidžiu jokių idėjų, visa tai klasifikuota.
Ačiū už tavo laiką, Peteri. Galbūt turi keletą žodžių Lietuvos fanams?
Po visų klausimų aš esu visiškai išsunktas, esu tuščias dabar, tačiau tikiuosi, kada nors, per ateinančius metus, atvykti į Lietuvą pagrot. Pas jus visuomet buvo gerai.
Internete:
facebook.com/raisondetreofficial
youtube.com/c/raisondetremusic
Interviu autoriaus Freundin Barbie asmeninis blogas
[ ENGLISH VERSION ]
You create music for about 30 years now and have more than 10 projects which one could label as industrial music. What was the start of it all? What was your very first project and how did it start? What was the very first spark of the flame to ignite your creativity?
– The start is somehow my birth. The interest for music has been there long time, at least since I was 4-5 years old. I remember listening to Beatles and Elvis Presley first, an even cried when he Elvis died. Short later I listened to Abba and Boney M. They used electronic instruments and I felt they could create some really magic atmospheres compared to Beatles and Elvis. But it was nothing compared to Kraftwerk which I happened to hear in 1980 (thanks to my older brother). It was by far the coolest and most magical thing I had heard. Synthetic sequences blowed my mind. In the following years I just listened to a lot of music: kosmische musik / kraut, synth pop, post-punk, new wave, and electronic body music. Tangeringe Dream and Klaus Schulze become another favourites for a time. In the early 80’s I hada a dream to become a pop star. Have a lot of money and live in luxury. I even started a rock band in 1985 called Ultraloud with some school mates. I was playing the bass guitar but I hated it. We only existed for a few weeks. When my school bought a synthesizer for their music rehearsal room I just wanted to use it instead of the bass guitar but the other band members didn’t like the sounds of it, they wanted to play just plain rock music. I just quit, a dreamed about synthesizers. Since I didn’t have any money it became just a dream for a long time. Around this time I had also started to listen to more non-commerical music, industrial music (Einsturzende Neaubauten, SPK, Coil) and ambient (Brian Eno, Robert Rich) music. I just felt very much belonging to it. I didn’t want to be a pop star. I just wanted to make music than mean something to me. Music that could get med flowing around in my inner space. After some years, in 1988, I got a keyboard as birthday present. I started finally to make music on my own. It was a simple instrument but it got a synthesizer function and I think I manage to make to most out of it. I tried to to some serious stuff. I also experimented with a broken tape recorder and I manage to make some very experimental pieces. My first own project was called D:Combe. I also used other names and recorded a bunch of cassettes. Some really silly music was produced as well, from 1989, under the name Grismannen (The Pig man). It was just childish and experimental but the project survived until 2004. Anyway, in early 1991 I had collected enough money to buy more advanced equipment, a multi-timbral midi-synthesizer and an Atari computer. At the same time I also had some serious thoughts around concepts of my forthcoming projects. I draw up a comprehensive and holistic concept including not only musical creation but also other forms of creative activity (painting, theatre, poetry…) and how to reelase and publish such creative outputs and even how such projects could affect the different parts of the mind. So this is the start of the raison d’être project, but also other projects, Necrophorus, and a something I called Dementia which I kind of replaced with my project Atomine Elektrine.
The new album of Atomine Elektrine is finally released. Can you tell something about it? About its themes? And how it differs from previous AE releases?
– It’s about the mysteries and wonders of a mechanism called the Antikythera Mechanism, an ancient computer that could predict future astronomical occurrences and phenomenas, and even even capable of astral divination. So musically it’s a dive into that mechanism, to its gears and its core, to atomic level, to it’s own micro-cosmos, and then extending the view from the smallest to the biggest, to the things it predicts in the macro-cosmos and in our minds. Musically I guess it follows the path from last album, The Second Moon, a bit different tonality, a bit more organic and strange, and it has a built in randomness which I never worked with before: Basically, every time I play the project file the result will be a bit different, just minor changes but still noticeable and never the same. It’s part of the concept, to never predict the same result. Not even if I had two 100% similar set-ups of exactly the same project, playing the two at exactly the same time, it would still be a difference output to some degree. Like a natural glitch.
