Pernai teko lankytis OKT spektaklyje “Žmogus iš Podolsko”, o po daugiau nei metų “Ore” pasidalino Judu kūriniu “Viskas juda aplink”. Kas bendro tarp šių dviejų reiškinių? Juos sieja žmogus iš Švenčionėlių – Šarūnas Zenkevičius. Spektaklyje jis vaidina milijos nuovadoje atsitiktinai atsidūrusį jaunuolį iš pilko Maskvos priemiesčio, o Judu kartu su Domantu Storuku kuria muziką. Įdomu, jog Nikolajus iš Podolsko taip pat domisi muzika, su draugais yra subūręs grupę, tačiau skirtingai nuo milicijos pareigūnų, mums Judu muzika skamba suprantamai ir artimai.
Kol kas Šarūno vaidmenys kine ir teatre gerokai lenkia jo muzikinius įrašus, tačiau šis pokalbis – būtent apie pastarąjį Šarūno “vaidmenį”. Belaukiant paskutinės, trečiosios, Judu EP sudedamosios dalies. Patys jie sako, kad juda experimental / post-punk / noise rock / shoegaze erdvėse, bet paklausyk pats:
Esi kilęs iš Švenčionėlių. Kaip suprantu, savo alter-ego Mantas Patsmantas klipe “Pasibaigė pasaulis” panaudojai vaizdus iš vaikystės. Koks garso takelis lydėdavo jūsų nuotykius?
Mantas Patsmantas atsirado spontaniškai išryškinus 18-20 metų senumo video juostas. Jos užsipildė paauglystėje filmuojant kamera su miniDV kasetėmis. Iš principo “Pasibaigė pasaulis” ir gimė iš karto po to, kai pamačiau jas po labai ilgos pertraukos.
Tuo metu klausėmės to, ko klausėsi visi, kažkokios alternatyvos nebuvo. Pamenu M-1 radijo laidas “Po trijų” (arba “Dievai ir demonai”), “M-1 Top 40-tukas” ir kt. Geriausia iš to, kas tuo metu buvo ant bangos, ko gero, The Prodigy, Gorillaz, Red Hot Chilli Peppers, Limp Bizkit, tačiau su jais labai rimtai konkuravo rusiška ir lietuviška popsūcha. Situacija pasikeitė tėvams įvedus internetą, tuomet buvo galima atrasti ir kitokios muzikos.
Mūsų pašnekovai iš šiame miestelyje įsikūrusio “Miško uosto” sakė: “Čia tylu, ramu, kultūrinių renginių mažai, kaip ir viso kito judesio. Tačiau tai mes matome kaip privalumą, nes čia atsikraustęs savaime virsti iš vartotojo į turinio kūrėją.” Ar todėl ir pats pasukai kūrėjo keliu?
Reiktų paminėti, kad jau daug metų nebegyvenu Švenčionėliuose, bet miestelio apibūdinimas ir pojūtis gana tikslus šiandienai. Tik tuo metu, prieš 15-20 metų, Švenčionėliuose veiksmo buvo daugiau. Aktyvūs buvo šokiai, taip vadinamas dekas, “načnykas”, susibūrimo lokacijos šalia geležinkelio stoties, Žeimenos upės. Tai buvo daugelio jaunų žmonių gyvenimo ir veiklos epicentras. Išlaikytos teisės ir pasivažinėjimai su parūkymais, savaitgalį plotas su išgertuvėmis, kilnojančia lubas muzika ir dekas su pirmos meilės prisipažinimais, palydėtuvėmis iki namų, razborkėmis ir muštynėmis su švenčioniškiais prie miestelio bibliotekos. Iš esmės visokiausi sumanymai kildavo iš to, kad nebuvo ką veikti. Bet koks bandymas kažką sukurti ar kažkuo užsiimti buvo savotiškas pabėgimas. Nenorėčiau tam suteikti ypatingos prasmės, tiesiog darydavom kažką norėdami užimti smegenis. Nelaikau savęs kažkokiu kūrėju. Man artimas Kurto Voneguto požiūris: “Esame čia tam, kad bimbinėtume, netikėkite, jei kas tvirtins jums kitką”. Tai aš ir bimbinėjau savaip, kaip man išėjo. Vėliau išryškėjo du dalykai, kurių tikrai norėjau imtis – aktorystė ir muzika.
