Iš pirmo žvilgsnio pastaruosius pusantrų metų Sraigės Efektas leido tyliai. Be poros proginių pasirodymų, tarp kurių – kino festivalyje „Pirmoji banga“ gyvai įgarsintas nebyliojo kino filmas, apie grupės veiklą beveik nebuvo girdėti. Tik 2020-iesiems einant į pabaigą vilniečių trio priminė apie save, išleidę kūrinį „Tik ėjimas“ iš būsimo albumo tuo pačiu pavadinimu. Visgi atėjus naujiems metams apie tyliuoju laikotarpiu subrandintus pokyčius Sraigės Efektas pagaliau prabyla garsiai – ką tik pasirodė jų antrasis singlas „Vaikas“, o pati grupė atsisveikino su būgnininku Vaidotu Daruliu, kurį pakeitė iš No Real Pioneers atsiviliotas Lukas Jankauskas, bei pasipildė ketvirtuoju nariu.
Apie šias naujienas kalbamės su Sraigės Efekto nariais Kristijonu Nenartavičiumi, Niku Dobrotinu ir prie grupės ką tik prisijungusiu Laurynu Kamarausku.
Turbūt joks interviu šiais laikais nebeapsieina be savotišku standartu tapusios karantino temos. Dar iki pandemijos buvote pristabdę viešą muzikinę veiklą, todėl įdomu, ar karantinas privertė keisti planus apie sugrįžimą į sceną, ar kaip tik sutapo su užsidarymo studijoje periodu?
Nikas: Visiškai sutapo – nebuvo nieko priverstinio, vienaip ar kitaip planavome pradėti įrašinėti. Vienintelis nuplaukęs koncertas – „Velnio akmenyje“, dėl kurio šiek tiek gaila, bet daugiau tą vasarą groti ir neplanavome. Karantinas tapo puikia pauze įrašams.
Kristijonas: Buvo tokia kiek juokinga situacija, kai kažkas rašė ir kvietė koncertuoti, o aš gal ne visai mandagiai atsakiau, kad dabar mums pats geriausias metas negroti. Galėjo nuskambėti keistai, kad džiaugiamės karantinu, bet tai buvo išties dėkingas metas išdirbti albumą iki galo.
Nikas: Procese nebuvo jokios skubos. Kai sėdi studijoje, mažiausiai norisi galvoti, kad kažkuriuo metu reikės nuo to atitrūkti, atrepetuoti programą, atgroti koncertą. Geriau susikoncentruoti ties įrašais – viskas pavyko puikiai, tad sakom „ačiū“ karantinui.
Karantino dėka naujojo albumo įrašai užtruko gerokai ilgiau, nei įprasta. Kuo dar šis kūrybinis procesas buvo kitoks, nei su ankstesniais albumais?
Kristijonas: Karantinas tikrai buvo dėkingas ilgam krapštymuisi prie įrašo – tai leido dar giliau pasinerti į kokybę, išbaigtumą…
Nikas: …naujų skambesių, naujų instrumentų paiešką. Prieš tai albumą įrašinėjome pas Tomą Daniševskį-Tomhetą studijoje ir daugmaž žinojome, ką darysime – ateidavom, atgrodavom ir nekankinome žmogaus su kažkokiais ieškojimais. Šį kartą procesas buvo kitoks: koncertus groję vienaip ir tai įrašę supratome, kad turėtų būti visai kitaip – tai per ilga daina, tai nepatinka viena ar kita dalis… Galiausiai iš kūrinio, kurį kelis metus grodavome per koncertus, lieka tik įžanga, o visa kita sugalvojam naujai.
Kristijonas: Jei ne karantinas, gal ir būtume įrašinėję taip, kaip anksčiau. Pradėjome 2019-ųjų rudenį, todėl atslinkus kovidui jau turėjome dalį įrašų – galvojom, kad greitai įrašysim tai, ką grodavome koncertuose, ir 2020-ųjų vasarą jau turėsime albumą. Tuomet prasidėjo karantinas, per jį pradėjome daugiau tyrinėti ir ieškoti, o tada pamatėme, kad tokia krapštymosi prie dainų forma duoda įdomių rezultatų. Pajautėm pasimėgavimą procesu.
