Lukas Bukauskas – baigęs lietuvių filologiją ir religijos studijas, dirbęs operacijų vadovu, dabar veda radijo laidą „Synesthesia“ (Palanga Street Radio) apie alternatyvią gyvenseną, kurią sudaro undergroundinė miesto kultūra, „pasidaryk pats“ principai, graffiti, (ne)legalūs koncertai, kasdieniai pasirinkimai. Šį kartą jis dalinsi mintimis apie paribiuose vis dar esančią graffiti kultūrą ir jos bendruomenę.
Kas tau yra miesto kultūra?
Miestas, mano manymu, turėtų būti žmonių santalka, kurioje egzistuotų ne vienas lygmuo bei talpintų savyje daug skirtingų požiūrių į pasaulį ir aplinką. Pagrindinis aspektas – tai tolerancija ir gebėjimas gyventi neignoruojant ir nestigmatizuojant kitų grupių. Todėl jame galėtų tilpti ir visiškai valstybę neigiantys, individualumą aukštinantys anarchistai, ir absoliučiai bendruomeniški krikščionys katalikai, pasisakantys už tradicines vertybes. Kuo daugiau įvairių požiūrių, tuo, bent jau teoriškai, daugiau vietos diskusijai. Žinoma, diskusijose išsakomi argumentai yra skirtingi, dėl to įsivyrauja tam tikras chaosas. Tačiau noras kalbėtis ir suprasti vieniems kitus reikalauja atsisakymo į pasaulį žiūrėti stereotipiškai ir kiekvienos situacijos ar reiškinio akivaizdoje neskubėti visko vertinti kategoriškai. Todėl miesto gyvenimas įgauną dinaminį ar net chaotišką pobūdį.
Chaosas mieste pasireiškia įvairiais būdais, pvz., graffiti ant sienų. Jei jų trūksta, tai nereiškia, kad niekas nerašo. Galbūt labai stipriai kontroliuojama miesto erdvė ir greitai viskas nuvaloma. Norėdamas suprasti, kaip iš tiesų yra, turi stebėti graffiti atlikimą.
Graffiti – tai kaligrafija, stilizuotos raidės ir žodžiai ant sienų, susigalvoti tagai. Stebėdamas atlikimą, gali suvokti, ar seniai žmogus užsiima šia veikla. Žiūri, kiek išdirbtos raidės, jų lygumas, ar turi loginę seką, laikosi graffiti rašymo taisyklių. Tagai, užrašyti ant sienos, gali būti labai skirtingos kokybės – nuo tik vakar pradėjusio naujoko, kuris dar neturi savo stiliaus bei nesugeba lygiai rašyti, baigiant daugiametę patirtį turinčiais miesto vilkais, turinčiais labai išvystytą stilių.
Kalbėjai, kad mieste svarbus dinamiškumas, chaosas. Bet jei žmogus turi paisyti taisyklių, kad pieštų ant sienos, tai kur čia chaosas? Man regis, kad graffiti esmė ir yra ta, kad kuriama anapus susitarimo…
Noriu pasakyti, kad graffiti labai svarbi atidirbta kaligrafija, dėmesys aplinkai. Ne tik kad kažkas suvoktų, ką užrašei, bet kad užrašei savitu būdu. Dažnai raidžių forma susijusi ir su konkrečia vieta, pvz., industrinėje aplinkoje jos gali būti aštresnės, o prabangesniame gyvenamajame rajone – švelnesnės. Būna, kad žiūrint to paties žmogaus darbus matai skirtingą stilistiką, atlikimą ir pagalvoji, kad tai susiję būtent su aplinka.
Graffiti writeris visą laiko rašo savo tagą. Nesigilinant į niuansus ir kalbant labai bendrai, juos galima būtų skirti į tris kategorijas: toy (nemoka tinkamai rašyti, dažniausiai neturi stiliaus), writer (moka rašyti kokybiškai ir turi stilių) ir king (moka rašyti labai kokybiškai ir turi originalų stilių). Jei rašydamas graffiti nori atsidurti tam tikroje gradacijoje, nori, kad kiti vertintų tavo kūrinius, turi laikytis taisyklių ir vystyti kaligrafiją. Jei nenori joje atsidurti, bet nori rašyti ant sienų – tada nėra didelio skirtumo, kaip tą darai. Tokiu atveju pereini į vandalizmą. Vandalizmas gali būti suvoktas kaip sumaištis, kad pamačiusiam žmogui sukeltų emociją, galbūt jį suerzintų.
