Festivalis „Jauna muzika“ antrus metus iš eilės gvildena „kolekcionuojamųjų“ temą. Šiemet pristatome pandemijos aplinkybių ko-kuruotą programą, kurioje išryškėja kitokio sceninio būvio galimybės ir jų sąlygoti nauji klausymosi bei mąstymo įpročiai. Šiandien klausytis kitaip – tai suvokti, jog mes patys skambame iš vidaus, jog garsus skleidžia net mūsų ausų sraigės – mūsų ausys dainuoja. Šį fenomeną savo kūryboje tyrinėja festivalio programą atversiantis danų garso menininkas Jacobas Kirkegaardas. Šiųmetis festivalis – lyg atokvėpio valandėlė po dideliame mieste praleisto pusdienio švenčiant tarptautinę vinilo dieną, kuomet galima ramiai apžvelgti labiausiai įkvepiančius atradimus, mintyse susidėlioti galimus jų derinius. Festivalyje pristatomos muzikos spektras itin platus, neretai besiveržiantis už ribos, kur garsas nebėra būtina muzikos sąlyga. Tai savo pasirodymuose demonstruoja „Maulwerker“ atlikėjai iš Berlyno. Ansamblis festivalyje pristatys programą „Kūnai. Erdvės“, sudarytą iš specialiai jam sukurtų kūrinių. Tarp jų įtrauktas ir jaunos menininkės, Vilniaus dailės akademijos studentės Indrės Liškauskaitės opusas, tyrinėjantis žmogaus komunikaciją su kitos rūšies gyvūnu. Tuo tarpu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai festivalyje pasirodys dedikacijomis M. K. Čiurlioniui ir siurrealizmui. Festivalio programoje neplanuotai susidėliojo trys teminės kryptys: jaunųjų Lietuvos kompozitorių kūryba (atstovaujama Andriaus Maslekovo, Andriaus Šiurio ir Egidijos Medekšaitės), Vilniaus improvizacinės muzikos scena (atstovaujama Liudo Mockūno, Gedimino Stepanavičiaus, grupių „Low Blow“ ir „Ambulance on Fire“) ir muzika žemo registro instrumentams. Egidijos Medekšaitės muzika įdomiausiu kampu atskleis, kokia gali būti akademinė kūryba šiandien. Jos specialiai festivaliui sukurtas naujas opusas, kurio premjerą atliks Suomijos elektrinių gitarų kvartetas „Sähkökitarakvartetti“, pagrįstas indų saulėlydžio raga. O festivalį užbaigsiantis Kristupas Gikas improvizuos patefonais, lyg tarp kitko atkleisdamas, jog improvizacija tėra bandymas prisiliesti prie nuolat triukšme slypinčio kontinuumo. Muzikos žanrų ribas plečiantis bei naujus muzikinius genotipus tyrinėjantis festivalis „Jauna muzika“ vyks Menų spaustuvėje rugsėjo 16–19 dienomis. Susipažinkite su šiemet siūloma kolekcija ir sužinokite, kodėl mūsų ausys dainuoja.
Arturas Bumšteinas
Festivalio programos sudarytojas
2021 m. rugsėjo 16–19 d.
Menų spaustuvė, Vilnius
www.jauna.org
Rugsėjo 16 d., ketvirtadienis
19 val. Juodoji salė
Jacob Kirkegaard (Danija)
„Labyrinthitis“, performatyvi instaliacija 4 kanalų sistemai (2007)
Garso instaliacijoje „Labyrinthitis“ naudojamos menininko ausų skleidžiamos otoakustinės emisijos, kurios turėtų sukelti tokias pat emisijas klausytojų ausyse. Kūrinio garsinė erdvė mikrotoninė, nes Jacobo Kirkegaardo „Labyrinthitis“ sudarytas iš garsų, įrašytų paties menininko ausų labirinte – vibracijų, kurias sukelia grynų tonų dirginamos vidinės ausies sraigės blakstienėlės skysčio pripildytuose labirinto kanaluose. Tai tikri garsai (vadinami otoakustinėmis emisijomis), į kuriuos ne tik reaguoja, bet ir pačios skleidžia mūsų ausys. Paprastai tariant, tai mūsų pačių klausymosi garsas. Kirkegaardas ne tik įrašė garsus, kuriuos skleidžia ausys, reaguodamos į garsą, bet ir pritaikė garso dažnių formulę, pagal kurią, kaip pasirodė, iš jų galima generuoti naujus tonus – šalutinius tam, ką girdi ausys. Kai abu garsai sugretinami tam tikru santykiu, ausys dėl savo otoakustinių ypatybių sukuria visiškai naują trečią garsą, kurį galėtume palyginti su fortepijono obertonais ar vadinamaisiais Tartini kombinaciniais tonais griežiant smuiku. Tai reiškia, kad mūsų kūnai turi natūralų polinkį sąveikauti su darna pagrįsta muzika, net jai pritarti – „dainuoti kartu“ ausimis.
