[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
Vieną saulėtą 2020-ųjų rugsėjo dieną Žemaitės skvere Vilniuje buvo pastebėtas neįprastas sujudimas – būrelis vaikinų derino instrumentus ir garso aparatūrą, o netrukus prie jų prisijungė sceniniais kostiumais pasipuošę Lietuvos žemės ūkio ministerijos choro „Dobilas“ nariai. Netrukus pasigirdo erdvūs vesternų muzikos klasiko Ennio Morricone’s verti akordai, o lietuviškos literatūros klasikė galėjo įvertinti Lietuvos pankroko veteranų „Toro Bravo“ žodžius: „Priešas griūva, nebegali užstoti kelio siena. Nebereikia sukt į šalį, kaip kiekvieną dieną. Kliūtys kelio panaikintos, taip reikėjo jau senai, greičio vėjas pakinkytas, tik į priekį ženk tvirtai.“ Taip „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ (toliau – LDO arba Orkestras) atšventė savo pirmąjį 5-metį. Cituotasis kūrinys „Kelias“ pateko į antrąjį Orkestro albumą, dėl įvairiausių priežasčių klausytojus pasiekusį tik šį pavasarį. Įdomu, kad antrasis kolektyvo albumas „Antroji pamaina“ išleistas praėjus beveik metams po to, kai pasirodė jų… trečiasis albumas „Vienoj kasetėj dr. Green, kitoj kasetėj Bora“.
Orkestras – didelis instrumentinis ansamblis. Siaurąja prasme – tai ansamblis, kuriame yra kelios dešimtys styginiais, pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais grojančių atlikėjų. Plačiąja – bet kokios instrumentų sudėties didesnė atlikėjų grupė. Vokalistas Micius siūlo žvelgti paprasčiau: „Jei yra dūdų, tai jau – orkestras.“ 8 narių kolektyve yra ir styginių, ir pučiamųjų, ir mušamųjų, o patys muzikantai tarpusavyje jį kukliai vadina orkestriuku.
Jei esate rimtosios muzikos žinovas, tačiau apie tokį orkestrą girdite pirmą kartą, nesijaudinkite, nieko nepraleidote – šis postmodernus nemodernios muzikos kolektyvas nepretenduoja į sceną būsimoje koncertų salėje ant Tauro kalno. Dauguma jo muzikantų net nebaigę jokių muzikinių mokslų, tačiau šiuo atveju tai veikiau pliusas nei minusas, nes savamokslis muzikantas linkęs ieškoti, o ne klusniai gultis į Prokrusto lovą. Ir šios paieškos, įvairaus kalibro meno kūrinių citatos bei sveika (savi)ironija veikia – LDO pavadinimas skamba vis garsiau, sausakimšus prakaituotus alubarius keičia didelės profesionalios scenos. Vis dėlto sėkmė popscenoje ir pramogų verslas nėra šio linksmo kabareto siekiamybė.
LDO yra vokalinis-instrumentinis punk ansamblis iš Vilniaus ir ne tik. Teoriškai kolektyvas aktualizuoja individo, visuomenės, kūno ir sielos skylių, mirties ir apgavysčių temas universaliai suprantamu populiariosios estrados formatu, o praktiškai – ragina šypsotis nesėkmėms į veidą ir judinti šikną. Išaugęs „pasidaryk pats“ scenoje Orkestras drąsiai traukia kortas iš muzikinės Pandoros skrynios – kol velnias juokiasi, o Dievas užmerkia akis.
Ne kartą žmonės klausė, kaip vadinasi Orkestro grojamas stilius. „Mes – stilių parazitai, imame viską, kas mums atrodo reikalinga iš visų muzikos stilių ir pakraipų. Tabu iki šiol buvo tik valsas, bliuzas ir fankas, bet valsą jau grojame dainoje „Vilniaus romansas“, – šypsosi orkestrantai.
„Antroji pamaina“ („Bandcamp“ grotuvą rasite teksto apačioje) pradėjo naują etapą grupės kūryboje – originalių tekstų ir įdomesnių muzikinių aranžuočių pradžią, vėliau visa tai buvo išvystyta trečiajame Orkestro įraše.