Dainuojantys aktoriai dažnai kelia įtarimą, nes jie niekaip negali sustoti vaidinti. Panašiai kaip teatro aktoriai kine pervaidina. Dalyvauji OKT, Lietuvos Nacionalinio Dramos teatro, Meno forto spektakliuose. Kiek tau tai trukdo ir kiek padeda muzikoje? Kuris aktorius, tavo nuomone, mažiausiai vaidina muzikoje?
Na, pirmiausia reiktų išsiaiškinti, ką laikome “negalėjimu sustoti vaidinti” ir apskritai vaidyba. Vaidybos pobūdį dažniausiai nulemia pjesės ar scenarijaus žanras, darbo pobūdis su ja, režisieriaus vizija ir erdvė. Yra nemažai kinematografiškų spektaklių, kuriose vaidyba yra labiau panaši į natūralų buvimą. Spėju, turi omenyje bardus. Jų dainuojamojoje poezijoje iš tiesų nemažai teatrališkumo, tačiau tai nėra taisyklė. Aktorių “priėjimas” prie muzikos ir jų inspiracijos gali būti kuo įvairiausias. Tarkime, aktorių grupės Solo Ansamblis ar Mcloud, arba Delasferos, kurių sudėtyje yra aktorių, paneigia šį nusistatymą. Man teko kurti muziką ir groti elektrine gitara spektaklyje “UV6” (rež.: Vilma Raubaitė), bet tik tiek galima sieti su teatru. Aktorystė ir muzika manyje gyvena atskirus gyvenimus. Muzikoje dažnai yra mažiau suvaržymų. Mantas Patsmantas neturi su niekuo tartis, nebent su savimi. Judu esame dviese.
Judu sako: “aš judu pirmyn, patenku vėl ten pat” arba “po truputį juda ten, kur viskas juda aplink”… Kur viskas juda aplink? Kas jums svarbu muzikoje?
Judu gali būti tiek išorinė, tiek vidinė nuoroda. Daug laiko praėjo ir tai, ką tikrai galima būtų pasakyti, yra judu. Tai turbūt reiškia iš vieno būvio pereiti į kitą, tapatintis, užaugti, kurti nuostabias iliuzijas, jas įgyvendinti, pasikeisti, nuolat ieškoti savo vietos tokiame pasaulyje, koks jis yra. Svarbiausia turbūt yra eiti savo keliu ten, kur jis veda. Tačiau ne mažiau svarbu yra ir kaip judu. Koks manevras sukelia tikrus kataklizmus, už kokio posūkio galima tikėtis naujos perspektyvos ir kaip judėti, kad neužgautum kitų judėtojų ir judinančių. Stengiamės išlikti sąžiningi savo muzikiniams principams ir esame linkę verčiau rizikuoti, negu eiti pramintais takais. Mums įdomu ieškoti būdų sujungti tarpusavyje kelias gana skirtingas muzikos sroves. Kai kurių dainų centre atsiduria tekstas ir kažkokios papasakotos istorijos gabalėlis. Kitose stengiamės sužadinti norimą jausmą, kuriame galima būtų panardinti klausytoją, leisti jam išgyventi tai gilesniame lygmenyje.
Papasakok daugiau apie Judu antrąją pusę – Domantą Storuką, grojantį elektrine gitara, sintezatoriumi, ritmo mašina…
Prieš 7 metus mačiau jaunos grupės pasirodymą Švenčionyse (tame pačiame miestelyje su kuriuo tradiciškai savaitgaliais kovodavo Švenčionėlių jaunimas ir atvirkščiai). Jie grojo Red Hot Chilli Peppers ir Arctic Monkeys koverius. Man įstrigo Domanto grojimas gitara, atsidavimas tam, ką daro. Pamaniau, būtų idomu pabandyti groti kartu. Greit po to susipažinom ir iškart tapom gerais draugais. Jis mane supažindino su John Frusciante, psichodelinio, alternatyvaus roko grupėmis, kurias tuo metu klausė. Aš užrodžiau savo iš anksčiau atrastą lobyną: Cocteau Twins, Cranes, My Bloody Valentine ir kt. Iš tiesų mes labai daug klausėmės muzikos, ji mus apkerėdavo. Man buvo svarbu atrasti žmogų, kuris, kaip ir aš, gyvena muzikos pasaulyje. Taip išėjo kad porą metų grojome, kūrėme kartu, tačiau tai neišvydo dienos šviesos. Domantas įstojo į kino mokyklą Londone ir mūsų keliai kuriam laikui išsiskyrė. Vistik per visą tą laiką sukūrėme nemažai dainų. Praeitą vasarą nusprendėme įrašyti savo debiutinį EP. Beje, Domantas taip pat turi savo alter ego – Boy. Po šiuo pseudonimu slepiasi jo kuriama muzika.
