Ta šlykšti liga, ta klastinga infekcija, kurios net pavadinimo nesinori kartoti, užkrėtė visą pasaulį. Tuo pačiu ji vienaip ar kitaip apkarpė muzikos mylėtojų sparnus. Išnyko arba labai sumažėjo koncertų, festivalių ir diskotekų. Ir tai yra baisu. Ne, tai yra siaubinga! Psichologai nustatė, kad tai tas pats kaip skyrybos su mylimu žmogumi ar meilė be atsako gražiausiai klasiokei. Be gyvos muzikos ilgainiui žmonių odos spalva pasikeičia, pabąla, nuo galvos ima slinkti plaukai, neauga nagai, blogėja lytinė funkcija, atsiranda gili depresija ir apima toks ilgesys, kad net norisi širdį iš krūtinės išsiplėšti. Deja, bet vilčių sugrįžti į normalų gyvenimą kol kas mažai, todėl svarbu tarp epidemijos bangų ir būsimų laisvių suvaržymų, išnaudoti visus įmanomus variantus bent kiek pasikultūrinti. Tą ir padariau vieną gražų rudens savaitgalį Latvijos sostinėje Rygoje, kur įvyko, visada, lyg naujas šildymo sezonas, sielą sušildantis muzikos festivalis „Skanu Mežs 2021”.
Šį kartą festivalio organizatoriams paskelbus programą maloniai nustebau – beveik visi atlikėjų vardai buvo nežinomi. Ir būtent pastaroji edukacinė nežinomybė žadėjo, kad bus labai įdomu. Užbėgdamas įvykiams už akių, galiu patvirtint, kad taip ir atsitiko. „Skanu Mežs 2021”sugrąžino į tuos laikus, kai ant lėkštutės padėtas naujas muzikines tendencijas ar stilių pakraipas atnešdavo muzikos festivaliai, o ne internetas.
Pirmojo vakaro festivalio vinimi neabejotinai tapo projekto Duma iš Nairobio pasirodymas. Dviejų afrikiečių elektroninis hardcore – grindcore į visas puses pagręžiojo žiūrovų smegenis ir prieš pastatė metalinės muzikos egzotinę interpretaciją. Gitarų joje visai netrūko, užteko didelio BPM skaičiaus, bass linijos ir staugiančio vokalo. Juodaodžiai vyrukai tėvynėje anksčiau groję klasikinėse death metal grupėse Rygos scenoje mėgavosi padidintu publikos dėmesiu. Nemanau, kad tokio sulaukia Kenijoje, bet gal sulauktų baltieji muzikantai grodami Afrikoje? Neatrasta rinka here wo go! Beje, Duma šiuo metu turuoja po Europą, tad išvysti juos koncertuojančius pas EU kaimynus yra daug šansų.
Panašią agresyvią temą išlaikė ir šokančius žiūrovus prakaituoti vertė sicilietis Shapednoise ir amerikietė Nordra iš Bruklino. Kankindami sintezatorius, mikšerius ir kontrolerius abu atlikėjai gyvai sudarinėjo elektroninius šokių muzikos naujadarus apimančius trap’ą, rap’ą, techno, noise, drone, breaks ir postwhatever fuck knows what.
Kiek ramiau pavarė, bet taip pat į kažkokią nepatogią ir nenusakomą muzikos lentynėlę save pasidėjo britai Still House Plants. Gitarinio avantgardo ir spooky moteriško vokalo susijungimas atrodė labai originalus ir įdomus, bet asmeniškai man, sunkiai valgėsi. Tiesa, jaunasis „Skanu Mežs” žiūrovas ir čia rado progą pašokti. Vos užliejus salę pirmiesiems gitaros akordams prie scenos greitai susidarė linguojančių kūnų grandinė. Tuo momentu su didele nostalgija prisiminiau ankstesnių „Skanu Mežs” festivalių muzikos namo „Daile” balkoną, kuriame ne vienus metus patogiai iš viršaus stebėjau įvairiausių atlikėjų pasirodymus ir niekas, niekada neužstodavo vaizdo į sceną. Bet tai, greičiausiai, vienintelis naujos festivalio vietos – „Hanzas Perons” trūkumas. Visi kiti patogumai daug labiau pritaikyti didesnei žiūrovų miniai, nei senoji vieta.
Jei taip galima pavadinti, klasikiniam experimental garsui atstovavo latvis Lunt a.k.a. Žils Deless-Vēliņš. Jo eksperimentų jūroje lietėsi ne tik garsai, bet videomenas. Atlikėjas, bene, vienintelis iš viso gausaus artistų rato, pasinaudojo galimybe dideliuose skystų kristalų ekranuose sudėti savo telefono nuotraukų albumus, S. Žižeko interviu nuotrupas, pasaulinių problemų aktualijas, spalvotų fraktalų vizualizacijas ir protingų citatų tekstus. Į tą pačią sietką tik kitoje rankoje sudėčiau ir multinstrumentalisto Anthony Braxton Diamond Curtain Wall Trio koncertėlį. Pasak, Anthony Braxton padedant akordeonistui Adam Matlock ir trimitininkei Susana Santos Silva turėjo nuskambėti naujas muzikos prototipas „Lorraine”. Kas tai yra, ir ką tai reiškia tiksliausiai žino pats Anthony Braxton, o šiuo atveju nuo scenos girdėjosi kiek per tylus, ramus free džiazas ir akordeonisto linksmi pašūkaliojimai.
