Šioje vaizdo peržiūroje pristatomi trijų menininkių kūriniai ir filmai, kuriuose skirtingai atliepiamos santykių su mama ir motinystės bei dukrystės temos. Gilinant tarpusavio ryšių, jungčių, tinklų ir sistemų diskursą visoje Videogramų programoje, mintis sukurti programą apie ryšį su mama kilo neatsitiktinai. Idėją Tarptautinio Kauno Kino Festivalio kuratoriams pastūmėjo pokalbis su viena iš menininkių, reflektuojant, kiek daug dėmesio mūsų kultūroje skiriama romantinei meilei (tarp vyro ir moters). Tačiau meilė ir jos manifestacijos yra per daug įvairios ir komplikuotos, kad susitelktume tik į vieną liniją. Ši programa tai siekis parodyti, galime žavėtis, mylėti ir ne visada iki galo priartėti prie tų, kurie yra arčiausiai.
Ulijona Odišarija
Šis strapsnis yra skirtas aptarti programoje net du menininkės Ulijonos Odišarijos filmus. Ulijona Odišarija 2016 m. baigė medijų meno magistrantūrą Slade meno mokykloje, University College London (UCL) Jungtinėje Karalystėje. Darbai pristatyti TIFF Toronto filmų festivalyje, Institute of Contemporary Arts, East End filmų festivalyje ir Close Up Cinema Londone, Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, LIMA Foundation ir PAKT galerijoje Amsterdame, Showroom galerijoje Niujorke. Fotografijos publikuotos leidiniuose „Tarsi nebūtų rytojaus“ (Rupert, 2013) ir „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2016). Šiuo metu menininkė gyvena ir dirba Londone, JK.
„Vaikštanti mama ir medžiai“
Filme „Mama vaikšto ir medžiai“ Ulijona Odišarija klaidžioja po gamtą ir tai, kas būtų nuspėjama, yra Lietuvos kraštovaizdis. Filmuodama upelius, miškų taknkmę, ji leidžia mums pro kamerą vaikščiotis kartu. Įsijaučiant į gamtos tylą, kuri užpildo vaizdo įrašą kaip koks filmo takelis, spėju įsijausti į šį pasivaikščiojimą. Esu gamtoje. Bet netikėtai kruptelėju, kai šiame pasivaikščiojime sutinku Ulijonos mamą. Ulijonos kamera klaidžioja po mišką lyg jame ieškotų mamos, kameros judesiai greitėja ir skrieja pro peizažą man nespėjus sugaudyti, kur kartu su Ulijona esame ir ką matome. Kamera pritraukti medžiai vos ne praranda savo kūnus ir vista neaiškiomis formomis. Įkrentame į miško tankmę, spalvos primena tai, kas net ilgai nebuvus Lietuvoje, asocijuojasi kaip vėlyvas ruduo ar brutalus ir šaltas pavasaris. Ulijona pati daug metų gyvena Londone, tad šis pasivaikščiojimas po Lietuvišką mišką su jos mama įgauna kitą perpektyvą. Ulijonos trumpo mero filmas rodosi, kaip tam tikras ilgesio montažas. Pradėjusi savo vaizdo įrašą ramiai, priartindama medžius, sąmanas, vaneds balas, ji staigiai pradeda sklęsti per juos. Vaizdai primena lyg pagreitintą vaizdo medžiagą ar kelionę per laiką. Čia natūralius miško garsus pakeičia draminį suspensą implikuojanti muzika. Spalvos ir formos mirguliuoja taip, jog sunku ką ir atpažinti. Kamera greitėja, o muzika garsėja. Kažkas primena medžių kamienus, iš kurių atitraukiant kamerą pasimato ir Ulijonos mamos striukė, tada vedas. Mamos veidas savo baltumu atsimuša niūrioje gamtos aplinkoje. Ulijonos kamera ir tie, kas stebi įrašą, kartu sekame moterį. Jos drabužių koloritas susilieja su mišku. Tarp medžių sunku pamatyti, o gal net įmatyti žmogų. Moteris susilieja su medžiais, atrodo, vos ne pati išgyvena virsmą, virsta medžiu. Stebėdama šį vaizdinį aš prisimenu mitus apie medžius.
