Julius – programuotojas, hipnotizuojantis sintezatoriais kaip Urba Urba. Aistė dieną užsiima keramika, o vakare daužo būgnus su pankais Tureto Sindromas. Kartu jie – elektronikos-būgnų duetas Keista Bjauri Žuvis.
Į tokį patį Keista Bjauri Žuvis koncertą dukart nenueisi – jų gyvi pasirodymai prisodrinti improvizacijomis. Čia-ir-dabar emocijų melodijų žemėlapį piešiantis duetas susilaukė simpatijų iš publikos ir teisėjų – laimėjo „Lofte” vykusį muzikos inkubatorių „Novus”. Interviu jie daugiau papasakojo apie savo, pasirodo, netikėtą pergalę ir kelionę iki jos.
Kodėl toks pavadinimas? Ar turit kažką prieš žuvis?
Julius: Prieš tai tikrai ne. Kodėl toks pavadinimas? Kad būtų galima pradėt koncertų ieškot. Mes prieš tai su Aiste grojom ir neturėjom pavadinimo. Grojom, nes smagu.
Aistė: Mes tokį Juliaus sugalvotą žaidimą žaisdavom: iš žmogus kalbos ištrauki kažkokią frazę, kuri pagauna ausį, ir sakai, kokį žanrą tokio pavadinimo grupė groja. Kažkuris iš mūsų tiesiog kalbėdamas pasakė „keista bjauri žuvis“, kažkuris – kad čia galėtų būti grupės pavadinimas. Aš sakau, kad čia galėtų būti mūsų grupės pavadinimas. Taip ir liko. Man atrodo, kad tinka mums prie to, ką grojam, tokia kažkokia nesveika dešra, nesuprasi.
Tiesa, būgnai ir elektronika yra gan neįprastas derinys. Kaip sugalvojot grot kartu?
Aistė: Na, mes pradžioj nepažinojom vienas kito. Julius dirbo tam pačiam darbe su mano buvusiu vaikinu. Aš tuo metu ieškojau žmonių, su kuo galėčiau pagroti kažką tokio kreivesnio, o Julius irgi ieškojo, su kuom galėtų pagrot.
Julius: Jos buvęs vaikinas nenorėjo su manim grot…
Aistė: Nes jisai metalistas (juokiasi). Ir tada jis sako, gal jūs norit kartu pagrot, kaip čia man tą Julių nuo savęs nufutbolint, gal Aistei. Ir taip pradėjom kartu grot.
Julius: Aš gitarą kibinau, bet visą laiką elektronika buvo įdomu ir po truputį skverbėsi į mano kūrybą. Ir tada, kai pradėjau su Aiste grot, ta gitara visai į šoną pasidėjo. Man elektronika norisi groti gyvai, nors dažniau ji būna naudojama kaip playbackinis instrumentas. Visą laiką ieškojau, kaip tą elektroniką padaryti gyvai (elektronika juk yra toks šaltesnis, tikslesnis instrumentas), kad ir pačiam būtų kontrolės, bet kad ir jaustųsi instrumento gyvumas. Tai labai džiaugiuosi, kad su Aiste mums pavyko viską suderinti.
Aistė: Atradom tą tarpą tarp nulio ir vieneto. Labai ilgai grojom ir niekur nelindom į lauką. Gruodžio mėnesį bus penki metai, kaip grojam kartu, nors koncertuojam tik daugiau nei metus. Taip ilgai nelindom į viešumą, nes ne visada žinojom, ką darom, bet ką grodavom.
Pradėjot grot tiesiog norėdami pasibandyt kažką kito pagrot ar vis dėlto planuodami kažkada eit į sceną?
Julius: Mintį, kad kažkada norėsim eit į sceną, tikrai turėjom, bet iš pradžių nebuvo aiškios minties, ką grosim. Norėjau atrast tą gyvą elektroniką, todėl man buvo labai faina, kad Aistė sutiko eiti kartu tuo ieškojimo keliu ir atrasti muzikines bendratis. Aistė iš pankroko scenos – iš pradžių man reikėjo prie tempo priprast.
Aistė: Atėjom iš visiškai skirtingų muzikinių patirčių. Aš daugiausia grojau pankroką, bet mokiausi ir džiazinius dalykus, kurių neturėdavau kur panaudot. Grojant šitoj grupėj labai prasiplėtė matymas, kokios muzikos dar gali būti. Tai va, Julius prieš tai metalą grodavo, o paskui ambientą. Susitikom labai skirtingi ir bandėm susirasti bendrą tašką. Niekas negali pasakyti, ką grojam, nes mes visą tą košę sumetėm ir maišom dabar.
Julius: Mes pirma improvizuojam, ieškom dalių, o paskui gaunasi žemėlapis, emocijų kalneliai. Paskui aptrinam kampus, kažkokius kalnelius paryškinam – mažėja tos improvizacijos, bet įdedam prieskoniukų pagyvinimui.
