Orkestras – didelis instrumentinis ansamblis. Siaurąja prasme tai ansamblis, kuriame yra kelios dešimtys styginiais, pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais grojančių atlikėjų. Plačiąja – bet kokios instrumentų sudėties didesnė atlikėjų grupė. Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro (toliau – LDO) pavadinimas skamba didingai ir nors čia yra ir styginiai, ir pučiamieji, ir mušamieji, muzikantai tarpusavyje jį kukliai vadina „orkestriuku“. 2019-ųjų pabaigoje LDO įrašė ir internete paskelbė savo pirmąjį albumą “Paveikslas, tapytas aliejiniais dažais”.
LDO – „vokalinis-instrumentinis punk-ansamblis iš Vilniaus ir ne tik. Teoriškai kolektyvas aktualizuoja individo, visuomenės, kūno ir sielos skylių, mirties ir apgavysčių temas universaliai suprantamu populiariosios estrados formatu, o praktiškai, ragina šypsotis nesėkmėms į veidą ir judinti šikną.“ Tokia savotiška estradinės scenos parodija pankroko kabareto stiliumi.
Rašant šį tekstą, galvoje nuolat skambėjo legendinės Vilniaus pogrindžio grupės Turboreanimacija kūrinys „Aš Stoviu Prie Dirigento Pulto (Bet Orkestras Manęs Neklauso)“. LDO dirigento neturi ir skirtingai nuo klasikinio orkestro, jų hierarchija – laisvai horizontali, t.y. visų „partnerių“ balsai turi vienodą svorį. Galbūt todėl kartais jų kūriniai linksmai svyruoja kaip apgirtęs piratas. Vieną dieną jie groja su balkaniškos muzikos kolegomis Fanfara Transilvania iš Rumunijos, kitą – ekstremalios sunkiosios muzikos festivalyje „In’Feast“, vieną dieną koncertuoja traukinyje, kitą – Panevėžio pataisos namuose. Orkestras atlieka ne tik savo autorinę, bet naujam gyvenimui prikelia ir lietuviško pogrindžio klasikų: Sa-Sa, Varnų Vėjas, Per Kryžių ir Kančią Tavo ir kitų kūrybą.
Išskirtiniame pirmajame Orkestro interviu kalbamės su vokalistu Miciumi ir perkusininku Andreika.
Papasakokit, kuo ypatinga (2007 metų) lapkričio 20-oji, kad ši data tapo pogrindžio klubo, o vėliau – ir jūsų orkestro pavadinimu?
Mic: Buvo lietinga vėjuota lapkričio 20-osios popietė. Ką tik užsidarė klubas „Intro” (dabartinėse VDA Titaniko patalpose – ore.lt past.), kuriame darydavome punk / hardcore / grind / rasta koncertus, savo vietos neturėjome. Atvažiuoja dvi grind’o grupės iš Italijos. Su Ve sukrovėme garso aparatūrą į dr.Green busiką, sustojome degalinėje prie Olandų žiedo, geriame kavą, Ve rūkydamas atsipučia: “Nu, varom”. Ir varom į apleistą namą Drujos gatvėje (iki šiol apleistas pastatas tarp K.Vanagėlio ir Drujos g. – ore.lt past.), iš kurio vieno rūsio prieš savaitę iškuopėme šiukšles. Kraunam aparatą, DJ Gonzales punktualiai atveža generatorių, slapčia pasiskolintą iš darbovietės, užkuriam, paklausom – nuo gyvenamų namų nieko nesigirdi. Atvažiuoja italai, susirenka koks 100 žmonių, sukviestų SMS’ais “iš lūpų į lūpas”. Italai trenkia savo grind’ą, pasikraunam aparatą ir baigiam reivuką be jokių blogų nuotykių. Ryte forumiukas (www.hardcore.lt forumas – ore.lt past.) plyšta nuo patenkintų renginuko lankytojų žinučių, tačiau yra ir ne tokių patenkintų – ne visi gavo SMS. “Pasižymėkit kalendoriuje – lapkričio 20-oji – diena, kai mirė pankrokas” – rašo Rytis. Čia mes griebiam bajerį ir bėgam su juo.
Sakoma, LDO prasidėjo nuo “smegenų sutrenkimo” – papasakokit plačiau…
Mic: „Smegenų Sutrenkimas“ buvo tokia nerimtos punk saviveiklos grupė be didelių ambicijų. Vieną dieną Kipras sako: “Žėk, pasimokiau bossanova grot ant akustičkės”, aš ant viršaus padainuoju “Smegenų Sutrenkimo” tekstą – Kiprui patinka. Po gero pusmečio sako man, padarom tokį projekčiuką – punk estetika perteikta pop priemonėmis. Aišku, brol, padarom. Lygiagrečiai Kipras pakalbino Andreiką, jis irgi turėjo daug minčių apie estetiką ir didelį norą lipdyti pramoginę programą, prikabino Gadeikį, Zbigą ir taip greit greit susiklijavo orkestriukas.
