Dar prieš tris mėnesius didžioji dauguma muzikos pramogų verslo atstovų, prakalbus apie politiką, kratė galvas ir sakė su tuo neturintys nieko bendro. Šiandien visi kone privalo (nors, tarkim, Shortparis agentūros atstovė sakė, jog ši grupė niekam nieko neprivalo) pasirinkti juodą arba baltą, o atspalviai išvis panaikinti. Netrūko politikos ir šiemetinėje Talino muzikos savaitėje (TMW), tiesa, reikia pripažint, šiame renginyje visada būdavo kalbama ne vien apie muziką. Panašiai vadinosi ir mūsų ankstesnis reportažas iš Estijos sostinės.
Būtent dėl paskutinių mėnesių aktualijų, Tallinn Music Week tapo Tallinn-Narva Music Week, o kuri vieta aktualesnė akcentavo tai, kad konferenciją sostinėje atidarė Kultūros ministras, o Narvoje į dalyvius kreipėsi Estijos prezidentas. Narva yra labiausiai į Rytus nutolęs Estijos miestas, kuriame estų yra tik apie 6%. Kitoje Narvos upės pusėje yra jau Rusijos federacija – Ivangorodas. Viena priešais kitą abiejuose krantuose nuo viduramžių stūkso tvirtovės. Viena priešais kitą čia susiduria dvi civilizacijos. Vienas pagrindinių TMW akcentų – skirtingi krantai turėtų ne skirti, o jungti, todėl jau prieš 5 metus čia pradėtas rengti “Station Narva” festivalis. Prieš 4 metus rusų keliautojas Varlamovas parodė skirtumus tarp vieno ir kito kranto. Ta proga, kad pernai sukako 30 metų kai sugriuvo Sovietų sąjunga Varlamovas aplankė visas buvusias sovietines respublikas. Nieko nuostabaus, Estijai atiteko labiausiai išsivysčiusios ex-SSRS šalies titulas. Rekomenduojame visą ciklą – tikrai sužinosite daug naujo, o pernai keliautojas vėl aplankė Narvą, žiūrėkite nuo 01:45:00 (yra ENG titrai). TMW noras bendradarbiauti – suprantamas, tačiau kiek to noro yra iš kitos pusės.
Žinoma, Ukrainos akcentų šiemet buvo daug. TMW nemokamu koncertu madingame Telliskivi rajone pradėjo madingos popmuzikos atlikėjas Ivan Dorn. Gimęs Rusijoje, tačiau augęs Ukrainoje, dainuojantis rusiškai, tačiau aktyviai palaikantis Ukrainą ir šiuo metu renkantis jai paramą savo koncertuose. Šią šalį taip pat atstovavo Vilniuje ir TMW jau matyta reperė alyona alyona bei jos žanro kolegės, trys seserys Fo Sho, dar dvi merginos Krapka;KOMA, grojančios įvairiais instrumentais indietronica klimatuose ir tamsūs gotai Gentle Ropes, dar sausį dainavę apie rusiškos kultūros ekspansiją Ukrainoje.
Faktas, pastaruoju metu Ukrainos menininkai yra ryškių prožektorių šviesoje ir turi tam tikrą pranašumą prieš savo kolegas, tačiau kaip konferencijoje teisingai pažymėjo nuo ’80-ųjų Rytų Europoje dirbantis promouteris Nick Hobbs, vien būti ukrainiečiu neužtenka – menininkas bet kuriuo atveju turi būti aktualus savo kūryba. Panašiai griuvus geležinei uždangai, (ex)sovietiniai menininkai, tame tarpe ir lietuviai, užplūdo Vakarus, tačiau tik vienetai jų išsilaikė praėjus 5 metams – didžiosios daugumos pagrindinis korizis tebuvo jų sovietinio lagerio praeitis. Žinoma, šiandien yra Ukrainos muzikos 15 minučių šlovės, pastaruoju metu sužinojome daug anksčiau negirdėtų vardų. Šios šalies scena gavo unikalų šansą pasirodyti, tačiau vis dėlto jų kuriamas turinys yra pagrindinė vertybė.
