Vienas dalykų, kurių labiausiai trūksta sėdint karantine – gyvos muzikos koncertai. Kad ir kiek klausytum muzikos ar žiūrėtum koncertus internete, visa tai neatstoja gyvo dalinimosi fluidais. Paskutiniame aplankytame koncerte pasirodė trys jaunos grupės: Chalat Jazz, prieš metus mūsų kalbinta Motina ir šiandieniniai pašnekovai nepatogiu, bet įsimenančiu pavadinimu Plié.
Pirmą kartą jį išgirdau vasaros viduryje, kai “Devilstone” organizatoriai pakvietė grupę į mažesnę savęs versiją “Popskull” Anykščių šilelyje. Būtent debiutantams Plié teko nedėkinga užduotis pradėti festivalį, kai dauguma žiūrovų kempingo scenoje dar klausė vieni kitų.
Rudenį grupė prisistatė konkurse “Garažas”: “Itin kontrastingos muzikinės aplinkos – nuo pačios alternatyviausios iki griežtai akademinės – spektro paveikti, Plié muzikantai, kartu siekia atrasti bendrus sąlyčio taškus tarp šių, rodos, iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų muzikinių polių.” Čia jie nukeliavo iki finalo, kur buvo išrinkti originaliausia grupe. Palyginus su kitais šių keistų metų atradimais Mėlyna ir Akli, Plié taip pat sunku padėti į konkrečią lentyną, kaip ir ištarti jų pavadinimą. Jie įdomūs savo bandymais suderinti medį su metalu, kaip savo laiku dainavo Antis: “Neina medis į meilę metalo”. Skirtingai nuo minėtų grupių iš Šakių ir Kauno, iš Panevėžio (Matas – vokalas/sintezatoriai, Kasparas – bosinė gitara), Šiaulių (Nedas – saksofonas), Kauno (Jokūbas – būgnai) ir Vilniaus (Vilius – gitara) susirinkę vaikinai pasirinko gerokai erdvesnę žaidimų aikštelę. Ar pavyks suvaldyti tokias erdves, parodys ateitis. Juolab, kad muzikantų veiklos apimtis tikrai plati: Nedas su Matu groja šiuolaikinės muzikos ansamblyje Artisans, Nedą taip pat galima išvysti kartu su Klara., Wind trio ir ant klasikinės muzikos scenos. Jokūbas groja kartu su Akli ir šiuo metu ruošia savo solo projektą Chernobyl Kid, nevengia dalyvauja ir kituose projektuose.
Apie pavadinimą. Plié yra balete vartojamas terminas, reiškiantis pritūpimus, naudojamus šuoliuose ir apsisukimuose, suteikiantis lankstumo, atpalaiduojantis raumenis, padedantis išvystyti balansą. Ką bendro turi baletas ir jūsų grupė?
MATAS: Plié neturi nieko bendro su baletu. Išvis, pasivadinti prancūzišku žodžiu, dar baleto terminu, kai nemoki prancūzų kalbos ir neturi nieko bendro su baletu, yra tarsi bandymas kažkaip save pastatyti aukščiau nei esi iš tiesų, iš karto tarsi kokią akademinio meno kainą, ar, dar blogiau, etiketę. Ir šiaip, juk prancūzų kultūra, kalba turi labai daug implikacijų pop kultūroje. Žodis “plié“ mūsų grupės kontekste yra kaip taškas, nuo kurio galima tam tikrus mūsų daromus dalykus įprasminti, o kitus priešpastatyti.
KASPARAS: Pats žodis “plié“ yra stiprus asociacijų krešulys, tačiau, kaip kolega ir minėjo, mūsų grupės kontekste su baletu jis nieko bendro neturi.
Dėl minėtų asociacijų “plié“ gali būti naudojamas kaip įrankis išgauti kontrastui arba, antrinant Matui, kaip taškas/aksioma tam tikrų sprendimų įprasminimui.
JOKŪBAS: Baletas, žiūrint stereotipiškai, dar vis tapatinimas su moteriška, švelnia energija, todėl pamatę mūsų gyvą pasirodymą suprastumėt, kad pavadinimas ganėtinai kontroversiškas.
NEDAS: O jeigu kam nors vis dėlto kils mintis mūsų muzikoje ir pasirodymuose ieškoti baleto, tai jį gali pabandyti rasti Mato judesyje ant scenos.
Interneto paieškoje suvedus “Plié band music”, jūsų neįmanoma rasti. Grupės pavadinimą ištarti taip pat nėra lengva. Ar visi šie apsunkinimai sąmoningi?