Kokiais keliais patekote į orkestrą? Žinau, Micius buvo vienas pirmųjų straight edge’ų Lietuvoje ir grojo grupėje SC, o Andreika virino Zageron ir kitose pogrindžio grupėse.
Mic: Tai pradžioje ir buvo mūsų įkvėpimo šaltinis – ankstesnių griežtojo roko grupių tekstai, uždainuoti ant popmuzikos. Man visuomet rūpėjo klausimukas – kaip ten yra su punk / hardcore / death metal / etc. tekstais – tarytum jie yra labai svarbūs, nes perduoda daug vertybinio turinio, tačiau prieinami tik ypatingai pasišventusiems klausytojams, kurie pasivargina tuos tekstus susirasti – ar ant albumo viršelio, ar internete, ar tiesiai iš vokalisto. Paprastai juk negali nieko suprasti, ką jie ten riaumoja. Kažkoks vidinis prieštaravimas. Aš net tokį renginuką buvau sugalvojęs – poezijos vakarą, kur griežtojo roko grupių vokalistai lipa ant scenos ir raiškiai skaito savo tekstus. Renginukas niekad taip ir nesimaterializavo, bet užtat Orkestras leido įsprausti mėlyną dalyką klausytojams į ausis.
Andr: Pradėsiu nuo to, kad su DIY (pasidaryk pats – ore.lt past.) orkestrėlio forma mus supažindino Zaicas: dalis LDO grojo jo vadovaujamoje grupėje Banda Dzeta, o likusieji neišvengiamai stebėjo ansamblio koncertus nuo „Skylės“ (klubo „XI20“ – ore.lt past.) tuliko.
Grodamas Banda Dzeta ir stebėdamas jos koncertus nuo „Skylės“ tuliko, vis pagalvodavau, kad mintis gera, bet be savų tekstų – ne iki galo. Kitokia situacija buvo su vietinėmis grindcore / shitcore grupėmis – kalnas žvaliausių eilėraštukų (PKIKT – „Daktaras Mėsa“, „Disforija“ – „Satanizmo traukinys“, Zageron – „Kuvalda vardu Valdas“ ir kt.), bet, dėka growlingo (specifinis „gurguliuojantis-gromuliuojantis“ dainavimo stilius – ore.lt past.), girdėjosi tik… growlingas. Šitame taške mano galvoje, atskirai nuo Miciaus ir Kipro plano sukeisti estetikas, gimė savotiškas dainų orkestrėlis – toks mano vidinis kokių 4 metų kelias. Išorinis kelias buvo gerokai trumpesnis: Kipro skambutis, susitikimas – važiuojam.
Miciau, kodėl laikais, kai tikram pankui derėjo kuo labiau nusilakti, atsisakei alkoholio ir tabako, iš kur ta SxE (iš hardcore punk subkultūros kilęs gyvenimo būdas, kurio šalininkai susilaiko nuo alkoholinių gėrimų, rūkymo ir narkotikų vartojimo. Kai kurie sekėjai taip pat nevartoja kofeino ir nepraktikuoja neįpareigojančio sekso. Terminą 1981 m. nukalė Minor Threat dainoje „Straight Edge“) linija?
Mic: Čia labiau iš kitos pusės – kažkaip nereikėjo anei tabako, anei pagert, kai man buvo 15-ka, mėginau ir vieną, ir kitą, nepatiko jausmas, o kadangi buvau asocialus ir kažko įrodyt draugeliams nereikėjo (tryniausi su tokiais, kurie irgi negėrė dėl panašių priežasčių), tai ir neužsikabinau, nereikėjo nieko atsisakyti. Tik kiek vėliau, kai pakliuvo į nagus fanzinai iš Vakarų ir Kauno, sužinojau, kad yra toks reiškinys kaip SxE – gavosi, kad nereikėjo stengtis būti SxE ar „tapti“ SxE, undergroundas tuo metu turėjo nišų visoms išraiškos formoms, reikėjo tik pasirinkti norimą etiketę.
Orkestrui paprastai vadovauja dirigentas. Ilgą laiką juo lyg ir buvo jūsų minėtas Zaicas, profesionalus koncertmeisteris, tačiau pastaruoju metu grojate be jo. Pankroko orkestras negali pakęsti autoritarinio vadovavimo?