Please tell us about Stratvm Terror project. In my honest opinion, it is one of the most interesting industrial projects in the world. What led you into creation of this hydra? What was your part in it, about what this project is and why we don’t get another ST album?
– In late 1991 me and some other guys started a five member band which we named S.I.B. (Swelling Itching Brain, named after a track by Devo). At first, this project was more synth-oriented with Sister of Mercy kind of vocals, but after a few while it become a bit harder at the same time as some members dropped off. In 1993 we were practically only two members left, me and Tobias Larsson, and we thought we would need a new project name that reflects the more harsher type of music we started to make, so it turned to Stratvm Terror. The first years we made music pretty tight together and Tobias did the vocals. In 1996 we had to move our studio from a rehearsal location to my home so it become “natural” that I did most of the music and Tobias added a sound layer or so. Tobias also had a lot of other bands, metal kind of stuff, so he loosed more and more interest in Stratvm Terror, and we even didn’t socialized with each other any more. So practically we didn’t do anything after 1999. But it happened later a few times that we met and created some music, in 2004 we made some additional music for the Fixation album (which mainly has material from 1999) and in 2008, which resulted in the last/latest studio album This is my own Hell. On that album I prepared as much music and sounds I could at home than I went to him and we recorded some additional sounds and vocals and I went home again to make the final mix. In 2012 we officially broke up. But funny thing is, we have stared to record some new material. It’s a very slow process though. Three-four years ago we recorded some sketches and it has not been touched since then, but I have plans to work with them within two years or so. Maybe there will be a new album in the future.
You create various different genres of industrial music and some of your projects may sound kinda simillar. I mean Raison d’etre and Necrophorus. Can you tell the main difference between these projects sound wise as well as thematically.
– For me all my different projects have not much in common except for me being the head of them all. Sure there can be some similarities sometimes. All my long life projects are also maturing over time so they do sound different from time to time, and maybe come closer to other projects, how they sounded 20 years ago or so. But if we talk about the latest activities of my projects and not how they sounded in the earliest 90’s or what their earliest intentions were, very summarized: For me Atomine Elektrine has sound of pure electronic and synthetic nature (modular synthesis), dealing with universal micro-cosmos and macro-cosmos issues, and technology and the cultural use or understanding of technology. Necrophorus is much closer to nature (and the four elements: water, earth, fire, water) and the essence of life. It’s emotional, slow and hypnotic, with natural soundscapes/field recordings mixed with artificial and magic ambiences, one could say it’s nature being electrified. raison d’être is more or less sonically formed by acoustic instruments that has been digitally processed mixed into a dark matter of ambient and industrial drones with a touch of sacral elements, and is devoted to psychological exploration of my mind, especially through the psychoanalytic theories of C.G Jung’s, but also explores myths and different aspects of the mystical inside us. Well, all my creative output is more or less “rendered” through Jungs theories since I they are all part of my individuation process, but raison d’être is mores distinctively pronounced to work with the matter of archetypes and self-realization etc…). The Stratvm Terror project is pretty far from my other projects when it comes to the sound, just harsh with subjects such of human degeneration and moral decay. No hope, only fear.
Another your project Atomine Elekrine has a lithuanian name! How you decided to name this project as it is? AE sounds more brightly. What ideas does it translate?
– I watched the news on TV in the early 90’s, about some problems with the Ignalina power plant, and the words Atomine Elektrine just appeared on a big sign when showing the main entrance of the building. I loved those words. Atoms and atomic energy is part of the micro-cosmos, and micro-cosmos is kind of tiny mirror equivalent to the structures of macro-cosmos. My project deals with both the big and the small, from tiny things of atoms and electricity to vast and deep spaces and energies of the Universe.
Themes in your projects (especially in those where you are the only composer) seems related to spirituality, the need of something more in this life, but at the same time there is a lot of sadness. Are you a depressed person?
– I don’t think I am depressed. I would be, I guess, if I did not have a creative output. But I’m not happy either. I don’t like happy things. In general I don’t like mankind.