Medžiai naudojami vaizduoti gyvenimą ir augimą mitologijose, legendose ir romanuose. Medžiai laikomi gyvenimo, išminties, galios ir klestėjimo simboliais ar net atstovais. Filosofai medžius laiko stebėtojais, stebinčiais žmonių ir juos supančios planetos evoliuciją. Kaip ir mama, išminties simbolis, stebinti pasaulį ir jo virsmus, bei šiuo atveju, dukros virsmą į kurėją, menininkę. Kiek Ulijonai svarbu šiame kadre fiksuoti tai, kas gyvenant ir kuriant Londone, nekinta. Miškas šlapią ir žvarbų rudenį,atbundanti ir vėl mirštanti gamta, čia besivaikščiojanti mama.
Silpnai traškantis kameros objektyvas vis bando priartinti vaizdą ir pasiklysta tarp medžių. Pilka ir šlapia meditacija menininkės meditacija pradeda ir stebinčiajam jausti norą priartėti, kaip ir kamerai, ir negalėjimą priartėti taip arti, kaip norėtųsi. Gal medžių ir mamos tapsmas vaizdo filme primena tai, ką lietuvių kultūroje reprezentuoja mitas-pasaka apie Eglę žalčių karalienę, kalba graikų mitas apie Apolą ir Dafnę, bei Dantės Aligieri Inferno. Žmogaus virsmas medžiu tai tam tikras kūno nuneigimas. Dafnė, siekdama pasislėpti nuo ją persekiojančio Apolo, savo tėvo buvo išgelbėta nuo kančių ir paversta medžiu, taip joks vyras negalės jos turėti. Moters virsmas kelia keblumų, tai ir laisvė bei saugumas, taip pat kaip ir implikacija, jog nebepajėgiama būti žmogumi-moterimi. Inferno trilogijoje, Dantė su poetu Virgilijum keliaudami pro pragarą atvyksta į vieną iš pragaro ratų – mišką. Čia Virgilijus papasakoja Dantei, jog šie medžiai tai žmonės, kurie gyvi būdami nusižudė, todėl ir esti pragare, be žmogiškojo pavidalo, kadangi išdavė ir nužudė savo kūną. Kaip ir kameros judėjimas, kuris chaotiškai neleidžia priartėti, tik trumpam arba sekant mamą iš paskos, taip ir virsmo metafora, šie mitai atitolino žmogų nuo žmogiškosios būties. O kiek tokių mitų yra apie moterį? Apie mamą? Apie super padarą mamą-moterį? Kiek kultūrinių ir asmeninių mitų atitolina moterį ir mamą nuo žmogaus būties. Gal menininkės mama tai Dafnė? Kaip dažnai turime galimybę pažinti šią moterį (mamą) kaip asmenybę mūsų gyvenimuose. Ar ji tik lieka žmogiškąjį statusą praradęs kūnas. Kas filme mums lieka nepažinu, o kas menininkei? Gal tai gamta, sava vieta, sava šalis, o gal ir pati mama. Vaizdo filmo gale kamera seka mamą jau iš priekio. Priartinus jos blyškų veidą matyti, ji į kamerą, tuo pačiu ir į mus – stebėtojus nežiūri. Mes nepriartėjam. Moters akys atsisuka tik akimirkai. Ir čia gamtos erdvę momentui sudrumsčia kažkas iš žmonių pasaulio. Tai kalba. Mama vėl nueina, nepagauta, neapibrėžta, iš medžio atvirtusi atgal į žmogų. Gal dabar pavyks priartėti, suprasti, kas yra ši moteris, kažkieno mama. „Einu į mėtas pažiūrėt“ pasako ji. Tačiau šį sykį kamera nurimusi, mamos it pasimetęs vaikas nebeieško, atsiranda ramybė. Kuri galbūt ateina su žinojimu. Gamtoje, kaip namų erdvėje, yra santykis. Tai ne svetima erdvė, jos bijoti nebėra dėl ko. Įtampos čia nebelieka. Gal filmas, kuris rodosi kaip menininkės ilgesio medžiaga, pasako mums apie laiko ir žmogaus, žmogaus ir gamtos bei juos apjungiančius mamos ir dukros santykį. Ne visada pavyksta priartėti prie tų, kuriuos mylime, tačiau šioje erdvėje tyvuliuoja kažkoks nematomas judviejų ryšys. Vaizdo filmas mums perteikia žinutę, meilė yra dėmesys, o meninkės kameros dėmesį čia turi gamta. Ir mama.
