[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
Metų pradžioje Estijos muzikos apdovanojimuose doom’erių Kannabinõid įrašas “3” pripažintas geriausiu metų metalo albumu, o už pusantro mėnesio trio iš Talino savo sunkiais ir žemais dažniais turėjo pamasažuoti “Devilstone” pušynų šaknis. Deja, geriausias gitarinis festivalis Lietuvoje buvo atšauktas, kaip ir grupės planai sėsti prie naujų įrašų.
Kannabinõid pavadinimą teko matyti “Tallinn Music Week” programoje, o sunkesnės muzikos mėgėjai estus Lietuvoje gyvai galėjo išgirsti bent keletą kartų Vilniaus ir Kauno klubuose. Vis dėlto, vieni apie kitų scenas žinome pakankamai mažai. Paskutinį kartą estus kalbinome prieš… 4 metus, kada pristatėme kitus “Devilstone” dalyvius – Holy Motors. Tiesa, pastaraisiais metais regulariai lankėmės Talino muzikos savaitėje, iš kur parveždavome vieną kitą estišką garsą.
Grupė susikūrė Taline 2009-aisiais ir po trijų metų išleido to paties pavadinimo EP. 2016 m. pasirodė pirmasis pilnas albumas “Troon”. Nors jo trukmė – virš 45 minučių, jame tilpo tik 3 kompozicijos. Ypatingai žemas ir sunkus stoner doom nugrimztantis į drone miglas. Lietuvoje Kannabinõid galėtų koncertuoti kartu su Sraigės Efektu ir Erdve. Pernai išleistas minėtas “3” trumpesnis už “Troon”, tačiau jame sukasi net 7 “gyvenimo ratai” – Kannabinõid groja intensyviau ir greičiu, kiek tai įmanoma kalbant apie šiuos žanrus.
Kaip karantinas paveikė jūsų kasdienybę?
Mihkel: Turėjome suplanuotus kelis koncertus Estijoje, o balandžio pabaigoje ketinome užsidaryti studijoje, tačiau, deja, viskas nuplaukė. Kas dieną po naujieną.
Laimei, sienas jau atidarė ir birželio pradžioje sugrįšime į studiją Valmieroje. Horizonte taip pat matosi keletas pasirodymų ir, tikimės, greitai galėsime pristatyti savo muziką žmonėms.
Kiek žinau, pagrindinis vokalistas ir gitaristas Taniel yra vienintelis originalus narys nuo 2009-ųjų. Papasakokit, kodėl kiti neišsilaikė iki šiandien?
Jerl: Žmonės auga, gyvenimas tęsiasi. Bosistas pasirinko studijuoti žemiausius dažnius jūros dugne. Nejuokauju, jis jau parašė keletą mokslinių apžvalgų apie tai, kokią įtaką jūros gyvybei daro laivybos kelių keliamas triukšmas. Vienas grupės įkūrėjų ir gitaristų nusprendė tapti dailininku – pagūglinkit “Olev Kuma”. Per grupę taip pat “perėjo” du būgnininkai. Kas žino, kas sekantis.
Taniel: Su manimi tiesiog neįmanoma dirbti…
Prieš pat pertrauką, jūsų įrašas “3” Estijos muzikos apdovanojimuose buvo išrinktas Geriausiu metų metalo albumu. Nors esame gana arti, jei atvirai, apie Estijos muzikinę sceną beveik nieko nežinome. Gal galite pateikti keletą, jūsų nuomone, ryškiausių pavyzdžių?
Jerl: Visa scena yra gana gyvybinga, tai šen, tai ten atsiranda naujos grupės. “Urban Culture Entertainment”, “Damn Loud productions” ir koncertų vietos vertos pagyrų už savo pastangas, kad visa tai galėtų vykti. Tikiuosi, atšaukti festivaliai ir kiti renginiai netrukus sugrįš į numatytą kursą.
Grupės, su kuriomis dalinamės repeticijų patalpomis, nuolat stumiasi pirmyn – Juur turėtų išleisti savo ilgai lauktus įrašus, Liblikas tapo Dreamkrusher, Estoner dirba su savo kito lygio rifais.
