Su Vilniaus rokeriais Timid Kooky paskutinį kartą bendravome prieš beveik 4 metus, jiems laimėjus abu vietinius jaunųjų atlikėjų konkursus “Garažas” ir “Novus”. Tada jie savo pavadinimą apibūdino kaip “būseną, kai būna labai nejauku ir jautiesi durnas”. Tuo tarpu “Ore.lt” juos pristatė kaip “grupę, kurioje dainuoja visi trys nariai, grupę, kurioje būgnininkais yra lygiavertis frontmenas, grupę, nevengiančią pajuokauti ir nevaidinančią rimtų”. Timid Kooky šiandien tokie pat linksmi ir dainuoja visi, tačiau muzikoje atsirado paprastumo, pagaliau atnešusio į jų stovyklą grūvo.
Per tą laiką trio išleido debiutinį albumą “Tanzen”, prasinešė pro įvairius parodomuosius festivalius Europoje, kur susilaukė nemažai pritarimo šūksnių, atsisakė lietuviškos agentūros M.P.3 pagalbos ir pradėjo naudotis britų „The state51 Conspiracy“ paslaugomis, o pernai “Loftas fest” didžiojoje scenoje prime time pademonstravo, kad yra viena nedaugelio lietuviškų gitarinių grupių, kurių vienodai įdomu tiek klausytis, tiek stebėti juos gyvai. Tiesa sakant, jų koncertinis “kamuolinis žaibas” įelektrino visą “Lofto” kiemą, nepaisant to, kad jų kūryba nėra patogi dainuojam-kartu-tą-patį-priedainį-šimtą-kartų. Raumeningas rokas, ne veltui naujausios grupės promo nuotraukos padarytos štanginėje.
Tarp didžiausią įtaką padariusių atlikėjų muzikantai išskiria Queens of The Stone Age ir Primus, tačiau nevengia ir Beastie Boys vertų gudrybių bei post-hardcore’inės Rollins Band garsinės atakos. Pradžioje minėtame pokalbyje jie išvardino ir daugiau mėgstamų pavadinimų: Melvins, The I.L.Y’s, Beck’o “Golden Feelings” albumą, Tokyo Ghetto Pussy, Rom=pari”.
„Baby Be My Spiderman“ – naujausias grupės dainų rinkinys, kurį sudaro penki kūriniai ir juos vienijanti istorija apie vidinės ramybės ieškojimą, išsilaisvinimą ir meilę sau. Timid Kooky nariai atskleidžia, jog šis kūrybos laikotarpis jiems buvo itin sudėtingas: „Nežinojome ko tikimės iš savęs ir kur link turėtume judėti nuo mūsų debiutinio albumo „Tanzen“, teko ilgai mėtytis pirmyn ir atgal tarp idėjų ir variantų. Dėl to, labai norėjome, kad šitas albumas atspindėtų mūsų vidinę būseną, krypties ieškojimą kūryboje ir gyvenime ir nerimastingą, neapibrėžtą norą kažko daugiau”.
Džiaugsmingą singlo „Win Big, Lose It“ išleidimo nuotaiką trijulei aptemdė grupės “Facebook” paskyrą neteisėtai pasisavinę hakeriai iš Vietnamo…
Ar jau pavyko išsiaiškinti su tais hakeriais dėl neteisėto jūsų paskyros pasisavinimo? Gal jau sutarėt dėl datų Saigone ar Hanojuje?
Dovydas: Sunku pasakyt, ar tikrai “neteisėtai” pasisavino. Juk iš esmės, tai patys prasileidom kažkur internetuose ir jie prigavo mus. Man atrodo, buvo labai gera pamoka, kad reikia stebėti visus puslapius, kuriuose suvedinėji slaptažodžius ir rūpintis savo kibernetiniu saugumu. Gan nemažai stresiuko mum sukėlė šitas įvykis, nes singlų ir albumo reikalai kabėjo ant nosies ir reikėjo labai daug padaryt, o staiga tik BIMBAM ir nebėra visko… Iš kitos pusės – buvo ganėtinai juokinga keletą dienų žiūrėti kaip mūsų “Facebook” paskyroje vyksta kažkokie neaiškaus turinio sandėlių live stream’ai ir į trasą eina visokios keistos reklamos. Dar tarpusavyje po visko juokavom, kad gal nereikėjo sekėjų įspėt šį nuhackinimą, juk ir taip kai kurie mūsų postai atrodo kaip scam’as – visi greičiausiai pagalvotų, kad eilinį kartą juokaujam anekdotus.