Na, o asmenines pirmos dienos simpatijas pelnė ambient atlikėja Félicia Atkinson iš Prancūzijos. Su jos šnabždėjimo poezija buvau susipažinęs „Liūdesio” radijo laidose, tad artima nuotaika tik dar labiau pagilėjo. Po Félicijos pasirodymo reikėjo kažkaip nušluostyti ašarą, tad pirmą ir paskutinį kartą tą naktį apsilankiau „Hanzas Perons” bare. Latviško alaus „Valmiermuiža” bokaliukas bufete kainavo lygiai penkis eurus. Pinigų turiu milijoną, bet sorriukas, čia jau neadekvatu. Turbūt dėl tos paties priežasties salėje mačiau ne vieną ir ne du žiūrovus geriančius iš parduotuvės nusipirktus merzavčikus ir pilantis paslaptingus gėrimus iš atsineštų termosiukų.
Antros dienos vakaro highlight’as buvo Prison Religion. Iš dueto į solo koncertą transformavęsis gigas nuo scenos persikėlė iki žiūrovų plotmės. Paraginęs, nebijoti prieiti šokančiuosius kuo arčiau savęs, nes yra pasiskiepijęs, juodaodis atlikėjas užkūrė tikrą trap’o boiler room’ą. Prison Religion žviegė ne ką mažiau grindcore’iniu vokalu, nei jo pirmtakai kolegos Duma, ir vėl suklaidino prie kurio stiliuko šią muziką galima būtų priskirti. Apskritai, dėl muzikos maišalynės ir sąvokų trūkumo įvardinti šiuolaikinių atlikėjų garsų kompozicijas darosi ne tik labai sunku, bet ir beprasmiška. Štai Angolos/Belgijos/Londono atlikėjas Nazar, maniau, kad jis truputį padainuodamas šokdino publiką techno ritmu, bet, pasirodo, jo stilius vadinamas rough kuduro – agresyvi perkusinė bass muzika. Pats velnias gali koją nusilaužti. Gal todėl po Nazar’o smuikais grojęs JACK Quartet, bent jau nekėlė dvejonių, kas yra kas ir sugrąžino iš pasimetimo būsenos. Ir žinote, jų pasirodymas buvo vienas geriausių. Gal sužaidė artėjanti senatvė, o gal rudens melancholija, bet buvo gražu iki graudulio. Jei Mocartas ar Bethovenas yra so yesterday, tai moderni klasika yra yesterday’s tomorrow. Arba dar geriau, moderni klasika kaip kraftinis alus – gėrimas senas, o receptas naujas. Skanu be galo.
Didžiulį įspūdį paliko ir latvio m.a.t.a.d.a.t.a. gyvas pasirodymas. Legendiniais tautiniais sintezatoriais “Erica Synths” grojęs vaikinas salėje sukūrė visiškai unikalią atmosferinio techno biosferą. Panašu, kad Latvija gali džiaugtis, nes šalis greitai turės (o gal jau ir turi) savo Richie Hawtin’ą.
Prie klasikinės eksperimentikos, manau, galima būtų priskirti ir amerikiečių Alvin Curran semplų lietų bei nelabai pasisekusį John Wiese IDM’ą, o štai atlikėjos(o) Lotic pasirodymas nors ir buvo manifestuojančiai seksualus, bet stipresnes LGBT idėjas išreikšti sutrukdė scenoje sunkiai slepiamas jaudulys.
Suvedant rezultatus, drįsčiau teigti, kad eklektiška „Skanu Mežs” programa ir yra jo didžioji sėkmė ir išskirtinumas. Festivalis to niekada nestigo. Vieną valandą reivas, kitą ambientas, trečią metalas. Latviams visai normalu 18h vakaro judinti užpakalius pagal techno ritmus, o už nepilnos valandos jau klausytis smuikininkų kvarteto grojamos klasikinės muzikos. Ir viskas su tuo yra labai gerai, nes „Skanu Mežs” buvo ir yra eksperimentinės muzikos šventė, o ne didžėjaus miksas, kuriame neturi būti arklių. Kaip gyvenimas nėra vien tik juodas ar baltas, taip ir „Skanu Mežs” paserviruoja įvairių prieskonių ir netikėtumų. Ir vis tiktai šį kartą muzikinėje programoje įžvelgiau mažytę nevilties klyksmo liniją. Ar tai pagalbos šauksmas ar protestas? Klausimas lieka atviras, bet faktas vienas – koks yra pasaulis šiandien, tokie ir garsai skamba miške.
Komentarai