Lapkričio 20-oji
Visų pirma, Micius papasakoja, kuo ypatinga data pavadinime: „Lietinga vėjuota 2007-ųjų lapkričio 20-osios popietė. Ką tik užsidarė klubas „Intro“ (dabartinėse VDA „Titaniko“ patalpose, – D. K.), kuriame koncertuodavome. Atvažiuoja dvi grindo grupės iš Italijos. Sukrauname garso aparatūrą į „dr. Green“ busiką ir varom į apleistą namą Drujos gatvėje, iš kurio rūsio prieš savaitę iškuopėme šiukšles. Kraunam aparatą, DJ Gonzales punktualiai atveža generatorių, slapčia pasiskolintą iš darbovietės, užkuriam, paklausom – nuo gyvenamųjų namų nieko nesigirdi. Atvažiuoja italai, susirenka koks 100 žmonių, sukviestų SMS’ais iš lūpų į lūpas. Baigiam reivuką be jokių blogų nuotykių. Ryte forumiukas (hardcore.lt forumas, – D. K.) plyšta nuo patenkintų lankytojų žinučių, tačiau yra ir ne tokių patenkintų – ne visi gavo SMS. „Pasižymėkit kalendoriuje – lapkričio 20-oji – diena, kai mirė pankrokas“, – rašo Rytis. Čia mes griebiam bajerį ir bėgam su juo.“
Bosanovos ir sukeistos estetikos
Pasak Miciaus, orkestro idėja kilo gitaristui Kiprui ir būgnininkui Andreikai. Kipras prisiminė vasarą prie laužo grotas bosanovas ir pasiūlė vieną jų įrašyti, o Andreika turėjo „Banda Dzeta“ žmonių kontaktus ir po truputį sukvietė juos į orkestrą: visų pirma, Justą su tūba, Zbigą su ukulele, vėliau repeticijoje atsirado ir Zaicas su kontrabosu.
Andreika pasakoja: „Grodamas „Banda Dzeta“ ir stebėdamas jos koncertus nuo „Skylės“ tūliko, vis pagalvodavau, kad mintis gera, bet be savų tekstų – ne iki galo. Kitokia situacija buvo su vietinėmis grindcore / shitcore grupėmis – kalnas žvaliausių eilėraštukų (PKIKT – „Daktaras Mėsa“, „Disforija“ – „Satanizmo traukinys“, „Zageron“ – „Kuvalda vardu Valdas“ ir kt.), bet dėl growlingo girdėjosi tik… growlingas. Šitame taške mano galvoje, atskirai nuo Miciaus ir Kipro plano sukeisti estetikas, gimė savotiškas dainų orkestrėlis – toks mano vidinis kokių 4 metų kelias. Išorinis kelias buvo gerokai trumpesnis: Kipro skambutis, susitikimas – važiuojam.“
Micius prisimena, kad pradžioje jų įkvėpimo šaltinis buvo griežtojo roko grupių tekstai, uždainuoti ant popmuzikos: „Man visuomet rūpėjo klausimukas, kaip ten yra su punk / hardcore / death metal / etc. tekstais – tarytum jie yra labai svarbūs, nes perduoda daug vertybinio turinio, tačiau prieinami tik itin pasišventusiems klausytojams, kurie pasivargina tuos tekstus susirasti – ar ant albumo viršelio, ar internete, ar tiesiai iš vokalisto. Paprastai juk negali nieko suprasti, ką jie ten riaumoja. Kažkoks vidinis prieštaravimas. Aš net tokį renginuką buvau sugalvojęs – poezijos vakarą, kur griežtojo roko grupių vokalistai lipa ant scenos ir raiškiai skaito savo tekstus.“
Tromboną pučiantis Titas prisijungė kiek vėliau – jo ryšys su šia paslaptinga grupe užsimezgė dėl labai patikusios merginos: „Dvi dienas iš eilės ėjau į orkestro koncertus ir man jie buvo pristatyti kaip susiję su pogrindine „XI20“ erdve (dar žinoma kaip „Skylė“, – D. K.), o jų susikūrimo esmė ta, kad yra daug visokių metalo ir hardkoro grupių, kurių vokalistai kriokia ir niekas nesupranta tekstų – orkestras grojo koverius ir bosanovos ritmu aiškiai dainavo šiuos tekstus, kad visi suprastų. Mane sužavėjo toks šviečiamosios pakraipos aspektas ir ta mergina. Su ja viskas baigėsi gerai – išsiskyrėm, bet likom draugais.“