Life in itself is magical enough so one should not need something more really. But society and the way we live it (sleep-work-eat-shit day in and day out) is far from the magical senses of life. For me, music, movies, books and art is most often a way to deal with a boring life. It’s about escapism. I love ideas, dreams, nature, life. When it comes to humans and society I just love destruction, decay and desolation. I love it because it’s looks beautiful in my eyes. but it’s also sad. Since five years back I live in a house in the middle of the forest, a perfect distance away from people and society, I love it. Close to nature and life. I still need to work and get cash to survive so I need to visit the society almost every day, that’s also sad.
What is your part in the project led by you and another Peter Andersson – Bocksholm? I guess that you create atmosphere and Lina is working with industrial rhythms and vocals. Am I right?
– He is at least doing the vocals, that’s right for sure. But most of the times he is just smoking, drinking and complaining about the sound. On our first album we worked together very tight and well almost through the entire album. On later albums it’s been more me who first done advanced sketches and Lina maybe added a couple of sounds on his own, or just being beside judging while I completed the tracks.
Despite creating lots of spiritual and deep music you also tend to make some chaos. I mean your project Grismannen. Its themes are similar to those in grindcore scene. Tell me, what inspires you to create music for this project? And why its themes are as they are?
– It’s just me sick of traditions, morality, good behaviour and gently manner. It all started in high school (1989), I just talked dirty words and burped all the times. A class mate shouted out: fuck, you behave like a pig, you are a grisman (translated to English: Pig man) . Wow, I thought, what a great name for me being dirty. But also, it was a great name because in the 80’s Lina Baby Doll was in a band called Njurmännen (translated to English: The Kidney Men) which I listened to at the time. I sent him one of my first Grismannen demo tapes. I met Lina in 1981 but he didn’t remember that. I always thought he was a cool person, someone to revere, so I wanted to share my stuff to him. Anyway, I did music because I was bored, and I was bored because it was traditional holidays (Christmas), it’s a very boring time with a lot of wait and nothing happens. I wanted to have fun so I started to make funny, weird, dirty music, only at Christmas. Also, when being very drunk I turn to something else, like Dr. Jekyll and Mr. Hyde, to a dirty man. I guess I have some kind of neuropsychological issue that is expressed through this project.
What is your method of creating sounds with every project? From the very first idea to the finished track. And how did it changed over the years?
– The methods differ from time to time and from project to project. Generally it all start with an idea and the developing of a concept. It can be just a word or a feeling that trigger the whole thing, and this is coming from the inside, from an inner voice so to speak. Then I need to be in the right mood until I to connect to the concept, until I breathe the concept. After that I work with finding sound sources (field recordings, sounds from acoustic instruments or physical objects, sounds from electronic devices / modular synths / virtual instruments depending on the project), recording and collecting the sounds (make them digital and digitally process them), building a large sound bank so I have a big palette of sounds to choose from when starting composing structures. Then I make basic structures and make some more sounds when needed. The sound collecting thing and editing methods and tools are something that differ from project to project, and time to time. In the early days I sampled a lot of stuff from radio and television, even from other’s music, but it gradually moved towards making my own sounds from scratch. Also, the sounds today can be much more expressive, dynamic and organic than the sounds in the old days because technology admit it.
Tell me about alcohol. We all know that you like to drink some. What kind of alcohol do you prefer the most? And in what quantities?
– Funny question! I drank a lot in the 90’s and 00’s but now I drink more reasonable amounts, I think. At the very moment I prefer red wine, especially real wine labelled as 100% natural and not the more or less “artificial” wine which has been processed a lot and contains a lot of unknown and chemical additives. Natural wines has much more body, density and aroma. On hot summer days or when bathing in the sauna I prefer cold lager beer or IPA. I won’t say no to Russian or Swedish vodka or single malt Scotch whisky, or the Swedish Glögg (hot and very spicy glühwein. I do brew my own beer since I got hops growing in my garden, really nice to do and drink home made stuff. We (me and my wife) also do some home made wine. Dandelion wine is really smooth but strong if you do it the right way, and let it age to mature a few years. The amount, depends on the situation really, all from a few glasses of wine just to relax to many bottles of wine if it’s a party time (Midsummer night). I remember on the Cold Meat Industry age of European festivals in the 90’s and early 00’s we (all the band members) drank really massive amounts. On one occasion in Belgium a few of us including me drunk 60 bottles (25 cl bottles) of beer on one day, each person. I don’t know how we manage that. but we did. And we also drunk some vodka and whisky that day, so pretty heavy drinking I guess.
