Jau kovo 3, 4, 5, 6 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Boksas“ premjera. Dramą apie dviejų kartų sportininkus parašė Laurynas Adomaitis ir spektaklį režisuojantis Antanas Obcarskas. Spektaklyje vaidina Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Giedrius Savickas, Marius Repšys ir kiti. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina „Bokso“ scenografę Lauryną Liepaitę, kostiumų dailininką Juozą Valentą ir kompozitorių Rolandą Venckį, dar žinomą kaip Innomine.
Retai būna, kad teatre kuriamas spektaklis būtų toks tikroviškas. Veiksmas vyksta „Bokso“ arenoje. Įsivaizduoju, kad Tavo užduotis itin sudėtinga: reikia sukurti ir realistinį aikštelės vaizdą, ir tuo pačiu padaryti, kad šis realizmas būtų meninis, kad jame galėtų skleistis kūrinio potekstės. Su kokiais iššūkiais susiduri šį kartą?
Scenografė Lauryna LIEPAITĖ: Actekai tikėjo, kad priešininko ar aukojamojo sielą reikia palydėti, mūšio lauke įbauginti tave puolantį, ir tam jie naudojo „mirties švilpukus“. Garsas, kurį išgirsdavo priešininkas, – klyksmas, tūkstančių žmonių klyksmas, – buvo toks stiprus ir beprotiškas, kad priešininkas atsitraukdavo, nes kova atrodydavo neįmanoma. Tas pats švilpuko garsas pasigirsdavo ir priešui mirštant – kaip pagarbos ženklas, kaip įrankis palydėti priešininko sielą į pomirtinį pasaulį. Tai pagarba tam, kurį nugalėjai. Pagarba kovos lauke. Pagarba ringe tokia pati. „Mirties švilpuko“ garsas nuaidi ir „Bokso“ spektaklio pradžioje. Jį sukelia paprastas, gana buitiškas molinis švilpukas. Mistikos yra tik tiek, kiek ja tiki. Svarstyti, priimti ir rasti kelią į bokso scenos vizualizaciją – lyg reprodukuoti realybę.
Sporto salėje ar mūšio lauke daiktai turi funkciją, jie nepuošia ir nekuria simbolių. Bokso kriaušė yra įrankis sportininkui, ne daugiau, todėl perteikti realų, mitais apipintą ir prakaitu kvepiantį pasaulį virsta didele užduotimi visai komandai. Tai tema, kuri iki šiol domino tik mažą to sporto gerbėjų grupę, o mes ją keliame į sceną, apvelkame tuo mistifikuotu kovos dievų rūbu ir atiduodame žiūrovui. Vaizdai, daiktai tampa turiningesni, svarbesni ir įgauna iki tol jiems nebūdingos jėgos. Realus pasaulis pristatomas lyg meno kūrinys, bet kartu tai lieka fizinė reali vieta – bokso ringas, sporto salė, šokdynės, bokso pirštinės ir panašiai. Matydami vaizdą, mes galime išgyventi tai, ką išgyvena sportininkai, ruošdamiesi varžyboms, „statydami“ savo fizinį kūną į pirmą planą, tarsi iš naujo išgyventume graikų vazų ar įstabių senovės kultūrų pasaulį, kuriame kovos dievai ir jų prakeiksmai yra čia pat, paliečiami ranka.
Kuo ypatinga ši dramaturginė medžiaga?
L. L. Mes analizuojame ir konstruojame pasaulį, kuris turi aiškias taisykles. Kova ringe yra apibrėžta, čia kiekvienas judesys yra svarbus. Gali daryti tai, bet negali daryti to. Žmonės, kurie skyrė boksui visą savo gyvenimą, atrodo bekompromisiai ir kietakakčiai. Mes linkę sudievinti sportininkus ir kabinti jiems superherojų etiketes. „Boksas“ – tai ilga kelionė norint parodyti kovos kainą, kurią sumoka ir laimėjęs, ir pralaimėjęs. Bandymas parodyti kovotojus ne kaip dievus, bet kaip jaunus žmones, bandančius pasirinkti, pamilti, ieškančius savo širdies, ieškančius mokytojų, patirčių ir tik tada susitinkančius ringe. Nugalėjus priešininką, pergalės minutė trunka labai neilgai, oras tarsi prisipildo garsų, bet viskas baigiasi ir stoja tyla. Man įdomiausias šis momentas – kas tada? Ar skausmas, fizinis skausmas turi garsą, o gal spalvą?
Gal galėtum plačiau pakomentuoti šią išskirtinai vyrišką komandą? Su režisieriumi Antanu Obcarsku esate sukūrę jau tris spektaklius – „Alisą“, „Batsiuvius“ ir „Kas nužudė mano tėvą“. Kuo svarbus susitikimas „Bokse“? Ar keičiasi Obcarsko darbo principai, jo dėmesys vaizdui?