Iš pradžių, kaip ir priklauso klasikiniam orkestrui, LDO turėjo savo „dirigentą“ – jam vadovavo Zaicas, atsivedęs čia ir kelis muzikantus iš savo ankstesnės grupės „Banda Dzeta“. Vėliau šis kapelmeisteris persikraustė į Varšuvą ir pasivadino Frančišeku Špilmanu. 2015-aisiais konkurse „Nowa Tradycja“ jis pelnė specialų Czesławo Niemeno apdovanojimą už išskirtinę meninę asmenybę, o jo grupė „Banda Nella Nebbia“ nuskynė konkurso Grand Prix. Pasak Miciaus, jis „kilstelėjo viską iki tokio lygio, kur man pačiam stalčius kojų pirštus nudaužė – oba, pasirodo, taip ta gera muzika yra daroma. Tačiau orkestras visgi nėra profesionalų kolektyvas, Zaicas – žiauriai produktyvus veikėjas, bet mes tiesiog nespėjom dėti tiek pastangų, kad jam būtų įdomu.“ Su Zaicu 2019 metais buvo įrašytas pirmasis Orkestro albumas „Paveikslas, tapytas aliejiniais dažais“, kuriame pagal pirminę idėją buvo aiškiai išartikuliuota Lietuvos pogrindžio grupių („Sa-Sa“, „Varnų Vėjas“, „Per Kryžių ir Kančią Tavo“, „Zageron“ ir kitų) lyrika, taip pat – keli savos kūrybos opusai. Zaicas aktyviai kūrė bei aranžavo ir albumą „Antroji pamaina“, o su kai kuriais orkestro nariais iki šiol palaiko ryšį – neseniai dalyvavo režisieriaus Tito Lauciaus (to paties trombonininko Tito) filmo „Paradas“ orkestro įrašų sesijoje.
Radikalios demokratijos leviatanai
Šiuo metu orkestre nusistovėjusi laisvai horizontali hierarchija, kurioje visų „partnerių“ balsai turi vienodą svorį. Gitaristas ir klavišininkas Valdemaras sako, kad jų sistema išties labai decentralizuota. „Radikaliai demokratiška struktūra“, – patikslina orkestro vokalistas ir priduria, kad Orkestre visada yra apylaisvė „leviatano“ pozicija: „Tarkim, gali Titas ateiti ir pasakyt, kad jis šiandien yra repeticijos leviatanas, ir viską nuspręst. Jis taip dažniausiai nedaro, bet gali…“ Titas sakosi esąs labiau pilkasis kardinolas, nes pagrindinis leviatanas – būgnininkas Andreika: „90 procentų laiko jis būna leviatanas, bet kartais proceso viduryje tenka imtis priemonių ir perimti vadeles.“ Titas priduria, kad buvo toks nesėkmingas metas, kai kūrinius koncertui parinkdavo vienas žmogus ir niekas negalėdavo jam prieštarauti: „Buvo daug pykčių, kai tas žmogus paskutinę minutę ištraukdavo savo playlistą.“ Tačiau Valdemaras paprieštarauja: „Man kaip tik patikdavo, kai taip darydavom – kiekvieną koncertą laukdavo siurprizas!“
Kaip nutiko, kad trečiasis LDO albumas „Vienoj kasetėj dr. Green, kitoj kasetėj Bora“ buvo išleistas anksčiau nei pasirodė „Antroji pamaina“? Micius pasakoja: „Po pirmojo kovido apvijos mums buvo įdomiau ne krapštyt seną medžiagą, o pažiūrėt, ar dar galim sugrot ką nors naujo. Sugrojom ir įrašėm. Iškart norėjosi visa tai išleist, o ankstesni įrašai dar labiau užsimarinavo dėl įvairių logistinių, choro partijų rašymo, įrašų trukmės ir panašių priežasčių.“ Titas priduria: „Jei draugai klausia, kurį pirmą reikia klausyt, visada siūlau prisiminti „Žvaigždžių karus“, kuriuos gali pradėti žiūrėti nuo pirmos, antros ar šeštos dalies. Tokia logika galima klausytis ir mūsų albumų.“
Kūrybinis procesas
Valdemaras pasakoja: „Kartais, būna, kas nors padaro gabalo eskizą ir bandom jį vystyti. Kartais išdžeminam kokį nors gabalą repeticijos metu ir toliau jį tobulinam. Bet dažniausiai muzikos nuotaiką taikome į tekstą.“ Jam antrina ir trimitininkas Rapolas: „Norėčiau patvirtinti, galbūt ne visu 100 procentų, kad yra tokia mūsų išdirbta ir veikianti schema: viskas dažniausiai prasideda nuo teksto, kurių autoriaus poziciją jau kurį laiką yra užėmęs diplomuotas filologas Andreika. Toliau sukuriame pagal tekstą muzikinį skečą. Valdemaras yra turbūt produktyviausias mūsų skečmeisteris (dainavo „Ąžuoliuke“, vėliau studijavo VU Fizikos fakultete, grojo pankroko bei metalo grupėse, – D. K.). Turint šiuos atspirties taškus, kiekvienas orkestro narys šį tą įneša nuo savęs. Mes su Titu dažniausiai kuriam pučiamųjų partijas ir aranžuotes, kartais – ir perkusijų. Galų gale, viskas susimala į vieną katilą, kažką išmetam, kažką naujo sugalvojam.“ Valdemaras prideda: „Dar būtinai įkišam porą razynkų į gabalą, kad įdomiau būtų. Razynkos yra citatos iš kitų gabalų ar šiaip kas netikėto.“ Pavyzdžiui, titulinio kūrinio „Antroji pamaina“ razynka – „Kraftwerk“ kūrinio „Radioactivity“ citata. O naujausias albumas prasideda amerikiečių hardcore klasikų „Black Flag“ rifu ir baigiasi Lietuvos estrados klasiko Stasio Povilaičio eilutėmis.