Kūrinio anotacijoje avangardinio meno istorikas ir teoretikas Douglasas Kahnas šią sąveiką vadina „aktyviu klausymusi“. Kirkegaardas pirmiausia pritaiko matematinę formulę, kad iš otoakustinių emisijų ir sugeneruotų trečią toną, kuris otoakustikos dėka stimuliuotų du tarpusavyje derančius tonus savo paties ausyje. Paskui jis naudoja tuos du tonus, kad jie imtų derėti tarpusavyje ir sukurtų trečiąjį toną klausytojo ausyje. O tada, kuriant vis labiau komplikuotą labirintinę kūrinio architektūrą, jis įrašo tą trečiąjį toną savo ausyje ir derina jį su ketvirtuoju tonu, kad sukurtų penktąjį kombinuotą toną klausytojo ausyje ir taip toliau. Tai skamba kaip besileidžiantis chromatinis garsaeilis, tik jis mikrotoninis ir reikalaujantis sutelkto klausymosi: didžiosios dalies to, ką girdi klausytojai, net nėra įrašyta kompozicijos garso takelyje. Ta dalį girdime savo viduje, ją užpildo mūsų ausys. Taigi, kiekvienas klausytojas čia yra muzikos bendrakūris ir atlikėjas, pats susiderinantis savo klausą pagal savo ausis. 40 minučių kompoziciją užsakė Kopenhagos Medicinos muziejus.
„Eustachia“ 12 balsų (2017)
Atlieka vokalinis ansamblis „Melos“:
Karolina Macytė, Gabrielė Bilevičiūtė, Justina Leinartaitė, Karolina Ramonė, Ūla Marija Barbora Zemeckytė, Augustė Andrijauskaitė, Magdalena Kazlovskaja, Ieva Parnarauskaitė, Evita Rudžionytė, Gabrielė Tumaitė, Nėja Vaitekūnaitė, Salomėja Pakerytė.
Vokalinė kompozicija 20 balsų buvo sukurta iš tonų, skleidžiamų vidinės ausies. Šie be jokios išorinės stimuliacijos ausų skleidžiami tonai, vadinami spontaninėmis otoakustinėmis emisijomis (SOAE), būdingi maždaug 70 proc. visų jaunesnio amžiaus žmonių. Gebėjimas skleisti SOAE mažėja su amžiumi arba palaipsniui prastėjant klausai. Žmonėms, kuriems būdingos SOAE, tonų derinys, skleidžiamas vienos ausies gali atrodyti disonansinis, mikrotoninis arba kompleksinis. Kitos ausies tonai gali būti harmoningi ir „derėti“ tarpusavyje. Kiekviena garsus skleidžianti ausis sukuria unikalią žmogaus akustinę tapatybę, kuri ir tampa atspirties tašku Jacobo Kirkegaardo kūriniui. Jame naudojamas SOAE Kirkegaardas įrašė
Orhuso merginų choro narių ausyse. Visi „ausų sąskambiai“ buvo įrašyti, vėliau filtruojami, analizuojami ir tada atliekami balsais. Tokiu būdu šiame kūrinyje chorui susijungia dviejų mūsų kūno organų padargai – klausa ir balsas. Ausys šiuo atveju yra kompozitorės, o balsai atlieka tonus, skleidžiamus ausų.
