[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
„2191-ieji metai birželio 2 diena. Mes prie kažko artėjam. Nežinau, kas tai. Atrodo lyg asteroidas, tačiau jį tik dabar pastebėjau, nes jo paviršius pradėjo spinduliuoti lygiai 680 nanometrų ilgio elektromagnetines bangas, tai yra ryškiai raudoną šviesą. Ieva dar miega, nieko nematė, miegos dar dvi dienas. Pagal borto kompiuterį – atskrisim po trijų. Tikiuosi, kad jie padės.“ Taip prasideda šios vasaros pradžioje paskelbti „Kapitono užrašai“ apie kelionę laiku ir erdve. Vis dėlto „kapitonas“, savitos elektroninės muzikos kompozitorius ir atlikėjas Jonas Matusevičius, geriau žinomas kaip „Palmės Žiedas“, pripažįsta, kad vaizdo įrašas neatspindi dainos „Atvykimas 2191“. Nors kūrinio tekstas labai prasmingas ir koncepcija apgalvota, bet vaizdo įrašas skirtas tik pavaizduoti šio personažo visumą. Apibūdinti jo melancholiškus, nostalgiškus ir ne visada profesionalius meno kūrimo būdus. Parodyti, kad idėja ir koncepcija jam yra daug vertingesnės už galutinį produktą. Tačiau šioje ideologijoje „Palmės Žiedas“ užsibuvo per ilgai – rudenį Jonas planuoja išleisti paskutinį šio etapo kūrinį ir versti naują puslapį.
Prieš kelerius metus kūrėjas savo jėgomis išleido albumus „Išsiblaškiau.“ ir „Tutorial“, tačiau tuo metu nesugrojo nė vieno gyvo koncerto, o tikrasis proveržis įvyko 2020-aisiais, kai leidybinė kompanija „Partyzanai Pop“ išleido „Palmės Žiedo“ kasetę „Futura“. Šis albumas įkvėptas lietuviškos klubinės elektroninės muzikos kultūros. „Palmės Žiedas“ jaučia silpnybę XX amžiaus pabaigos skambesiui, jo kūryba kartais gali pasirodyti pernelyg buitiška, tačiau šios ypatybės tik pabrėžia melancholišką praėjusio modernistinio amžiaus nostalgiją. Atlikėjas pradėjo aktyviai koncertuoti, pateko į muzikos inkubatoriaus „Novus“ finalą, kartu su Alex Krell įrašė kūrinį „Kūnų elektra“, o rudenį tapo „Loftas fest“ naujove – „raudonuoju siūlu“, kuriuo klausytojai galėjo sekti per visą festivalį. „Noriu sukurti labiau įtemptą atmosferą – kad būtų galima ne tik linksmai praleisti laiką, bet ir „sunkiau“ pašokti. Noriu, kad klausytojai galėtų truputį sunkiau išjausti mano dainas“, – sakė per tris dienas 5 pasirodymus skirtingose scenose surengęs atlikėjas.
Šiandien Jonas Matusevičius / „Palmės Žiedas“ ketvirtadieniais „LRT Opus“ radijo eteryje pristato laidą apie unikalumo bei savito skambesio paieškas „Palmės Žiedo futurizmai“ ir yra vienas ryškesnių žiedų lietuviškos elektroninės muzikos gėlyne.
Pradžioje išsiaiškinkime, kodėl „Palmės Žiedas“ turi būti rašomas iš didžiųjų raidžių?
Na, nemanau, kad kuris nors žodis mažiau svarbus, be to, atrodo daug estetiškiau. Galbūt norėčiau, kad abi raidės būtų mažosios, tačiau pasiklausymo platformos neleidžia rašyti pirmos mažosios raidės.
Kodėl nusprendei studijuoti? Pajutai kokias nors ribas, kurias peržengti turėtų padėti muzikinis išsilavinimas?
Studijuoju VDU Menų fakultete, Muzikos produkcijos specialybę. Gal ir pajutau ribas, tačiau iš tikrųjų man visada patiko mokytis. Taip pat įdomu sužinoti bent šiokias tokias muzikos produkcijos tradicijas. Dažnai muzikos prodiusavimo sritį lyginu su vizualiaisiais menais, pavyzdžiui, grafika ar tapyba. Šių specialybių studentai mokosi įsisenėjusių dogmų ir tik vėliau įgunda jas laužyti. Tačiau čia, moderniosios muzikos kūryboje (nekalbu apie klasikinę kompoziciją), atrodo, kad kiekvieną dieną atrandi vis naują sritį, netelpančią į vadovėlių rėmus. Kiekvienas daro savo dalykus ir tik vėliau supranta, kas veikia, kas neveikia, – na, arba kritikai pasako. Kalbant bendriau, universitete pastebėjau, kad mokausi girdėti, ypač tai, kas susiję su garso inžinerija. Po truputėlį jau galiu sau argumentuoti, ką girdžiu ir ko ne, mažiau išsigalvoju dalykų. Taip pat galiu pasakyti, kad sužinojau, kaip iš tiesų reikėtų naudoti tam tikrus prietaisus, užuot padrikai sukinėjus virtualias rankenėles. Ir, žinoma, pradėjau taikyti bendras kompozicijos taisykles, pradedu jausti, kada muzika gali „stumti“, o kada „stovėti vietoje“.