Nikas: Kartu pradėjome į dainas žiūrėti kaip į kokius pophitus, kad turi būti ne per ilga, be jokių užtęsimų. Kūrinys – šešios minutės, bet kažkokia dalis skamba per ilgai – kertam per pusę. Gal ir nebloga įžanga, bet trunka pusantros minutės – trinam.
Kristijonas: Taip, šie įrašai leido kritiškai pasižiūrėti patiems į save iš šalies, nes tai, ką mums patiems įdomu groti, ne visada įvertina ir klausytojas. Rezultate, mano galva, pavyko visai sveikas dalykas.
Nikas: Esam labai dėkingi Vaidotui už kantrybę – įrašų metu mes su Kristijonu svaigom ir fantazavom, o Vaidotui teko viską tvarkyti, suvedinėti garsą. Be jo šitas albumas tikrai neskambėtų taip gerai.
Ar galima sakyti, kad monotonija, buvusi jūsų savotišku skiriamuoju ženklu ir pirmojo albumo eponimu, šiame albume tapo nebe tokia gera bičiule?
Nikas: Ji nebepageidaujama!
Kristijonas: Arba nebe tokia tiesmuka. Norisi tą monotoniją truputį išjudinti.
Nikas: Nebeliko tris minutes besikartojančio vieno rifuko. Pradėjome kitaip vertinti kūrinio struktūrą, stengiamės padaryti, kad jis būtų įdomesnis.
Laurynas: Labai jaučiasi pokytis nuo tada, kai klausiausi ankstesnių albumų dar asmeniškai nepažinodamas Sraigės Efekto, iki dabar, kai kūrybiniai sprendimai gimsta nebe iš koncertų ir repeticijų, o tikslingo darbo studijoje. Kūryba vyksta labai atsižvelgiant į smulkmenas, kas iškart padidina klausymosi įdomumą, atsiveria solidi ir apgalvota garsų plotmė. Buvo labai įdomu tą procesą matyti ir retkarčiais prisidėti.
Stebėdavai procesą, retkarčiais prisidėdavai, o galiausiai nutiko taip, kad tapai ne tik žvilgsniu iš šalies, bet ir garsu iš vidaus. Esi garso režisierius, save taip pat vadini muzikinės kompozicijos entuziastu, o nuo šiol tapai ir Sraigės Efekto nariu, atsakingu už antrą gitarą ir elektroniką. Galima nujausti, kad tavo atsiradimas grupėje buvo gana organiškas?
Laurynas: Taip, dažnai jausdavausi prisidedantis prie albumo gimimo, nes grupės nariai labai geranoriškai priimdavo mano nuomonę. Tie pastebėjimai buvo labiau iš melomaniškos pusės – dažnai jie nutikdavo dalinantis atradimais, bendraujant ir diskutuojant nebūtinai apie pačius įrašus, o apie tai, kokias prasmes atneša muzika. Tie gilesni sluoksniai sąlygojo tai, jog galėjau ne vien kritiškai žvelgti į procesą iš šalies, bet ir atsirasti jame, o dabar – jau ir pačioje grupėje. Tai nutiko natūraliai ir pamažu.
Kristijonas: Tai buvo tikrai natūralus ir gražus susibendravimas – Laurynas vis įsitraukdavo į procesą ir duodavo labai gerų kritiškų minčių, galiausiai prisiliesdavo prie garso tvarkymo. Jis mato pasaulį tokiomis pat akimis, kaip ir mes, dėl to buvo lengva susišnekėti.
Lauryno prisijungimas nebuvo vienintelis pokytis grupėje – neseniai atsisveikinote ir su būgnininku Vaidotu Daruliu, kurį pakeitė Lukas Jankauskas, anksčiau grojęs No Real Pioneers. Kodėl pasikeitė grupės sudėtis?