Mic: Orkestras pradėjo be dirigento, Zaicas atšokavo pasidomauti, ką gi mes čia veikiam ir skubriai ėmėsi veiklos, kilstelėjo viską iki tokio lygio, kur man pačiam stalčius kojų pirštus nudaužė – oba, pasirodo, taip ta gera muzika yra daroma. Tačiau orkestras visgi nėra profesionalų kolektyvas, Zaicas – žiauriai produktyvus veikėjas, mes tiesiog nespėjom dėti tiek pastangų, kad jam būtų įdomu.
A.: Gali-negali… Privalo! Ir Zaicas čia niekuo dėtas. Paklusti įgaliotam Partneriui yra svarbiausias LDO statuto punktas. Jeigu Zaicas išrinktas diriguoti – iki mandato pabaigos teks žiūrėti į jo, o ne į Valdelio, ranką. Jeigu atėjo Gadeikio eilė kurti grojaraštį – skundai dėl dainų eiliškumo bus priimami tik kitą kalendorinę dieną. Jeigu Titas keravoja naujo kūrinio statybas, reikės reaguoti į jo prašymus iiiiir viiiskas. Arba jis tuoj pat išmes iš grupės… ;)
Sakėte, jog LDO – “vokalinis instrumentinis ansamblis, ieškantis, kaip punk estetiką perduoti estradinės muzikos priemonėmis”. O kurie estrados atlikėjai, jūsų nuomone, geriausiai perduoda estradinę estetiką pankroko priemonėmis?
Mic: Hm… painus klausimas – niekad apie tai nepagalvojau. Gaaal kažką Alos Pugačiovos ankstyvajame periode galima užuosti? Be to, lietuvių liaudis turi gerą eilutę “Mes groti nemokam gitarom, tik Lietuvišką PankRok” (tikrasis Vytauto Babravičiaus „Simo“ tekstas: „Mes groti temokam gitarom, ir tik lietuvišką tranz-rok“ – ore.lt past.).
Andr: Žiūrėk, čia liksiu paviršiuje, nes jau prašosi ilga įžanga apie estrados ir pankroko sąvokas… kurios eigoje bus būtinai nustatyta, kad estrada ir pankrokas yra tas pats. Žinai, kaip šiais laikais – „death metal is a new punk“… ;) Žo, estradinę estetiką pankroko priemonėmis geriausiai perduoda… Atspėkit kas? Iš M raidės. Marukas iš grupės Sportas. O pankroko estetiką estrados priemonėmis – Marukas iš grupės Studio Maruko. Dar ateina į galvą neįtikėtinas Džordanos Butkutės bajavikas „Man patinka“.
“Kiekvienas LDO narys yra buvęs, esamas ar būsimas programuotojas”. Kas tas “Apapačėsu”? Programavimo kalba?
Mic: Žodį “apapačėsu” atsinešiau iš vaikystės – taip įsivaizdavau skambant rumunų kalbą. Čeušesku, apapačėsu do aeroportasu kirtimasu. Tik vėliau, rašydamas tekstą, sugalvojau pripinti skaitmeninės visuomenės ir privatumo temas. Kai mėginu žmonėms išaiškinti, kaip veikia jų prietaisai ir kaip jie įtakoja kasdienį gyvenimą, dažnai jaučiuosi lyg kalbėčiau paukščių kalba. O be to, “apapačėsu” yra neišgūglinamas žodis – ha!
Andr: Micius yra meistras parinkti puikų žodį soundčekui. 2002 m. Kuldygos festivalyje „Tabūns“ pirmą kartą išgirdau jo balsą. Prieš SC pasirodymą jis čekino mikrofoną žodžiu „sssasisački“. Per LDO garso patikrinimus „sssasisački“ irgi buvo, be jų dar pastebėti „šššvepsas ir sssausainiukai“ bei „daugiau šššūūūdo, mažiau sssmėlio“. Vienos orkestro repeticijos pradžioj Micius, eilinį kartą reguliuodamas mikrafą, išsitraukė „apapačėsu“. Žemas Č ir aukštas S – puikus žodis soundčekui (juokiasi). Naujadaras patiko ir vėliau pavirto daina. Patiko, spėju, dėl to, kad kol setupinomės, „svečias“ aplipo kontekstu – melodija, „papapa“ ir eilute „aš dainuoju paukščių kalba“.
Orkestre groja bent keletas Lietuvos kino pasaulyje žinomų veikėjų. Kokių dar sričių specialistų turite?
Mic: Profesinis ratas platus: logistikos specialistas, garso inžinierius, kino operatorius, filologijos hakeris, scenaristas, modernus burtininkas ir pora programuotojų.
