Periodiškai bandome įbristi į lietuviško repo vandenis. Prieš kelis mėnesius išsamiai pasėdėjome su Mesijumi, o kiek anksčiau bandėme prakalbinti vieną žinomų Lietuvos pogrindžio vardų, tačiau jis atsisakė: “Pas mane dažnai keičiasi dalykai ir šiaip vis nedasakau kažko”. Respekta, bro už atvirumą, o šiandien kalbamės su wilensku reperiu Filmik.
Nors dėliojančių žodžius ant garsų tikrai netrūksta, originalesnis byto ir raimo santykis pasigirsta retokai, Žinoma, ne visi jie mus ir pasiekia, todėl jei žinai kažką, kas verta dėmesio, pristatyk tai “Ore” auditorijai, kurios ausys, tikime, atviros viskam, kas meta kelią dėl takelio.
Karol Pašnikovič aka Filmik gal nėra naujų žemių atradėjas, tačiau repuoti lenkiškai Vilniuje nėra pats lengviausias kelias. Prieš kelias savaites unikaliu Vilniaus lenkų dialektu repuojantis atlikėjas pristatė keletą metų brandintą savo pirmąjį albumą „Z Wilna“ (liet. „Iš Vilniaus“). Tai – tarsi iš skirtingų scenų susidenantis filmas, kuriame pasakojama apie dabartinį Vilnių. Filmik tikslas – pristatyti Lietuvos sostinę jos senąja kalba perteikiant jos dabartinę atmosferą bei gyvenimo būdą.
Kada pradėjai repuoti? Iškart supratai, kad darysi tai lenkiškai?
Repas į mano gyvenimo atėjo dar mokyklos laikais (11-12 klasėje). Tada pirmą kartą išgirdau hiphopo muziką, o tiksliau repą, nes dar tiksliai nežinojau kas yra hiphopas. Atsimenu, tada ant bangos buvo Method Man‘o ir Redman‘o albumas „Blackout“, Wu Tang‘ų „The W“. Tikriausiai, ta muzika atitiko mano gyvenimo tempą ir pradėjau labiau domėtis šiuo stiliumi. Iš klasiokių gaudavau kompaktų su įrašytais lenkiško hiphopo klipais, taip susipažinau ne vien su amerikietiška muzika.
Dar tada, kai CD (kompaktai) ir net MC (audio kasetės) buvo populiarūs, nuskubėjau į „Muzikos bombą“, tuo metu didžiausią muzikos parduotuvę, ir pagal albumų viršelius rinkausi, ką nusipirkti, beveik nieko nežinodamas apie atlikėjus. Taip atsirado mano pirmoji įsigyta repo kasetė – Onyx albumas „Shut Em Down“. Tuomet tai buvo labai populiari grupė, sprendžiau iš to, kad ant šaligatvio plytelių nuolat matydavau kreida nupieštą Onyx’ų logotipą.
Tuo pačiu metu ne vien aš pradėjau stipriau domėtis hiphopu, mano klasiokas bandė kurti muziką ir jam visai neblogai sekėsi. Aš jau tada į stalčių bandžiau kažką rašyti. Buvo tik laiko klausimas, kada pradėsiu įrašinėti. Taip ir atsitiko, vieną dieną parašiau tekstą ant savo klasioko beat‘o ir namų sąlygomis įrašiau vokalą. Savimi nepasitikėjau, bet draugas pasakė, kad skamba neblogai, pagalvojau, gal iš to gali gautis ir kažkas daugiau.
Atsakant į antrą klausimo dalį, matematika paprasta – lankiau lenkišką mokyklą, galvojau lenkiškai, klausiausi lenkiško hiphopo, todėl ir kūriau lenkiškai. Tuo pačiu, Vilnius visada buvo mutikultūrinis miestas, todėl stengiausi tai palaikyti.
Kokia ta Vilniaus lingwistyka? Visada galvojau, kad tuteišų… Dainuoji senuoju Vilniaus lenkų dialektu – ar čia tas pats, jei lietuvis dainuotų tarpukario kalba? Lenkijos lenkams turėtų skambėti kaip koks senelių repas :)
Aš irgi galvojau, kad tuteišų, bet niekada nenorėjau, kad taip būtų. Problema ta, kad žmonės, šiuo atveju Vilniaus lenkai, dažniausiai nevertina savo kalbos. Taip jau yra, kad didžiausias Vilniaus mažumas sudaro lenkai ir rusai, jie vieni su kitais bendrauja. Bandau suprasti, kodėl lenkakalbiai taip mėgsta savintis rusiškus žodžius ir taip lengvai, vos ne su pasididžiavimu, juos miksuoti savo kalboje. Sakyčiau, tai atėjo iš ankstesnių, sovietinių laikų, bet galbūt klystu? Ir šių dienų jaunimas elgiasi labai panašiai. Kita vertus, pažinojau tokių žmonių, kurių pasuose buvo įrašyta lenkų tautybė, tačiau jie baigė rusiškas mokyklas ir lenkiškai visai nemokėjo, tik šiek tiek suprato, apie ką kalbama.