Ar ne visi graffiti tokie – sukelia emociją, erzina?
Nemanau. Egzistuoja labai daug graffiti writerių, kurie paišo dėl savęs apleistuose pastatuose, šalia traukinių, kelių. Ten, kur labai mažai žmonių ir niekas nemato.
Koks tada tikslas piešti?
Manau, kad jiems patinka ir svarbu padaryti kaligrafiškai kuo įspūdingesnį darbą. O tam reikia daug laiko.
Tai pratybos?
Panašu į pratybas. Kai kuriems pratybos yra visa veikla. Jiems svarbu skirti daugiau laiko, išvystyti darbą, kurį galės nufotografuoti ir turėti prisiminimą, galbūt pasidalinti su draugais. Visi matys, kaip kokybiškai ir gerai jis atliktas. Bet tada pašalinama kita svarbi graffiti kultūros dalis – vieta. Svarbu, kad darbas būtų matomas. Dėl to reikia derinti skirtingus aspektus.
Galbūt dėl šio vietos aspekto visuomenei ir atrodo, kad graffiti – tai vandalizmas. Įprastai laiką leisdami miesto centre ar laisvalaikiui pritaikytose vietose bei pamatę graffiti, žmonės jį suvokia kaip norą išsilieti. Iš tiesų yra writerių, kurie labai kryptingai užsiima vandalizmu ir tiesiog išleidžia emocijas. Tačiau dažniausiai, jei tuo užsiimi, tai tagini kuo daugiau, labiau matomose vietose. Užrašas nebūtinai švarus. Netgi egzistuoja labai dirty stiliai, kuriuose viskas nulašėję, nutrupėję, didelės raidės, kad kuo labiau rėžtų akį. Bet yra ir kitokių stilių, kur writeriai tagina ir rašo kur kas mažiau, tačiau tą bando atlikti maksimaliai kokybiškai ir originaliai, stengiasi kurti didelius, spalvotus, gražius darbus.
Didelius, spalvotus ir gražius… Man regis reikia iškelti grožio ir bjaurumo klausimą. Juk didelis, spalvotas ir gražus tagas nepažįstančiam, neturinčiam patirties ir nesančiam graffiti bendruomenėje žmogui retai bus gražus. Kas sudaro jo grožį? Dėl to reikėtų pakalbėti ir apie graffiti kūrėjo paveikslą, kuris Lietuvoje dažniausiai neigiamas.
Sunku pasakyti. Vertinti graffiti vien per grožio kategoriją prasmingai nepavyktų. Kaip analogiją galima pasitelkti meno kūrinį. Yra žmonių, kurie meno kūrinį sugeba matyti (ir tuo pačiu įvertinti) tik kaip gražų ar negražų. Tačiau yra žmonių, kurie žvelgdami į meno kūrinį atranda jo vidinę logiką, sukuriančią naują žiūros perspektyvą. Vien estetinis darbo vertinimas nėra pilnavertiškas. Panašiai ir su graffiti – jais nesidominčiam žmogui visi darbai atrodo vienodai. Tačiau jei pradedi vertinti kaligrafiją, spalvų suderinimą, stilių, asmeninį braižą ir panašius dalykus, atsiskleidžia tikrasis darbo grožis ar baisumas.
Bet pats paminėjai grožį.
Taip, didelis ir gražus darbas gali būti žmonėms, kurie į jį žvelgia ne turėdami išankstinę (ir galbūt stereotipinę) nuomonę, o bandydami suvokti šį darbą kaip kūrinį, pritaikytą miesto erdvei. Tačiau sutinku, kad neturint specifinių žinių jis gali atrodyti negražus.
