„Šio teismo esmė yra neatkurti teisingumą, o įgyvendinti įstatymą“ – pareiškia teisėja. Netrukus prasidės Ūbo teismas.
Simonas Stephensas, pasiskolinęs iš Alfredo Jarry‘io „Ūbo“ personažą – despotišką pabaisą stojančią akistaton su teisingumu – parašė pjesę „The trial of Ubu“ („Ūbo teismas“). Proceso metu Ūbas tampa šiuolaikinių diktatorių simboliu, tad atsiranda klausimų dėl įstatymo gebėjimo susidoroti su politiniais nusikaltimais. Kodėl kyla noras piktnaudžiauti galios pozicijomis ir ar įmanoma pakeisti korumpuotą mąstymą? Ar teismai yra tiesiog moralinė masturbacija, ar priemonė atskleisti nusikaltimus?
Artūro Areimos režisuotas spektaklis, pirmą kartą pristatytas šių metų birželio mėnesį, prasideda nuo žiūrovams skiriamo vaidmens teismo salėje, atrinktų prisiekusiųjų, pristatomų personažų ( AAT aktoriai : Rokas Petrauskas, Karolis Legenis, Monika Poderytė, Modesta Jakeliūnaitė, Tomas Rinkūnas) ir pirmojo liudininko monologo.
„Mes visi gyvename viename dideliame kalėjime ir kiekvieną akimirką kažką teisiame. Kažkas visad virsta teisesniu už mus pačius. Tokia mūsų prigimtis – gintis, norėti būti gerais, geresniais. Būtent noras būti geresniu, kažką padaro blogesniu. Žinoma, yra ir lengviausias pasirinkimas – balansuoti ant sistemos ištempto lyno, nes mes tam treniruojami nuo lopšio – laikyti šį vestibiuliarą. Bet taip prarandame save, nes esame susikaupę tik ties baime nukristi žemyn. Tada man kyla klausimas – kaip galime siekti gėrio, kuris yra abstraktus ir kažkieno nubrėžta poza žiūrėti į viršų? Ar mes patys nesame visi Ūbai, kurie norime būti „kažkuo“, išskyrus tuo balansuojančiu ant lyno, ir renkamės vienokią ar kitokią kryptį, kuri anksčiau ar vėliau bus teisiama?“ – komentuoja Artūras Areima.
Ūbas teisiamas už mokesčių kėlimą gyventojams, kankinimus, vagystes bei virš pusantro tūkstančio atimtų gyvybių. Be sąžinės ar bent vieno puoselėjamo teigiamo jausmo; tarsi vaikas, pirmąsyk laužantis pagaliukus ir plėšantis popierių – Ūbas naikina iš, vardan ir su malonumu. Kaltindami jį, nesunkiai galėtume apkaltinti visą pasaulį: sistemą, politiką, palankiai susiklosčiusias aplinkybes ir kiekvieną sekėją bei šalininką. Vėlgi, vargu, ar galime, salė tildoma, dar nepratarusi nei žodžio, o štai prisiekusiųjų atstovams taip ir nesuteikiama galimybė prabilti. Lieka tik stebėti, nori tu to ar nevisai.
Ūbas prabyla: „Bandžiau pradžiuginti žmoną, todėl jai viską pirkau.
Bandžiau pradžiuginti žmones, todėl juos juokinau.
Visi juokėsi.“
Išties nesijuokia niekas. Tik kad tokiam makabriško elgesio archetipui, kaip Ūbas, atrodo, pristinga scenografijos, dailės, šviesų ar net teatro technikos pagalbos, vardan įrodyti žiūrovui šio didybę. Destrukciją šlovinantis monstras, žudikas ir vagis, tupintis įstiklintoje dėžutėje, su atviru išėjimu. Užtat nepėsčias šis, turėdamas tokią žmoną kaip pati Ūbienė. Nepriekaištingas M. Poderytės pasirodymas kitoje teisėjos suolo pusėje – kūrybiška improvizacija, fizinis atsidavimas, net kelių paaukojimas akmenuotam grindiniui. Visa, kas parodyta – įdomu ir reikalinga, tačiau tik kol ne per daug ir ne per prievartą. Ištisas pusantros valandos į stalą daužomas plaktukas ir sulig kiekvienu trenksmu gūžčiojanti salė, svaidomi daiktai, daužomos kėdės, laužomos kojos, seksas. Atrodo, lietuviškasis teatras jau pramoko kalbėti (net ir pačiomis brutaliausiomis temomis) patyliukais, išminties ieškoti tyloje, o ne bereikalingose isterijose, kurios, patikinu, visai nebuvo reikalingos. Palieku teatrą išsekusi, jaučiuosi, lyg pati būčiau buvusi teisiama. Pirma kiek nemalonu, atrodo, šio teismo esmė jau nebe įgyvendinti įstatymą, o sukelti migreną, tačiau tada supranti, jog veikiausiai tokios ir būta prasmės – patirti Ūbo esybę ir stipriai apsinuodyti, jog daugiau nesinorėtų.
Nežinau kas nuvilia labiau – pažintis su korumpuota teismų sistema ar teatras, kalbantis žiūrovui per tokią nykią pesimizmo prizmę. Teisybės tikrai nesitikėjau nei iš Ūbo, nei iš šį teisusių, tačiau pats spektaklis, maniau, taps užuovėja, įkvepianti keisti, o ne peticija prieš sistemą, desperatiškai kišanti idėją, jog tai – nepakeičiama, na, o jei gal – beprasmiška. Kadangi taikliau ir nepataikyčiau, turiu sutikti su A.Kaminskaitės išvadomis, jog “AAT galėtų tapti kultūrine priebėga viskuo nusivylusiems, pasaulio nekenčiantiems ir dėl savo kančių aplinką kaltinantiems žmonėms.”
Sveikintina, jog kalbama šiomis temomis, ypatingai taip nepaprastai aktualiomis pastarųjų metų kontekste, tačiau vis dėlto, drįsčiau teigti, jog teisingumas randamas mąstant racionaliai, ramybėje. Na o jei ne, tuomet tiesiog velniop tą Ūbą!
Jei retkarčiais užsimanytumėte teisti, teatras kviečia lapkričio 20d.
Komentarai