Vilniaus muzikantą Joną Narbutą žinau jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau susipažinti su jo pastarojo meto alter-ego Kabloonak vis nebuvo progos. Tačiau tiek klausant pirmojo albumo „Piano out of Tune“, tiek antrojo „Kabloonak“ stiprėjo jausmas, kad Jonas – vienas geriausių songwriter’ių Lietuvoje. Nuolat pagaudavau save niūniuodamas vieną ar kitą jo priedainį. Tokio, atrodytų, paprasto muzikos bruožo dažnai pritrūkdavau daugumos lietuvių kūryboje.
Kaip rašoma vienoje jo koncertų anotacijoje: „Užuovėją čia ras ir tie, kuriems gyvenimo eteryje per daug greičio ir elektros. Ir visai ne dėl to, kad Kabloonak būtų koks nors labai ramus ir tylus lopšinių suokėjas, išdygęs sengirėje. Anaiptol. Jis pats nuo viso to, kas parašyta aukščiau, jau spėjo keliskart pavargt ir vėl visko pasiilgt. Dėl to ir dainuoja, pats save apsikabinęs. Jautriai poetiškos ir brandžiai sarkastiškos jo kūrybos iškarpos labai tinka ir išlydėjus paskutinius triukšmingo baro lankytojus dar sutrenkti vieną kitą šokį dviese.“
Jau prasidėjus karantinui, Kabloonak savo klausytojams linkėjimus iš namų atsiuntė su naujausiu savo kūriniu „Lonesome Prairies“. Jį bei savo pirmąjį kino filmo garso takelį Jonas sukūrė Akvilės Gelažiūtės filmui „Neregėta Europa“. Nors Kabloonak muzika jau ne vienerius metus skamba Mažojo teatro spektaklyje „Fantazijus“, kurti muziką filmui atlikėjui buvo nauja ir įdomi patirtis.
Bet grįžkime į… 2003-uosius. Pirmąją Jono grupę Bekešo Vilkai vertinau kritiškai – su pankiška panieka vadinau juos Užupio fanko atstovais. Ironiškas oldskūlinio repo projektas Repo Seniai, kuriame jėgas sujungė MC Klešnas (Jonas Narbutas) ir MC Velniai Žino (Vytas Rasimavičius) patiko labiau. Turbūt ne visi, šokantys pagal smaluoto burgerio Manfredo ir besmegenio kurortininko Mato Aerobica muziką, žino, kad savo laiku jiedu organizuodavo repo tūsus ir specialiai vienam jų buvo sukurti Repo Seniai.
Vėliau Jonas atsidūrė Jurgio Didžiulio grupėje Inculto ir su ja dalyvavo Eurovizijos konkurse Norvegijoje. „Visiškai psichodelinis prisiminimas, smegenis sujaukiantis potyris, kuris išmokė sunkiai dirbti“ – prisimena muzikantas. Dar vėliau – grojo su Alina Orlova: „Labai fainas etapas, praturtinęs ir muzikaliai, ir patirtimi, pirmą kartą patyriau, ką reiškia groti dideliems kiekiams žmonių užsienyje, iš to uždirbti…“ Kai jau atrodė, kad muzikinis etapas praeityje ir J.Narbutas įsidarbino a.a. „Cafe de Paris“ už baro, atsirado Parranda Polar ir Garbanotas Bosistas, o kiek vėliau – ir Kabloonak.
Tik pasirodžius antrajam jo albumui „Kabloonak“, pavyko pirmą kartą pamatyti jį gyvai. Didžiąją daugumą albumo instrumentų Jonas įrašė pats, tačiau gyvai kartu su juo groja broliai Joneikiai iš Garbanoto, gitarmeisteris Alanas Gurinas iš Ministry of Echology ir džiazmenas Augustas Baronas arba kitas “garbanočius” Mantas Augustaitis, subtiliai ir išradingai dėliojantys Kabloonak mozaiką.
Šių metų pradžioje „mama“ paskelbė tave Metų alternatyvios muzikos atlikėju. Kam, tavo nuomone, esi alternatyva? Kaip manai, ką apie Kabloonak pasakytų MC Klešnas iš Repo Senių?
Manau, kokiam renginy gauni tokią nominaciją, pagal to renginio reprezentuojamą turinį ir gali spręsti, kam esi alternatyva. Tad nežiūrėčiau į tai, kaip į oficialiai įtvirtintą statusą, o kaip į kažką, kas kinta priklausomai nuo konteksto.