Talbot išlieka viena priežasčių, kodėl esame tokie, kokie esame šiandien. Kaschalot, kartu su Ocean Districts, demonstruoja, kaip turėtų skambėti post-rokas. Argo Vals išsiskiria kaip atmosferinės muzikos kūrėjas. Pinkwave turi ką pasakyti apie haze-punk, sklinda gandai, jog grupė Weedbong planuoja sukelti tektoninius neramumus.
Taip pat yra nemažai įdomių garsų iš praeities: Smõuk, Nevesis, Rown, Lake Sattiva, Recycle Bin, Aides, Stem ir Finish Me Off, jei reikia paminėti keletą, nenusipelniusių ant jų nusėdusių dulkių.
Mihkel: Liūdna girdėti, kad lietuviai nieko nežino apie Estijos muzikos sceną. Tačiau turiu pripažinti, aš nieko taip pat nieko nežinau apie Lietuvos sceną, todėl, manau, metas mums tai ištaisyti! Tikrai turėtume daugiau bendradarbiauti ir dalintis atlikėjais tarp mūsų dviejų mažų šalių. Kai šis pandeminis šūdas pasibaigs ir patirsime nuosmūkį, muzika galėtų tapti raktu siekiant išbristi iš šios sumaišties. Atėjus finansinei krizei 2008-aisiais ir išplitus bedarbystei, žmonės Graikijoje pradėjo kurti nuostabias stoner/psy grupes ir festivalius, padėjusius žmonėms išlaikyti sveiką protą. Nesidrovėkit kreiptis į mus, kad kartu galėtume išbristi iš viso šito šūdo!
Kadangi Jerl paminėjo Dreamkrusher… Groju būgnais šioje psy-roko grupėje, kurios debiutinis EP pasirodys artimiausiais mėnesiais. Groti ensure Kannabinõid kartu su Jerl ir Taniel yra vienas malonumas, tačiau taip pat tikra atgaiva groti groovy ritmus ant melancholiškų psichodelinių tonų. Sekite naujienas ir artimiausiu metu išgirsite šviežių garsų iš Estijos muzikinės virtuvės!
Jūsų bandcamp’e yra daugybė tag’ų: metal, doom, drone, post-metal, sludge, stoner, o kaip apibūdintumėt savo muziką be jų?
Jerl: Garsi.
Mihkel: Intensyvi.
Praėjusį rudenį kartu su Estoner grojote keletą koncertų Lietuvoje. Šią vasarą turėjote pasirodyti ir “Devilstone” festivalyje. Kokie jūsų įspūdžiai apie Lietuvą? Pavyzdžiui, ar teko girdėti geriausią LT metalo grupę (pagal T.Ė.T.Ė. apdovanojimus) Awakening Sun?
Jerl: Kol kas turai mus atvedė į Lietuvą dukart. “Lemmy” Kaune ir “XI20” Vilniuje mus priėmė iš viso 4 kartus. Visais atvejais tai buvo solidūs koncertai, geri žmonės, stiprus palaikymas. “Devilstone” – skaudi netektis, tačiau mūsų vokalistas liepą laukia savo pirmagimio, tai buvo dvigubas booking’as, kurio negalėjome atsisakyti.
Deja, iki šiol nebuvome girdėję apie Awakening Sun, tačiau jie skamba taip, tarsi žudytum didelius žvėris.
Man asmeniškai, atlikėjai, dainuojantys savo gimtaja kalba, yra žymiai įdomesni nei tiek, kurie bando išreikšti savo minti laužyta anglų kalba. Cituojant vieną jūsų fanų: „Šis albumas yra nuostabus nuo pradžių iki galo, tačiau neįsivaizduoju, apie ką jo žodžiai.“ Taigi, apie ką yra „3“ tekstai?
Mihkel: Visi trys verčiame konceptą skirtingai, tačiau man tai patinka tol, kol jis mums visiems kažką reiškia. Groti „3“ gyvai, bent jau man, yra visiškai kitokia patirtis. Scenoje visi trys dalinamės ta pačia energija, tuo pačiu kiekvienas kovojame savo gyvenimo kovas, viską išgrodami savo instrumentais. Tai tarsi terapija, iš tikrųjų, tikiuosi, auditorija jaučia tą patį.
