Liepos 16 dieną, penktadienį, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje atidaroma tarptautinė grupinė paroda bei prasideda atvirų seansų serija „Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų“. Joje – devyni penkių menininkų ir kolektyvų darbai, judančio vaizdo praktikų kolekcija.
Eksponuojama kolekcija apima skulptūrines instaliacijas, archyvinę medžiagą ir filmus, kurie pasitelkia fikciją, taip pat tuos, kurie visiškai atsisako vaizdinijos. Juose eksperimentuojama su istorinėmis kinematografinės erdvės aprėptimis kaip liudijimo terpe, kuri taip pat yra fizinė ir mintinė aplinka: prieglobstis, nevienalytė saugykla su nerimą keliančia galia įgyvendinti, atblokuoti ir prižiūrėti socialumo formas.
Nepriklausomos Teherane veikiančios kuratorės ir edukatorės Azar Mahmoudian kuruojamoje parodoje pristatomi menininkų Clarissa Thieme, Wendelien van Oldenborgh, NSRD („The Workshop of Restoration of Unfelt Feelings“ – liet. Nejaustų jausmų restauravimo dirbtuvės), Ayreen Anastas ir Rene Gabri bei Beatriz Santiago Muñoz darbai.
Paroda ir atvirų seansų serija NMK yra viena iš daugianarės programos „Sensible Grounds: Tectonics of Camaraderie“ (liet. Pagrįsti pagrindai: bičiulystės tektonika, 2018–2021 m.), kuruojamos Azar Mahmoudian, dalių. Ankstesnės programos versijos pristatytos „MAAT“ ir „Rua das Gaivotas“ Lisabonoje; „Tensta Konsthal“ Stokholme, o naujas numatoma pristatyti „SAVVY CONTEMPORARY“ Berlyne; Antoni Tàpies fonde Barselonoje; Londono Karališkajame menų koledže ir kitur.
Parodoje dalyvaujantys menininkai vis aplanko praeitis, kurios buvo per anksti paverstos istorija: kolektyvinio geismo, kovos ir patekimo į spąstus epizodus, savo pačių ar kitų kūrėjų ankstesnius filmus. Ir nors atrodo, kad mūsų politinės kovos šiurpiai pakartojamos, filmai iš naujo artikuliuoja, ką reiškia pergalvoti pasaulius ir liudyti šį procesą: akloje filmo versijoje siūloma užsiimti giliojo klausymosi praktika, specialioje partitūroje akys vedamos šokti „pro išsiliejusias apytikrumo ribas“, kamera staiga išryškėja arba žiūrovams pasiūloma atlikti rūpesčio aktą – „prižiūrėti“ filmo pasaulį.
Programa yra dalis projekto 4Cs: From Conflict to Conviviality through Creativity and Culture (liet. 4K: Nuo konflikto iki konsensuso per kūrybiškumą ir kultūrą), Europos bendradarbiavimo projekto, finansuojamo Kūrybiškos Europos programos lėšomis.
Paroda „Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ nuo 2021 m. liepos 16 d. iki rugsėjo 12 d. veiks antradieniais – sekmadieniais, 10 –17 val. Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje, E. A. Jonušo g. 3, Nida.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija suteikia erdves ir patogias sąlygas menininkams ir kitų sričių profesionalams, dirbantiems su vizualiąja kultūra, susikaupus ir netrukdomai veikti Nidoje, atokioje į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktoje vietovėje. NMK supa unikalus Kuršių nerijos peizažas: miškai, smėlio kopos ir jūra. NMK vykdo rezidencijų programą, organizuoja kasmetinę Nidos doktorantų mokyklą, inicijuoja meno, edukacijos ir tyrimų projektus. 2011 m. įkurta Nidos meno kolonija veikia visus metus ir suteikia erdvę kūrybinėms dirbtuvėms, intensyviems kursams, parodoms, seminarams, repeticijoms, menininkų pristatymams bei kino seansams. 2019 m. NMK 58- ojoje Venecijos meno bienalėje pristatė Lietuvos nacionalinį paviljoną Saulė ir jūra: Marina, pelniusį auksinio liūto apdovanojimą už geriausią nacionalinį paviljoną.