20.30 val. Studija III
Andrius Maslekovas „Naktinių drobių šešėliai“ smuikui ir violončelei (2018)
Atlieka „Twenty Fingers Duo“:
Lora Kmieliauskaitė, Arnas Kmieliauskas
…Šis kūrinys– tai kelių nakties vaizdus perteikiančių Čiurlionio paveikslų refleksija. Čia galima įžvelgti tam tikrą priešstatą: jei Čiurlionio paveiksluose galime aiškiai matyti įvaizdintas muzikines formas, tai šiame kūrinyje bandoma įgarsinti ir per subjektyvų muzikinį garsovaizdį „perfiltruoti“ Čiurlionio paveikslų vaizdinius, jo teptuko viražų fiziškuosius ir (dažnai nestabilius) emocinius aspektus. Tai tarsi bandymas garsais nutapyti jo teptuku sukomponuotas naktinių šešėlių drobes, kurios nakčiai pasibaigus ima virsti muzika…
Andrius Maslekovas
Rugsėjo 17 d., penktadienis
19 val. Juodoji salė
Andrius Šiurys „šiurrealistique“ (pasaulinė premjera, 2021)
Atlieka Liudas Mockūnas (bosinis saksofonas, kontrabosinis klarnetas)
Šiame kūrinyje kompozitorius plėtoja garsovaizdžiais grįstą muzikinės dramaturgijos techniką. Elektroakustiniu garsu kuriami įvaizdžiai, klausytojui asociatyviai sufleruojantys atpažįstamus (patirtus) bei neatpažįstamus (fantastinius, pasąmoninius) reiškinius. Atsisakoma loginio naratyvo, tradicinių muzikinės minties plėtojimo būdų. Dėl šių ypatybių kūrinys artimas siurrealistinio meno estetikai.
20 val. Studija III
Gediminas Stepanavičius (kontrabosas, elektronika)
Elektroakustinė improvizacinė muzika, jungianti kontrabosą bei į jo garsą gyvai reaguojantį kompiuterį.
21 val. Juodoji salė
„Ambulance on Fire“ feat. Morta Nakaitė
Tai bendras alternatyviosios elektroakustinės muzikos dueto ir drabužių kūrėjos Mortos Nakaitės darbas. Trumpinys feat. jame yra esminis, nes kostiumai ir scenografija, kurti vienos originaliausių šalies dizainerių, ne papildo, o drąsiai interpretuoja naujus, dar niekur neskambėjusius grupės kūrinius. „Mūsų muzika gimsta iš kompromisų“, – dueto kūrybos procesą apibūdina jo narės Mėta Gabrielė Pelegrimaitė ir Jūra Elena Šedytė, o Morta Nakaitė už šių kompromisų ieško jos taip mėgstamo absurdo.
Muzikos kūrėjos ir atlikėjos: Mėta Gabrielė Pelegrimaitė ir Jūra Elena Šedytė (akustiniai, elektriniai instrumentai, vokalas, elektronika)
Drabužių dizainerė ir scenografė Morta Nakaitė
Šviesų dailininkas Julius Kuršis
Rugsėjo 18 d., šeštadienis
19 val. Juodoji salė
„Maulwerker“ (Vokietija):
Ariane Jessulat, Henrik Kairies, Christian Kesten, Katarina Rasinski, Steffi Weismann Programa KŪNAI. ERDVĖS iš ciklo „Maulwerker atlieka muziką“
1977 m. Berlyne įkurtas vokalinis ansamblis „Maulwerker“ („Burnadirbiai“) jau daugiau kaip keturis dešimtmečius specializuojasi vokalinių eksperimentų ir muzikos performatyvumo srityje. Ansamblio atliekama muzika remiasi išplėstine muzikos samprata, į tradicinį muzikos atlikimą įtraukiančia performanso, tarpdisciplininio, konceptualaus meno ir šiuolaikinės choreografijos elementus. Visuose šioje programoje skambančiuose kūriniuose dėmesys telkiamas į produktyvų disonansą, kuris kyla, kai garsui kuriama choreografija, akcijos komponuojamos, gestai girdimi, muzika regima, ir visi šie veiksmai, derinami tiek tiesiogiai, tiek priešstatos principu, sukuria trumpalaikį arba ilgiau išliekantį sinestezijos efektą. Tarp- ir transdisciplininio meno priemonėmis akustika derinama su vizualine ir erdvine raiška. Tačiau svarbiausia čia yra klausytis – muzikos, kurią atlieka „Maulwerker“ .
