[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
Neseniai pasibaigęs „Nepatogaus kino“ festivalis daug dėmesio skyrė ekologiniams klausimams. Sakartvelo režisierė Salomė Jashi ir jos filmas „Pažabotas sodas“ (Taming the Garden) sulaukė daug pagyrų bei teigiamų atsiliepimų. Šiemet juosta buvo parodyta oficialiose „Sundance“ ir „Berlinale“ programose.
Kalbuosi su Salome apie filmavimą, keliaujančius medžius ir socialinę nelygybę. Kokios reikšmės slypi tarp kadrų? Kokia yra savo ego patenkinimo riba?
Iš kur kilo mintis sukurti filmą šia tema ir kaip plėtojote istoriją?
Pati idėja man kilo labai natūraliai. Tas žmogus, šalies ministras pirmininkas, vienas turtingiausių ir galingiausių Sakartvelo žmonių. Jis pradėjo kolekcionuoti įvairių rūšių medžius iš viso pasaulio, pridėdamas juos prie savo asmeninio sodo. Pirmą kartą pamačius persodinamo medžio vaizdą, jo kelionė mane labai suintrigavo. Tačiau „intriga“ yra labai švelnus žodis. Visa tai sukėlė dviprasmiškų pojūčių. Pasijutau tarsi sugadintoje realybėje, kai staiga pamatai tai, ko neturėtų būti. Taigi pagalvojau: „Ar turėčiau į tai matyti?“ Tas vaizdas buvo užburiantis, nieko panašaus nebuvau mačiusi. Užfiksavusi šiuos vaizdus juostoje, pajutau tiek daug emocijų ir dviprasmiškų pojūčių. Norėjau pradėti dirbti su šiuo filmu ir ištirti, kas slepiasi už šio konkretaus medžio kelionės.
Kaip manote, kaip filmavimo metu kamerą priėmė kaimo žmonės: labiau kaip ginklą neteisybei atskleisti ar veikiau kaip priemonę kelionei iliustruoti ir palaikyti?
Žmonės nelengvai priėmė kamerą. Per savo karjerą filmavau tiek ilgus, tiek trumpus filmus, tačiau pirmą kartą susidūriau su tuo, kaip sunkiai žmonės prisileido kamerą. Kalbant apie politiką, ji yra labai prieštaringa, todėl žmonės nerimavo ir jautėsi nejaukiai reiškdami savo nuomonę prieš kamerą. Net jei daugumą jų labai liūdino ši situacija su medžiu, jie manė, kad išsakydami savo nuomonę, gali sukelti sau pavojų. Kai kurie valdžios institucijose dirbantys žmonės atsisakė pasiūlymo pasirodyti ekrane.
Kokius esminius pokyčius, jūsų nuomone, provokuoja jūsų filmas?
Nežinau, ar tai išprovokuoja kokius nors pokyčius. Pokyčiai yra labai didelis žodis. Manau, kad mano filmas labiau skatina apmąstymo procesą, o ne kažkokius esminius pokyčius. Galėčiau pasakyti, kad tai ugdo sąmoningumą arba kad jo tikslas yra išimtinai politinis, bet tai būtų neteisinga. Man buvo svarbiausia, kad žiūrovas apmąstytų šį procesą ir pagalvotų, kodėl jis išvis vyksta?
Muzika jūsų filme tikrai neatrodo tik kaip iliustracija ar spragų užpildymas, bet suteikia daug esmės ir jausmo. Ar galite papasakoti daugiau apie savo pasirinkimą garso takeliui?
Na, garso takelis tikrai nebuvo mano pasirinkimas. Dirbau su šia muzikos režisiere (Celia Stroom – ore.lt past.) ir ji žinojo vietas, kuriose filmavome, todėl pamačiusi patį pirmąjį montažą, įžangą su dūmais, ji iš karto suprato, kad tai puikiai tinka muzikai, kurią sukūrė Karlheinz Stockhausen. Pasirinkimą panaudoti šio kompozitoriaus kūrybą įkvėpė ir visa filmo atmosfera. Garsai priminė atonalią muziką, kuria garsėja K. Stockhausen, todėl pasirinkome būtent jo kūrinius. Taip pat panaudojome dainą „Fumme Fumme“ („Dūmai dūmai“), kurį tyliai dainavo trys vyrai. Filme vyriškumas yra labai ryškus, todėl manėme, kad šis takelis puikiai atitinka temą. Keletas paskutiniųjų kūrinių buvo prancūzų viduramžių chorai. Ir pabaigai prancūzų kompozitorė sukūrė „paukščių giesmę“. Kalbant apie paskutinę dalį, norėjau muzikinės džiaugsmo pergalės. Fejerverkų. Triumfo. Taigi pasakiau jai, kad noriu šventės, todėl panaudojome balsą, giedantį paukščių garsus. Paprastai publika to nepastebėtų, bet tai pridėjo filmui šiurpumo ir man tai patinka. Tai buvo graži įžanga į finalą.
Festivalis „Nepatogus kinas“ pristatė dešimt programų. Viena jų skirta ekologijos temai, kur pateko ir jūsų filmas, tačiau tai – ne tik aplinkosaugos filmas, nes jame yra tiek daug svarbių socialinių temų, pavyzdžiui, klasių nelygybė ar korupcija. Ar yra daugiau paslėptų pranešimų, kurių žiūrovai galbūt nepastebėjo?