Aistė: Ir tada jau pasidaro tas gabalas toks, kur jau turime besikartojančius motyvus ir motyvus, kurie išlieka panašūs, bet keičiasi kiekvieną kartą – tai yra tie improvizaciniai motyvai. Dėl to grojimo metu mums svarbu, kad žmonės matytų, kad mes gyvai grojam, kad matytų, jog elektronika yra gyva ir kad mes kontaktuojam vienas su kitu, nes vis dėlto tai yra ne įrašų muzika. Kiekvieną kartą, kai grojam kūrinį, jis nebūna toks pat.
Kūryboje, o juo labiau dalinantis ja su žmonėms, reikia žiauriai daug drąsos. O jūs dar ir improvizuojat grodami gyvai. Nebaisu?
Aistė: Kai pirmą kartą reikėjo išlįst gyvai, buvo labai baisu. Kai su Tureto Sindromu grojam, aš per koncus nebesijaudinu, nes žinau, kad moku ir jeigu susivartysiu kažkur, tai dėl žioplumo ar dėl kažkokių kitų dalykų. Ateini ir žinai, ką darysi. O čia… čia bus improvizacija. Man tiek nepasitikėjimo savimi būdavo. Debiutavom praeitais metais Panevėžy festivalyje „Iškrovos“, o paskui buvo dar baisiau, kai rudenį grojom „Skylėj“, nes man ten visiška namų aikštelė – visi pažįstami, matę tavo procesą, kaip tu su kitom grupėm groji, dar ten kiti žmonės džiazą groja… baisu buvo. Bet kai pradedi grot, viskas praeina, nes įsijauti ir viskas. Dabar nebebaisu, supratau, kad iš piršto laužtas tas mano nepasitikėjimas savimi. Gerai mums viskas išeina.
Julius: Improvizacija net ne visai tas žodis. Tai yra buvimas momente. O dėl baimių… Prisimenu pirmas koncas kai buvo, mano koja drebėjo. Groju pedalais, koja paspaudus garsiukai sklinda. Tai turėjau pėdą nukelt nuo pedalo, kad nebūtų papildomos muzikos neprašytos. Pirmas koncas labai įsiminė, nes jau ilgai kartu grojom, galvojom, kad galim išlįst ir tada taip nutinka… O dabar jau turim patirties.
Aistė: Dabar jau supranti, kad čia tikrai muzika, kurią galim žmonėms parodyt ir kuri ne mums vieniems patinka.
Julius: Taip, tokio pasitikėjimo jau yra ir smagu, kad pats jaučiuosi patogiai ant scenos.
Man nuostabu tai, kad jūs pasitikite ne tik savimi, bet ir vienas kitu. Juk pradėjot grot kaip nepažįstami, o dabar kliaujatės vienas kitu improvizuodami ant scenos.
Aistė: Na, čia per laiką tas viskas atėjo. Manau, labai padeda tai, kad mes labai panašiai žiūrim į muziką ir repeticijas. Taip pat labai svarbu, kad mūsų politinės pažiūros panašios, todėl tapom labai gerais ir artimais draugais. Iš muzikinės dalies ateina tas pasitikėjimas, nes matai, kad kitam žmogui taip pat svarbu repetuoti, padaryti, kad būtų gerai, bet tuo pat metu nėra vienas kito spaudimo. Mes ne dėl pinigų tai darom, o todėl, kad mums patiems tai faina ir norim padaryti kaip įmanoma geriau, bet nenorim savo fizinės ir psichinės sveikatos susivaryti dėl šitų dalykų, tai vienas kitą pasaugom. Visą laiką būna ir palaikymas, ir pasikalbėjimas apie kad ir iš darbo kažkokius atsineštus dalykus, kurie kartais užknisa. Tu matai, kad žmogus taip pat žiuri į viską, kaip ir tu, ir automatiškai pasitiki.
Julius: Ne tik mūsų muzikos atlikimas bendravimu pagrįstas, bet ir už scenos ribų kalbamės muzikiniais ir ne muzikiniais dalykais. Tai sukuria tą visą pasitikėjimą.
O kokios dar savybės jums svarbios?
Aistė: Kūrybiškumas – tai nestandartinis dalykas, nesinaudojam šablonais bei reikia klausytis daug skirtingos muzikos. Ne vienas patyręs žmogus iš „Novus“ konkurso sakė, kad jaučiasi, jog klausom daug skirtingos muzikos. Aš tai priėmiau kaip komplimentą. Disciplina: repetuojam pastoviai, nedarom didelių pertraukų. Komplikuotas instrumentas tie būgnai, kartais užpisa, bet turi sėdėt ir drožt, tą vieną vietą mokintis ilgai. Tiek kūrybiškumas, disciplina ir muzikos klausymas susiveda į gebėjimą sustatyti kompozicijas. Čia bet kokioj muzikoj labai svarbu, kad tai nebūtų kompozicinė bala, ji turi būti išbaigta.