MATAS: Kol grupės nepasirodo viešumoje, turi ilgą (arba trumpą) brendimo laikotarpį, bet visko pasitaiko ir išlįsti tenka truputį anksčiau laiko. O teisingo tarimo pavadinimui nėra.
NEDAS: Aplinkybės, norai, sparti muzikinė branda bei supratimas, ką norime pasakyti ir atlikti, sudėliojo viską taip, kad susipažinti su mūsų kūryba iki šiol ir, manau, artimiausioje ateityje galima tik gyvuose koncertuose. Siekio pasislėpti tikrai nėra.
VILIUS: Išlindom į viešumą dar tik kūrybinio proceso metu ir taip staigiai įsisukom į koncertinę veiklą, jog net nebuvo laiko galvoti apie kitus grupės aspektus. Nemanau, jog ir toliau būsim nerandami – kai tik patys susidėliosim aiškesnį grupės kelią, bus lengviau jį ir ištransliuoti žmonėms.
Su grupe Akli dalinatės būgnininką. Koks kitų Plié narių backgroundas, kas jus jau trečius metus laiko kartu?
VILIUS: Trečius metus mus laiko laisvės pojūtis – nepriklausom jokiai konkrečiai muzikinei bangai, todėl visų mūsų skirtingas požiūris ir muzikiniai influenc‘ai turi potencialo manifestuotis į naujadarą, o vien mintis, jog tai gali įvykti, yra motyvuojanti.
KASPARAS: Kalbant apie mūsų muzikinius background’us, kartais atrodo, jog jie yra radikaliai skirtingose prizmėse, tačiau visi turime panašų estetikos pajutimą, kuris kūrybos metu mus stipriai suartina ir padeda laviruoti žanriškumo neapibrėžty. Taip pat už grupės ribų esame artimi draugai, interesai susikerta ne tik muzikoje, dėl to džiaugiamės.
“Garaže 2020” buvot išrinkti originaliausia grupe. Kas, jūsų nuomone, šiandien telpa į apibrėžimą “originalus” muzikoje?
MATAS: “Originalus“ veikia kaip palyginimas, tai ar originalūs lyginant su kitomis grupėmis, dalyvavusiomis “Garaže”? Jo. Bet imant plačiau – ne. Su kuo daugiau dalykų subjektą galima palyginti, tuo jis originalesnis. Originalių grupių nevardinsime.
KASPARAS: Manyčiau, kad pati originalumo sąvoka gali būti interpretuojama skirtingai. Ar ji suprantama kaip kažkas, ką eksponuoja mažas kiekis žmonių, niša kuriančiųjų? Ar kaip naujovės ir inovacijos pojūtis? Jeigu kalbame apie tam tikrą nišą, tuomet pritarsiu Matui – “Garažo” kontekste grupė “Plie“ klausytojams pasirodė „originali“, nes atlikėjų imtis nebuvo didelė. Tačiau, jeigu kalbame apie naujovės sąvoką šiandieninėje muzikoje, ji, atrodo, pasimeta mūsų gyvenamojo laikmečio hauntologiškume (angl., hauntology), kaip pastebėjo kultūros teoretikas Mark Fisheris. Muzika, pasislėpdama po inovacijos regimybe, grįžta į kažką, kas jau buvo padaryta – į tam tikrą praėjusį laikmetį, bandydama atkurti to meto estetiką ir naudodama minimalias konfigūracijas galimam atradimui kažko naujo. Dabar ypač matome tokių kultūrinių judėjimų kaip 80‘s revivalism suklestėjimą. Atrodo, bandoma suteikti antro kvėpavimo jau seniai mirusiems žanrams (synthwave ar postpunk), tačiau išgaunamas rezultatas tėra neautentiškas naujovės pojūtis. Tad daug kur šiandieninėje muzikoje intencionaliai dominuojantis “nostalgijos“ jausmas, sudarydamas kontrastą šiandienos kontekste, kompromituoja “originalumo“, “naujovės“ reikšmę. Vaikytis “originalumo“ nėra mūsų intencija, bet jau kaip kam atrodys, ar mes originalūs, ar ne – nuo mūsų nepriklauso. Tenorime, kad mums patiems būtų įdomu, o jei įdomu bus ir kitam, beliks pasidžiaugti.
Minėjote, kad lietuviškai scenai trūksta drąsos ir eksperimentų, kaip manote, kodėl?