L. L. Negalvoju apie tai, ar ši komanda vyriška ar ne, priimu tai kaip šios temos rėmus. Normalu, jog mes linkę boksą susieti su vyrų istorijomis, nors moterų bokse irgi yra nemažai. Man tuo ir gražus šios komandos ir šios temos, pavadinkim, „netikėtumas“, nes scenoje pamatysime daug tikrai bendražmogiškų emocijų, bet jas pasakos vyrai. Jauno žmogaus, nesvarbu, ar jis vyras, ar moteris, pasiaukojimas savo profesijai yra be galo gražus dalykas, liūdnas, sunkus, bet nuo jo negali atitraukti akių. „Bokse“ mes susitinkame, kaip visada, su Antanu – mes jau puikiai pažįstame vienas kitą.
Labai įdomūs aktoriai. Kiek jie veikia Tavo vaizdinius sprendimus?
L. L. Komandos sudėtį, tai yra aktorius, jau žinojau kurdama scenografijos projektą. Tai – labai stiprios asmenybės, su dauguma jų susitinku ne pirmame spektaklyje. Manau, jie veikė ir pjesės kūrimą, ir mano sprendimus. „Boksas“ – išskirtinai komandinis darbas. Manau, kiekvienas iš mūsų tikrai darėme jam įtaką, ir labai skirtingai.
Aktyviai dalyvauji visose repeticijose, ir režisieriui, ir aktoriams atvirai sakai pastabas, nuojautas. Teatre tai reta, nors kartais kūrėjus ir sieja glaudus ryšys. Nuo ko tai priklauso: nuo mokyklos ar tiesiog tokie Tavo darbo principai?
L. L. Teisinga būtų atsakyti, jog tokie darbo principai, bet tą nulemia daug dalykų. Šioje komandoje daugelis esame draugai, mes augome teatre kartu, pradėjome panašiu metu kurti ir esame susitikę ne viename spektaklyje. Mes žinom, prisimenam, kokios buvo tos pirmos kelionės, todėl ir kurti kartu paprasčiau. Ir tada negalvoji, ar turi ir ar gali sakyti pastabas, dalintis nuojautomis. O su Antanu esame sutarę, jog niekas neveiks, jeigu mes vienas kitam nebūsim šimtu procentų atviri. Manau, jog scenografas yra lygiateisis spektaklio kūrėjas. Jo dalyvavimas procese yra būtinas.
Juozai, kuo Jums įdomi „Bokso“ tema? Kaip ją atskleidžiate kurdamas kostiumus?
Kostiumų dailininkas Juozas VALENTA: Boksuotis, kautis, veržtis į priekį, būti stipresniam, būti greitesniam, būti labiau pripažintam už kitą… Apie tai galvoja daugelis žmonių kasdieniame gyvenime, sporte, kūryboje ar bet kokioje kitoje veikloje. Mūsų prigimtis skatina veržtis į priekį.
Spektaklis „Boksas“ – ir apie gyvenimą, ir apie mus visus. Daugelis ikoniškų šio sporto atletų daro įtaką gerbėjams ne tik skambiais pasisakymais, bet ir savitu mados suvokimu. Man, kostiumų dailininkui, tai puiki galimybė pažvelgti į sportinį kostiumą kitaip, rasti netikėtas kombinacijas, tekstūras ir spalvas, kurios tiktų spektaklio herojams.
O kokias asociacijas Jums kaip kompozitoriui ir jaunosios kartos menininkui kelia dramaturginės ir režisūrinės „Bokso“ idėjos? Kaip Jūsų kuriama muzika perteiks svarbiausius spektaklio klausimus?
Kompozitorius Rolandas VENCKYS: Spektaklis „Boksas“ man pirmiausia asocijuojasi su priešininkų, kovotojų ir trenerių, kolegų, draugų santykiais. Jie, beje, yra ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Su dalimi kūrybinės komandos esame draugai nuo vaikystės, tai procesą tam tikra prasme supaprastina. Per daugelį metų esame perpratę vieni kitų minčių vingius, žinome norus ir siekiamybes.
Vienas iš siekių yra sukurti autentišką bokso salę scenoje, su tikru ringu, su muzika, dažnai skambančia tokio pobūdžio treniruočių salėse. Dėl to buvo pasirinktas vadinamojo „aukso amžiaus“ hiphopas. Būsena ringe ir XX a. paskutinio dešimtmečio muzika lengvai sugretinamos, nes čia dominuoja tos pačios mintys: kova už būvį, išlikimą, priešininko sunaikinimą.
Žinoma, tai tik vienas muzikinis aspektas, spektaklis tuo neapsiriboja. Kiekvienas personažas turi daugiau ar mažiau išplėtotą temą, muzikinį leitmotyvą, lydintį skirtingus veiksmus. Dominuoja atmosferinė, kinematografinė, įtampos nestokojanti muzika – nuo žemadažnių boso linijų iki aukštų smuikų, nuo trombonų iki įkyrių sintezatorių rezonansų. Tai klasikinių instrumentų skambesio ir kompiuterinių technologijų garsų sintezė.
Spektaklio „Boksas“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks kovo 3, 4, 5, 6 dienomis. Daugiau informacijos – www.teatras.lt
Komentarai