Džiugas: Pritariu, tikrai nereikėjo įspėti, geresnio turinio patys nebūtume sugalvoję.
Tomas: Bet tikriausiai beveik niekas negalėjo matyt, nes padarė puslapį matomą tik Vietname. Mes iš pradžių irgi nematėm, man atrodo.
Prieš 3 metus išleistas „Tanzen“ buvo skirtas labai specifiniam klausytojui: „Jis visada nešioja kamufliažines kelnes, konfliktinius marškinėlius ir mėgsta siūti. Tam žmogui patinka trinta moliūgų sriubytė ir maudytis kubile, jo geriausi draugai – Valdemaras, Baxxxteris ir Kendricks’as, jis dirba fabrike, gyvena Fabijoniškių mikrorajone, o jo mėgstamiausias baras – „Fabai“. Kokiam žmogui skirtas naujasis „Baby Be My Spiderman“?
Dovydas: Pasakyčiau taip – šį EP stengėmės sukurti visiems, kurie karts nuo karto sustoja prie veidrodžio ir pasižiūri sau į akis, norėdami įsitikinti, ar viskas ok. Čia taip gal iš emocinės pusės. O šiaip daug kas sako, kad šitas albas labai tinka sportui ar kitokiai aktyviai veiklai, tai manyčiau, kad jį skiriam Lietuvos krepšinio rinktinei. Kiek bandžiau, išties labai smagu sportuot klausant šito albo. Pabandykit.
Džiugas: Pritariu Dovydui, taip pat albumas skirtas: raiteliams, motociklininkams, baikeriams, lenktynininkams, bobslėjinininkams, slidinėtojams, snoubordininkams, riedlentininkams, bleideriams, dviratininkams ir visiems kitiems judantiems į priekį žmonėms.
Kodėl „Baby Be My Spiderman“ yra tik vienas gabalas lietuviškai ir kodėl tik 5 nauji opusai per tiek metų?
Dovydas: Manrods, esam minėję, kad nesistengiame savęs spausti kurti kažkokia viena kalba. Kadangi dažniausiai pirma atsiranda muzika, o tik po to – tekstas, jo kalbą derinam pagal instrumentalo nuotaiką. Tiesiog kažkaip susišviečia, kas labiau limpa tuo metu – lietuvių ar anglų kalba. Taip pat, dar berašant šitą albumą, nusprendėm, kad jame tikrai turėtų būti bent vienas lietuviškas gabalas, o dar vėliau nusprendėm, kad jį reikėtų dėti paskutinį, kaip tokį lengvą tematinį poslinkį. O dėl gabalų skaičiaus, manrods, buvo taip, kad tiesiog norėjom pažiūrėti, kaip mums limpa pats EP formatas, kur ribotas laiko limitas ir kur turi konkrečiai išsigrynint, ką nori pasakyti, o ne 18 gabalų plaukioti bala žino kur. Norėjosi, kad albas būtų tiesmukas, griežtas ergo toks formatas ir tokia rokera.
Džiugas: Viena daina lietuvių kalba buvo ankstesniame albume, viena daina lietuvių kalba yra ir antrame albume, sutapimas? Nemanyčiau. Į klausimą “kodėl tik tiek…per tiek metų…” yra paprastas atsakymas – vadovaujamės kokybės kriterijumi, ne kiekybės, ir siekiame, kad kiekviena mūsų išleidžiama daina būtų kiek galima geriau išgrynintas meninis šedevras pasaulio muzikoje. Kiek mums pavyksta tai įgyvendinti, kiekvienas supranta skirtingai.
Naujuosius kūrinius jungia budistiškai psichoanalitinis siekis sunaikinti savo viską labai rimtai priimantį ir nuolat „ką-apie-mane-galvoja-kiti“ susirūpinusį ego. Kas slepiasi už jūsų raumeningos ir triukšmingos muzikos?
Dovydas: Už mūsų muzikos niekas per daug nesislepia iš tikrųjų. Stengiamės būti kuo atviresni ir kuo daugiau pasakoti visiems, ką turėjom omenyje vienu ar kitu gabalu, partija, žodžių eilute. Realiai norim parodyti kitiems tokį: “Va, žiūrėk! Tu gali! Varyk! Laimėk”. Matyt, tai būtų galima interpretuoti kaip kažkokią motyvacinę žinutę? Norisi kažkaip paskatinti klausytoją nepabijoti ir siekti savęs, dėl savęs.
Džiugas: Slepiasi trys mieliakai, ieškantys savęs, draugų ir meilės.