Kristijonas: Sprendimas buvo savalaikis – Vaidotą užkniso groti būgnais. Dar iki jo išėjimo buvome sutarę, kad Lukas gros būgnais, o Vaidotas turėjo pereiti prie antros gitaros ir back vokalo. Visgi laikui bėgant pajautėme, kad nebeišeina susidėlioti laiko dviejose grupėse (Vaidotas kuria ir grupėje Erdve – aut.), tad atėjo laikas kažką keisti ir buvo priimtas sprendimas atsisveikinti. Su Luku tikrai seniai buvome viena akimi susimirksėję, žinojome, kad jis – fainas žmogus ir puikus būgnininkas. Dar turo po Baltijos šalis su No Real Pioneers metu tarpusavyje diskutavome, kad būtų smagu ką nors padaryti drauge, bet visa tai ir liko tik šnekų lygmenyje. O kai Vaidotas prisipažino, kad nebelabai nori groti būgnais, parašėme Lukui ir jis sutiko prisijungti.
Grįžkime prie praėjusią savaitę pasirodžiusio singlo „Vaikas“. Jis atspindi dar vieną gana ryškų grupės pokytį – sustiprėjusį vokalo vaidmenį. Ankstesniame LP „Snaigės defektas“ vokalo motyvai buvo labai fragmentiški, o būsimojo albumo singluose sutinkame rišlius ir gana konkrečius dainų tekstus. Kaip pavyko prisijaukinti tekstą ir balsą?
Kristijonas: Mes jau seniai kalbėjome apie tai, kad reikėtų sukurti daugiau vietos vokalui, tik ne visada išdrįsdavome pabandyti.
Nikas: Vokalas grupėje atsirado labai natūraliai, kai atsibodo monotonija. Matyt, karantinas lėmė tai, kad buvo galima ilgiau su tuo padirbėti; pirmo singlo vokalą įrašinėjome be galo ilgai, vis ieškojome, kaip Kristijonui geriausia ir patogiausia dainuoti – turbūt visą pavasarį prie to praleidom.
Kristijonas: Patys dainų tekstai pasižymi stipria emocijų raiška, bet ne visi jie yra mano kūrybos – taip pat albume skambės poeto Aido Marčėno ir kitų autorių tekstai. Mano parašyti žodžiai yra dar pakankamai žali, bet jais užfiksuoju konkrečią akimirką.
Neįmanoma nepaliesti dar vieno aspekto – albumo ir singlų viršelių. Tam jūs skyrėte nemažai dėmesio – vizualas įvairiomis formomis mirgėjo socialiniuose tinkluose, pirmasis albumo klipas „Tik ėjimas“ referavo į jo kūrimo procesą. Viršeliuose atsiradę menininiai darbai – tavo, Kristijonai, ir architekto Luko Ato kūrybinio tandemo „KNAL“ projektas. Kaip nutiko, kad būtent šiam albumui prilipo jau prieš keletą metų tyrinėta raiškos forma?
Kristijonas: Kaip ir daugelis dalykų Sraigės Efekte, tai atsitiko netyčia ir puikiai tiko. „KNAL“ kūryba yra mudviejų su Luku Atu vykdytas eksperimentas, kurio metu bandėme garsui suteikti vaizdinę formą. Dar studijų Vokietijoje metų eksperimentavome su menininkais Tomás Saraceno ir Ivana Franke – sukūrėme instaliaciją, kurią grįžę į Lietuvą realizavome galerijoje „Nulinis laipsnis“, vėliau – meno mugėje „ArtVilnius“ ir „Ghia“ festivalyje „Area“. Pati instaliacija – du vienas priešais kitą pastatyti stiprintuvai, sujungti plastikinėmis tūbomis, iš kurių nuo garso vibracijų ant apačioje ištiestos drobės byra miltai. Vėliau UV šviesos ir cianotipijos technikos dėka išryškinami mėlynos spalvos atspaudai. Kiekvienas atspaudas yra unikalus ir priklausomas tik nuo garso. Instaliacijos pagrindinė idėja – kad ne koks nors autorius, o pats garsas sukurtų meną. Tai – švari kūryba be jokių įtakų. Mes esame tik tie, kas padeda tą įgyvendinti.