Repo seniai šiuo klausimu buvo kur kas sąmoningesnė alternatyva ir pokštas, tačiau nei MC Klešnas, nei Kabloonak apie šiuos etikečių niuansus nesuko ir nesuka sau galvos.
Tavo kūrybą režisierė Akvilė Gelažiūtė pavadino „šviesiu liūdesiu“ – terapine būsena, kurią kiekvienam žmogui „dėl sveikatos“ būtina vis iš naujo ir iš naujo išgyventi“. Kodėl mums būtina „liūdėt nebijot“?
Kai paleidi dainas į pasaulį, jos nebepriklauso tik tau, todėl žmonės girdi ir interpretuoja jas skirtingai, o aš tokiu atveju nieko nesakau, tik susidomėjęs klausausi, nes nėra kažkokio teisingo atsakymo. Didelės filosofijos už savo kūrybos neslepiu. Tiesiog kuriu nuo savęs, o liūdėt nebijot jau daug anksčiau ragino Foje…
Karjeros pradžioje sakei, jog „vienatvė ir nostalgija yra puikūs įkvėpėjai” – panašu, dabartinė “izoliacinė” situacija leidžia tikėtis trečiojo Kabloonak albumo?
Reikia pripažinti, kad vienatvė kur kas labiau yra emocinė savijauta, tad jos egzistavimui fizinė izoliacija absoliučiai nereikalinga. O nostalgiją pastaruoju metu sugebu jausti tik atvirkštiniam socialiam laikotarpiui. Visgi žmogui reikia žinoti, kad jis turi pasirinkimo laisvę, tuomet jis ramia širdim ir kitokiom aplinkybėm esant galbūt pasirinktų užsidaryti. Žinojimas, jog tokio pasirinkimo nėra, užspazmuoja ir kūrybinę gyslelę. Albumų ateinančiu metu nusprendžiau neleisti, tačiau nemažai muzikos jau stovi eilutėje ir laukia pasirodymo singlais ar mažesniais rinkinukais. Albumas pavadinimu „Quarantine“, manau, šmėkštelėjo ne vieno muzikanto galvoje.
Kuo „Kabloonak“ skiriasi nuo „Piano out of Tune“? Esi minėjęs, kad pirmasis buvo impulsyvesnis, ar antrajam to nepritrūko? Ar iš tikrųjų antrąjį albumą sukurti sunkiau nei pirmąjį?
Taip tikriausiai atrodo todėl, jog įrašinėjant pirmąjį nė negalvojau, kad įrašinėju albumą, nebuvo jokio atlikėjo statuso, deadline’nų ir tai tikrai vyko gana impulsyviai. Tačiau jau nusprendus paleisti „Piano Out of Tune“, užgimė kai kurios dainos esančios „Kabloonak“ albume, matyt todėl viskas atrodo daug labiau prasitęsę ir sunku įvertinti, kada prasidėjo ir baigėsi darbai. Tiesa tokia, kad jie niekad nesibaigia ir kūryba dažnai lipa pačiam ant kulnų, svarbu tik spėti ją sudėti į tam tikrus laikotarpius.
Laikais, kai visi bando nuspėti ir pagauti ateitį, tavo kūryba labiau primena praeitį. Kabloonak dainos galėtų skambėti iš radijo imtuvo ir prieš 60-70 metų. Gyveni savo ritmu, nepavaldžiu įprastai laiko tėkmei?
Taip vadinamas šiuolaikinis skambesys, kaip mada, kinta sparčiai, o pastarąjį dešimtmetį – ypatingai sparčiai, tačiau jokių revoliucinių žanrinių virsmų neįvyksta. Todėl bandymai vaikytis pusmečio tendencijas atrodo labai varginantys. Saviti skambesiai ir manifestai, pagaunantys tą ateitį, atsiranda atkreipus dėmesį visai į kitus dalykus ir, kaip taisyklė, niekada neatkeliauja iš populiariosios muzikos. Manau, pasauliniam kontekste tikrai neišsiskiriu kažkokiu perdėm retro skambesiu, Lietuvoje galbūt labiau krentu iš konteksto. O jei muzika galėtų skambėti prieš 50 metų taip sėkmingai kaip dabar, tai yra geriausia, ką galima pasiekti.
Dainuoji angliškai… Sąmoningas sprendimas ar tiesiog taip dainuojasi?
Taip dainuojasi, to pasekoje tai yra sąmoningas sprendimas.