Kaip sutramdyti savo išsilavinimą, kad galėtum kurti sąmoningai netobula lo-fi estetika? Kaip neužstrigti taisyklėse ir teisingose dermėse?
Hmm, visos dainos, kurias dabar publikuoju, sukurtos anksčiau, maždaug prieš metus. Atrodo, viskas tada buvo kitaip, laisviau, valiūkiškiau. Šiuo metu „statau“ save į tam tikras formas, pagrindus. Jeigu ir darau lo-fi, stengiuosi suprasti, ko siekiu: atsižvelgiu į bendrą dainos konceptą, istoriją, patirtį, bendrą skambesį. Tačiau, turiu pripažinti, tikrai manau, kad buvau užstrigęs ir visa muzika pavirto į lygią plokštumą be dinamikos, vingių ir nuostabų, – galbūt tuo metu taip ir jaučiausi.
Vasarą pasirodė tavo naujausias singlas „Atvykimas 2191“, o kartu ir savotiškas manifestas, kuriuo paskelbei vieno „Palmės Žiedo“ etapo pabaigą ir kito pradžią. Kai visi jau lyg ir priprato ir priėmė tave, nusprendei keistis. Pasijutai savo paties susikurto įvaizdžio / skambesio įkaitu?
Na, „Palmės Žiedas“ visada buvo gan dinamiška ir nenuspėjama asmenybė, todėl dabar galiu pasakyti, kad ne, čia nebuvo paskutinė etapo dalis. Rugsėjį išleidžiu dar vieną, jau tikrai paskutinį singlą, kuris paskutinį kartą pažvelgs į „Futuros“ erą. Šįkart jau tikrai paskutinis, nes daugiau neturiu sukūręs nieko panašaus. Pajutau, kad man tiesiog nelabai įdomu, jaučiuosi per saugiai.
Pastaruoju metu užsimeni, kad nori „užversti „Futuros“ puslapį ir vėl, kaip anksčiau, jaustis nesaugiai ir nežinoti, kas laukia toliau“. Ar šiuo metu jautiesi pakankamai nesaugiai, kad galėtum judėti pirmyn?
Šiuo metu galbūt ir galėčiau teigti, kad mano dabartinė kūryba skamba gan kokybiškai, bet negaliu pasakyti, ar ji „gera“, galbūt ji išliks atmintyje kaip eilinė „lifto muzika“, bet bent jau žinosiu, kad pabandžiau. Tikiu, kad menininkas prieš kūrybą turi jaustis beginklis – jeigu jis pats mano, kad čia yra „kažkas labai gero“, gal jau verta susimąstyti?
Minėto kūrinio klipe šalia tavo „skrydžio valdymo pulto“ šmėkšteli lietuvių atlikėjų Patricia Kokett, „Without Letters“, „Amora Lamora“ vinilų viršeliai – kuo tau įdomūs šie ar kiti lietuviški atlikėjai?
Man jie tiesiog atrodo tokie tikri ir jų albumų viršeliai labai gražūs. Turbūt norėčiau būti toks kaip jie. Jaučiu, kad jie yra tikroji alternatyva, prisimenu, filmavau „Without Letters“ koncertą „Kablyje“, renginyje „Partyzanai Showcase“. Tuomet labai nustebau pamatęs, kaip tokia visiškai elektroninė muzika atliekama gyvai. Klausydamas daug alternatyvaus roko, supratau, kad žodis „alternatyva“ per daug mėtomas į šalis. Dažnai savęs nedrįstu vadinti alternatyvios muzikos atlikėju.
Jei vis dėlto išdrįstum, kam galėtų būti alternatyva „Palmės Žiedas“?
Hmm, bent jau žiūrint į statistiką, ko mano klausytojai klauso be manęs, tai yra beveik visos lietuvių instrumentinės grupės. Mačiau, daug kas mini dabar jau kolektyvu tapusį projektą „Katarsis“. Tačiau šiek tiek nuliūdau, jog šis projektas tapo grupe ir neliko vieno žmogaus idėjų projektu. Įtariu, tai nutiko dėl gyvų pasirodymų aplinkybių, tačiau, manau, įmanoma ir vienam „viską išvesti“, na, bent jau mano koncertuose žmonės per daug nesiskundžia (juokiasi). Negana to, šiek tiek sumažėja techniniai reikalavimai koncertų vietoms.
Antrasis albumas daugeliui kūrėjų yra kritinis: lyg ir norisi toliau eiti atrastu užtikrintu keliu, bet ir nesinori kartotis. Kokia tavo savijauta šioje kryžkelėje?
