Rugpjūtį alternatyvaus roko grupė Monkey Tank išleido antrąjį pilną albumą „Field Notes“. Kaip sufleruoja albumo pavadinimas ir viršelis, grupė dalinasi savo įžvalgomis apie šių dienų realijas mums visiems suprantama kalba – anglų. Juokauju. Užkabinančiais priedainiais ir energingais gitaros rifais, žinoma!
Dešimties metų jubiliejų atšventusi grupė pirmąjį albumą „Sugar, Spice & Everything Nice“ išleido 2014 metais, o mini albumą „Continue…“ – 2016 m. Skirtingai nuo jų, naujajame albume instrumentinę muziką papildo elektronika, senam geram (pank)rokui suteikdama progresyvų skambesį.
Skaitom interviu su grupės nariais Mantu ir Alanu bei klausom albumo.
Sveikinimai išleidus „Field Notes“! Kaip jaučiatės? Sako, antrasis albumas atlikėjams visada būna sunkiausias…
Alanas: Ačiū! Puikiai! Nepasakyčiau, kad šis albumas buvo sunkiausias, bet gal galėsiu palyginti kai rašysim kitą. O šiaip ramiai, kupini įkvėpimo ir idėjų sėdėjom studijoje ir rašėm dainas. Pakartočiau!
Mantas: Ačiū! Techniškai tai mūsų 3-čias darbas, tai, matyt, prieš tai išleistas EP ir buvo sunkiausias, nors ir mini albumas. Tuo tarpu į „Field Notes“ įdėjom žiauriai daug darbo ir jėgų. Pati kūryba nebuvo sunki, bet visas kelias realizuoti albumą buvo kaip koks triatlonas. Jaučiuosi tarsi laimėjęs „Squid Game’ą”.
Kurią dainą iš naujausio albumo sudėtingiausia atlikti gyvai? Kodėl?
Alanas: Kol kas dar nei vienos dainos gyvai neatlikom, bet repetuojant man asmeniškai sunkiausia daina yra „Some Of Us“, nes gyvai groju klaviatūra ir bosu, ir dar parėkauju čiučiuką, bet užtat labai smagu ją groti.
Mantas: Emociškai sunkiausia grot „Parasite”, gan tamsi daina. O bendrai, tai tikriausiai „Death By Jesus“. Kažkaip gavosi, kad parašėme gabalą labai man nepatogioje tonacijoje, ir tenka dainuojant pasiekt savo balso diapazono ribas, tai labai svarbu gerai išsimegot.
Perklausius albumą, nustebino jo dinamika. Nors albume nėra dviejų panašių dainų, jame jaučiamas tęstinumas. Kaip vyko kūrybinis ir įrašymo procesas, kuriame pavyko išlaikyti bendrą vardiklį?
Alanas: Sunku pasakyt, bet matomai tą vientisumą tarp dainų išlaiko kūrybiniai sprendimai, mūsų dainų kūrimo suvokimas ir instrumentų tonai apvelka dainas į vientisą darinį. Tiesa kiekvienai dainai buvo taikomi skirtingi kriterijai ir nebuvo tikslo sukurti albumą su vienodom dainom, taip pat tai gali būti suvedimo ir „master’inimo” klausimas.
Mantas: Arba gal tai „Monkey Tank” elementas? Gal jei parašytume psytrance’o ar deathcore stiliaus gabalus visvien išlaikytume savotiškumą? Kartais taip atrodo, bent jau man. Jei tas bendras vardiklis yra mūsų sound’as, tai labai jėga.
Dainas rašėme ramiai, be jokio spaudimo, savo studijoje, grubiai tariant – „ant kompo”. Keliom bangom, po 3-4 kūrinius. Tokiu būdu turėjom daug laisvės dainas perkurt, koreguot, apverst aukštyn kojom ir t.t. kol galiausiai gaudavosi mums tinkamas variantas. Ir tuomet jau traukdavom į įrašų studiją visa tai įamžinti.