Pats nesu tobulas, bet maksimaliai stengiuosi kuo taisyklingiau kalbėti lenkiškai bei nevartoti rusicizmų. Vilniaus lingvistika yra kietesnė kalba dėl savo išskirtinio dialekto: kartais ne ten dedami kirčiai arba šiek tiek kitos žodžių formuluotės. Lenkai iš esmės taria žodžius minkščiau, Vilniaus tartis yra kietesnė.
Labai geras pastebėjimas apie tarpukario kalbą! Čia ir yra didelis Vilniaus dialekto pliusas – jis skamba panašiai, kaip Varšuvoje kalbėjo prieš antrą pasaulinį karą, todėl lenkams iš Lenkijos tai labai patinka – jiems tai sukelia savotišką nostalgiją, net ir jauniems žmonėms. Esu sulaukęs komentarų iš Lenkijos, kad jiems patiems reikėtų pasimokyti savo kalbos, nes ji turėtų skambėti taip, kaip tariu aš. Vienas geras pažįstamas iš Lenkijos sakė, kad tai yra mano didžiausias koziris ir joks lenkas, kalbu apie Lenkiją, net norėdamas, nesugebės repuoti tokiu dialektu.
Savo debiutiniame albume „Z Wilna“ pristatai Lietuvos sostinę, sieki perteikti dabartinę atmosferą bei gyvenimo būdą. Kaip atrodytų filmas pagal šį garso takelį?
Greičiausiai tai būtų dokumentinis filmas, daug dėmesio būtų skiriama istorijai ir architektūros detalėms. Esu tikras vilnietis, mano močiutės močiutė gyveno čia. Kuo toliau, tuo labiau mėgstu šį miestą, todėl ir noriu jį parodyti tokį, kokį jį matau, kur lankausi, kas įdomu.
O kur lankaisi ir kuo tau įdomus šiandieninis Vilnius?
Įdomus savo pokyčiais: tiek kultūriniais, tiek subkultūriniais. Kai buvau vaikas, mačiau kaip prie Operos ir baleto teatro rinkdavosi chebra prijaučianti hiphopui, netoli cvirkparkis, kur mes visi trynėmės. Dabar centras išsivalęs nuo subkultūrų, pakeitęs savo veidą. Tarsi perėjęs iš paauglystės į brandą. Kūrinyje „Lingwistyka Wilna“ apie tai ir kalbu.
Man patinka stebėti ir kaip keičiasi tolimesni rajonai, įdomus pats kaitos procesas. Kai filmavau klipą „Introdukcja“, važinėjau po rajonus – kokie kontrastai! Šnipiškės iš niūraus, tamsaus krašto tapo aktyvia ir atvira statybviete, o atnaujinta Giedraičių gatvė tarsi išryškino į istorinius pėdsakus gulančius senuosius rajono namus. Fabijoniškės dabar gana saugus (ko anksčiau negalėjai pasakyti), tankus šeimyninis rajonas, kur prisnigus ant esamų laisvų kalvotų plotelių siaučia vaikai, o Lazdynai ir Karoliniškės, kur plačios gatvės ir, palyginus su naujesniais rajonais, daug erdvės, alsuoja visiška ramybe ir tuštuma.
Nauji statiniai mieste keičia ir vietinių supratimą apie Vilnių: kai augau, kasdien važinėjau pro ten, kur dabar yra Šilo tiltas, ir net negalėjau įsivaizduoti, kad ten bus tiltas. Dabar negaliu suvokti, kad jo ten nebūtų.
Man labiausiai patiko kūrinys „Kuchnia“. Gali papasakot, kas sukūrė jam ir kitiems albumo kūriniams bytus?
Kadangi albumą kūriau kelis metus, turėjau daug laiko jo gludinimui. Su tekstais buvo paprasčiau, kadangi pats juos rašau ir paleidžiu į viešumą tik tuomet, kai esu jais iki galo patenkintas. Bytus albumui kūrė devyni prodiuseriai, tam tikrais atvejais tai – privalumas, tam tikrais – minusas. Su kuo daugiau žmonių dirbi, tuo daugiau laiko reikia. Kiekvienas jų turi savo gyvenimo ritmą, dėliojasi laiką savaip, belieka prisitaikyti. Geroji pusė ta, kad dirbant su skirtingais žmonėmis, bytai nebus banaliai panašūs vienas į kitą. Turiu omenyje, kai klausant albumą visi kūriniai skamba vienodai.
