Keturi studijų metai ir galima teigti, kad mokiniai jau turėtų ko išmokyti ir patį mokytoją. Iš teatro prieblandų į didžiąsias scenas Oskaras Koršunovas paleidžia dar vieną kartą, kurios vėjai, panašu, ketina blaškyti taip stipriai, jog senieji aktorinio pamatai kilnosis. LMTA studentai kartu su Oneida Kunsunga-Vildžiūniene pristatė O. Koršunovo režisuotą, Šekspyro tragedijos „Otelas“ pastatymą.
Improvizacijos bei jaunatviškos energijos kupinas spektaklis kalba apie meilės trapumą, akinančią sėkmę bei žodžio galią keisti. Keliami rasizmo, amžiaus skirtumo santykiuose ir atskirties tarp visuomenės sluoksnių klausimai, dar kūrinio pradžioje nulemia laukiančią pražūtingą kulminaciją. Kiek trapi riba tarp būties begalinės meilės įsčiose ir absurdiškos pražūties?
Spektaklio veiksmo centre – Otelas (Oneida Kunsunga-Vildžiūniene), Dezdemona (Digna Kulionytė) ir Jagas (Saulius Ambrozaitis). „Facebook‘o algoritmu – išskaičiuojančiu mūsų poreikius ir priverčiančiu bijoti karo, nekęsti kito, kaimyno, svetimo ir svarbiausia – pavydėti verčiančiu.“ – O. Koršunovas pramina Jago personažą. Šis manipuliuoja žodžiais, tuomet likimais. Galiausiai, pajutęs beribės valdžios galią, išardo mauro Otelo ir Venecijos damos Dezdemonos meilės duetą, nuožmiai primenantį žiūrovui, jog ateitis nuo praeities netoli pabėgo. Sutuoktinių sąjunga liudija tradicinės ir netradicinės šeimos, senojo ir naujojo pasaulio sankirtą. Klausimai kelti tiek prieš šimtą metų, tiek vakar, bei dar nerastų atsakymų svarba rytojaus pasauliui. Pasak O. Koršunovo, teatras, ypač klasikos pastatymai, ir turi būti ne šiuolaikiški, pataikantys į laiką, tačiau šį aplenkiantys, nuspėjantys ir perspėjantys.
Prie spektaklio temų išpildymo prisideda nūdienos aktualijų, tendencijų madoje ir kalboje integravimas. Džiugu, jog jaunieji aktoriai scenoje geba sukurti aplinką, kurioje jaučiasi patogiai ir laisvai – drąsu naudoti žargoninį anglicizmą, su žiūrovu pasidaryti asmenukę, nukrypti nuo temų, suklysti. Svarbiausia, jauti – jiems rūpi tau papasakoti istoriją, kuria šie besąlygiškai tiki ir už kurią kovoja. Tuomet prabilstama širdimi, kūnais vaidina tiesa.
Neretai užmegztas kontaktas su publika tampa vyšnaite ant dramaturgijos torto. Štai šį kartą gausių publikos liaupsių sulaukusio Rodrigo (Karolis Norvilas) nesinori paleisti nuo scenos. Aktoriaus vaidyba ekspresyvi, šis nesunkiai prisitaiko prie erdvės, aplinkybių, personažo fizinės charakteristikos. „Karštakraujo Italo“ rinkinį papildo išskirtiniai gestai, manieros.
Spektaklį taip pat puošia muzikiniai intarpai (Džiugas Gvozdzinskas – gitara), netgi miuziklo užuomazgos. Privalu paminėti ir stulbinančią scenografiją, dailę, choreografiją. Didybę ir menkumą spektaklyje iliustruoja aukštis. Pakopa po pakopos arčiau dangaus, lemiamam žodžiui tarti – užtenka tokios paprastos detalės kaip medinės kabelių ritės (būgno). Meilės aktui vaizduoti – apgaubiančios paklodės, pranašą kurti – laumės paikos.
Skirto laiko ir darbo auka nesunkiai pastebima, todėl labai svarbu vertinti, palaikyti ir garsiai dėkoti. Vardan po šios ilgos kūrybinės pauzės teatro pasaulyje, pasitikti dar ne vieną lipantį ant scenos stebuklų kurti.
Komentarai