Tęsiant nacionalinį kriterijų – iš Lietuvos šiemet atkeliavo Aortes (ex-Autism), Brave Noises, IYE ir Plié. Pastarieji yra bene šviežiausias lietuviškos muzikos gūsis ir jiems Taline pasisekė turbūt labiausiai laiko ir vietos prasme, o tai showcase festivaliuose yra labai svarbu. Viena įdomiausių konferecijos temų buvo “Breaking out of the showcase circuit”, nes tokio tipo renginiai dažnai tampa savotišku nejudančiu verpetu, iš kurio atlikėjams ne visada pavyksta ištrūkti. Taline pasirodė daugiau nei 180 vardų – manai, visiems jiems užteko publikos, o ypač čia atvykusių profesionalų, dėmesio? Daug kas grojo dar tuščiose arba jau ištuštėjusiose erdvėse, kažkas grojo tuomet, kai šalia visus sutraukė kokia nors žvaigždutė, kažkam nepasisekė su garsu ir taip toliau. Pridėk varginančią kelionę, išlaidas nakvynei ir catering’ui ir showcase festivalis labiau primins košmarišką beprasmybę nei unikalią galimybę. Gali nutikti ir priešingai ir tu pasiimsi maximum, tačiau tam, anot minėtos diskusijos dalyvių, reikėtų gerai pasiruošti, nusistatyti tikslus ir priemones jiems siekti, patys muzikantai ar jų vadyba turėtų pasiruošti 24 valandas per parą networkinti ir maksimaliai pranešti apie save. Taigi, Plié grojo ketvirtadienį, kai renginių truputį mažiau ir visi dar švieži, grupė pasirodė geriausioje Talino scenoje – “Sveta Bar” ir lipo ant jos pakankamai vėlai, kad jau būtų publikos. Tiesa, mes iš Vilniaus atvairavome per vėlai ir patekome tik į po jų grojusių islandžių Kaelan Miklą raganystės seansą, tačiau liudininkai pažėrė lietuviams komplimentų ir sakė, kad fotografai mėgavosi vokalisto Mato ekspresyvumu. Mažiau pasisekė (t)reperiui IYE, kurį Taline pristatė (kažkodėl) latvių festivalis “Skanu Mežs”. Paulius grojo pustuštėje erdvėje, o prieš-po buvo apdėliotas įprastai keistais skanumežiškais garsais. Be to, tuo metu vyko bent vienas teminis hiphopinis šoukeisas, kuriame dalyvavo daug vietinių. Žodžiu, ne tas laikas, ne ta vieta. Prisiminęs vakarą prieš tai vykusį solinį koncertą Rygoje, Paulius buvo nusivylęs – žmonių ten gal nebuvo žymiai daugiau, tačiau jie žinojo kur ir ko atėjo. Aortes teko groti geroje vietoje – Talino metalo mekoje “Von Krahl”, tačiau gana anksti. Kaip pasisekė Braves Noises džiazo kontekste – neteko girdėti. Pagrindinis Talino muzikinis įvykis tą vakarą vyko “Saku Suurhallis” – ten koncertavo gimtinėje itin retai pasirodantis estų muzikos brangakmenis Tommy Cash.
Iš muzikinės programos labiausiai įstrigo du vardai. Iš Italijos atvyko trio Fanfara Station. Savo tėvo pučiamųjų orkestro atminimui tunisietis Marzouk Mejri šiame projekte užmaišė visą Viduržemio jūros migrantų skambesį. Kiek priminė mūsiškius Baltic Balkan, jei šie savo USB raktus iškeistų į instrumentus, mintyse įsivaizdavau Lencą su Pička scenoje ir jis ten visai derėjo. Žinoma, esminis skirtumas, kad Fanfara Station vietoje sirtakių ir kalašnikovų groja savo kūrinius, paremtus Vidurio rytų ir Šiaurės Afrikos ritmais.