MATAS: Šitas take’as iš “Kalno pilies” interviu buvo išimtas iš konteksto ir perfrazuotas taip, kad nebeatspindi nieko, kas buvo norėta pasakyti.
Lietuviškai scenai netrūksta drąsos ir eksperimentų. Kalbant apie eksperimentalią muziką, jeigu pažvelgtumėm ne į ją klausančių/neklausančių žmonių Lietuvoje kiekį, o proporciją, tikiu, kad ji būtų praktiškai tokia pati kaip Vakarų pasaulyje (pataisykite, jei klystu). Lietuvoje, aišku, mažesnis gyventojų skaičius ir dėl to nesusigeneruoja toks dūzgesys, kurį išgirstų užsienis. Eksperimentali muzika nėra linkusi plėstis, ji yra sau tarsi masturbacija – juk irgi eksperimentuoji, susipažįsti su savo kūnu. O tuo tarpu klausytojus galima prilyginti vojeristams – smagu abiem partijom. Įdomiausia, man atrodo, kai pradedi ir kepti blynus, ir masturbuotis vienu metu, čia tai jau visai šou! O jei dar blynai gaunasi skanūs – pasaka…
Tame pačiame konkurse laimėjote galimybę išleisti albumą vinile arba CD. Kurį formatą rinksitės ir kada šio albumo galima tikėtis?
MATAS: Tai vinilo blyną.
NEDAS: Iškepti privalom per metus nuo gavimo momento, serviruosim, jeigu pavyks gal ir anksčiau.
Rudenį teko matyti jus “Empty Brain Resort” scenoje, kur, mano nuomone, pasirodėte žymiai geriau nei “Tamstoje”. Tam galbūt įtakos turėjo ir skirtingas laiko formatas, bet kiek jums patiems svarbu, kur grojate?
MATAS: Ačiū. Svarbi atmosfera, svarbu, kas prieš mus groja, kas po mūsų. “Empty Brain Resort”, kol kas man asmeniškai buvo smagiausia vieta groti, nors scena gal mažoka, bet esmė bendroje atmosferoje.
NEDAS: Taip pat svarbu ir tai, koks klausytojas į tą vietą ateina, manau, Plié atžvilgiu iš visų iki šiol grotų koncertų, “Empty Brain Resort” susirinko artimiausia mūsų muzikai publika.
KASPARAS: Ačiū. Lyginant su “Garažu”, “Empty Brain’o” pasirodymas buvo daug labiau primatiškas/raw, galbūt dėl to, kad fizinių konfigūracijų ryšys su klausytojais buvo daug intymesnis – gan nedidelė sceninė pakyla visai prie pat žiūrovų, jausmas lyg grotume publikoje, dėl ko patys pasikrovėme energijos. Atmosfera, auditorija, konfigūracija yra svarbūs komponentai.
Tarp karantinų pavyko pagroti viename nedaugelio festivalių šią vasarą “Popskull” ir, kaip suprantu, tai buvo vienas pirmųjų jūsų pasirodymų viešai. Tiesa, laikas buvo nelabai dėkingas… Kokie įspūdžiai?
NEDAS: Daugumai mūsų tai buvo pirma patirtis sugroti tokioje scenoje, bet buvome priimti taip, kad šis faktas tikrai pasimiršo ir viskas, kuo reikėjo pasirūpinti buvo mūsų pačių pasirodymas. Džiaugiamės galimybe ten pagroti, puikus festivalis ir organizacija. Tikiuosi, pavyks užlipti ant “Popskull” scenos dar kartą dėkingesniu laiku.
Sklando nuomonė, kad per karantiną galima tikėtis kūrybiškumo bumo, tačiau kol kas jo nesimato/nesigirdi. Kaip ši neeilinė situacija jus veikia?
NEDAS. Kol kas nieko labai naudingo iš šios situacijos neištraukėm, virusai ir kitos negandos neleidžia visai grupei susimatyti. Va, ir su interviu vėluojam…
KASPARAS: Papildydamas Nedą pridėsiu, kad prieš karantiną pradėjome kraustytis į naujas neįrengtas patalpas, tad tie kartai, kai pavyko susitikti, buvo skirti įkurtuvėms.
Kaip atrodytų baletas pagal Plié sukurtą garso takelį?
MATAS: Jį turėtų pastatyti Robert Wilson (amerikiečių eksperimentinio teatro scenos režisierius ir dramaturgas – Ore past.), bet tuo pačiu jis turėtų atrodyti kaip Roy Andersson (švedų kino režisierius – Ore past.) filmas.
Internete:
Komentarai