Anot jūsų, „Per visus šiuos metus daug dirbom ir aiškinomės, kaip savo klausytojams galim parodyti kažką naujo, kur toliau galim patys nueiti ir juos nuvesti“. Kas naujo santykiuose su voražmogiu ir kur visa tai veda?
Dovydas: Su šitu EP pabandėm paieškoti truputį paprastesnio, labiau apibrėžto skambesio ir labiau orientuotis į piktus riffus. Atrodo, kad galbūt kiek pavargom nuo super kompleksiškų ritmų ir melodijų. Nežinau. Sudėtingesnė muzika irgi smagu ir fainai, smagu patyrinėti visokius poliritmikos niuansus ir disonansinius skambesius, bet juose gan lengva pasiklysti ir pamesti gabalo nuotaiką. Taip pat sudėtingus gabalus lengviau “užlopyti” visokiais mandrais perėjimais ar staigiais tonaciniais pokyčiais, kurie dažnai nieko neparodo kaip tik techninius atlikėjo sugebėjimus. Su paprastesne kompozicija, manau, esi žymiai pažeidžiamesnis ir turi pasitelkti kiek daugiau emocinių resursų. Stengėmės naujame albume šiek tiek atskleisti savo punk skambesio, kuris anksčiau išlįsdavo tik kartkartėmis. O punk’as fainas tuo, kad tai – muzika orientuota į emocinį piką, kažkokius nuotaikų kraštutinumus. Atiduodi visą savo dūšią ir droži, kiek leidžia sveikata. Tai va. Kol kas atrodo judam link to, kad bus dar žiauresnių drožyklų ir rifodromų.
Džiugas: Voražmogis naujose nuotraukose internete buvo nėščias, tai jo santykius aptarti paliksiu jam pačiam, o visa tai veda į labai kieto, nenugalimo herojaus suabsurdinimą, siekiant nuimti jo dieviškąją kaukę ir parodyti, kad pirmiausia jis yra žmogus ir tik tada voras.
Minialbumą lydi jūsų nuotraukos iš štanginės, o viršelyje matome raumeningą absoliutaus Europos kultūrizmo čempiono Justo Poliakaus nugarą. Jūsų santykis su kultūrizmu, spėju, gana ironiškas, ar nebijote, kad Justas ir jo kultūristai įsižeis ir kitą albumą turėsite pavadinti „Kultūristo kerštas ir kraujo skonis burnoje“ ar panašiai?
Dovydas: Anaiptol. Mūsų santykis su kultūrizmu absoliučiai nėra ironiškas. Kaip ir pasakojom savo live stream’o metu – iš pradžių ta kultūristo idėja atėjo kaip tiesiog tokio estetinio maksimumo, gal net kraštutinumo simbolis, antikinio kūno įvaizdžio idealas, kuris labai gerai atrodytų ant viršelio. Visgi, berašant gabalus, viršelio idėja savaime ir organiškai susiklijavo su muzika. Kultūristai, panašiai kaip ir mūsų EP veikėjas, norėdami pasiekti savo tikslų turi nugalėti save ir pasikaustę dideliu ryžtu siekti norimo rezultato. Neužtenka norėti, reikia varyti ir pastoviai prižiūrėti formą. Viršelio tematika gan dviprasmiška, nes viršelis reprezentuoja ne tik stiprią išorę, bet ir tokį patį užsikačialinusį vidų, sielos raumenis. Ne tik fizinę stiprybę, bet ir iškovotą psichologinį gerbūvį, atsispindintį paskutiniame EP gabale. Norėtume, kiek išeina, sulaužyti visus stereotipus apie bodybuilding’o sportą. Daug kas mano, kad tuo užsiimantys atletai yra tušti, paviršutiniški, tačiau iš tikrųjų tai labai dvasiškai stiprūs žmonės. Tik valios vedamas gali užkariauti savo kūną ir pasiekti tokių įspūdingų rezultatų kaip, pavyzdžiui, čempionas Justas Poliakus, gali toli gražu ne bet kas, nes tai yra metų metai labai disciplinuoto darbo ir pastangų bei pastovi to priežiūra. Šiaip Justas labai fainas bičas, entuziastingai sutiko dalyvauti viršelio fotosesijoje ir nuoširdžiai domėjosi mūsų muzika, kūrybiniu konceptu ir idėja, kad galėtų kuo geriau suprasti, įsijausti ir atskleisti estetinę šito albumo dalį. Smagiai pabendravom ir dar turim labai gerą fotkę, kur mes šalia jo atrodom kaip po bado streiko. Jei skaitai – DIDELIS AČIŪ Tau, Justai, esi nerealus vyras.