Nikas: Kiekvienas albumo kūrinys pats sukuria savo paveikslą. Jei daina – tylesnė ir ramesnė, pasirodys vienokia figūra, jei trankesnė ir garsesnė – kitokia. Kiekvieną kartą atliekant šį procesą skirtingi kūriniai jį paverčia vis kitokiu. Mums patiko, kad paveikslas atspindi tai, kaip skamba pats kūrinys – užtenka pasitelkti fantaziją.
Kristijonas: Pavyzdžiui, „Vaiko“ viršelis primena žmogaus figūrą. Juokavome, kad vienos iš kitų dainų paveiksle matome Dalios Grybauskaitės profilį, turbūt atėjusį iš Knygų mugės, kur ją susitikome.
Tiek viršelių gamybos procesą, tiek pakitusį muzikos kūrimo būdą galima būtų pavadinti savotiškais eksperimentais. Žodžiu „eksperimentinis“ įprastai save įsižanrinante, jūsų kūryba dažniausiai priskiriama būtent tokiam rokui. Ar nepavargstate nuo šio termino ir ar, jūsų pačių nuomone, eksperimentas dar yra įmanomas tokioje visa ko pertekusioje terpėje, kokia yra šiandieninė muzika?
Nikas: Kaip tyčia kažkada su Kristijonu apie tai diskutavome ir aš jam sakiau, kad gal jau reikėtų pradėti vengti sąvokos „eksperimentinė muzika“ kalbant apie save, nes iš to, kiek žinau tikrai eksperimentinės muzikos, peršasi išvada, kad esame labai jau švelnus eksperimentas. Beveik kiekvieną atlikėją galima įvardinti eksperimentiniu, nes visi įrašų metu bent šiek tiek eksperimentuoja. Galbūt mums reikėtų nusėsti prie paprastesnio apibūdinimo – alternatyvus rokas.
Laurynas: Viską išgrynino „Spotify“, nes ten buvo lengva pasirinkti žanrą – rokas, ir tiek.
Nikas: Gal kartais nutinka, kad kai mūsų paklausia, ką grojame, mes kažkaip užsidarom savy, labai įnirtingai galvojam, kaip čia dabar save apibūdinti – menininkui gi sunku įsistatyti į rėmus… Galiausiai po visų bandymų save abstrakčiai apibūdinti klausiantysis nebesupranta, ką tu darai. Tai tiesiog sakykime – rokas. Alternatyvus rokas. Kartais žanrų apibūdinimai vis dėlto yra gerai – klausytojas bent jau supranta, ko gali tikėtis.
Kelis kartus minėjote, kad atsisakote monotonijos, kūriniai darosi trumpesni ir dinamiškesni. Jūsų gyvi pasirodymai pastaraisiais metais taip pat tapo ekstravertiškesni, lyginant su ankstyvaisiais koncertais, kuomet grodavote publikai atsukę nugaras. Ar galima sakyti, kad kažkuria prasme sąmoningai žengiate link labiau mainstreaminio skambesio bei įvaizdžio?
Nikas: Visų pirma apie tą grojimą nusisukus – tai nebuvo joks statement’as! Tiesiog, kai grodavome iš pajautimo ir nesusitarę, kiek kartų kartosime vieną ar kitą dalį, reikėdavo su tuometiniu būgnininku Simonu Motiejūnu stebėti vieniems kitus. Dėl to atsistodavome trikampiu ir žiūrėdavome vienas į kitą. Apie šitą nusisukimą kažkas kažkada net pasakė, kad esam labai arogantiški.
Laurynas: O man tai patiko! Kai kažkada „Tamstoje“ vyko postroko koncertas, pirmą kartą išgirdau Sraigės Efektą ir mane kaip tik sužavėjo tas besąlygiškas pasinėrimas į muziką.
Nikas: Anksčiau prieš koncertus sakydavome, kad mums beveik nereikia apšvietimo – šviesos geriau tegu būna kuo blankesnės, kad tik matytume vienas kitą… Dabar jau gal pradėjom kažkaip rimčiau į tai žiūrėti.