Kiekvieną debiutinio jūsų EP kūrinį puošia abstraktaus meno kūrinys – kas tai?
Tai – Domanto daryta polaroidinė nuotrauka. Taip atsitiko, kad kuprinė, kurioje buvo nuotrauka, permirko lietuje ir nuotrauka sušlapo. Visi užfiksuoti objektai išsiliejo ir susidarė dažų vandenynas. Tai kas buvo konkretu, tapo abstraktu. Pagalvojome, kad tai visai tiktų mūsų EP atvaizdui. Kiekviena daina turi savo pakoreguotų spalvų versiją.
Po “Viskas juda aplink” perklausos jutūbo algoritmas pasiūlė Šiaurės Kryptį. Ką manai apie lietuviškos muzikos kryptis?
Šiaurės Kryptis yra mylimiausia mano lietuviška grupė. Pakliūti į algoritmą kartu su jais yra garbė. O šiaip, labai platus klausimas. Galiu pasakyti tik tiek, kad šiuo metu lietuviškos muzikos yra daug, sunku atsirinkti ir patikėti naujais muzikantais. Galbūt tos krypties, kuri domina mane asmeniškai – postpunk, shoegaze, noise rock, dream pop – lietuviškoje muzikoje pasigendu, dėl to labai vertinu tą saujelę muzikos kūrėjų. Paskutinis įvykis lietuviškoje muzikoje man asmeniškai buvo Šiaurės Krypties albumas “Ledynai” (2017).
Esi organizacijos “Tušti narvai” savanoris. Kodėl tau atrodo svarbu dalį savo laiko ir energijos skirti šiai veiklai? Daugelis menininkų renkasi nematyti nepatogios “buities”…
Nuo 12 klasės pradėjau maitintis vegetariškai. Niekada nepritariau idėjai įkalinti, išnaudoti ir žudyti kitas gyvas būtybes, kurios taip pat nori gyventi kaip ir aš. Žinoma, egzistuoja daug diskusijų ir debatų šia tema, tačiau pasirinkau būti gyvūnų pusėje. Jeigu galiu užpildyti savo skrandžio turinį nepraliejant kraujo ir būti sveikas, atsisakyti odinių batų ir kitų aprangos detalių ir būti žiemą šiltai apsitaisęs, man toks kelias artimesnis. Tebūnie tai iliuzija, kuri ramina. Po pirmųjų eitynių už gyvūnus, 2017 metais, nusprendžiau susipažinti su gyvūnų teisių aktyvistais iš “Tuščių narvų” ir prisijungti prie jų veiklos. Džiugina tai, kad jų iniciatyvos duoda realių ir apčiuopiamų rezultatų. Panašu, narvuose auginamų vištų bei kailinių žvėrelių industrijos nyksta ir jų ateitis kabo ant plauko.
Paskutinis tavo pasidalintas kūrinys – Yo La Tengo “I Heard You Looking”. Kodėl būtent jis?
Viena priežasčių dėl kurių kadaise prisiregistravau feisbuke ir nusprendžiau likti buvo dalinimasis muzikiniais atradimais. Šią tradiciją tęsiu iki šiol. Yo la tengo nėra mėgstama mano grupė, greičiau patinka atskiros jų dainos. “I heard you looking” yra gana paprasta, instrumentinė shoegaze daina. Ji turi šviežaus vėjo gūsio pojūtį.
Kada labiausiai jautiesi ore?
Vasarą.
Internete:
Komentarai