Šis albumas bus jau trečias. Daugelis klaidingai mano, kad „Futura“ yra pirmas. Mano pirmasis albumas buvo „Išsiblaškiau.“, o prieš tai dar buvau išleidęs EP „Tutorial“. Tad tai nėra nei pirma kryžkelė, nei paskutinė. Manau, po truputėlį tampu netipiniu elektroninės muzikos prodiuseriu, nekuriančiu „muzikos“, – norėčiau manyti, kad kuriu patirtį, jausmą, galu gale – filmą. Jaučiu, jog muzika tapo tik įrankiu mano darbams. Žinoma, kyla milžiniškas klausimas, ar aš ją naudoju teisingai.
O kokią patirtį „Palmės Žiedas“ norėtų suteikti savo auditorijai?
Manau, „Palmės Žiedas“ norėtų, kad klausytojai jo kūrybą suprastų ne tik kaip muziką, garsinę patirtį, bet ir realiai patirtų išgalvotus scenarijus ir pasinertų į sugalvotą realybę. Galbūt albume „Futura“ tai pasiekti gan lengva, tačiau būsimuose kūriniuose, kur žodinės leksikos nėra tiek daug, reikės labiau pasistengti.
Kaip vieną mėgstamiausių savo knygų paminėjai Patricko Rothfusso „Vėjo vardą“. Ar tavo mėgstami filmai ar kiti meno kūriniai taip pat iš fantastikos srities?
Taip, mėgstu fantastiką. Mėgstu įsivaizduoti, kad joje dalyvauju, įtariu, jog visi tai jau seniai pastebėjo. Man smagu atsiplėšti nuo šio pasaulio, dalyvauti įvairiuose sugalvotuose nuotykiuose, patirtyse. Mane tai ramina.
Nepatinka tave supanti realybė ir renkiesi eskapizmą į išgalvotus pasaulius? Kokiame pasaulyje norėtum surengti koncertą: „Žvaigždžių karų“, „Avataro“, „Žiedų valdovo“, „Penktojo elemento“…?
Turbūt, kad nelabai patinka. Visi šie filmai turi vietą širdyje, tačiau šiuo metu, jau paaugus, jie atrodo gan lėkšti. Šiuo metu būtų labai įdomu atsidurti Stanley Kubricko „2001 metų kosminėje odisėjoje“, įvairiuose japonų anime žanro filmuose: „Akira“, „Ghost in a Shell“ ar „Jin-Roh“.
Kas šiuo metu tave labiausiai domina kūrybiniame procese?
Ieškoti balanso tarp gero ir blogo. Tarp to, kas skambėtų geriau ir kas „stilingiau“. Spausti save, ieškoti ko nors naujo.
Kiek tau svarbios vienokios ar kitokios muzikos mados?
Sunkoka paaiškinti šį fenomeną. Manęs nelabai domina pasaulinės tendencijos, tačiau susidomi kokiu nors, tarkim, „tabu“ žanru ir jis asmeniškai tampa lyg mada. Tarkim, psy-trance, kalbant su aplinkiniais, dažnai minimas ironiškai, tačiau, mano galva, jis turi labai daug neišnaudoto potencialo – nors galbūt tai tiesiog trumpalaikis susidomėjimas.
Neseniai pasidalinai savo pirmuoju remiksu – kodėl pasirinkai būtent Gabrielės Vilkickytės dainą? Koks turėtų būti kūrinys, kad „Palmės Žiedas“ imtųsi jį remiksuoti?
Na, iš tiesų, šiuo atveju neturėjau jokios pasirinkimo galios. Viską suorganizavo „LRT Opus“ radijo laidos „Mikstūra“ vedėjai, o Gabrielė Vilkickytė pati išrinko, kurią jos dainą remiksuoti. Bet man viskas labai patiko. Nežinau iš tikrųjų… Šiuo metu darau dar vieną remiksą, kurio paprašė viena neseniai išgarsėjusi lietuviška roko grupė. Viskas man patinka, bet nežinau, ar pats ryžčiausi savo noru tai daryti.
Kas, tavo nuomone, svarbiausia darant remiksą? Atrasti naują kūrinio raktą?
Iš tiesų nežinau. Panašu, visiškai nesureikšminu remiksų darymo. Tiesiog atsidarau takelius, sugalvoju kokią nors idėją, padarau ir uždarau projektą. Manau, tų raktų yra tikrai daug, bet aš tiesiog per daug neapsikraunu ir sugalvoju kažką iš intuicijos.
Prieš kelerius metus negalėjome net įsivaizduoti, kaip pasaulį sukaustys koronaviruso pandemija, neįtikėtinai būtų skambėję ir tai, kad „Palmės Žiedas“ turės kassavaitinę laidą valstybiniame radijuje. Visa tai tapo realybe. Kur matai save dar po kelerių metų?
Pirmiausia, tai vis dar kuriantį ir labiau nepriklausomą. Galbūt norėčiau, kad mano kūrybą išgirstų kas nors užsienyje. Neseniai sužinojau, kad pasaulis toks didelis, tad šiuo metu svajoju koncertuoti užsienyje.
Internete:
Komentarai