Grįžtant prie graffiti kūrėjo paveikslo, tai ne tik Lietuvoje jis neigiamas. Beveik visose valstybėse Vakaruose, kur seniai ši kultūra išvystyta, didelė visuomenės dalis greičiausiai rašančius graffiti vertintų neigiamai. Tik ji kitaip reaguoja. Ne taip aštriai kritikuoja, suvokia, kad tai miesto kultūros dalis.
Lietuvoje graffiti labai stipriai kritikuojami, nes nesuvokiam jų kaip miesto dalies. O kritika kyla, spėčiau, nes daug mūsų miestų gyventojų sudaro atvykėliai iš mažesnių vietovių, vienkryptės aplinkos. Jie turi aiškų suvokimą, kaip turi būti organizuojamas viešasis gyvenimas, kas gražu ar negražu, tinkama ir netinkama. Dėl to labai stipriai kategorizuoja ir kritikuoja. Tokių požiūrių dauguma virsta ir bendru miesto požiūriu. Tam, kad turėtum tam tikrą mąstyseną apie miestą, nebūtina jame gimti, bet reikia daug laiko praleisti ir pažinti. Kitas dalykas, turi būti atviras viskam. Miestą turi vertinti ne pagal „patinka / nepatinka“ kategorijas. O kelti klausimą, kodėl taip yra, kodėl atsiranda skirtingi miesto visuomenės sluoksniai ir jų raiškos būdai.
Aš pridėsiu dar vieną dalyką. Graffiti ant daugiabučio sienos gali nuvertinti tavo nekilnojamąjį turtą. Žmonės suvokia, kuo miestas yra labiau užtagintas, tuo jis mažiau saugus. Graffiti sukuria baimę, kad kažkas ne taip šitame rajone ir kažko reikėtų vengti.
Absoliučiai nesutinku su teiginiu, kad parašius graffiti nuvertėja tavo turtas. Jeigu žvelgtume į Vilniaus situaciją, tai matytume, kad tokie rajonai kaip Antakalnis ar Žvėrynas yra ganėtinai aktyviai bombinami, tačiau nekilnojamas turtas bene brangiausias Vilniuje. Manau, jei būsto pirkėjas iš tiesų pergyventų dėl saugumo, visuomet galėtų atsidaryti policijos viešai pateikiamą nusikaltimų suvestinę ir pasižiūrėti kiek bei kokio pobūdžio nusikaltimų įvykdyta.
Kiek svarbu išliekamumas?
Sunku atsakyti. Kiekvienas graffiti rašytojas išliekamumą vertina skirtingai. Norintis, kad išliktų ilgai, gali kurti apleistame pastate ir jame išliks daugybę metų. Kitiems jis rūpi daug mažiau. Miesto administracijos ir kai kurių gyventojų noras kontroliuoti viešąją erdvę ją nuvalant ir sutvarkant, sugaunant rašančius ant sienų – visiškai natūralus ir suprantamas. Netgi ganėtinai žavus.
Daugiau adrenalino?
Matyt, daugiau adrenalino. Manau, kad daugelis rašančių supranta, jog darbas gali išsilaikyti trumpai. Bet kartu ir suvokia, kad tai visiškai natūralu. Per tai ir skleidžiasi dinaminis miesto gyvenimo pobūdis.
Ar galima rasti kompromisą tarp švarios miesto savivaldybės politikos ir graffiti rašytojų kaip atviro ir daugiasluoksniško miesto skleidėjų? Neturiu galvoje specialiai paskiriamos vietos, o kalbu būtent apie miestą kaip tokį.
Manau, kad kažkokį susitarimą rasti yra labai sudėtinga. Pirmiausiai dėl to, jog graffiti writeriai save suvokia ganėtinai skirtingai, todėl ir jų veiklos metodai skiriasi. Nors savivaldybės administracija, policija ir kitos institucijos, kurios stengiasi kontroliuoti tokius reiškinius kaip graffiti, bando išskirti tam tikras vietas, kur galima bet kada piešti. Tačiau jos dažniausiai būna labai koncentruotos, jų mažai, toliau nuo miesto centro. Todėl tokiomis sąlygomis neįmanoma išlaikyti visų writeriams svarbių kriterijų – gausumo, matomumo, galų gale – nelegalumo.
