2017 m. pastatytas Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Trans Trans Trance“ reprezentuoja formuojantį ir auginantį, ne visada pakeičiantį, tačiau keisti įkvepiantį meną. Nepaprastai svarbi teatro kritika, skirta homofobiškų pažiūrų žmogui, skatina prabilti ir apginti neigiamai visuomenės vertinamą kūrinį. Dėl netinkamo turinio vaikams, piktinasi mokyklų bendruomenės, režisierei netgi asmeniškai grasinama. Bandau suvokti, kodėl taip reaguojama, bet nesuprantu. Panašu, jog provokuojančią kūrybą virškiname skirtingai, o dauguma mūsų genetiškai esame jai alergiški.
Nespręskite apie turinį knygoje iš jos viršelio. Nei spektaklis, nei jo pavadinimas nepropaguoja ir nekviečia jungtis prie trans žmonių, gėjų ar LGBT bendruomenės, žiūrovai nėra raginami keisti lyties, kūno, vertybių. Priešingai – pasirodymo metu, girdime Vilniaus miesto gatvėse kalbinamus praeivius, drąsiai reiškiančius savo nuomonę moters ir translyčio padėties visuomenėje klausimais. Žiūrovas pats renkasi kaip į informaciją reaguoti, ką priimti, o ko neprisileisti.
Spektaklis leidžia pažinti (ne)laisvą žmogų ir pajusti, kaip gyventi niekinamam už tai, kas ir kuo esi. Greičiausiai dauguma mūsų nežinome, koks jausmas bijoti būti savimi, bijoti mylėti ir gyventi. Paprasčiausiai – nuolatos bijoti.
Spektaklio metu, aktorių Dovilės Kundrotaitės, Jovitos Jankelaitytės ir Adelės Šuminskaitės kuriamų personažų išgyvenimai bei asmeninės istorijos iš merginų gyvenimo, leidžia pajusti begalinį laisvės troškimą, tačiau kartu, žlugdančią prievolę gyventi nelaisvėje. Meninė sugestija tokia stipri, jog valdo ne tik žiūrovus, tačiau ir aktores.
Vos 1h 30min, o išėjusi iš salės suvokiu, jog jei tai, ką dabar mačiau, pamatytų bent dalis besislapstančių už visuotinai priimtų moralės ir elgesio normų bei kraštutinio konservatyvumo, gyventumėme visuomenėje, kurioje žmogui žmogiškumas nebūtų toks svetimas. Gal net išmoktumėme numalšinti klestinčią neapykantą mus supančiam pasauliui. Jei turinys išties traumuoja, verčiau traumuoti menu, o ne ginklais, spektakliais, o ne kumščiais. Siekiant užkirsti kelią skausmui, greičiausiai privalu šį pažinti.
Spektakliui pasibaigus, vyksta diskusija su kūrybine komanda. Moteris iš auditorijos prisipažįsta, jog stebint vaidinimą, dėl užplūdusių emocijų ir ašarų matant, ką patiria aktorė, įkūnijanti LGBT bendruomenės atstovą (scenoje šis skriaudžiamas pasitelkiant psichologinį bei fizinį smurtą), net neatkreipia dėmesio į jo kūną ar lytį. Kyla klausimas, kodėl tada ši tokia svarbi? Kodėl svarbesnė už tai, kas ir kiek tūno viduje? Ar moteriškumas ir vyriškumas – mūsų prigimtis, ar socialinis konstruktas? Kaip mūsų dvasinį kūną įtakoja fizinis kūnas? Kuris svarbesnis ir kodėl taip sunku būti laisvos lyties žmogumi laisvame kūne?
Manau, svarbiausia priežastimi, kurstančia negatyvias emocijas tarp mačiusių spektaklį tampa asmeninis santykis su realybe, o kartu ir individualus indėlis pokyčio link. Tokios brutalios ir šaltos temos, pristatytos per optimizmo ir pozityvo prizmę, kuri pastaruoju metu, tarsi lietus po ilgametės sausros, pavergtai visuomenei reiškiasi svarbiausiu ramsčiu, prarastų galią ir efektą. „Juokučių“ pripildytą spektaklį nesunkiai pamirštume, o kartu ir temas, kuriomis buvo kalbėta. Režisierės ir aktorių tikslas ne toks. Turime išmokti jausti tai, kas nemalonu, o spektaklis “Trans trans trance” pristato – nemaloniausia šiuo atveju – realybė.
Keletą dienų po vaidinimo nykiai tvyro liminalios emocijos, labai apmaudu dėl visų, bėgančių nuo šių kiekvienam mūsų nepaprastai aktualių problemų, peikiančių jų viešinimą ir skatinimą šias spręsti. Tokia kūryba yra gražiausia ir stipriausia paskata kalbėtis. Mums belieka atidžiai klausytis, o svarbiausia – išgirsti.
Režisierė atsisveikindama su auditorija pabrėžia: “Visgi, tai tik spektaklis. Tai niekada nebus medis į kurį žiūrėsi ar upė šalia kurios sėdėsi”. Kamile, žinutė, kurią komunikuoji yra svarbesnė už visus miškus ir vandenynus.
Ačiū tau.
Spektaklį pamatyti galite gegužės 14d. 19h Menų spaustuvėje. Kviečiu nepraleisti!
Komentarai