LDO ieško, kaip punk estetiką perteikti estradinės muzikos priemonėmis. O kurie estrados atlikėjai geriausiai perduoda estradinę estetiką pankroko priemonėmis? Andreika neišsiplečia: „Žiūrėk, čia liksiu paviršiuje, nes jau prašosi ilga įžanga apie estrados ir pankroko sąvokas… kurioje bus būtinai nustatyta, kad estrada ir pankrokas yra tas pats. Žinai, kaip šiais laikais – „death metal is the new punk“ (juokiasi). Žodžiu, estradinę estetiką pankroko priemonėmis geriausiai perduoda… Atspėkit kas? Iš M raidės. Marukas iš grupės „Sportas“. O pankroko estetiką estrados priemonėmis – Marukas iš grupės „Studio Maruko“. Nenuostabu, kad tas pats Marukas kūriniui „Kniedytas ploščius“ parašė ir sugrojo įsimenančias sintezatorių partijas.
Titulinis kūrinys „Vtaraja smena“
Nors visas albumas „Antroji pamaina“ įdainuotas lietuviškai, titulinis jo kūrinys atliekamas rusiškai. Micius paaiškina: „Rusišką gabalą sugalvojome padaryti ne dabar, o prieš kokius 3–4 metus. Jo originalą sukūrė ir įrašė Visagino atominės elektrinės inžinierių vaikai turbūt prieš kokius 15 metų. Tai – death metal grupės „Haunted Reaktor“, kurioje grojo Andreika, kūrinys apie miestelio gyventojų patirtį ir jų reakciją užsidarius atomkei. Jame dainuojama apie iš grabų lendančius zombius – antrą pamainą, valdančią elektrinę ir tiekiančią elektrą. Draugė Simona liūdnai pajuokavo, kad Černobylyje pastarąsias kelias savaites dirbo amžinoji pamaina ir niekas negalėjo jų pakeisti – tokia šiandieninė refleksija. Buvo kilę diskusijų, ar palikti „Vtaraja smėna“, ar ne, bet nusprendėm visas interpretacijas palikti klausytojams. Kita vertus, turiu draugų rusų, už kuriuos laiduoju, ir kiti turi. Neseniai priėmėm repetuoti iš Maskvos pabėgusius atlikėjus Noize MC ir Monetočka. Ne viskas blogai su tais rusais, yra gerų rusų, todėl ir su rusų kalba ne viskas blogai. Nepamirškime, kad „Vtaraja smėna“ visgi yra apie Lietuvą, apie čia gyvenusių žmonių aktualijas. Žiūrėjau spektaklį „Žalioji pievelė“ apie Visaginą ir ten buvo tas momentas, kai išjungia atomkę ir kaip vietiniams trupa galvos. Visas miestas dirbo dėl elektrinės, ją išjungus atsirado stiprus tuštumos jausmas. Ir kūrinys tai atspindi – opa, baigėsi etapas, baigėsi epocha… baigiasi pasaulis.“
Shitcore, arba šitkoras
Micius: „Nežinau, kaip šiam stiliui sekasi dabar, nors šiaip šitkoras tapo meinstrymu. Apie 2010-uosius buvo išpopuliarėjęs toks žanras: imi popsą, smarkiai pervarai jį per distortioną, apsirengi kokia nors dešrele. Žiauriai šaržuotas, žiauriai politiškai nekorektiškas, pavadinkime, noise pop žanras. Lietuvoje jis tiesiog žydėjo, buvo virš 10-ies skirtingų atlikėjų, net aš pats turėjau projektą „Koziris“ ir išleidau albumą „Iš rankovės“. MC Deksnyz buvo jau next level stuff. Trys bičai darė gabalus, o kaip vokalistą naudojo 2003-aisiais sukurtą sintezatorių, paremtą žinomo diktoriaus Gintaro Deksnio balsu. „Gintaras“ buvo pirmasis lietuviško balso sintezatorius, pritaikytas „Windows“ aplinkai. Chebrytė kraudavo savo tekstus į tą internetinį sintezatorių ir taip generuodavo projekto vokalą.“
Valdemaras, norintiems susipažinti artimiau, rekomenduoja LDO būgnininko projektą „Gastarbeiteris“, kurio visi būgnų semplai įrašyti jo paties klozete.