„Mirštanti gulbė“
Šis Ulijonos Odišarijos vaizdo filmas – tai užfiksuotas „Skype“ skambučio vaizdas, kuriame jos motina prisimena mirštančios gulbės šokį iš baleto Gulbių ežeras. Priartinta ranka virsta sparnu. „Po to, kai pamačiau šį baletą Operos ir baleto teatre būdama maža mergaitė, kartais viena kitai jį šokdavome. Banguojančios, skrendančios rankos buvo mūsų stipriausias atsiminimas. Mirštančios gulbės šokis iš balerinos reikalauja didelių techninių įgūdžių, tai yra vaidmuo, kurio šokėjos siekia nuo mažens. Nei mama, nei aš nebuvome šokėjos, bet mums pavykdavo vienai kitą įtikinti, kad mums puikiai sekėsi“, – pasakoja Odišarija. „Skype“ pokalbio vaizdas čia performuoja ir „Vaikščiojanti mama ir medžiai“ filmą. Mes suprantame, jog dukra ir mama gyvena per atstumą. Menininkės vaikystėje matytas baletas suponuoja, jog būdamos per atstumą jos išgyvena prisiminimą. Tai tam tikras nostalgijos momentas. Mes kaip technokratinė visuomenė gyvename simuliacijų pasaulyje. Neretai ekranų pikseliuoti vaizdiniai pereina į realybės plotmę, tad simuliacijos, sintetinius vaizdiniai mums ima reikšti realybę. Gyvename modernioje platoniškoje Oloje, kur šešėlius ant olos sienos pakeitė kompiuterio ekrantas. Tačiau šiame menininkės poetiniame vaizdinyje patiriame Inception momentą, tai vaizdas vaizde. Mes per ekranus, regime „Skype“ pokalbį, filmuojamą ekraną. Tai sukuria dalinai nepatogią technologinės (ne)realybės distanciją. Tačiau per šią šaltą pikselių plotmę persiteikia kai kas pažįstama, mamos ir dukters santykis, globalizacijos paskatinti gyvenimai per atstumą, bei praeities nostalgija.
Nostalgija pagauna ir lyg uždeda tinkelį aktualiai praeičiai, galima sakyti nostalgija paverčia praeitį istoriška. Sugaunama akimirka pavirsta momentiška būtent todėl, jog jau yra praėjusi. Tokia prasme, mes niekad nespėjame, o tik einame paskui momentą, taip, kaip Ulijona sekė paskui savo mamą aukščiau aptartame filme. Taip ir nostalgija, einanti paskui tikrą momentą, tačiau jis niekad nebepagaunamas, nes momentas ir tu niekad neegzistuojate tuo pačiu metu. Momentas nebegyvas, tai tik simbolių ir ženklų kalba, bandanti mums pasakyti – praeitis nebeegzistuoja. Ji mirusi. Kaip ir Gulbių ežero gulbė, kurią video medžiagoje reprezentuoja Ulijonos mama. Dabartis mums suteikia kažkokius impulsus, kurie iš praeities ir padaro momentą, jį pagauname ir atsimename nostalgijos dėka. Tačiau akimirkai vykstant, mes nežinome, kad tai bus tas mmentas, kurį atsiminsime, nes tuo metu tai yra dabartis.