Dabartinė ansamblio „Maulwerker“ sudėtis susibūrė tarp 1988 ir 1993 metų, jo pagrindą sudaro Dieterio Schnebelio klasėje studijavę Berlyno menų universiteto auklėtiniai. Kolektyvas į savo pirmąjį pasirodymą klausytojus pakvietė 1995-aisiais, parengęs Schnebelio „atvirų kompozicijų“ programą, papildytą savo pačių ir kitų jaunųjų kompozitorių kūriniais. Nuo 2005 m. metų ansamblis rengia grupės narių Christiano Kesteno sumanytą ir Steffi Weismann vizualiai apipavidalintą bei techniškai realizuotą teminių koncertų ciklą „maulwerker performing music“ (Maulwerker atlieka muziką), kurio kiekviena programa skirta vis kitam struktūriniam, metodiniam ar materialiam muzikos atlikimo aspektui. Pavyzdžiui, programa „poeme für füße“ (Eilėraščiai kojoms) buvo skirta kūno muzikai, „translationes“ (Vertimai) – kalbinėms kompozicijoms, „Halt‘s Maul“ (Užčiaupk srėbtuvę) – rėkiamoms kompozicijoms; „XXXOOOXXX (numbers & circles)“ (XXXOOOXXX (skaičiai ir apskritimai) – formalistinėms partitūroms; „pro cedere“ (Tęsti) – procesinei muzikai; „situations“ (Situacijos) – konceptualioms, situacijų kompozicijoms, kuriose buvo eksperimentuojama su klasikinio koncerto forma ir plečiamos jos ribos. Programoje „speakers“
(Garsiakalbiai) balsai sąveikavo su per garsiakalbius grojama muzika arba su pačiais garsiakalbiais, pasitelkiant tiesioginio garso apdorojimo įrangą. „Augenlieder“ (Dainos akims) pratęsė kūno muzikos temą, o „Vokale Räume“ (Vokalinės erdvės) tyrinėjo išplėstines vokalines technikas abstrakčiose ir konkrečiose erdvėse.
Neo Hülcker „Give paw!“ (Duokš leteną!) keturiems balsams ir fiksuotoms medijoms (2017)
Kas yra žmogiška, o kas gyvuliška, o kas nėra nei tai, nei tai? Kaip žmogiškumas ir „gyvuliškumas“ pasireiškia scenoje? Kaip žmonės mėgdžioja gyvūnus? Kaip žmonės mėgdžioja žmones, kurie mėgdžioja gyvūnus? Ir kaip tai, ką mes suvokiame kaip gyvulišką, sako apie mus kaip žmones? Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, Hülckeris rado daugybę medžiagos, kurią panaudojo savo kompozicijoje kurdamas įvairias akustines ir performatyvias situacijas. Svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu jam tapo ASMR (autonominės sensorinės meridionalinės reakcijos – vert. past.) vaizdo klipuose gvildenamos santykių tarp žmonių ir gyvūnų, jų intymaus sambūvio ir medžioklės temos.
