Iš pradžių atrodė, kad Palmės Žiedas – trumpalaikis saviironiškas bajeris, pro šalį praskriejanti ryškiaspalvė kometa, tačiau, panašu, ji tapo nuolatiniu lietuviškos elektroninės muzikos palydovu, įgavo savo orbitą ir reguliariai pasirodo skliaute. Prieš kelias savaites Palmės Žiedas pristatė savo trečiąjį albumą “Elektroninė Muzika”, kuriame jis nusileidžia kosminėje stotyje, atranda naktinį klubą “Kometa” ir atlieka kitus tarpžvaigždinius šuolius. Pasak kūrėjo: “Pastarasis darbas nebėra toks tiesmukas, o pati atmosfera įgavo žymiai tamsesnį atspalvį. Beveik visas dainų rinkinys, kitaip nei ankstesni albumai, yra instrumentinis.” Gegužės 20-ąją Palmės Žiedas kviečia susitikti Vilniuje, klube „Kablys“, kur vyks albumo pristatymo naktis su didžėjais, gyvais Palmės Žiedo bei Patricia Kokett pasirodymais bei specialia audiovizualine instaliacija.
Palmės Žiedas aka Jonas Matusevičius ilgokai vartė savo alter ego, kol 2018-iaisiais prasiskleidė (retro)futuristinis Palmės Žiedas, o po kelių metų ateities kartoms buvo paleista jo muzikos kasetė „Futura”, kvietusi pasinerti į retrofuturizmo ir hedonistinio gyvenimo būdo vandenis. Vėliau Jonas pradėjo studijuoti Muzikos produkcijos specialybę VDU Menų fakultete ir tai truputį pakeitė jo požiūrį į kūrybos procesą: “Kalbant bendriau, universitete pastebėjau, kad mokausi girdėti, ypač tai, kas susiję su garso inžinerija. Po truputėlį jau galiu sau argumentuoti, ką girdžiu ir ko ne, mažiau išsigalvoju dalykų. Taip pat galiu pasakyti, kad sužinojau, kaip iš tiesų reikė
“Elektroninė Muzika” savotiškai konceptualus sci-fi tematikos albumas. Prieš metus Palmės Žiedas sakė: “Manęs nelabai domina pasaulinės tendencijos, tačiau susidomi kokiu nors, tarkim, „tabu“ žanru ir jis asmeniškai tampa lyg mada. Tarkim, psy-trance, kalbant su aplinkiniais, dažnai minimas ironiškai, tačiau, mano galva, jis turi labai daug neišnaudoto potencialo”, o dabar tą potencialą aiškiai girdime naujajame albume. Iš pradžių gal kiek ilgu senojo Palmės Žiedo lengvabūdiškumo, tačiau vėliau pradėti keliauti kartu ir tai nėra lengva kelionė, ją nuolat lydi čia pat esantis kosminis šaltis ir melancholija.
„Šis albumas yra apie tolimąją ateitį ir apie žmonių santykį su technologijomis. Prie „Elektroninės Muzikos“ kūrybos praleidau maždaug metus. Bandžiau numanyti, kokios naujos emocijos egzistuos futuristiniame pasaulyje, bet taip pat bandžiau reflektuoti, kokia bus ateities žmogaus nuomonė apie jau pasenusį gyvenimo būdą“, – sako Palmės Žiedas.
Atlikėjas norėtų, kad klausytojai jo kūrybą suprastų ne tik kaip muziką, garsinę patirtį, bet ir realiai patirtų išgalvotus scenarijus ir pasinertų į sugalvotą realybę: “Galbūt albume „Futura“ tai pasiekti gan lengva, tačiau būsimuose kūriniuose, kur žodinės leksikos nėra tiek daug, reikės labiau pasistengti. (…) Man smagu atsiplėšti nuo šio pasaulio, dalyvauti įvairiuose sugalvotuose nuotykiuose, patirtyse. Mane tai ramina.”
Albumas išleistas CD formatu, jo pakuotė apipavidalinta specialia UV spauda, o įsigiję albumą „Bandcamp“ platformoje kartu gaus ir specialų dovanų krepšelį. Pats albumo viršelis – unikalus kūrinys. Daugelio fotografijų pagalba atlikėjo kūnas buvo patalpintas į skaitmeninę 3D erdvę, tuomet pasinaudojus skaitmeninės skulptūros metodu ant jo dizaineriai Mantas Talmantas bei Lukas Miceika uždėjo virtualų kostiumą, o albumo viršelio grafiniu dizainu pasirūpino Domantė Nalivaikaitė.
Po dviejų metų pertraukos išleidai „ilgo metro“ albumą, kaip jautiesi? Ar kaskart jautiesi vis kitaip?