Kitą grupę – suomius The Holy – vidurvasarį turėtume pamatyti po kelių metų sugrįžtančiame “Devilstone”. Jie grojo vienoje mažiausių TMW erdvių ir ten atėjus apsauginiai neįleido, nes bariukas jau buvo perpildytas. Gerai, kad galima buvo jį apeiti ir stebėti koncertą pro langus iš grupės perspektyvos. Du būgnininkai dažniausiai geriau negu vienas. The Holy susikūrė 2014-aisiais Helsinkyje ir miksuoja post-punk, Bruce Springsteen, Peter Gabriel su krautroko monotonija. Ir tai tas atvejis, kai gyvai grupė skamba dar geriau nei įrašuose.
Šeštadienį margaspalvis karavanas traukiniais ir autobusais iškeliavo į Narvą, tačiau mes dėl įvairių priežasčių likome Taline. Visų pirma, Narvoje teko lankytis jau kelis kartus, o susiklosčius aplinkybėms ir pernakvoti vietiniame klube “Ro-Ro”. Gaila, teko paaukoti Narvos ortodoksų katedroje atliekamas Arvo Part kompozicijas ir apsilankymą saloje įsikūrusiame Kreenholm komplekse – buvusią medvilnės gamyklą planuojama konvertuoti į didžiulį kultūros centrą ir visa tai kažkiek primena Lukiškių kalėjimo reinkarnaciją, tik vietoje suirzusio Vilniaus centro kaimyno, Narvoje tave stebi budri Rusijos pasieniečio akis.
Taigi, vietoje Narvos likome Taline, kur mūsų laukė prieš tai Vilniuje grojusių kanadiečių Big Brave koncertas – norėjosi pažiūrėti, kaip atrodo muzikinis gyvenimas ne TMW rėmuose. Progą vėl apsilankyti “Svetoje” suteikė agentūros “Damn.Loud” promouteris Roman Demčenko, vakarą prieš tai trumpai papasakojęs, kad iš esmės Talino naktinis gyvenimas sukasi tarp “Svetos” ir “Hall” klubų, o žmonių čia nėra tiek daug, kaip atrodo TMW metu. Pastaruosius metus Estijos muzikos industrijos apdovanojimuose ši agentūra pripažįstama Metų promouteriais. Pernai su jais bendravome skleisdami žinią apie intriguojantį “Grom” festivalį Taline. Birželį jie Vilniuje pristato Norvegijos hell-rokerius Kvelertak.
Šeštadienį “Svetoje” susirinko nepilnas šimtas žmonių – gerokai mažiau nei vakarus prieš tai, tačiau klausimas, ar geriau mažiau, bet tikslinės publikos, ar pilna salė atsitiktinių dėmesio nekoncentruojančių žmonių, kurie rytoj neprisimins net tavo pavadinimo. Trio iš Kvebeko pasiūlė visai kito kalibro skambesį, nei jų tėvynainiai TMW “Made in Canda” programoje. Iš pradžių atrodė, kad garso lygis priplos prie baro, bet ilgainiui prisitaikėme ir truputį skausmingai patyrėme Big Brave garso sieną. Tai, jog grupės kūryba patraukė daugybės projektų, tarp jų ir Godspeed You Black Emperor, dalyvio Efrim Manuel Menuck dėmesį, daug pasako. Kaip sakoma, Big Brave niekada nepranda susidomėjimo minimalizmo jėga ir trapumu.
Taliną palikome maloniai maudžiančiomis ausimis ir netikėtomis pažintimis: susitaręs susitikti su Balkanų alternatyvios muzikos leiblo “Moonlee Records” įkūrėju Miranu, net neįsivaizdavau, kad prieš keliasdešimt metų jis Vilniuje grojo Analena sudėtyje; pačioje karo pradžioje iš Maskvos į Belgradą persikėlęs “Bolfest” organizatorius Stepanas jau kvietė į savo festivalį Serbijos sostinėje, o kažkokios estų grupės būgnininkas nakties įkarštyje įteikė rusų Supruga ženkliuką.
Komentarai