Kontaktai pasiteirauti:
Giedrė Nalivaikaitė
Komunikacijos koordinatorė
giedre.nalivaikaite@nidacolony.lt
+37062885415
Azar Mahmoudian yra nepriklausoma kuratorė, besidominti erdvės kūrimu, eksperimentine pedagogika ir dirbanti su parodomis kaip jutiminėmis technologijomis. Jos naujausi kuratoriniai darbai apima „Sensible Grounds“ (2018–2021) daugianarę judančių vaizdų praktikos programą, „Shifting Panoramas“ (2017–2021) forumų, dirbtuvių, rezidencijų ir gamybos dotacijų ciklą, įgyvendinamą bendradarbiaujant su TMOCA, įvairiomis Teherano teritorijomis, DAZ ir KW Berlyne; „When Legacies Become Debts“ (2019 m.) parodų ir pokalbių ciklą „The Mosaic Rooms“, Londone, „Co (i) nspirations“ (2018 m.) „Arkipel“ kino festivalyje, Džakartoje. 2016 m. Mahmoudian buvo 11-osios Kvandžu bienalės kuratorių komandos dalimi.
Ji vadovavo Teherane įsikūrusiai kolektyvinio meno ir teorijos mokymosi erdvei „kaf“ (2010–2015 m.), skaitė paskaitas įvairiose Irano ir tarptautinėse institucijose. 2020 m. žiemą Mahmoudian inicijavo „The Summer School – for a Summer Yet to Come“ Teherane.
NSRD „Nebijušu Sajūtu Restaurēšanas Darbnīca“ (liet. Nejaustų jausmų restauravimo dirbtuvės) (NSRD) 1982 m. Latvijos TSR įkūrė architektas ir didžėjus Hardijs Lediņš (1955–2004) kartu su menininku Juris Boiko (1954–2002). Vėliau prie jų prisijungė nemažai menininkų iš įvairių sričių, įskaitant architektus Imantą Žodžiksą ir Aigarą Sparaną, muzikantus Inguną Černovą, Mārtiņu Rutkį bei Dace Šēnberga – daugelio NSRD akcijų pavyzdį. Iš pradžių grupei buvo būdinga eksperimentinės muzikos albumų leidyba, Latvijos muzikos scenos paįvairinimas „new wave“ ir „new age“ stilistika bei eksperimentinių „demo“ įrašų kultūra. Jų muzika plėtė garso kaip ritualo, laiko dimensijos supratimą ir kompozicijose rastų idėjų perkėlimą į supančią tikrovę.
Sovietmečiu, būdami atriboti nuo Europos meno scenos, jie sukūrė savitą sintaksę, išplėsdami savo praktiką ir bendradarbiavimą į tarpdisciplininius performansus, veiksmus, instaliacijas, multimedijos meną, taip pat absurdo literatūrą ir architektūros teorijas.
Tarp įdomiausių NSRD veiksmų buvo kasmetiniai „Pasivaikščiojimai iki Bolderāja“ ir Tarptautinis telefoninis koncertas, kuriame vienu metu skambėjo muzika iš 6 pasaulio miestų, transliuojant koncertą iš tinklo telefono linijų. NSRD išliko aktyvūs iki 2000-ųjų pradžios.
2016 m. Latvijos šiuolaikinio meno centras išleido NSRD antologiją. Jų kūryba neseniai buvo rodoma parodose „Notes from the Underground – Alternative Art and Music in Eastern Europe 1968–1994“ „Muzeum Sztuki“ Lodzėje (2018 m.) ir gastrolių parodoje „Poetry & Performance – The Eastern European Perspective“ Naujojoje sinagogoje Žilinoje, „Gallery Podroom“, Belgrado kultūros centre, „Shedhalle Zürich“, „Motorenhalle“ Drezdene, Vroclavo šiuolaikinio meno muziejuje, (2017–2020).
Wendelien van Oldenborgh darbuose kinematografija yra naudojama kaip meno kūrinių produkcijos metodologija, o kino kalba tampa pagrindine priemone įvairioms kūrinių pateikimo formoms rastis. Ieškodama skirtingų bendradarbiavimo būdų ji scenarijus rašo drauge su dalyviais. Menininkė solo parodas yra rengusi Barselonos šiuolaikinio meno centre „Fabra i Coats“ (2020 m.) ir šiuolaikinio meno muziejuje „CA2M Centro de Arte Dos de Mayo“ Madride (2019 – 2020 m.), o 2017 metais reprezentavo Nyderlandų karalystę 57-ojoje Venecijos meno bienalėje su instaliacija pavadinimu „Cinema Olanda“. Ji taip pat dalyvavo grupinėse parodose Lodzės modernaus meno muziejuje „Museum Sztuki“ (2021 m.), „Sonsbeek 20 – 24“ Arnheme (2021 m.), „Stedelijk Museum“ Amsterdame (2020 m.), „Zentrum Paul Klee“ muziejuje Berne (2019 m.) ir „HKW“ Berlyne (2019 m.). Van Oldenborgh yra gavusi „Dr. A. H. Heineken Prize for Art“ meno apdovanojimą (2014 m.) ir yra Nyderlandų meno draugijos narė. Prestižinė leidykla „Sternberg Press“ 2016 metais išleido menininkės monografiją pavadinimu „Amateur“. Tais pačiais metais buvo išleistos dar dvi monografijos „I Can‘t Dance“ Amsterdame ir „The Showroom“ Londone.