Esi tarsi suaugęs su Vilniumi. Turėtų būti keista, kai tavo vaikystės kambaryje šiandien šeimininkauja vienuoliai. Kokie pirmieji tavo akustiniai atsiminimai iš vaikystės, susiję su šiuo miestu?
Erdvi paminėtųjų namų prie Bernardinų bažnyčios akustika, pečius, už lango: varnos, Vilnelė ir troleibusai.
Prieš kelis metus internete sukūrei paskyrą „Vilniaus dangos“, kurios paskirtis – fiksuoti ir dalintis, tokiu būdu kuriant savotišką Vilniaus miesto dangų archyvą. Paskutinis įrašas – beveik prieš metus, tačiau tai turbūt nereiškia, kad miesto dangos sutvarkytos. Kokie dabartiniai procesai Vilniuje tau labiausiai kliūna?
Taip, „Vilniaus dangas“ gėdingai apleidau. Nors apie ką rašyti – apstu, tačiau, matyt, po pralaimėto Reformatų parko mūšio stipriai krito motyvacija pasisakinėti apie viešas Vilniaus erdves. Atrodė, jog beriu žirnius į sieną, tačiau niekas nuo to niekada nesikeis. Kitas dalykas, jog šis užsiėmimas reikalauja laiko ir specifinio dėmesio, tad kol neaplanko mūza, tol nerašau. Tikiuos, tai netruks labai ilgai. Dėl šiuo metu neraminančių dalykų mieste, kad neišsiplėsčiau, tik paraginsiu stengtis išsaugoti „Kablį“ kaip kultūrinę erdvę.
Ar yra Kabloonak kūrinių, susijusių su konkrečiomis miesto vietomis? Jei būtų ekskursija pagal Kabloonak, kokį maršrutą sudėliotum?
Daugybę. Yra ir „įrašytų“ vietų, kas gali būti dar įdomiau, pvz., mano naujos dainos „Lonesome Prairies“ gitaros skambesio refleksijos yra natūralus Profsąjungų rūmų salės aidas. Erdvė, kuri nebeegzistuoja, užfiksuota garse. Nemažai vietų, kurios įkvėpė jau pasikeitusios, tad jas galite aplankyti tik dainose.
Lietuvos muzikantai turi didelę ir imlią auditoriją. Kaip manai, kodėl dažnai jie renkasi socialiai ir politiškai neutralią poziciją?
Nesutikčiau dėl socialinio, bet pritariu dėl politinio neutralumo. Ir tikriausiai tai yra teisinga, nes ir pats, vargu, ar važiuočiau per Lietuvą, kad ir su man patinkančios partijos rinkimų kampanija. Manau, paraginti eiti į rinkimus – pilietiška, tačiau nurodinėti, už ką balsuoti – nevertėtų.
Tavo kūrinius vienija bendra miestietiška nuotaika. Prieš metus užsiminei, kad miestas tau labai svarbus, “bet čia nieks neklauso, ką aš sakau. Norisi ten, kur būtų ir kiemas, ir gamtos.” Ar naujasis kūrinys “Lonesome Prairies” – lietuviško country albumo pranašas?
Kiemas ir gamta – tik poreikis turėti savo kampelį, o ar tai įtakotų muziką, galima tik spėlioti. Sakykime taip: miestas – sielai, gamta – kūnui, nors gal ir atvirkščiai (šypsosi).
Kas sunkiausia perteikiant savo idėjas kitiems muzikantams? Anot tavęs, „mano atnešama medžiaga niekuomet nebūna dėkinga…“
Muzikinė medžiaga nebūna sudėtinga ir perteikti technines idėjas nėra labai sunku, daug sunkiau nupasakoti vadinamąjį “grūvą”, judėjimą ir kūrinio emociją. Pats kitoje grupėje Planeta Polar dažnai įgyvendinu Adomo kompozicijas ir suprantu, kaip nelengva kartais pagauti kito sumanymus ir grojimo manierą, nors to sumąstytojui tai atrodo savaime suprantama. Tad visiškai taip, kaip įrašuose, skambėti gyvai neįmanoma, o ir nereikia, finale muzikantai įneša savęs ir unikalumo koncertiniam skambesiui. Kitą sykį tai skamba geriau nei įrašai.
Ar Kabloonak koncertas su didesniu ar mažesniu orkestru po 10-15 metų skamba logiškai? Ar atvirkščiai – vienas su gitara prožektoriaus spindulyje?
Ar iš esmės Kabloonak koncertas po 10-15 metu skamba logiškai? Tikiuosi taip…
Internete:
Komentarai