Jei atmestume gyvą patirtį ir kalbėtume apie albumo tekstinę kelionę, ji prasideda nuo ritualo, užklojančio tave sluoksniais, kad nebematytum tikrojo savęs. Plėtojantis albumui, šie sluoksniai po truputį dingsta ir pasirodo tikrojo aš spalvos. Kadangi priimti savo trūkumus yra sudėtinga ir sunku, stengiesi atlikti kiek gali daugiau savęs naikinimo apeigų ir tikrąjį save uždengti daugybe netikrų tapatybių, kol šis atidėliojimas atveda prie paskutinės dainos „Surm“ („Mirtis“). Nebėra jokių sluoksnių, tavo tapatybė atimta, viskas baigta, esi niekas.
Esame laimingų žmonių būrys.
Jerl: Verta pažymėti, kaip natūraliai šis albumas pradėjo nuosavą gyvenimą. Kiekviename mūsų susikaupė tiek daug nuosėdų ir tam reikėjo išėjimo. Šis supratimas padėjo mums rasti bendrą pagrindą ir sutelkti viską kartu, suformuojant kažką, kas mums dabar yra neįkainojama.
Man „3“ yra apie gyvenimą. „Riitus“ yra įžanga, patekimas į būtį, šoką ir baimę. „Imemees“ kalba apie buvimo teigimą naiviu pasitikėjimu savimi. „Looja“ – kelias iki pirmosios likimo nesėkmės, o „Võib pimedaks jääda“ – sustabdyta akimirka prieš kritimą, sukelianti „Paranoia“. „Ring“ yra paranojos pasekmės, kartojant tą patį ir tikintis kitokio rezultato. „Surm“ – nutraukimas, sulaužymas ir išsiveržimas iš rato,
Tačiau mes tikrai esame laimingi žmonės.
Tiesiog negaliu praleisti šios temos… Jūsų pavadinimas sufleruoja tam tikrą ryšį su kanapių produktais…
Jerl: Iš tikrųjų pavadinimas buvo sugalvotas kaip estiškų žodžių kanapė (kanep) ir ragana (nõid) žodžių žaismas. Pastaruoju metu tai labiau ironiška tam tikro nuvalkioto įvaizdžio užuomina.
Ar kanabinoidai gali padėti susilieti su jūsų muzika?
Jerl: Švarus protas yra geriausias suvokėjas, viskas priklauso nuo to, kas išvalo tavo protą.
Narkotikų įstatymai Lietuvoje gana griežti – teistumą gali gauti net ir už labai mažą kiekį kanapių, kurios klasifikuojamos beveik taip pat kaip cheminės medžiagos. Turime kelis politikus, kalbančius apie medicines kanapes ir net dekriminalizavimą. Kokia situacija Estijoje?
Jerl: Mart Kalvet iš Taak yra vienas iš keleto gerai informuotų žmonių, siekiančių objektyviai perkonstruoti atsakingo substancijų vartojimo įvaizdį Estijoje, legaliai ir kitaip. Tai suteikia protingą pagrindą nuolatiniam progresui, tačiau dauguma politikų vis dar priešinasi pokyčiams.
Yra daug stereotipų apie Estiją. Pabandykime keletą jų išgliaudyti. Vienas jų sako, kad tai – riff-filled kraštas, kuriame labai populiari sunki gitarinė muzika. Kaip yra iš tikrųjų?
Jerl: Gera muzika neturi sienų, visur galima rasti grynuolių, tačiau sunki muzika iš tikrųjų turi savo vietą ištakose. Vietinė pankroko scena suvaidino svarbų vaidmenį nepriklausomybės judėjime ’80-ųjų pabaigoje, taigi visi mes vienaip ar kitaip išauginti gitarinių rifų.
Mihkel: Frazė apie riff-filled kraštą nėra tokia dažna. Turiu pasakyti, gana smagu tai girdėti, bet nemanau, jog tai būtinai apibūdina Estijos muzikos kultūrą. Turime pakankamai skirtingų grupių, akcentuojančių atmosferą ir harmonijas vietoje grėsmingų rifų. Nors Estija nėra tokia didelė, sugebame turėti visų įmanomų žanrų atlikėjų ir negaliu net įsivaizduoti, jog kuris nors konkretus žanras apibūdintų mus kaip tautą. Jei visi čia groti vien doom’ą, jis taptų niekam neįdomus, todėl gerai, kad yra platus atlikėjų pasirinkimas.