Hakeris ir modernus burtininkas?!
Mic: Visas mūsų pasaulis sudarytas iš žodžių, iš idėjų. Dalykų, egzistuojančių iš tikrųjų, yra labai nedaug. Tikrai egzistuoja akmuo arba lietus, arba skurzdėlės, tačiau mes kasdien rūpinamės ekonomika, socialiniais tinklais, sportu, gėlių laistymo priminikliais, vaikų saugumu ar muzika – visa tai yra sukurta žodžiais. Kaip sakė kažkokioj knygoje, „pirma buvo žodis“. Tokioje aplinkoje ir hakeriui, ir burtininkui yra labai vešli dirva veikti. Jei valdai žodį, valdai tikrovę. Kažkada buvo toks naivus neįdomus pasaulis, kuriame nebuvo nei juodo pono, nei apapačėsu, o dabar yra žymiai pagerintas pasaulis, kuriame yra apapačėsu ir kuriame žmonės leidžia savo laiką mėgindami patirti, kas gi tai yra.
Vienas jūsų kurį laiką gyveno ir dirbo Berlyne, kitas – Prancūzijoje. a) Kodėl išvažiavot? b) Kodėl grįžot?
Mic: a) išvažiavau vedinas širdies; b) grįžau vedinas veiklos vakuumo. Berlynas – labai įdomus miestas, tačiau a) tai daro vietiniai, kurie jau labai gerai žino, kaip viską daryti, ir pagaliau b) ten tiek visko yra ir taip viskas įmanoma, kad trūksta adrenalino – nori nemokamo reivo parke šeštadienio naktį – prašom prašom, net šiukšlių nereikės rinkti. Tuo tarpu Lietuvoje vis dar galima padaryti dalykų pirmą kartą, sukurti unikalių momentų.
Andr: Išvažiavimų buvo daug. Pagrindinė jų priežastis – prancūzų kalba. Grįžau dėl lietuvių kalbos. Vidinis filologas buvo sužavėtas „Skylės“ ir, plačiau, Vilniaus leksikono ir bestiarijaus: „chebrytė“, „tuteišai“, „juodas ponas“ (garsus medinių koščiumų dizaineris iš Vilniaus), „moščius“, „stovėti ant durų“, „supinti džointą“, „marozas“, „ savaeigė kaukolė“ (senas busas. Panašus „juda“ LDO albumo gabale „Darkwebo freelanceriai”) ir t.t. Šitas turtas gan ilgam apibrėžė mano gyvenimo trajektoriją ir jį užėmė. Nesu atlikėjas, groti man sunku, mokytis groti labai sunku, esu visada pasiruošęs nustoti dalyvauti grupėse. Kai vidinis filologas pasakys, kad geschäftas užbaigtas, bus iškart tarta „buvo geras, fsio davai!“ …ir vėl prasidės išvažiavimai! (juokiasi)
Ekstremalios muzikos festivalyje “In’Feast” grojote turbūt “lengviausiai” , bet vis dėlto neatrodėte labai įkritę iš konteksto. Ar buvo atvejų, kai galvojote, ką mes čia darome?
Mic: Šią vasarą kažkaip netyčia nejučiom pasirašėme groti kažkokiame nušalusių poetų festivalyje – vat ten turbūt ir būtų toks jausmas, laimė, karantinas turbūt išplėšė dar neparašytą istorijos puslapį. Kita vertus, beveik bet kokioje aplinkoje gali rasti, kur įterpti tą mėlyną daiktą, čia jau vidinės jėgos klausimas – atsistoji ant scenos, pažiūri į žmones, “na gerai mažučiai, padarom, kad jums būtų faina” ir darai. Jei pasiseka, jei gerai sugulęs orkestrantų vaibas, žiūrėk ir padarai, kad jiems būtų faina. Mes – toks pipiras, kuris pats savaime britkus, bet sriubą pagardina, bet būna ir atvejų, kur neranda savo vietos pipiras. Minske buvo toks prastas koncertas – šeškinės rajono sovietinio buitinio komplekso rūsyje, kur niekam nereikėjo to koncerto, nei mums, nei publikai.
Andr: Kiekvienas orkestro narys puikiai moka skambinti bass-dropu, dainuoti pig squeal’u ir žemai derinti trimitą. Publika tai žino arba jaučia, ir štai – „In’Feast’o“ scenoje atrodom kaip savi! :) O kalbant apie atvejus – taip, man buvo. Būna pastoviai! Taip kartais nesinori priminti žmonėms apie mirtį, ligas ir tai, jog į duris bet kuriuo momentu gali pasibelsti darkwebo ambasadorius, kad ujujuj. :) KKC Kalėdinėje mugėje, traukiny Vilnius-Armagedonys ir Panevėžio pataisos namuose jaučiausi nejaukiausiai, bet, spėju, veltui.