Galbūt ir menininkės video įrašas rodo kažką, ko nebėra, video įrašas pagauna praeities momentą: kai ji su mama eidavo žiūrėti baleto, ar tai, kaip jos abi dažnai judindavo rankas ir šokdavo gulbių ežero motyvais. Kažkas, kas egzistuoja dabartyje, mus paskatina ilgėtis akimirkų praeityje, nostalgija šias akimirkas pagauna it tinklelis, mūsų prisiminimai persikreipia ir virsta tik fragmentuotais mometais, idealybėmis. Ir mes, kaip video menininkė ir jos mama, esame lyg kokiame Inception‘e. Mus nuo šių pasiilgtų momentų skiria neperbrendama erdvė, kaip mamą ir dukrą šiame „Skype“ skambutyje skiria atstumas, kompiuterio ekranas, pikselinės, kompiuterizuotos viena kitos versijos, kurios atstoja gyvus kūnus, bei dabartis, kuri apsijungia per atmenamus momentus. Tai jų saviti ženklai ir kalba, jos kalbasi savojo laiko sąvokomis, ir tik jos žino, ką viena kitai šie rankų šokiai gulbių ežero motyvais reiškia. Praeities, apie kurią kalbama nebėra. Bet yra ilgesinga nostalgija. Ir dabarčiai gyvybės suteikiantys praeities momentai. Motinos ranka transformuojasi į gulbę, kaip ir transformuojasi gyvenimas, šiuolaikiniai santykiai online erdvėse, kūryba. Taigi šokančios mamos rankos atkuria visą praeities pasaulį ir motinos bei dukters kontekstą, visas nebematomas pasaulis, kuris likęs tik kaip praeities nuotrupos ir momentai. Čia prisimenu palyginimą tarp menininkų Vincent van Gogh ir Andy Warhol. Jie meno filosofijos istorijoje yra gretinami dėl savo paveikslų apie batus. Van Gogh paveikslas, kur yra nupiešti batai ilgą laiką buvo klaidingai interpretuotas kaip reprezentuojantis valstiečio darbininko batus. Tačiau tai yra paties menininko nuskurusių batų paveikslas. Tad šis klaidingos ir tiesioginės interpretacijos atvejis nurodo, kaip vaizdinys-reprezentacija sukuria visą pasaulį aplink save. Aplink batų reprezentacija susikuria ir agrikultūrinės kančios ir skurstančio menininko pasaulių manifestacija. Batų fragmentas pas Vincentą van Gogh, ar Ulijonos vaizdo medžiagoje matoma šokanti mamos ranka, mums implikuoja visą paslėptą ir tylų pasaulį, kuris slepiasi aplink, paslėptas už daiktų ir momentų. Taigi šokanti Ulijonos mamos ranka, kaip ir Vincento batai, sukuria praeities naratyvą. Andy Warhol darbas Diamond Dust Shoes čia vertas prisiminti tuo, jog savo reprezentacija nesukuria labai daug aliuzijos į praeitį ar istoriją. Šis paveikslas reprezentuoja atsitiktinę negyvų objektų kolekciją, kuri neprimena praeities ar istorinės užuominos, kiek tai padaro anksčiau aptartas atvejis. Visuomenė kaip prekė ir jos vartotojiškoji kultūra yra simboliški Warholui. Jo darbas nurodo praeitį ne nostalgiškai, o kritiškai, teigdamas, kad praeitis jau seniai mirusi. Gal matau Ulijonos video darbą kaip šių dviejų batų paveikslų sintezę. „Skype“ skambutyje šokoanti mamos ranka transformuojasi taip, jog primena paukštį. Šis mamos šokis sukuria atskirą pasaulį aplink mamą ir dukrą, kaip jos mėgdavo šį baletą, kaip menininkė maža jį pamatė ir nuo to laiko su mama šokdavo mirštančios gulbės partijas. Tuo pat metu, galime matyti, jog būtent primiminimo erdvė, tai, jog referuojama į momentą praeityje, elektroniniais prietaisais palaikomi santykiai, rodo… praeitis nebeezistuoja. Mirštančios gulbės choreografiją baletui Gulbių ežeras sukūrusio Michailo Fokino anūkė teigia, kad šio baleto esmė yra ne balerinos virsmas gulbe, bet mirtis, o gulbė yra mirties metafora. Taigi virsmo metaforos ir santykis su mama matomas abejuose meninkės darbuose. Balerina virsta į gulbę, mamos ranka virsta į skaitmeninę gulbės reprezentaciją, mama vos ne patampa medžiu. Į ką, kada ir kur mes virstame? Tam, kad virstume tikriausiai pradžioje reikia pripažinti laiko pokytį. Mes užgimstame, atgimstame ir gimstame iš naujo, nusimetę praeitį kaip seną odą. Pasiliekame tą seną odą ir pasidarome iš jos dailius batus, ar iškamšas, tam, kad mums primintų, įkvėptų, sustiprintų. Kas bus tas prisiminimas, kuris iškils dabarties momente. Skaitmeninis virpančios rankos atvaizdas poetiškame Odišarijos darbe primena, jog niekada nežinia, kas bus tie momentai, kuriuos norėsime prisininti. Kaip savo aplinkoje tuos momentus atpažinsime. Kada ir kodėl juos prisiminsime. Aš tai nežinau. Bet gal paklauskit (savo ar Ulijonos Odišarijos) mamos, ji tai žino.
Komentarai