Visgi miesto administracija ir kitos institucijos, kurios kontroliuoja viešąją erdvę, turėtų ir galėtų elgtis šiek tiek nuosaikiau. Pirmiausia dėl finansinių aspektų. Juk kiek kainuoja valyti (2018 m. Vilniaus savivaldybė išleido 130 000 € graffiti valyti – aut. past.). Suvokiu, kad senamiestis, turintis kultūrinių, reikšmingų visuomenei objektų, priklausantis UNESCO paveldui, neturėtų būti aktyviai bombinamas. Bet visiškai neadekvatu valyti toliau nuo miesto centro esančius miegamuosius rajonus, neįtrauktus į paveldą, sovietines chruščiovkes.
Tuo labiau, kad kiek esu pastebėjęs – ant naujų namų (ar renovuotų) yra rašoma mažiau nei ant senų, pramoninės paskirties ir t. t. Sunku pasakyti su kuo tai susiję – galbūt writeriai nenori lįsti prie sutvarkytų fasadų, o galbūt nauji ar sutvarkyti namai turi daugiau vaizdo stebėjimo kamerų.
Iškyla problema? Writeris gi ir taip užsiima nelegalia veikla. Koks skirtumas, kur jį sugauna?
Jei sugauna piešiant ir keliamos baudžiamosios bylos, niekas nenori, kad būtų pateiktas įrodymas, kur jis nufotografuotas ar nufilmuotas.
Kas yra miesto bendraautorius? Vilniuje atrodo, kad egzistuoja labai homogeniškas požiūris į viešąją erdvę, jos pritaikymą žmonėms, trūksta žaliųjų erdvių, vyksta didžiulė, net besaikė daugiabučių plėtra. Panaši situacija ir kituose Lietuvos miestuose.
Paskutinį dešimtmetį vyksta didžiulė niveliacija iki vieno modelio, kaip atrodo tobulas Vilniaus miesto gyventojas ir jis pateikiamas kaip siekiamybė. Man regis gerai išskyrei renovacijos modelį kaip standartizaciją. Jei tvarkoma viešoji aikštė ar erdvė, ji atnaujinama lygiai tuo pačiu principu ir skirta pritraukti vidutinio amžiaus žmones arba jaunas šeimas su mažais vaikais. Tai patrauklu miestui ir apsimoka finansiškai. Jei tokie žmonės lankosi mieste su vaikais, tai greičiausiai norės užsukti į aplink esančią kavinę, pasiimti kavos, arbatos, suvalgyti sausainį ir pan. Dėl to pataikaujama jiems. Greičiausiai pagrindinė problema yra vienkryptė pasaulėžiūra, kuomet turint aiškius ir nekintamus „grožio“ ir „tinkamumo“ standartus vengiama kvestionuoti savo laikyseną ir nenorima priimti miesto siūlomos dinamikos. Dinamika suprantama kaip nestabilumas, o jis, matyt, gąsdina žmones. Galbūt dalis Vilniaus visuomenės siekia kuo aiškesnės, sustingusios, tačiau lengvai suprantamos aplinkos.
Noriu aptarti ir street art’o temą. Šis gatvės menas skiriasi nuo graffiti ir atrodo, kad kyla trintis tarp dviejų miesto kultūros dalių. Man atrodo, kad street art’as yra kompromisas tarp tų, kurie nori švarios saugios miesto kultūros, ir miesto atvirumo, įsavinimo, padarymo bendru. Jį lengviau suprasti, jis gražus.
Nemanau, kad yra trintis ar ji labai stipri. Aš nemėgstu street art’o, bet ne dėl įsivaizduojamos trinties. Egzistuoja daug graffiti rašytojų, kurie migruoja į street art’ą ar atvirkščiai. Pagrindinis skirtumas, kad graffiti yra kaligrafija, o street art’as atvaizdas, piešinys, simbolis ir mėgstamas daugelio miestiečių, kurie lankosi tuose renovuotuose skveruose. Bet, mano nuomone, dažnu atveju jam pritrūksta to, ką galėtume pavadinti kūrinio dvasia.
Bet pažiūrėk – Londono, Berlyno, Niujorko street art’as irgi neša žinią, perteikia protestą vizualine forma. Ji neretai aiškesnė didesniam žmonių kiekiui, o ne tik pataikauja.