Iš tiesų stengėmės į albumą sudėti, kuo įvairesnius kūrinius. Didžioji dalis jų buvo parašyti tuo pačiu periodu, tad temos irgi glaudžiai susijusios – albumas tikrai turi „nuotaiką”. Ir nereikėtų pamiršti, kad albumą įrašinėjo ir kartu prodiusavo Germanas Skoris, kuris tikrai padėjo išlaikyti dinamiką ir kad albumas klausytųsi kaip albumas, o ne atskirų dainų kratinys.
Dainas kūrėte COVID-19 pandemijos metu. Kaip skambėtų albumas, jei nebūtų buvę karantino suvaržymų?
Mantas: Skambėtų kaip 2025… O jei rimtai… Vertinant savikritiškai – manau albumas būtų labiau „gitarinis” ir kur kas artimesnis ankstesnei mūsų kūrybai. Bijau, kad būtume vis dar įstrigę rutinos burbule.
Alanas: Kas būtų jeigu būtų… Sunkus klausimas, manau, kad albumas skambėtų taip, kad būtų galima suprasti, kad mes jį sukūrėme, bet bendra atmosfera, skambesys ir tekstas tikrai skirtųsi. Negalėčiau pasakyti, kad pandemija turėjo 100 procentinį poveikį albumui, bet nemaža dalis dainų yra tokios, o ne kitokios būtent dėl pandemijos padarinių ir susiklosčiusių aplinkybių.
Skirtingai nei ankstesnėje kūryboje, „Field Notes” gimė stebint aplinką, o ne iš asmeninės patirties. Kokie pastebėjimai įstrigo labiausiai?
Mantas: Per pandemiją visi sulindom į ekranus. Ar buvom priversti sulįsti? Bet kokiu atveju anksčiau tiesiog nekreipėm į tai dėmesio ar pasamoningai ignoravom, bet socialinių tinklų beprotybė įstrigo ilgam. Ir nežinočiau kur pradėt… Filtrai pakeičiantys tūkstančius veidų į tą patį, keistai siekiama virtuali tobulybė, „like’u” priklausomybė… Individualumas ir išskirtinumas susimalė į vieną didelį vienodą monstrą. Ir iš viso to kylančios psichologinės problemos, kurios nuveda į tamsiausius kampus. „Social Dilemma” dokumentika pakankamai gerai viską apibendrina.
Kokią žinutę norėtumėte, kad žmonės išgirstų, išklausę jūsų albumą?
Alanas: Muzika yra ant tiek individualus dalykas, kad kiekvienas klausytojas gali pritaikyti dainą tam tikrai atvejais pagal save, nebūtinai tą ką turėjo omeny kūrėjas. Tas, man yra asmeniškai, pats gražiausias apskritai mene. Begalybė variantų interpretacijų.
Bet pagrinde norėčiau, kad išklausę albumą suprastų, kad visi mes labai skirtingi ir unikalūs. O dar norėčiau, kad pasistengų labiau stebėti savo akimis koncertus, o ne per telefono ekraną.
Mantas: Taip, geriausia žinutė, tai ta, kuri ateis savaime. Aš esu sau „susigadinęs” ne vieną gerą albumą kai bandžiau domėtis „o ką gi visgi autorius norėjo tuo pasakyt?”.
Roko muzika šiandien nėra tokia, kokia ji buvo 1970-aisiais ar 1980-aisiais, kai vyravo sex, drugs and rock’n’roll požiūris. Koks, jūsų nuomone, šiandien yra rokas?
Alanas: Šiandienos rokas gali būti bet koks. Koks tik nori. Yra super modernus, sterilus ir su labai švariais balsais, kur net nepasakytum, kad tai roko muzika. Old school grunge, punk kratinio grįžimas… ir neužmirškime visų kitų žiaurių ’core dalykų. Ko tik širdis geidžia.