Jaučiuosi pavargęs. Kadangi leidybos procesą organizuoju pats, tad kartais atrodo net pasimiršta, jog tai yra mano paties albumas. Kiekvienas kūrinių rinkinys apžvelgia skirtingas tematikas, bet šis, galbūt, išsiskiria tuo, kad išleidimo procese dalyvavo žymiai daugiau žmonių, ne tik aš vienas.
Šis tavo albumas visai kitoks. Ar tai ir vėl reiškia naują pradžią? Kas lėmė pokyčius?
Hm, galbūt pokyčius lėmė tai, jog pats esu gan dinamiška asmenybė. Daug kuo susidomiu, mėgstu greitai pasinerti į nežinomus vandenis. Tačiau dabar galbūt lėmė keletas tikslesnių faktorių. Visų pirma, tai pabodo mano ankstesnė kūryba, bet taip pat susidomėjau profesionalizmo sąvoka, norėjau žengti žingsnį į priekį ir paklausti savęs, ką iš tikrųjų reiškia „kokybiškas kūrybinis projektas“.
Daug reiškeisi Ukrainos karo tema. Ar tavo naujas albumas galėtų būti su tuo siejamas?
Šis albumas buvo jau sukurtas 2021 metų lapkričio mėnesį. Nors jis ir nėra siejamas su šia tema, tačiau viliuosi, kad visi leidiniai, kurie yra dabar išleidžiami kažkaip siejami su karu Ukrainoje. Tiesiog, mes, kūrėjai negalime būti užsidarę savo kūrybiniuose pasauliuose, ignoruoti viską aplinkui ir vaidinti, jog prieš mus esti tik kompiuterio ekranas bei būgnų mašina su sintezatoriumi.
Atrodai laisva asmenybė. Socialiniuose tinkluose komunikuoji drąsiai ir be užuolankų. Ar sunku demonstruoti atvirumą? Visa tai impulsyvu ar, priešingai, kruopščiai suplanuota? Ką tai pasako apie tave kaip atlikėją?
Iš tikrųjų tai sunku. Reikia nusimesti visas grandines, kurios šiaip kausto, nes vis dėlto jau esu kažką išleidęs. Tačiau manau, jog toks atvirumas suartina mane ir klausytoją, galbūt net įkvepia jį patį kurti. Visi mes esame žmonės ir vienaip ar kitaip – kūrėjai, ir visai nesvarbu, ar tie kūriniai pasiekia daugiau žmonių, ar tai daroma tik dėl asmeninių tikslų, kurti yra smagu.
Tavo kūryba labiau spontaniška ar struktūruota?
Hm, galbūt spontaniškai struktūruota. Užsibrėžiu savo „projekto“ tikslus, o tada jau būna visaip. Kartais prisėdu dažniau, kartais netgi per prievartą. Žinau, daug kas sako, kad taip daryti nereikėtų, tačiau netgi mano paties sugalvoti deadline’ai galų gale pradeda spausti. Bet pastebėjau, jog tokiu būdų muzika tampa kitokia, labiau su mokslišku prieskoniu, labai įdomi patirtis.
Ar tau svarbu, kad klausytojai pažintų charakterį?
Manau, kad ne visada. Galbūt mano atveju taip, nes Palmės Žiedas nėra tik muzika. Tai personažas, pojūtis, o dabar ir visas atskiras pasaulis.
Esi minėjęs, kad tau maloniau dirbti vienam. Dabar išleidai kūrinį kartu su vokaliste Rasa Marija Goryte, kaip sekėsi? Ar planuose yra daugiau tokių kolaboracijų?
Rasa per kelias valandas įrašė vokalą „NOX“ kūriniui. Galbūt tai nebuvo tikra kolaboracija, nes neužsiėmėme tęstiniu kūrybiniu procesu, tiesiog nusprendžiau, kad šitam kūriniui man reikia moteriško vokalo. Ir įtariu, jog ne, neplanuoju kolaboracijų, man nelabai sekasi dirbti komandoje, ypač kas susiję su tikra tęstine kūryba.
Ar esi savikritiškas? Ar tau reikalinga nuomonė iš šalies?
Taip, esu savikritiškas, na ir šiaip, paskutiniu metu esu gan kritiškas viskam (juokiasi). Manau, kad yra gan svarbu parodyti kūrinius kitiems, objektyvumas vis tiek egzistuoja. Iš pašalinių žmonių išgirdau labai daug vertingų patarimų ir apie šio naujojo albumo kompozicijas.
Kaip mokaisi naujų dalykų?
Dažnai mokausi klausydamas kitų kūrybos, visad bandau save spausti stilistiškai. Suvokimas, jog kažkas gali būti giliau, geriau išdirbta, manau, kad ateina su laiku. Savo paniatkių numetimas irgi yra labai svarbu – skirtingi stiliai, kultūros įkvepia atsirasti naujoms, dar negirdėtoms idėjoms. Universitetas taip pat padeda.
Ar kada buvai įkvėptas lietuvių liaudies muzikos motyvų?