P.S. Už mūsų fotkes iš štanginės esam labai dėkingi shukowskiui, ten irgi insane dalykų padaryta buvo,
Džiugas: Humoras nebūtinai yra ironija, o ironija galėtų dažniau tapti humoru, galbūt taip daugiau žmonių juoktųsi iš viso šio pasaulio begalinio žaidimo vaidmenimis. Justas viršelyje atrodo įspūdingai, o mes štanginėj, palyginus su viršeliu, atrodom juokingai, mėgstam pasijuokti iš savęs, todėl esam pasivadinę save klounais. Jokiu būdu nesam nusiteikę prieš kažką, kartais pajuokaujam ir tikimės, kad žmonės supras humorą kaip nepiktybinę progą pasilinksminti, o ironija yra slidi riba tarp sveiko humoro ir piktdžiugiško šaipymosi. Tikrai nenorėtume patekti į pastarąją kategoriją.
Kartu su kultūrizmu, “Run Uphill” atiduodate pagarbą ir kriminaliniam ’90-ųjų pasauliui, ypač kinematografui apie jį. Kuo jus žavi “Brolis”, “Bumeris”, “Kikboksininkas”, “Apsuptyje” ir kiti šedevrai?
Dovydas: “Run Uphill” yra tas albumo taškas, kuriame susiduri su savimi akis į akį ir patiri lūžį, katarsį. Manyčiau, 90-tųjų kriminalinės romantikos kino žanras čia pratransliavo dėl savo paprastų veikėjų komplikuotų problemų. Tai buvo veikėjai, kuriuos kiekvieną dieną matydavom televizoriaus ekranuose, todėl, gan natūralu, jie mums tapo didvyriais, ikonomis. Visi tie veikėjai ieško sprendimo ir, man atrodo, gyvenime itin svarbu rasti tinkamą sprendimą, nes jis visada yra. Taip pat, manau akivaizdu, kad tokio vaibo vizualinę raišką pasirinkome, nes šiuolaikinėje estetikoje vyrauja 90-ųjų/00-ųjų renesansas ir tų laikmečių tematika. Visgi verta paminėti, kad toli gražu nešlovinam laukinių 90-ųjų kriminalinio pasaulio ideologijos, nes tie laikai daugumai žmonių buvo ganėtinai sunkūs ir problematiški.
Džiugas: Šie filmai perteikia labai unikalią tamsios kriminalinės dramos nuotaiką, o šiais laikais į šį neįprastą kinematografinį prieskonių mišinį dar ir įsimaišo nostalgija. Daina “Run Uphill” savo skambesiu (harmonijų kaita) ir vieta albumu perteikiamoje istorijoje puikiai atitinka šių šedevrų nuotaiką, todėl idėją daryti būtent tokį klipą mes visi pasitikome entuziastingai.
Neslepiat savo susižavėjimo (bent jau Dovydas) naująja britų punk/alternative scena: Idles, Squid, USA Nails, Girls In Synthesis ir kt. Ar pankrokas nemirė prieš 40 metų?
Dovydas: Man atrodo, kad britų alternatyvi muzika šiuo metu bendrai kala į vienus vartus ir duoda tokių vaizdų, kokių nepamatysi niekur kitur. Žanrai nemiršta – jie auga, prisitaiko, keičiasi ir mutuoja. Juk keista būtų paklausti baroko atlikėjų, ar barokas nemirė prieš 300 metų, ar ne?
Džiugas: Jokia muzika nemirė. Nenorėčiau muzikos sulyginti su mada, tačiau muzika, kaip ir mada, nuolat atsinaujina, kinta, maišosi, įgauna naują pavidalą. Turbūt todėl ir negalime tiek metų jos atsikratyti, vis praslysta kokiu nauju, dominančiu, dėmesį pritraukiančiu pavidalu.
Esate tikri parodomųjų (showcase) festivalių veteranai, grojote: “MENT” Slovėnijoje, “Spring Break” Lenkijoje, “Liverpool Sound City” Jungtinėje Karalystėje, “Monkey Week” Ispanijoje ir kituose. Ką gero ten parodėte ar pamatėte?
Dovydas: Visur buvo labai savitai fainas laikas. Visur stengėmės atiduoti savo maksimumą iki tokių kraštutinumų kaip 3 koncai per dieną. Labai smagu dalyvauti tokiuose festivaliuose dėl visos atmosferos. Visi labai entuziastingi, užsivedę ir nusiteikę gerai praleisti laiką bei užmegzti naudingų pažinčių. Matėm daug fainų grupių, su kai kuriomis teko galimybė linksmai pabendraut. Sutikom visokių muzikos žmonių. Dar Sevilijoj pamatėm Dravį, tai labai buvo kietai ir smagu. Dravis yra šaunuolis ir mes jį labai mylim. Dar matėm labai daug Wetherspoons Anglijoj. Norėtume ten dar kada išgert alaus su Jurginiu (vienas žinomiausių jaunosios kartos garso inžinierių Jurgis Masilonis – Ore past.). Kelionių metu aplankėme vieną kitą geologijos muziejų.