Taip, dažnu atveju street art’ą kaip platesnę protesto formą naudoja graffiti ne vieną dešimtmetį paišę žmonės, kurie dėl savo amžiaus, šeimos ar kitų įsipareigojimų nebenori prisiimti rizikos. Dar vienas labai aiškus skirtumas tarp graffiti ir street art’o – legitimumas įstatymo atžvilgiu. Lietuvoje parašęs graffiti atsakai net pagal baudžiamąjį kodeksą. O atlikdamas street art’o darbą neišleidi nė cento, nes dažnai finansuoja festivalis ar savivaldybė, suteikia visą reikiamą įrangą, dirbi dienos metu arba su geru apšvietimu. Atlikimo sąlygų kaip ir pasekmių skirtumai yra labai svarbūs. Kita vertus, dažnas street art’o darbas paviršutiniškas, neturi jokios minties. Jis kaip spalvinimo knygutė – paprastos formos, užpildytos spalvomis. Kokią protesto žinią jis gali „nešti“? Nebent įsivaizduojamą ir tik sąmonei, kuri neieško arba net nesugeba priimti paties protesto.
Prieš porą metų Vokietijos writeriams kilo idėja, kuri plito po visą Europą. Ant sienų, prie savo darbų, jie pradėjo rašyti leave no one behind. Nesunku suprasti, ką tai reiškia. Besirūpindami pabėgėliais ar įvairiomis grupėmis, kurios visuomenėje įvardijamos kaip „mažumos“, writeriai išreiškė protestą mūsų įprastam gyvenimo būdui. Ekonomiškai apsirūpinę ieškome komforto užmerkdami akis prieš akivaizdžius „kitokių“ ar „atribotų“ žmonių teisių pažeidimus. Lygiai tas pats buvo ir su Black lives matter judėjimu – atsirado begalė darbų su šiuo prierašu. Skirtingai nuo street art‘o, kuris vien jau dėl savo gražaus ir visuomenei įtinkančio pobūdžio yra neįgalus ją kritikuoti.
Ar tikrai? Iškėlei socialinį aspektą, bet aš pridėčiau ir kultūrinį. Juk street art’as irgi kuria tam tikrą miesto paveikslą, bet jis suprantamas ir eiliniam miestiečiui. Pavyzdžiui, Kaune ne kartą organizuotas street art’o festivalis, kuriame buvo piešiama susiejant su miesto istorija ir kultūra.
Kai sakei, kad kuria piešinį, susijusį su miesto kultūra ar istorija, tai nebūtinai. Dažnai street art’as piešiamas festivalių metu. Atvažiuoja žmonės iš užsienio, kurie gerai nepažįsta miesto, nežino jo istorijos. Jiems nesvarbus kultūrinis backgroundas ir pan. Jiems svarbu tiesiog nupiešti, atlikti iš anksto paruoštą eskizą nelabai suprantant ir pritaikant miestui. Žinoma, kartais būna ir kūrinių, kurie atsižvelgia į miestą, pritaiko jo erdvei.
Tau atrodo labai svarbus santykis su pačiu miestu. Turi jį pažinti.
Mano manymu tai labai svarbu. Jei kažkur keliauji, tai gali stebėti miestą. Pvz., Londone, Berlyne, Atėnuose ir panašiuose miestuose, kuriuose vyksta didžiulis žmonių judėjimas, vyksta ir graffiti writerių judėjimas. Bet tai nėra tik aklas elgesys, kai jie išeina į miestą ir piešia bet kur. Pagal pačius užrašus gali žinoti, kur kas vyksta ir koks rašymo aktyvumas mieste ar tam tikrose jo dalyse. Būtent pagal graffiti darbus, o ne street art‘ą, galima susidaryti nuomonę apie miesto kultūrą, politines ar socialines realijas, miestiečių (ne)pritarimą tam tikriems reiškiniams.
Graffiti visuomet rašomas nelegaliai. Tai reiškia, kad žmogus mąsto alternatyviai ir suvokia, kad prisiimama rizika to verta. O street art’as būdamas saugus naikina šią alternatyvą.
Komentarai