Ši tema turi tiek daug sluoksnių… atrodytų, kad galbūt ir nėra jokių konkrečių pranešimų, tačiau priežastis, kodėl man patiko dirbti su šiuo filmu, yra ta, kad jis man suteikė tiek daug apmąstymų. Pradžioje mes iš tikrųjų buvome pasirinkę daug religingesnę temą. Tai turėjo būti filmas apie gyvybės medį kaip gamtos simbolį ir begalinį vidinį jo grožį. Tuomet atsirado tas vyriškas noras viską kontroliuoti ir turėti – tai viską pakeitė.
Šiemet festivalis varijavo daugeliu aktualių ir labai svarbių šiandienos visuomenei temų. Dalyvavote festivalio žiuri. Ar sunku buvo išrinkti geriausią filmą? Kokie yra jūsų vertinimo kriterijai, kai žiūrite konkurse dalyvaujančius filmus? Kaip vertinate jų trūkumus ir stipriąsias puses?
Tai priklauso nuo festivalio ir filmų. „Nepatogaus kino“ festivalis turi specifinę kryptį – žmogaus teises, todėl aišku, kad filmas – laimėtojas, turėtų atitikti žmogaus teisių temą. Tačiau be viso to, filmo kūrimo kokybė vaidina didžiulį vaidmenį vertinimo procese. Filmas yra meno kūrinys, jis nėra skirtas tik pranešti apie kažkokią problemą, todėl jis turi būti sukurtas kūrybiškai ir originaliai.
[ ENGLISH VERSION ]
“Inconvenient Films” festival in 2021 has drawn a lot of attention to ecological issues. Georgian director Salome Jashi and her film Taming the Garden had received an immense amount of praise and positive feedback. With that being said, today I am talking to Salome about filming, travelling trees and social inequality. What implications lie between the shots? What is the limit of satisfying one’s ego?
Where did the idea to make a film on this topic come from and how did you develop the story?
The idea itself came to me very naturally. There was this man, the prime minister of the country, one of the most rich and powerful people in Georgia. He started collecting different species of trees from all around the globe and adding them to his personal garden. The first time when I saw the image of the tree being taken, its journey was very intriguing to me. However intriguing is a very soft word. This scenery had caused very ambiguous sensations. It felt like a glitch, when suddenly you see something that should not be there. So I thought to myself “should I be seeing this?”. That view was mesmerizing, I have never witnessed anything like this before. Having documented that image on tape, I felt so many emotions and ambivalent sensations. I wanted to start working on this film to explore what hides behind the journey of that specific tree.
How do you think the camera was received by the people of the village during the filming: more like a weapon to expose injustice or rather as a tool to illustrate and support a journey?
People did not embrace the camera easily. I have filmed both – long and short films during my career, however this was the first time that I had such a difficulty with people embracing the camera. Speaking about politics, it is very controversial, therefore people were anxious and not very comfortable expressing their opinions on camera. Even if a lot of them were deeply saddened by this tree situation, they thought that expressing their opinion would put them in some sort of danger. Some people were working in the government institutions and would decline the offer to appear on the screen.
What fundamental change do you think your film is provoking?
I don’t know if it’s provoking any change. Change is a very big word. I believe that my film is provoking the process of reasoning rather than some sort of fundamental change. I could say that it is raising awareness or that its purpose is entirely political but that would be not true. What was most important for me is that the viewer would reflect on this process and ponder why is it happening in the first place?
Music in your movie really doesn‘t seem only as illustration or a gap filler, but really brings a lot of essence and feeling. Can you tell me a bit more about your choice for the soundtrack?
Well, the soundtrack was not really my choice. I have worked with this music supervisor (Celia Stroom – ore.lt) and she knew about the locations that we were filming at, so when she saw the very first cut, the introduction with the smoke, she immediately knew it is perfect for music that was composed by Stockhausen. This choice to use Stockhausen’s creations was also inspired by the whole atmosphere of the film. The sounds reminded of the atonal music that Stockhausen is famous for and therefore it was his works that we had chosen. We also used this track called “Fumme Fumme” (“Smoke Smoke”) which was sung by three males softly. In the film masculinity is very prominent so we though that this track fit the theme well. For the last few compositions there were French medieval choruses. And then this French composer made a song called “the song of the birds”. As for the very last part I wanted to have a musical victory of joy. Fireworks. Triumph. So I told her I want a celebration, consequently we used the vocal sound of this singer who sang the sounds of the birds. Normally, an audience wouldn’t notice it, but it adds creepiness to the film and I love it. It was a beautiful introduction to the final.
The festival presents ten programs. One of them is dedicated to the topic of ecology, which also includes your film, but it’s not just an environmental movie as it incorporates so many important social themes, such as corruption of class inequality. With that being said, are there more hidden messages that the viewers might overlook?
This topic has so many layers… there might not be any specific messages, however the reason why I enjoyed working on this film is that it gave me so much to think about. At the beginning we were actually going for a much more religious theme. It was supposed to be a film about the tree of life as a symbol of nature and its infinite inner beauty. Then this masculine desire to control and to have everything appears and changes everything.
This year, the festival varies with many topics that are relevant and very important to today’s society. You are a member of the festival jury this year. Is it hard to pick the best film? What is your criteria of evaluation when watching films that participate in the competition? How do you estimate their flaws and strengths?
It depends on the festival and the films. “Inconvenient films” Festival has a specific Direction – human rights, so clearly the film that should win, should correspond to the topic of human rights. But other than that, the quality of filmmaking plays a huge role in the process of evaluation. A film is a piece of art, it is not just for reporting some kind of issue, therefore it has to be made in a creative and original way.
Komentarai