Kitas stereotipas apie estus sako, kad esate… lėti. Jei taip, turėtumėt būti gana populiarūs?
Jerl: Bijau, kad vis mažiau, nes, panašu, kiekviename įraše grojam vis greičiau.
Ar žinote kokių stereotipų apie lietuvius?
Mihkel: Iki šiol neišsiaiškinom, kaip atrodo „vidutinis lietuvis“. O gal mes tiesiog per lėti, kad tai suvoktume.
Aitäh!
Internete:
[ ENGLISH VERSION ]
How did quarantine affected your everyday life?
Mihkel: Quarantine obviously affected our everyday life. We had a few shows booked in Estonia and scheduled to enter the studio by late April but unfortunately none of that happened, we’re taking it day-by-day.
Fortunately the borders were just recently opened and we are returning to the studio in Valmiera in the beginning of June. Some gigs on the horizon as well and hopefully we can bring our music to the people very soon.
As far as I know, lead vocalist/guitarist Taniel is the only original member from 2009. Tell a bit why the rest didn’t survive till today?
Jerl: People grow, life happens. The bassist opted to study the lowest of frequencies at the bottom of the sea (no joke, he has published scientific reviews on the impact of sound from shipping lanes to marine life), the founding guitarist decided to become a painter (Olev Kuma is worth a Google search) and we’ve been through two drummers. Who knows what’s next.
Taniel: I’m impossible to work with.
Just before break, your album 3 was awarded “best metal album of the year” by the Estonian Music Awards 2020. Though we are quite close, to be honest, we know almost nothing about Estonian music scene. Can you drop few brightest examples of yours?
Jerl: The whole scene is very much alive with new acts popping up here and there. Urban Culture Entertainment, Damn Loud productions and the venues can not be praised enough for the efforts invested so all this could happen. Hopefully the postponed festivals and events can soon follow their intended course.
The bands at our shared rehearsal space are constantly pushing the envelope – Juur should drop some highly anticipated stuff soon, Liblikas rearranged themselves as Dreamkrusher resulting in bent minds and Estoner is working on their next level riffdom. Elsewhere Talbot remains one of the reasons we exist as we do today. Kaschalot is showing how post-rock should be done along with Ocean Districts. Argo Vals excels as the master of ambience. Pinkwave has a few things to say regarding haze-punk and rumor has it a group called Weedbong schemes to cause some tectonic disturbance. But there’s also stuff from the past like Smõuk, Nevesis, Rown, Lake Sattiva, Recycle Bin, Aides, Stem and Finish Me Off, to name a few that do not deserve the dust settling on them.
Mihkel: It’s sad to hear that Lithuania doesn’t know anything about Estonia’s music scene. But I must admit, I don’t have any knowledge about Lithuanian scene either so I believe it’s about time we fix that! We definitely need more collaboration and have to share our artists between our two small countries. Once this pandemic-shit is over, and we are heading to recession, music may just be the key to get us out of this mess. When the 2008 financial crisis happened and people were unemployed, people in Greece started to put together amazing stoner/psy bands and festivals which really helped the people to stay sane. So don’t be shy to contact us in the future to ensure we get out of this shit together!
And since Jerl mentioned Dreamkrusher above….
I also play drums in a psy-rock band Dreamkrusher which will release it’s debut EP within coming months. Playing in Kannabinõid with Jerl & Taniel is an absolute pleasure, but it’s really refreshing to play some groovy beats on top of melancholic psychedelic tones. Stay tuned for some new fresh Estonian musical cuisine in the near future!
There are many tags like: metal, doom, drone, post-metal, sludge, stoner in your bandcamp page like, but how would you describe your music without them?
Jerl: Loud
Mihkel: Intense
You had played few gigs in Lithuania, while touring with Estoner last autumn. This summer you were supposed to play at Devilstone festival. What are your impressions about Lithuania? For example, have you heard the best LT metal band Awakening Sun (according to TETE awards)?
