Už kelių savaičių buvo numatytas jaunų grupių konkurso “Garažas 2020” finalas, kuriame būtų pasirodę pirmojo pusfinalio nugalėtojai bei jauniausi šio etapo dalyviai Mėlyna iš Šakių. Net jei konkurso finalas bus nukeltas ir nugalėtojai paaiškės vėliau, Mėlyna jau laimėjo – atkreipė auditorijos dėmesį savo kartais iki šiurpo atvira ir nuoširdžia kūryba. Dar metų pradžioje atkaklus jauno ir nepoliruoto skambesio ieškotojas Benas Aleksandravičius “Knygų mugėje” kalbėjo naują lietuvišką muziką ir kaip pavyzdį pateikė būtent Mėlyną, o internete pasklidus vaizdo įrašui iš laimėto “Garažo” pusfinalio apie juos prakalbo ir daugiau žmonių:
“Kažkaip net nelabai yra ką parašyt apie tai. Nieko tiek gero LT scenoje neesu girdėjęs. Esu sužavėtas ir laimingas in the way, kad šie beprotiškai jauni, talentingi ir gražūs žmonės pasirinko būtent šią muziką.”
“Ačiū, labai gražu. Nuo 8 minutės išskridau biški. Tikiuosi, užaugs tokie pat gražūs, kaip pradeda.”
“Baudinis gabalas, klausau apsidaužęs, taip nešioja ;))”
“Labai nuostabios tos shoegaze’iškos gitaros linijos. Tęskite nesustokite. Nekantriai stebėsiu, kaip seksis.”
“Labai gražu!!? Smagu matyt, jog net ir palygint jauni žmonės kuria tokią brandžią muziką. Lauksime dar.”
“Blemba Lietuvoje reikia daugiau tokių post rock grupių, kaip jūsų! Nesustokit ką darot, nes tai tiesiog nuostabu <3”
“Svarbiausę neužrėiskit nuosiu dabą, nu ir vėngierku pri tuo pati.”
Kaip ir apie Mėlyną, taip ir apie Šakius beveik nieko nežinome. Jie nepakeliui į niekur, nebent – Kaliningrado sritį. Viena paskutinių žinių, pasiekusių socialiniais tinklais – apie vėjo malūnėlius, kuriais Nepriklausomybės atkūrimo proga buvo išpuoštos miestelio gatvės. Kažkam užkliuvo neteisingas jų… daugiaspalviškumas, kuriuos vietiniai homofobai-patriotai išvadino “pyderų malūnėliais”. Anot jų, “va jie tokie išgamos ir yra visur lenda su tom savo spalvotom teisėm, reikia Stalino kitaip nužmogėjimas”. Tai yra Šakiai 2020-ųjų kovo 11-osios išvakarėse. Malūnėliai, beje, buvo nuimti. Už kokius, pasirodo, skirtingus dalykus kovojo Lietuvos žmonės prieš 30 metų. Ir kokioje aplinkoje savo trapų skambesį kuria Mėlyna jaunuoliai.
Geriausiais laikais Šakiuose gyveno virš 7 tūkst. žmonių, bet dabar jų skaičius nesiekia net 5, muzikinė tradicija čia tęsiama jau ne pirmą dešimtmetį: 9-ajame čia aktyviai veikė poproko ansamblis Impulsas (vėliau prisiviliojęs ir “man patinka taip gyventi ir nuo nieko niekada nepriklausyt” Džordaną), tikrąją to žodžio prasme išsiauginę sau pamainą – vieno Impulso narių sūnus dabar groja Abudu, o šiemet Šakius savo garsais užliejo Mėlyna.
Kaip jūsų muzikos klausymas peraugo į muzikos kūrimą?
Muziką greičiausiai visi mėgstame skirtingą, bet visi šie žanrai mus suvedė ir įvyko toks dalykas, kaip pačių kūryba. Aišku prieš tai kiekvienas individualiai darėme savus dalykus, bet, suėję į grupę, sujungėme viską kartu ir mums tai patinka. Mėgaujamės tuo, ką darome.
“Noras pamiršti jūrą” – kūrinys, nuo kurio viskas prasidėjo. Papasakokit daugiau, kaip viskas prasidėjo?
Grupe tapome neplanuotai. Beata savo pirmąją dainą “Noras pamiršti jūrą” buvo parašiusi anksčiau ir pasiūlė Viliui kartu sugroti ją mokyklos “talentuose”. Tuo metu pastebėjome, jog Marijampolėje vyks jaunų atlikėjų konkursas ir sugalvojome jame dalyvauti. Kad muzika skambėtų pilniau, pasikvietėme Domą. Konkurse netikėtai užėmėm 2 vietą ir grįžę namo supratome, kad esame grupė, kurioje miela ne tik groti, bet ir būti kartu. Vėliau prisijungė ir mūsų geras draugas Saidas. Taip gimė Mėlyna.
Kodėl Mėlyna? Horoskopai sako: “pasirinkę mėlyną spalvą žmonės turi polinkį į dvasingumą ir meditaciją. Jie nemėgsta dėmesio ir reikalauja ramybės. Tai tvirtos, lojalios asmenybės, ieškančios harmonijos ir ryšio su pasauliu.” Ar tai apie jus?