Ne pirmą kartą minimas „mėlynas daiktas“ ir jo įterpimas?..
Mic: „Duris į palatą atidaro jis / sverbiasi pro staktą (tekstas pakeistas nes prastai girdėjosi) mėlynas bybys“ – grupės Per Kryžių ir Kančią Tavo gabalas „Siautulys antrame urologiniame“, žodžių autorė – Kristė.
Grojat nemažai kitų atlikėjų kūrinių – kaip juos atsirenkat? Gal jau turit surepetavę kokį naują?
Mic: Labiausiai pagal vizionieriaus iniciatyvą – jei orkestrantas ateina ir sako “žinau!”, imam ir darom. Šiuo metu labiau orientuojamės į originalias dainas – dirbame ties būsimu punk-folk šlageriu “Ką tu darysi darbe”.
Andr: Orkestras groja 5 koverius – „Klierikas Akrobatas“, „Mirusių pasaulyje“, „Kelias“, „Dragas“ ir „Vaclovas Mėsa“. Likusios dainos – autorinės. Tiesa, kai kurios skambėjo nuo scenos dar iki LDO, bet kadangi mes tose grupėse grojome, aš į jų paveldą žiūriu kaip į mūsų makrorepertuarą. Kitų atlikėjų kūriniais šito nevadinčiau. Šiuo metu darome diptichą iš autorinės dainos ir koverio. „Vilniaus romansas“ + dr.Green “Homo hedonistus”. Kol kas dirbame su “Vilniaus romansu”, prie “Homo hedonistus” dar nepriėjome. Kipras yra orkestro koverių skyriaus vadovas, jam tai rūpi, man šitos krypties galėtų nebūti. Nors visai norėčiau kokį nors melodingesnį Slogos kūrinį pagroti orkestro įrankiais. Ai, bet vėlgi – Slogos gabalai yra iš makro-repertuaro, nusišnekėjau. (šypsosi)
2019 pabaigoje tyliai ramiai padėjote į internetą savo albumą “Paveikslas, tapytas aliejiniais dažais”. Kas jums patiems šiame paveiksle labiausiai patinka?
Mic: Man labiausiai patinkantis potėpis tame paveiksle yra “Kuvalda vardu Valdas”.
Andr: Tūbos stafkes 100%, moku visas mintinai, mėgstu jas padainuoti. Dar man yra labai brangi „Ambos“ būgnų partijos mintis. Nežinau, ar pavyko ją išpildyti. Labai norėjau pagroti kicku kaip antros bangos ska būgnininkai – ne pastoviai, o tik akcentus. :)
Esat betarpiškai susiję su “Skyle” aka XI20, todėl matyt gerai jaučiat lietuviško pogrindžio spaudimą? Aukštas? Žemas? Normalus? Ar šiandienos sąlygomis, kai “viskas yra, nieko nereikia”, pogrindis išvis egzistuoja?
Mic: Spaudimas – žemas. Pogrindis tapo paklausia preke, nežinau, gal tai mūsų „nuopelnas“, o gal tokios rinkos taisyklės, kur kiekviena niša reikalinga, nes kiekvienoje nišoje yra kažkas originalaus, o originalumas – paklausiausia nūdienos prekė. Net šitkoras tampa meinstryminiu reiškiniu – kartais paklausai, kaip rimti muzikantai šredina absurdus ir tyliai šypsaisi – prieš penketą metų tokie dalykėliai buvo tik mūsų vidinis bajeriukas, o dabar štai – išprususi Vilniaus publika mėgaujasi. Tačiau pogrindinę vietelę vis vien reikia laikyti, negerai visus kultūrinius kiaušinius dėti į komercinius krepšelius, reikia erdvės, kur gali atsirasti visokio naujo kvapuko.
Andr: Pogrindžių daug. Mano mėgstamiausias tipas yra, kai chebrytė malasi visokiuose senuose pastatuose ir viską dengia lipdukais. Toks egzistuoja: Vilniuje yra „Skylė“, „Technariumas“ ir „Empty Brain Resort“, Kaune „Emma“. Visagine tai yra dar ne iki galo suprasta, bet visgi yra „Točka“. Tikiu, neužilgo bus dar. Jau laukiu, jau kraunu busiką važiuoti ten groti už kurą ir pankplovą (skvot-guliašą?) (juokiasi)
Internete:
Komentarai