Mantas: Yep – šiadienos rokas yra kaip internetas – visiems visoks. Ir nebėra dominuojančio stliaus, nebėra “next best thing”. Lygių galimybių rokas.
Lietuvos muzikos scenoje daugėjant atlikėjų tampa vis sunkiau pasiekti išskirtinę kokybę ir identitetą. Kuo norite išsiskirti jūs?
Mantas: Galbūt yra sunkiau jaunoms grupėms, nes paprasčiausiai užtrunka rasti „savo” sound’ą. Tai išsigrynina per laiką. Kaip ir kokybė. Manau, mes jau senokai savitam, mums būdingam garse.
Alanas: O ar čia kažkokios varžybos? Man atrodo, kad visi muzikantai daugiau ar mažiau turi panašius tikslus ir nėra prasmės kurt tik tam, kad būt išskirtiniems. Aš labai džiaugiuosi mūsų dabartine Lietuvos muzikos scena, ypač sunkesnės/alternatyvios muzikos scena. Yra tiek puikių grupių ir dar naujų grupių banga ateina. Visi ar taip ar taip išsiskiria grojimu, dainų kompozicijomis, tekstais ir t.t. Perklausius mūsų kūrybą ir nuėjus į koncertą iškart bus aišku, kad tai „Monkey Tank“.
Iš visų egzistuojančių dainų pasaulyje, kurias norėtumėte būti sukūrę jūs?
Alanas: Labiau norėčiau ne dėl šlovės ar kad galėčiau turėti titulą „Tai yra mano sukurta daina”. Norėčiau pamatyti žmonių reakciją nukeliavus į 60s ir būti parašius atlikėjo Bunker Hill su Link Wray dainą „The Girl Can’t Dance“. Tiesa, tai yra viena iš pačių, pačių pirmų pankroko dainų.
O jeigu taip paprastai, Mantas turbūt supyks, bet norėčiau, kad Fleetwood Mac “The Chain” būtų mano sukurta daina.
Mantas: Wow, per daug pasirinkimų… Tai šausiu pagal šiandieninę nuotaiką, ryt pasakyčiau tikriausiai kažką kito, bet Beastie Boys “Sabotage”.
10 metų grupei – nemažas laiko tarpas. Nesate labai žinomi, iš muzikos greičiausiai nepragyvenate. Kas motyvuoja ir stumia jus į priekį?
Alanas: Gal banaliai nuskambės, bet muzika. Muzika yra pagrindinis variklis kuris motyvuoja toliau kurti ir groti. Tiesa, kai kuri ir groji su draugais nelabai yra dėl ko būt nemotyvuotam.
Mantas: Kartais pagalvoju, kad jei iš to pragyventume, būtų daug sunkiau. Daugiau spaudimo.
O kol to nėra, visada stumia į priekį du dalykai – akimirka kai sulipdom naują dainą ir tuo metu atrodo, kad tai – geriausia daina EVER. Ir kad gali lipt ant scenos su žmonėm kuriuos pažįsti kaip save ir būna visiška jaukuma.
Ką įdomaus sužinojote apie save ir gyvenimą per šį laikotarpį?
Alanas: Kad žmogus gali prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių ir pasiekti visus savo nustatytus tikslus, jeigu jis tikrai to nori.
Mantas: Sužinojau, kad per ilgai buvau užstrigęs komforto zonoj ir dėl to smarkiai kentėjo kūrybiškumas. Reikėjo gero spyrio subinėn, kuriuo mane ir apdovanojo pandemija. Gerai, kad tik tuo.
Kaip rekomenduotumėt pasiruošti jūsų koncertui?
Alanas: Turėkit atsigert;
Prasimankštinkit kojas, kaklus;
Susišildykit balso stygas;
Neužmirškite tinkamu metu irkluoti koncertuose ;)
Internete:
Teksto autorė Elena Grigalauskytė yra Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros studentė ir atlieka praktiką Ore.lt.
Komentarai