Sven-Åke Johansson „WE WA WO“ (2016)
—
Jule Flierl „d!ssoc!at!on study 2“ (d!soc!ac!ja_studija_2) trims balsams (2018)
„d!ssoc!at!on_study_2“ – tai groteskiškas šokis veidui, kuriame vietoje darnaus dainuojančio balso ir veido mimikų atitikimo stebime pastangas koordinuoti dvi nepriklausomai viena nuo kitos veikiančias sistemas. Šių pastangų vaisius – polifoninė gerklų, burnos ertmės, liežuvio ir lūpų sąveika. Disociacijos sąvoka taip pat apibrėžia sąmonės būseną, mūsų visuomenėje laikoma psichikos sutrikimu. Kompozicijoje „d!ssoc!at!on_study_2“ norima atsiriboti nuo holistinės kūno paradigmos ir mesti iššūkį mūsų supratimui apie vokalizuojantį kūną. Tai žaidimas, kuriame itin svarbus vaidmuo tenka jutiminiam suvokimui ir gerai atlikėjų koordinacijai. Ateities kūnas nebekomunikuoja jokių prasmių per analogijas ir vienu metu juda įvairiomis kryptimis. Šiam kūriniui autorė įkvėpimo sėmėsi iš XX a. 3 dešimtmečio avangardistės, šokėjos ir aktorės Valeskos Gert šokių balsui.
Christian Kesten „Still nothing is known about the Guam Flying Foxes’ way of living“ (Ligšiol nieko nežinoma apie Guamo skraidančiųjų lapių gyvenimo būdą) penkiems atlikėjams (2018)
Šis kūrinys ansambliui giminingas kompozicijai balsui ir kūnui, kurį Christianas Kestenas sukūrė Antonijos Baehr choreografinių miniatiūrų ciklui „Abecedarium Bestiarium“. Kūrinyje trys sluoksniai – kojos, plaštakos / rankos ir balsas – plėtojami kaip visiškai atskiros linijos. Šiems sluoksniams sąveikaujant randasi polifonija – laisvasis kontrapunktas. Penkių atlikėjų ansamblyje polifoninis audinys tampa dar tankesnis ir labiau išsiplėtęs erdvėje. Juo užpildomas scenos plotis ir gylis tampa lauku akustinėms skulptūroms.
Guamo skraidančioji lapė (Pteropus tokudae, pavadinta japonų zoologo Mitošio Tokudos garbei) – išnykusi šikšnosparnių rūšis, priklausanti vaisėdžių šikšnosparnių šeimai, skraidančiųjų lapių pošeimiui (Pteropodidae). Vienintelė šios rūšies buveinė buvo Guamo sala Ramiojo vandenyno vakaruose.
Alessandro Bosetti „Trinitaire“ (Trejinė) trims balsams (2015)
Šiame nepaprastai vizualiame muzikos kūrinyje esminiais bruožais vaizduojami šeimos narių santykiai. Jo struktūra grindžiama pasikartojimais, permutacijomis ir nuolatiniu skirtingų kartų šeimynykščių šokiu. „Trinitaire“ sudaro dvi dalys: pirmojoje girdime šeimos narių homoritminį dainavimą, greitą ir pulsuojantį, tarp nesudėtingų kelių žodžių (mère – motina, père – tėvas, sœur – sesuo, frère – broils) permutacijų vis įsiterpiant fonetinių sąskambių blyksniams. Keturi kūrinio veikėjai kovoja tarpusavyje dėl trijų galimų užimti vietų, įsitraukdami į nutrūktgalvišką kombinacijų šokį. Pirmoji „Trinitaire“ dalis užrašyta ranka kaip grafinė partitūra, kurią visi trys atlikėjai skaito vienu metu. Iš pradžių partitūroje pieštuku išrašytos vien nuolat pasikartojančių grafemų sekos, tarp jų vėliau įterpiamos paslaptingos parazitinės keistų geometrinių formų figūros.
Antroje dalyje įvyksta staigus perėjimas į visiškai kitokią dinamiką: trys balsai ima dainuoti lėtai tęsiamus glissando, kiek primenančius elektronikoje naudojamus grynuosius sinusinius tonus. Šios linijos – kone regimos erdvėje – neužrašytos jokia notacija, bet paklūsta tam tikram dėsningumui, pagal kurį galutinį piešinį nulemia viena kitos link artėjančių linijų dinamika. Antroji „Trinitaire“ partitūros dalis – tai žodžiais užrašytos instrukcijos atlikėjams, reglamentuojančios balsų judėjimą. „Trinitaire“ yra nesudėtingos struktūros asimetriškas kūrinys, kuriame atsiskleidžia Bosetti kūrybai būdingi elementai, tokie kaip pasikartojimas, kalbėjimas ir biografiškumas.