Kristijonas: Manau, susidėjo daug dalykų, kodėl požiūris į save pačius pasikeitė. Su laiku gali geriau matyti save platesniame kontekste. Mes – nebe arogantiški menininkai, kurie sako „Aš groju repeat rock’ą“ (pats taip sakydavau), ir tai, mano galva, parodo savotišką savivertės pokytį. Žinoma, smagu būti maksimaliai unikaliu, bet tą sveika daryti su savikritikos doze. Tiesa, pradėjome daugiau galvoti, kaip tai, kas mums patinka, daryti taip, kad šiek tiek patiktų ir kitiems. Bandome atrasti sėkmės formulę, kaip be pataikavimo pasiekti žmones, kuriems galbūt galėtume būti įdomūs.
O kas patinka jums patiems? Ko klausėtės, kai įrašinėjote albumą, kokie kūrėjai įkvėpė arba tiesiog atrodo įdomūs kaip reiškiniai tiek vietinėje scenoje, kurioje patys sukatės, tiek globalesniame kontekste?
Nikas: Aš praktiškai nieko naujo neklausiau.
Kristijonas: Man rodos, Nikai, tu kaip tik pagilinai suvokimą apie džiazo muziką, dar pas tave atsirado repas.
Nikas: Aha, pagrinde sukosi Alice Coltrane džiazas, Wu-Tang Clan repas ir Tool paskutinis albumas. Bet kad jie suteiktų man kokių nors inspiracijų šitam albumui, negaliu pasakyt… Aišku, galvojom, kad Kristijonas galėtų „Tik ėjimą“ parepuoti, buvom įrašę ir tokią versiją, bet po vieno bandymo supratom, kad nereikia.
Kristijonas: Aš daug sukau Radiohead ir The National, o Lietuvoje atradau Abudu, kurie man labai patinka, nes tikrai gražiai ir turiningai įgyvendina savo idėjas. Apibendrinant, klausau daug liūdnos ir melancholiškos muzikos – nuo Nick Cave iki The Bad Seeds.
Nikas: Jo, čia pati geriausia muzika.
Laurynas: Įrašų metu būdavo taip: grįžtu po paskaitų ar darbų ir matau, kaip chebra susėdę kažką eksperimentuoja. Tada prasidėdavo diskusijos, kurių didžioji dalis būdavo ne tiek apie įrašą, kiek apie muziką bendrąja prasme. Kadangi buvau naujai įsiliejęs į tas diskusijas, drėbdavau viską, kas man patikdavo! Tarp to buvo nemažai nuostabių Keaton Henson, UNKLE, Black Mountain kūrinių, labai daug klasikinės instrumentinės muzikos, kurioje tam tikros partijos ypatingai auginamos emociškai. Būtent emocijų paieškos muzikoje mums ir buvo įdomiausia.
Kristijonas: Lauryno atradimai tikrai turėjo įtakos kūrybiniam procesui. Jis gerai pasakė – įdomiausia tai, kaip tam tikromis formomis galima išreikšti emocijas. Ateinantį mėnesį žadam pasidalinti ir savo asmeniniais grojaraščiais, tad kam bus įdomu, galės pasiklausyti.
Kad jau paminėjote ateinantį mėnesį, pabaigai užduosiu klasikinį klausimą: kokie planai toliau?
Kristijonas: „Vaikas“ gimė, laukia „Pabaigos“, mūsų kitas singlas.
Nikas: Būsimą singlą ketinam pristatyti kitokį, negu jis skambės albume. Mintis tai padaryti gimė jau šiais metais, su nauja sudėtimi, ir Laurynas prie šios idėjos labai prisidėjo. Na, o gegužės 5 dieną pasirodys visas albumas.
Kristijonas: Taip pat planuojame vaizdo klipą, kurį kursime kartu su videomenininku, režisieriumi Mariumi Paplausku.
Nikas: O albumo pristatymo gyvai, aišku, šiais laikais planuoti dar neįmanoma. Žinoma, norėtume vasaros pradžioj kažką gyvai pagroti, bet kaip bus, taip bus.
Kristijonas: Suksim laimės ratą ir lauksim.
Lauksim ir mes. Ačiū už pokalbį!
Internete:
Komentarai