Mėlyna buvo netikėtas pavadinimas, tuo ir džiaugiamės, nors buvo minčių jį pakeisti, bet nusprendėme palikti, vien todėl, kad jis turi istoriją, prasidėjusią dar su Beata Domu ir Vilium bei pirmuoju mūsų pasirodymu, kai nenorėjome būti tiesiog grupė iš Šakių. Pakeliui į pasirodymą Marijampolėje Domas stebėjosi gražiu oru, buvo labai mėlynas dangus, saulė švelniai švietė. Važiavome atlikti “Noras pamiršti jūrą”, kuri ir yra apie jūrą, apie laisvę, pasirinkimus ir meilę. Viską sudėję gavome pasiūlymą iš Domo – Mėlyna. Galbūt ši spalva ir atitinka mus: dvasingumas, laisvė, emocijos. Savo muzika bandome išreikšti kuo daugiau emocijos ir ramybės. O dėl dėmesio, manom, visiem jo šiek tiek reikia, smagu, kai mus išgirsta ir jei dar žmonėms patinka, išvis glosto širdis, smagu, kad mūsų muzika paliečia ne vien mus, bet ir kitus.
Tai vis dėlto – labiau post-rokas ar shoegaze? Kuo šie žanrai jums patinka?
Manome jog vis dėlto labiau shoegaze. Patys kol kas dar nelabai orientuojamės į kokį stilių save statyt, nes grojame tai, ką jaučiame. Bet, matyt, mums savaime gaunasi plaukiantis, aidintis, ūžiantis skambesys, kuris mus labai veža ir tenkina. Tai greičiausiai atspindi shoegaze’o bruožus.
Dalyvavote šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalyje “Sielos”, tapote geriausia renginio grupe. Kai pagalvoji, svajingas ir efemeriškas shoegaze skambesys išties tinka įgarsinti pakylėtą dvasinę būseną… Ar jūs tikintys? Ką jums reiškia krikščionybė?
“Sielose” sudalyvavom netikėtai. Iš pradžių juokėmės, kad dalyvausim ne dėl to, kad mums nepatiktų kažkas ar būtume netikintys, bet dėl to, kad nedainuojame krikščioniškų dainų, o galbūt visa mūsų muziką yra kažkuo dvasinga, galbūt bandome išreikšti kiekvieno žmogaus dvasinę ramybę. O dėl tikėjimo, kiekvienas tikime skirtingai, mėgstame ramybę ir kartais pasimeldžiame, bet kad būtume tikintys, nesam tuo tikri. Be to, šiame festivalyje teko susipažinti su labai nuostabiais žmonėmis, renginio organizatoriais, jie padėjo visą Dievo palaiką pamatyti kitaip.
Prieš 4 metus prieš “Garažo” finalą kalbėjomės su kitais šakiečiais Abudu. Jie sakė: “Šakiuose nėra daug… tokių kaip mes”. Ar per šiuos metus situacija pasikeitė ir “tokių kaip jūs” padaugėjo?
Per tuos keturis metus situacija nelabai ir pasikeitė. Buvo susikūrusios kelios trumpalaikės grupės, bet šiuo metu kaip grupė Šakiuose esame vieninteliai.
Tie patys Abudu sakė: “Šakiai yra kraštas, kuriame tikrai nėra ypatingo palaikymo, bet kažkodėl yra labai daug veiklių, su kultūra susijusių žmonių, kurie yra kilę būtent iš šio krašto: nuo Shaltmiros iki Pauliaus Ambrazevičiaus.” Kuriam šakiečiui savo dainą galėtų skirti Mėlyna?
Sunkus klausimas, kuriam šakiečiui galėtume skirti savo dainą… Visų pirmiausia, manom, kad visiems, nes muzika turi eiti į visų širdis, nesvarbu, ar ta daina nepriklauso jam, kiekvienas iš jos gali pasisemti kažko tik sau pačiam. Dainuojame kitoms sieloms, ne tik kažkuriam vienam šakiečiui. Jei jie išgirstų ir prisijaukintų mūsų muziką ar kažkurią dainą, jaustumėmės padarę kažką labai jausmingo, o gal ir gražaus.
Kokia vieta Šakiuose jums yra “mėlyniausia”?
Mėlyniausia vieta Šakiuose mums yra Viliaus ūkinio pastato antrame aukšte įsikūrusi mūsų vadinama “studija”, kurioje viskas ir gimsta. Ten yra be galo jauku, ten ne tik grojame, bet ir smagiai leidžiam laiką, ten jaučiamės tvirčiausiai ir galime drąsiai sakyti, jog tai yra mūsų antrieji namai.
Šakius papiktino “pyderų malūnėlių” daugiaspalviškumas. Po audringos visuomenės reakcijos šios dekoracijos buvo nuimtos. Ką apie visa tai manote?
Ah, su tais malūnėliais… Manom, jog daugelį žmonių jie piktino. Mėgstame šnekėti vieną, o daryti visiškai ką kitką. Greičiausiai todėl ir nevyksta daugelis pasikeitimų – labiau mokame kalbėti. Buvo gražu, bet grožis susideda ne vien iš vaizdo, į jį įeina ir darbas, emocijos, pajamos. O tai buvo tik gražu, bet širdyje išliko skausmas. Iš suaugusių žmonių norėtųsi rimtesnių sprendimų, bet nieko negalime teisti, tik tikėtis, kad tai daugiau nepasikartos ir bus sugalvotos naujos, tolerantiškesnės ir ekonomiškesnės idėjos.
Kaip įsivaizduojate Mėlynos ateitį, kai po kelių metų baigsite mokyklą ir, greičiausiai, išvažiuosite iš Šakių?
Turime pakankamai daug laiko ir taip toli į ateitį dar nežiūrim. Gyvenam dabartimi ir džiaugiamės tuo, ką esame pasiekę iki dabar. Stengsimės ir toliau tobulėti, kurti, koncertuoti, įrašinėti.
Internete:
Komentarai