Jei tai klausimas apie muziką, ne, nebuvau įkvėptas lietuvių liaudies muzikos motyvų. Tačiau kalbant apie albumo viršelį, reikėtų dėkoti grafikos dizainerei Domantei Nalivaikaitei, jog nusprendė remtis šia inspiracija. Galbūt dėl to, jog pats albumas vis dėlto lietuviškas, nesvarbu, jog ten beveik neskamba mano žodžiai.
Vienam interviu esi minėjęs, jog tau patinka remtis filmais. Kaip šis tavo kūrybos aspektas atsiskleidė kuriant albumą „Elektroninė Muzika“?
Manau, jog daugelis, kai kuria, įsivaizduoja, kaip tai galėtų atrodyti. Tai dariau ir aš – greitu metu tai išvys daugelis. Vaizdo klipo išleidimo data vis artėja ir, manau, trumpas ištraukas matė jau nemažai žmonių. Mano asmeninė svajonė buvo sudalyvauti profesionalioje vizualinėje produkcijoje, tad dėkoju režisieriui Danieliui Minkevičiui, prodiuserei Linetai Lasiauskaitei ir operatoriui Oskarui Abramavičiui, bei, žinoma, visai kūrybinei komandai už šią galimybę. Galbūt pasigirsiu, bet manau, kad finalinis rezultatas nusvers ne tik mano muzikinę karjerą.
Ar tavo muzikoje daug asmeninės patirties? Gal pasakoji kitų žmonių istorijas?
Dažnai išgirstu šį klausimą. Galbūt šiame albume, tai istorijos, kurias Palmės Žiedas išgyvena pats.
Kas lėmė albumo tematiką?
Galbūt tai, jog šios futuristinės idėjos visad kažkur slypėjo, tik dabar tvirtai nusprendžiau jomis pasinaudoti. Jeigu ne dabar, tai turbūt tikrai vėliau jos būtų iškilusios į paviršių. Tai galima pastebėt ir iš mano praeitų leidinių, „Atvykimas 2191“ ar „ANBO 2183“. Galbūt viskas susiję, nežinau.
Dabar tavo muzikoje dominuoja muzika, joje mažai žodžių. Kaip manai, tai privalumas? Ar nebūtų buvę paprasčiau žinutę komunikuoti žodžiais?
Aišku būtų buvę paprasčiau, bet galbūt taip įdomiau. Instrumentinė muzika, manau, kuria savitą žavesį. Viskas vyksta surrealiau, dažnai dainų žodžiai nukreipia mintis ir sumažina vietos vaizduotei. Dabar viskas daug laisviau, bet, žinoma, klubinis skambesis vis dar įstato kompozicijas į šokinius rėmus. Kas, žinoma, nėra blogai.
Šiandienos scenoje yra gan populiaru albumą pristatyti vinilinės plokštelės formatu. Kodėl pasirinkai CD formatą?
Pasirinkau tokį formatą, nes manau, jog plastiku apvilktas diskas, kuriame lazeris vienetais ir nuliukais išraižo muzikos kūrinius yra tikrai labai futuristiška. Vinilo šiais post-pandeminiais laikais laukti reikia per daug ilgai, be to, visad mėgau priimti mažiau populiarius sprendimus.
Sako, kad idėjas reikia pristatyti taip paprastai, kad suprastų tavo močiutė. Kaip močiutei apibūdintum savo naująjį albumą?
„Močiute, prisimeni 1972 metų Tarkovskio filmą “Soliaris”? Ten kur tas lenkų rašytojas Lemas parašė tą knygą. Va, čia panašiai, žinok.“
Albumo pristatymas vyks Vilniuje, “Kablio” klube. Šis įsimintinas pastatas dažnai minimas kaip Lietuvos sunkiosios elektroninės muzikos Meka. Kodėl būtent čia pasirinkai pristatyti savo kūrinius?
Manau, būtų gan keista išleisti leidinį pavadinimu „Elektroninė Muzika“ ir nesuorganizuoti tikros klubinės nakties. Su šiuo albumu apsimesti indie scenos dalimi, manau, būtų tiesiog kvaila. Iš tiesų, dėkoju “Kablio” klubui, jog išklausė ir suprato, ką turiu omeny. Kai buvau dvyliktoje klasėje iš Kauno važiuodavau paskutiniu penktadienio traukiniu į Vilnių, į klubą, o grįždavau su pirmu rytiniu. Galbūt noriu vėl nostalgiškai patirti tuos pačius jausmus.
Ateities planai?
Pailsėti, bet neilgai. Yra keletas jau suplanuotų koncertų, bet atsirado naujų minčių kūrybai. Galbūt keista, bet tik dabar supratau, jog mano tikslas yra kurti ir leisti, o laikas, deja, tapo mano amžinu priešu.
Internete:
Komentarai