Jerl: The tours have taken us through Lithuania twice so far. “Lemmy” in Kaunas and “XI20” in Vilnius hosted 4 shows alltogether. Solid gigs on each occasion, good people, strong turnout. Devilstone is a sore miss, but our singer is having his first kid in July so this was a double-booking we couldn’t pull off. Unfortunately have not heard Awakening Sun until now, but they sound how it probably feels like to slay large beasts.
For me personally, artists, singing in their native language, are more interesting than those expressing themselves in broken English. But, quoting one of your fans: “This album is amazing from start to finish but I have no idea what the words are.” So what are the lyrics of 3 about?
Mihkel: All three of us translate the concept differently, but I think it’s fine, as long as it has a meaning for each of us. Playing material from ‘3’ live is a whole different experience, for me at least. When playing live, it’s about all three of us sharing the same energy on stage and going through our own struggles in life by playing the shit out of our instruments. It’s like therapy, really, and I hope that the audience feels it the same way.
If we exclude the live experience and talk about the album’s lyrical journey, the album begins with a ritual that adds layers on top of you so you cannot see your true self. As the album escalates, those layers start coming off and the real you is starting to show it’s true colors. Since accepting your own shortcomings is tricky and hard work, you rather go through these self-destructing rituals as much as you can and add more false identities on top of your real you, until your procrastination takes you to the last song “Surm” – “Death”. No layers, stripped of your identity, you’re done, you’re nothing.
We are a happy bunch of people.
Jerl: Worthy to emphasize again how naturally this album started to take a life of it’s own. There was much that had settled in all of us over time and it needed an outlet. Realising this provided us to find common ground and bring everything together, shaping it to something that is now invaluable to us.
For me 3 is about life. Riitus is the introduction, entrance to being, shock and awe. Imemees stakes that claim to being with naive confidence. Looja is the path until fortune first fails and Võib pimedaks jääda the moment of suspenison before the fall, triggering Paranoia. Ring is the aftermath of paranoia, repeating the same thing expecting a different result. Surm is ceasement, breaking the circle, spiralling out.
But we truly are happy people.
I just can’t skip this topic… Your band name suggest a certain connection with cannabis products?
Jerl: The name was originally a play on words in Estonian for cannabis and witch. Recently it’s more of a jab towards the over-use of certain tropes.
Let me guess, you’d tried it more than once, but do you think THC and/or other cannabinoids can help others to merge with your music?
Jerl: A clear mind is the best perciever, it all depends what clears your mind.
Lithuanian drug laws are quite strict and you can get a criminal records for a very small amount of cannabis and it’s classified the same like chemical substances. There are few politicians who speak for medical cannabis or even decriminalization. What is the situation in Estonia?
Jerl: Mart Kalvet from Taak is one of the few well-informed people working to objectively re-construct the image of responsible substance use in Estonia, legal or otherwise. This provides a reasonable platform for gradual progression, but the majority of political stances are still opposing change.
There are many stereotypes about Estonia. Let’s try to shell out few of them. One of these says that it’s a ‘riff-filled land’, where guitar-driven hard music is highly popular. What is reality?
Jerl: Good music knows no boundaries, there are gems everywhere, but the heavy music definitely has its place among the roots. The local punk-scene played a large role in the independence movement of the late 80s so we are all raised on riffs to some extent.
Mihkel: I haven’t heard that “riff-filled land” phrase too often. I suppose it’s quite flattering to hear that but I don’t think it necessarily charactarizes Estonia’s music culture. We have plenty of different bands who emphasise vibe/harmonies instead of playing a nasty riff. Although Estonia is not great in numbers, we still manage to have artists from all possible genres and it’s impossible for me to think that there’s one concrete genre that identifies us as a nation. If everyone here would play doom, it would become redundant so it’s good to have a wide selection of artists.
Another stereotype says that Estonians are… slow, so you must quite a popular band?
Jerl: I’m afraid increasingly less-so then, we seem to play faster on each release.
Do you have any stereotypes about Lithuanians?
Mihkel: So far we haven’t figured out how an “average Lithuanian” looks like. Or, we are just too slow to understand.
Aitäh!
Komentarai