Clarissa Thieme kuria instaliacijas, rašo tekstus, atlieka performansus, fotografuoja ir dirba su kinu. Savo darbuose ji apjungia dokumentiką ir fiktyvius naratyvus. Jos meninė praktika yra tiriamoji ir dažnai atliekama bendradarbiaujant. Pagrindinės menininkės nagrinėjamos temos – identiteto politika, vertimo metodai bei atminties procesai. Thieme dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose ir parodose. Pastarosios vyko meno erdvėje „SAVVY Contemporary“ Berlyne (2021 m.), „neuer berliner kunstverein“ Berlyne (2021 m.), „Anthology Film Archives New York“ Niujorke (2021 m.), „Rencontres Internationales Paris“ Paryžiuje (2021 m.), „HKW“ Berlyne (2021 m.), „Berlinale Forum“ Berlyne (2020 m.).
Ayreen Anastas ir Rene Gabri yra menininkų duetas, kuris suvokia kino patirtį kaip mūsų pasaulių persvarstymo erdvę – kliniką. Gydanti sielas, suteikianti prieglobstį ir peną mūsų ausims bei akims, ji rūpinasi ypatingai tais žmonėmis, kurie yra nustumti į užmarštį, kurių balsai yra nuslopinti, o jų gyvenimams tebegrasinama. Menininkai kritiškai žiūri į engėjų įsivaizduojamą istorinę svarbą ir pasiskyrimą į galios pozicijas. Anastas ir Gabri yra gimę Palestinoje ir Irane, o bendradarbiauti pradėjo nuo 1999-ųjų metų. Tuo pat metu Niujorke, JAV, užgimė ir „16 Beaver Group“ kolektyvinė meno erdvė, skirta gyvenimo, meno ir politikos santykių permastymams. Menininkų santykis su menu slypi jo potencijoje kažką tiek sunaikinti, tiek sukurti. Naujausi jų filmai yra „Letter to Harun: Postscript to What Everybody Knows and Born of the * * * : On Zarathustra’s Going Under from Cairo to Oran” (2020 m.), “A Thanksgiving Prayer” (2019 m.), „Outlines for a Communist Museum in Palestine“ (2018 m.), „An Untimely Film For Every One and No One“ (2018 m.), „We Refugees · And You, What Do You Seek?” (2017 m.).
Beatrice Santiago Muñoz yra kino ir video menininkė. Kūrybiniame procese naudoja nemažai improvizacijos ir yra linkusi daugiau bendradarbiauti su paprastais žmonėmis, o ne aktoriais. Menininkė gyvena ir dirba San Chuane, Puerto Rike. Jos darbų yra įsigyjusios tiek privačios, tiek ir viešos meno kolekcijos, tokios kaip „Kadist“, „The Whitney Museum of American Art“ ir „Solomon R. Guggenheim Foundation“. Jos paskiausios personalinės parodos vyko „Espacio Odeón” Bogotoje (2019 m.), „Western Front” Vankuveryje (2019 m.), „Der Tank“ Bazelyje (2018 m.), „PAMM“ Majamyje (2016 m.) ir „The New Museum for Contemporary Art“ Niujorke (2016 m.). Savo darbus ji taip pat pristatė grupinėse parodose „Whitney Biennial“ Niujorke (2017 m.), „Prospect 4“ Naujajame Orleane ( 2017 – 2018 m.), 8-ojoje „Contour“ bienalėje Mechelene (2017 m.), „CAPC musée d’art contemporain de Bordeaux“ Bordo mieste (2015 m.). Muñoz 2015 metais yra gavusi „Creative Capital“ vaizduojamojo meno stipendiją, o 2019-ais metais laimėjo „Herb Alpert Arts Award“ meno apdovanojimą.
Komentarai