Indrė Liškauskaitė „op! op! lysk! Lysk!“ (pasaulinė premjera, 2021)
Tai kūrinys apie žmogaus ir gyvūno bandymą susikalbėti šunų judrumo sporto metu. Komunikuojant abstrakčiais garsais ir specifine kūno kalba, dviejų rūšių komanda varžosi greičiu ir tikslumu. Žmogiškajam gyvūnui beriant komandas, o šuniui vejantis, kailiniuotasis ir antropocentriškasis susijungia į vieną.
…garsai aplinkoje prityla ir pamažu išnyksta. Laikas kelioms sekundėms sustoja. Paskutinis – gilus – įkvėpimas –- metant žvilgsnį į trasą – ir iškvėpimas – gaudant gyvūno akis. O tada viskas vyksta labai greitai – taip greitai, jog, atrodo, pameti savo kūno kontrolę. Judesių atmintis veja tolyn – ir girdi savo balsą – kuris skamba lyg nepažįstamojo – sutrikęs – kontroliuojantis – neįprastai garsus – o kai sukyla adrenalinas – švelnėja – ir prieš pat pabaigą – euforiškas:
op!
op!
lysk!
out! out! out!
Lyyyyysk!
rai! rai! rai! rai!
c o o o me!
op!
op!
kaire! kaire!
šu! šu! šu!
op!
bėk! bėk! bėk! bėk! bėk!
20.30 val. Studija III
„Low Blow“:
Dovydas Stalmokas (bosinis saksofonas), Lukas Pivoriūnas, Gediminas Stepanavičius, Mikas Kurtinaitis (sousafonai), Simonas Kaupinis (tuba).
Programa „The Blow from Below“. Žemų pučiamųjų instrumentų improvizacija su kompoziciniais elementais, aidinčioje erdvėje.
Rugsėjo 19 d., sekmadienis
19 val. Studija III
Egidija Medekšaitė „Pūriyā“ keturioms elektrinėms gitaroms (pasaulinė premjera, 2021) Atlieka „Sähkökitarakvartetti“: Juhani Grönroos, Lauri Hyvärinen, Jukka Kääriäinen, Sigurður Rögnvaldsson (elektrinės gitaros)
Pūriyā – pagrindinė hindustaniečių klasikinės muzikos hexatoninė raga, dažnai vadinama naktinių ragų karaliumi. Ši raga kilo iš Marwa Thaat dermės. Raag Pūriyā dainuojama popietei slenkant vakaryn, todėl ji vadinama Sandhiprakash raga. Jos nuotaika niūri, meditatyvi, kontempliatyvi ir pamaldi; kaip ir daugelis kitų temstant grojamų ragų, ji verčia susimąstyti apie gyvenimą. Sukuriama maloni, šviesaus proto ir dievobaimingumo kupina atmosfera. Šio kūrinio forma paremta išplėstiniais tekstilės raštais, kurie dėl ilgų vyniojimo / ataudų perdangų negalėjo būti išausti. Iš šių sluoksnių sukūriau įvairius tarpusavyje persipinančius tembrinius raštus. Viso kūrinio metu dinamika, tembras ir harmonija plečiasi, kol pasiekia kulminaciją.
20.30 val. Juodoji salė
DJ Extended (aka Kristupas Gikas)
Elektroakustinio triukšmo improvizacija
Išplėstinės grojimo patefonais technikos, kurių pagrindu grotuvo funkciją turintys aparatai tampa išraiškingu elektroakustinio triukšmo instrumentu.
21 val. Kavinė
Festivalio afterparty
Festivalio programos sudarytojas Arturas Bumšteinas
Koordinatorė ir dizainerė Sima Jundulaitė
Garso režisierius Ignas Juzokas
Šviesų dizaineris Julius Kuršis
Vertėjos: Veronika Janatjeva, Aleksandra Bondarev
Rengėjas: Lietuvos kompozitorių sąjunga
Komentarai