Tomas: Labai įdomu paklausyt, ką kitose šalyse daro panašaus dydžio jaunos grupės ir pažiūrėt, kaip mūsų muzika atrodo ne tik Lietuvos kontekste. Toks pasilyginimas padeda neužstrigt tik Lietuvos ar išvis tik Vilniaus muzikantų burbule. Ir šiaip atrodo, kad yra kam patinka mūsų rokas ir užsieniuose, tai tas labai smagu ir dar papildomai motyvuoja virint toliau.
Džiugas: Parodėme, kad Lietuva vienareikšmiškai kala baisių “rifų”, kad skanduoti “Lietuva” yra būtina lietuvių roko koncertuose ir kad mes nenustosim virinti, kol mums patiems neatsibos. O pamatėme daug daugiau muzikos atlikėjų, nei būtume tikėjęsi, kurie grojo liūdinančią muziką ir neleido pajusti “wow” faktoriaus gyvame koncerte.
Pirmasis pandeminis sustojimas ypatingai suaktyvino kūrybingumą, o antrasis, atvirkščiai – praskiedė jį virtualumu, beprasmybe ir nežinomybe. Timid Kooky jis suteikė progą pagaliau sustoti po begalinio koncertų maratono ir įsivertinti, kur esate. Kur šiandien yra ir kaip jaučiasi „geriausia nauja Baltijos grupė“
Dovydas: Kur mes esam? Tikriausiai kaip ir kiti – namuose. Dėl to kiek sunkoka tarpusavyje kokybiškai komunikuoti nuotoliu, bet tikrai įmanoma. Kažkaip karantinas visai padėjo atsigauti tiek nuo koncertų, tiek nuo tam tikrų gyvenimiškų niuansų. Buvo toks neblogas savirefleksijos momenčiukas. Bet jau pasiilgom koncų ir festivalių, kelionių. Kažkaip norisi visiems gyvai parodyti mūsų naują albumą ir sužinoti, ar laimėjom.
Tomas: Jaučiuosi tikrai sustojęs pakankamai, net nebesmagiai tikrai jau. Neatsimenu, kada paskutinį kartą buvau atidaręs rifyklą. Viena ilgiausių pauzių, bent jau man tai tikrai. Bet Džiugas čia kažkada sakė, kad po pertraukų visada zheurùs džemai eina, tai vis pagalvoju apie tuos žodžius ir tikiuosi, kad taip ir bus. Labai gali būt, kad bus prisikaupę nemažai.
Džiugas: Šiandien ši grupė yra žengusi naują žingsnį link kokybiško roko Lietuvoje. Esame dėkingi Snorre Bergerud už neįmanomai kokybišką bendradarbiavimą, atnešusį saldžių vaisių Lietuvai ir jaučiame, kad šiuo albumu atskleidėme mažą dalelytę to, kas atsiskleis visu stiprumu ateityje.
Sakoma, jog Timid Kooky nuolat švenčia kasdienybės absurdą. Koks pastarojo meto sprendimas-nutikimas suteikė ypatingą progą švęsti?
Dovydas: Turbūt kaip ir nemaža dalis Vilniuje reziduojančių atlikėjų džiaugiamės, kad persikelsim į Lukiškės 2.0 ir dabar turėsim savo nuosavą kūrybos ir repeticijų erdvę. Tai tas labai fainai. Nu ir, žinoma, laaaabai džiaugiamės ir didžiuojamės pagaliau išleidę savo naująjį EP! <3
Tomas: Jo, dėl studijos visai smagu ir įdomu, kaip čia bus, ir turbūt, kad oras gerėja irgi visai skatina džiaugtis. Bet reikia atsargiai vis tiek džiaugtis, neseniai lankėmės Neries regioniniam parke ir ant savęs radau dvi erkes, bet nė viena neįsisiurbė, tai pasisekė labai.
Džiugas: Kaip tik tą pačią dieną, kai išėjo mūsų albumas, mačiau internete, kad visi labai šventė kažkokią koduotą misiją, kaip cicada 3301, tik 4:20 buvo parašyta.
Ačiū jums ir ačiū Lietuvai <3
Internete:
Komentarai