Julius: Be to – laisvumas? Kad ir kaip keista, man atrodo, kad laisvumas ateina iš repeticijų, nes kitaip laisvumo neįgausi. Turi atrepetuot – tik iš to ateina laisvumas. Nereikia bijoti disciplinos. Tai nereiškia, kad esi susivaržęs. Kai esi disciplinuotas, spėji daugiau dalykų padaryt. Ir į darbą, ir į repeticiją, ir į kokį koncą spėji nueiti. Tada gyvenimo laisvumas pasijaučia. Disciplina išlaisvina.
Jūsų pastangos atsiperka. Va, „Novus“ laimėjot…
Aistė: Jo, šiaip nesitikėjom. Dar Julius mane įkalbinėjo, o aš sakiau ne, čia ne pankrokas, čia varžytis su kitais reikia.
Julius: Varžytis man irgi nepatinka, gyvenime ir taip daug konkurencijos.
Aistė: Bet Julius davė gerą point‘ą: mes ne varžytis einam, nes vis tiek nelaimėsim. Einam tam, kad mus pamatytų daugiau žmonių, nes tik neseniai pradėjom koncertuot. Nieko nesitikėjom, atėjom su mintim, kad tikrai nelaimėsim, bet bus naudinga, nes mus pamatys. Galvojau, mūsų niekas nesupras, bet va, laimėjom.
Kaip jautėtės sulaukę tokios netikėtos pergalės?
Julius: Buvo labai smagi, faina patirtis. Man šiaip visa patirtis su Žuvim yra įgyvendintas teenage dream.
Aistė: Emocijų perteklius buvo. Laimėtojai turėjo dar pagrot. Kai sužinojom, kad reikės laimėjus dar ant scenos pagrot… Mes su Julium niekada neinam grot išgėrę, nes viskas tampa per daug sudėtinga, o tuomet pagrojom finale ir jau patenkinti aliuką taškėm. Ir tada mus pakvietė ant scenos (trenkia kumščiais per stalą ir juokiasi). Mano veidas yra nufilmuotas, ten žiauriai juokinga. Mes jau po tris alaus išgėrę linksmučiai, o čia – jūs eikit ant scenos pagrot. Bet nieko, pagrojom, nors jaučiau, kad galiu neišgroti sudėtingos vietos, todėl galvoju reikia bandyt kažkaip paprasčiau tą vietą padaryt. Groju ir matau, kad ir publikoj linksmučiai visi, tai niekas nesupras. O tada dairiausi žmonių, kur žinau, kad tikrai supranta, net ir išgėrę. Matau: tas kalbasi su tuo, tas nesiklauso… Ai, viskas normaliai tada. Praėjo gerai, bet daug adrenalino buvo.
Julius: Tas visas laimėjimo adrenalinas tikrai darė poveikį grojimui. Sunkiau išbūti tam momente. Emocijos veikia.
Aistė: Kitą dieną kaip trenkta vaikščiojau. Tik po kelių dienų smegenys apdorojo, kas įvyko. Bet smagu, kai atsiperka pastangos. Labai smagu, kai prieina prie tavęs žmonės, kuriuos gerbi kaip muzikantus, ir sako komplimentus.
Julius: Labai smagu, kad yra tokių patirčių, parodančių, kad einam teisingu keliu, ypač kai kuri kažką savito, išeinančio iš formų ir dermių. Tada galvoji, ar čia muzika, ar ne muzika, gal mes čia nesąmones išradinėjam. Gera susilaukti palaikymo.
Vienas konkurso prizų – albumo įrašymas. Kaip derinsit savo grojimo stilių su albumo formatu?
Julius: Mūsų bendas orientuotas į gyvą muzikos atlikimą, todėl pats įrašinėjimas bus kaip live session. Mums neišeina atkūrinėt kažkokios dalies ar jos pergrot, nes iš inercijos juda dalykai.
Aistė: Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tai buvo muzikinių grupių konkursas ir prizas skirtas tam, kad galėtume toliau eiti su savo muzika. Labai daug motyvacijos. Net jaučiu atsakomybę, nes žmonės mato, tai jau reikia viską labai gerai daryti.
Julius: Viską mes gerai darom. Smagiai ta Žuvis plaukia. Labai džiaugiamės, kad esam gyvas bendas ir, nors išeis albumas, vis tiek laukiam žmonių mūsų koncertuose.
Internete:
facebook.com/KeistaBjauriZuvis
soundcloud.com/keistabjaurizuvis
Teksto autorė Elena Grigalauskytė yra Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros studentė ir atlieka praktiką Ore.lt.
Komentarai