Kūrybinės orkestro stovyklos Visagine
Trečiojo albumo „Vienoj kasetėj dr. Green, kitoj kasetėj Bora“ kūrybinio proceso kertinis momentas – dešimties dienų grupės narių stovykla Visagine, „Karloso Kastanedos“ arkiniame sandėlyje-muziejuje. Po pirmos pandemijos bangos Orkestro nariai staigiai mobilizavosi, nuvyko į Armagedonis, susisetapino instrumentus ir pradėjo dirbti: nuo ryto iki vakaro tvarkė juodraščius, aranžavo, ieškojo, vakare aptarinėjo, nagrinėjo, ilsėjosi prie laužo ir ežero. Nemažai buvo nuveikta iki ir po stovyklos, bet albumas gimė būtent jos metu.
„Jau trejus metus iš eilės važiuojam į stovyklą angare pas Andreiką Visagine, – pasakoja Micius. – Pernai ten būdami paruošėme medžiagą dar vienam, ketvirtajam, albumui. Jis dar toli gražu nebaigtas, bet artėja birželis, kada važiuosime jo įrašinėti vienu dviem mikrofonais. Paaiškėjo, kad tame angare yra stebuklinga akustika, labai geras natūralus reverbukas. „Antrąją pamainą“ įrašinėjome „Skylėje“ su Verbaičiu. Mums žiauriai suveikė formatas, kai visą savaitę kartu gyvename ir grojame – padarome daug daugiau nei Vilniuje, repetuodami dukart per savaitę. Susikoncentruoji ir eini pavadinkime, kaip į darbą – apie 12-tą dienos jau stovi su gitara prie mikrofono ir kokias 7–8 valandas droži.“
Titas pritaria, kad Orkestre daug narių, tad sunku surinkti visus vienu metu. Jo nuomone, visada, ne vien muzikoje, labai gerai skirti tam tikrą laiką vienam darbui. Nes dažniausiai ne visos pamainos ateina į repeticiją, o čia yra galimybė būti visiems kartu ir „su tapkėmis, nes vasara!“
Neįveikiama valia ir smaližiai
Dainos sukurtos taikos metu karo akivaizdoje suskambo visiškai kitaip. „Per paramos Ukrainai koncertą dainavau „Kelias kelias kelias“, o du trečdaliai publikos išgirdo „Karas karas karas“ – nenorėjau, kad jiems galvose būtų karas tuo metu, kai dainavau šiuos žodžius, norėjau, kad būtų ryžtas ir neįveikiama valia, bet klausytojas pasirinko savo interpretaciją ir tai yra už mano galios ribų“, – sako grupės vokalistas Micius.
Savo kūrybos Orkestras siūlo klausytis „Youtube“, „Spotify“, „Bandcamp“, „Apple music“ ir kitose interneto platformose. Fiziniu formatu kol kas išleistas tik trečiasis albumas – pernai riboto tiražo kasetėje jį išleido įrašų kompanija „Musikii“.
Pavasarį LDO savo klausytojų laukia Kaune ir Klaipėdoje, o gal ir kokioje nors netikėtoje vietoje. „Tikime, kad Orkestro klausytojas yra smaližius. Toks smaližius, kuris mėgsta surströmmingą (pūdyta silkė, švedų nacionalinis patiekalas, – D. K.), pabarstytą geležiniais dantimis. Tikime, kad Orkestro klausytojas įžvelgia švelnią melancholišką poeziją stebėdamas rytinius balandžius, lesančius Joninių nakties lėbautojų atpiltą skrandžio turinį. Tikime, kad Orkestro klausytojui svarbiau šokiai ir oro gitaros nei šiltas pledukas, kai lauke lietus ir dargana.“
Internete:
facebook.com/Lapkricio-dvidesimtosios-orkestras
Komentarai