Kuriant dainas, nuo pat pradžių mintys sukasi apie albumą, todėl, norėdamas išlaikyti albumo vientisumą, rinkausi panašios stilistikos bytus. Jeigu su tekstais nebuvo problemų, jie buvo daugiau mažiau tokie, kaip parašyti pradžioje, tai su bytais kitaip. Kai kurie jų pasikeitė tiek, kad iš esmės nieko nebeturi nieko bendro su pirmosiomis versijomis, kitų istorija šiek tiek kitokia, pvz., to paties „Kuchnia“ byto. Visą pamatą (struktūra, semplai ir kt.) kūrė Pushaz, bet galutinė versija priklauso Vytautui Petrošiui aka Papuga, paskutinį albumą jis išleido Pete Roche pseudonimu. Vytautas gyvai įrašė klavišinius, iš naujo perdėliojo struktūrą. Dainos „Stare dobre Czasy“ remiksas yra jo produkcija nuo pradžios iki galo.
Vienas albumo „Z Wilna“ prodiuserių – geras mano draugas Alhi, prodiusavęs ne vieną bytą bei prisidėjęs prie kūrinių aranžuočių. Be minėtų prodiuserių, albumą kūrė: Jang MP, Skelling, Gipsas, ReWritable, Awlnight, HDZ.
Skrečavo trys didžėjai: DJ Justinez, Awlnight ir DJ Swix. Masteringą atliko MTW (Shiaure Rec).
Kalbant apie muziką, susijusią su Vilniaus lenkais, prisimenu tik punk/ska grupę Will’n’Ska. Turbūt vietos lenkų atlikėjų yra žymiai daugiau?
Muzikos dėka susipažinau su daug Vilniaus lenkų, kuriems svarbi kultūra. Kalbant apie muziką, tie patys Will’n’Ska, taip pat – Black Biceps, Rob B Colton, mano albume įrašęs gyvos gitaros partiją. Su atlikėja Jańka z Wilna susipažinau koncertuodamas Gdynėje, taip gimė bendras kūrinys „eM“.
Turbūt seki Lenkijos repo situaciją – kokie pagrindiniai skirtumai tarp Varšuvos ir Vilniaus repo?
Kaip diena ir naktis. Lenkijos repo situacija yra visai kitame lygyje. Pats muzikos stilius Lenkijoje yra labai populiarus, kokybiškai grojančių atlikėjų – labai daug, tiek repo veteranų, muziką darančių jau seniai, tiek ir jaunimo. Jie renka milijonus peržiūrų ir vis dar parduoda albumus dešimtimis ar net šimtais tūkstančių. Kad geriau įsivaizduotumėte, konkreti situacija: vienas atlikėjų (Taco Hemingway) vasarą išleido albumą ir patalpino jį visose muzikinėse platformose, o gruodį tas pats albumas išleistas fiziniu pavidalu ir jis parduotas didžiuliais kiekiais, sumušdamas ankstesnius pardavimo rekordus. Teko koncertuoti seniausiame Lenkijos hiphopo festivalyje „Mazury Hip-Hop Festiwal“ Gižycko mieste, mačiau, kiek ten žmonių susirenka, kiek grupių groja – viskas net netelpa į dvi dienas, nepamirškime, jog kalbame vien tik apie hiphopą.
Lietuvos situaciją, manau, puikiai žinome – yra atlikėjų, renkančių tūkstančius žmonių, tačiau užtenka vienos rankos pirštų juos įvardinti. Ar randi jame savo vietą?
Nejaučiu diskomforto, tačiau nuo tada, kai pradėjau kurti, panaši situacija išliko iki šiol. Hiphopas yra žodžių muziką, jeigu žmonės nesupranta, apie ką yra repuojama, belieka klausytis visumos: flow, bytų, struktūros. Dažniausiai esu vertinamas pozityviai, bet esmė slypi tekstuose. Mano dainų tekstai yra gilūs, vengiantys paviršutiniškumo, o tai gali įvertinti tik kalbą suprantantys žmonės.
Kokia tavo nuomonė apie vieną pagrindinių Lietuvos ir Lenkijos nesutarimų – asmenvardžių/vietovardžių rašymą originalo kalba?
Vieniems tai yra tik politiniai žaidimai, kitiems galbūt principiniai dalykai, bet iš esmės jie nieko nelemia.
Negaliu nepaklausti, ką manai, apie vis radikalėjančią Lenkijos dešiniųjų valdžią ir protestus prieš ją?
Pats esu gan apolitiškas žmogus ir per daug tuo nesidomiu, kiek teko girdėti iš gyvenančių Lenkijoje, nėra ten labai gerai ir ne be reikalo Lenkijoje vyksta tai, kas vyksta.
Galėtum sukurti kokį raimą „Ore“?
Co jest? W pisemnej formie wywiad dla Ore, się czuję wygodnie. Na kilka pytań odpowiem.
Internete:
Komentarai