Do you miss the old Cold Meat Industry days? Is the any label now that’s capable to produce such quality as CMI once did?
– It’s a nostalgic question really, and when thinking about those times back then, well, we had really fun time. Like a big family going to festivals together. Now time is different, we are almost on our own, travel alone to perform on club gigs and festivals. Sure CMI hold high quality in their releases, most of the times. Maybe it is more important now than ever before for labels to think about their reputation. In a world when music sales are increasingly digital it is vital for labels to be extra cautious regarding quality when they release CD and vinyl products. If they release stuff with little quality customer will not return. I can think of several labels with an extreme high quality mindset: Essence Music, Cyclic Law, Winter-Light. But the music released by CMI were more unique. There were many legendary, classic albums on CMI. In the old days, if the music alone were outstanding it didn’t matter if it was contained in a poorly designed package, not even mastered in a good way. Much of the music released today is more or less the same soup; not much new things that really stands out, but design and mastering are top notch most of the times.
What is your opinion about industrial scene nowadays? What projects do you dig? Is there something worth attention in your opinion?
– In the 80’s and 90’s I really digged and searched for music, it was fun and many times the discoveries were just awesome, so much good music and such energy. But the situation today is very different. I’m not a searcher any more, and it seems it’s much easier today to make music and especially music that doesn’t mean anything and is done without delicacy. I do discover new great music, but most often discoveries just not make the same feeling as I had in the old times, and Internet is flooded by crap music. I have very little time to listen to music now, and when I do listen it’s usually something old, revisiting the old days, rediscovering old bands and their old previously unreleased material or so. I don’t listen much to new bands in the industrial or dark ambient scene at all. If I do find some new in this genre it’s almost always when following certain labels and their releases (Drone records, Cyclic Law, Winter Light etc…).
Tell about your everyday life? What do you like to do besides creating music? Maybe a favourite film or something like that?
– Life is pretty good except that labour takes too much of the time. I work full time with exhibitions in a museum and it’s a bit difficult to combine a full time work with music making considering the amount of projects I have. Also, I live in a house which need to be cared of all the time. So sometimes I need to be a construction worker, latest thing I built was a sauna. I also need time for my family (wife and cat). On the other hand, moving from town to the forest five years ago has been a very nice experience, far away from everything. It’s a long was to the closest neighbours, and they live far away from the next neighbours. So it’s a pretty calm area and I love the forest, it’s prefect to be here (especially in the time of the Corona virus). I enjoy very much watching movies. I have of course many favourite films. My all-time favourites are probably by Andrei Tarkovsky (Stalker), David Lynch (Eraserhead), Peter Greenaway (The Cook, the Thief, His Wife & Her Lover), Alejandro Jodorowsky (Holy Mountain) to name a few. One recent movie that blew my mind was an Estonian movie called November, a very surreal and beautiful experience.
Do you agree that music of industrial culture is one of the most creative and picturesque form of sound art? You can translate and generate almost anything from melodic and bright ambient to hatred filled power electronics. What is your opinion about that?
– I guess it can be like that but not necessarily. There are other forms of music that can generate similar translations and transcend from one form to another. I mean, it’s possible to make strange and noisy stuff also with classical orchestra, with most acoustic instruments really, and human voices, it’s just a post-modern behaviour.
Is there any themes or concepts that you want to explore with music but just didn’t because of something? Maybe your dream album or something like that.
– There’s a lot I want to explore. I have ideas written down for many years ahead. But things and time changes and I may reject ideas every now and then, and new ideas will come. I never reveal any ideas, they are all classified.
Thank you for your time, Peter. Maybe a few word to Lithuanian fans?
– I am totally exhausted after all the questions, so I am empty now, but I do hope I can come to Lithuania to perform someday in the nearest years. It’s always been very nice to be there.
Komentarai