Rugsėjo 9 d. duris atveria nauja Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvė „Medūza“, kurios atidarymą pažymi tarptautinio pripažinimo sulaukusio menininko Augusto Serapino instaliacija „Prieangis“. Pasak kūrinio autoriaus, paroda kurta atsižvelgiant į Vilniaus meno lauką ir į iš naujo atsidarančios buvusios Šv. Jono gatvės galerijos erdvę. „Prieangio“ tikslas – iš naujo pergalvoti Lietuvos meno bendruomenėje vykstančius dialogus, paskatinti megzti naujus santykius bei sukurti prielaidą susitikti skirtingų organizacijų, institucijų bei meno sričių atstovams.
Augusto Serapino (g. 1990) kūryba rodyta garsiausiuose pasaulio meno renginiuose ir yra gerai žinoma Lietuvos ir užsienio šiuolaikinio meno auditorijoms, tačiau Lietuvoje šio menininko personalinė paroda yra rengiama pirmą kartą. A. Serapino kūrybinės praktikos centre dažnai atsiduria laikiškumo bei nykimo temos, kūrinių ko-autoriais neretai tampa už meno lauko ribų liekantys, bet greta dirbantys ar veikiantys žmonės. Meninko kūriniai yra įtraukti į daugelį pasaulyje vertinamų meno muziejų bei galerijų kolekcijų, tarp kurių – „Tate“ Londone, „Centre Pompidou“ Paryžiuje, „Pinakothek der Moderne“ Miunchene.
„Prieangis“ – tai pirma personalinė A. Serapino paroda Lietuvoje. Pasak autoriaus, „Prieangiu“, kurio centre atsiduria salės centre pastatyta pirtis, jis siekė atsižvelgti į naujos meno erdvės atidarymą kaip reiškinį Vilniaus meno kontekste.
„Parodos idėja atsirado galvojant apie Lietuvos, Vilniaus meno bendruomenę, jos fragmentaciją ir santykį su senos Šv. Jono gatvės galerijos virsmu į naujas erdves „Medūza“. Man įdomu, kiek daug pažinčių ir kelių susikirtimų nevyksta vien dėl to, kad skirtingų sričių bei kartų kūrėjai priklauso skirtingoms institucijoms ar organizacijoms, – pasakoja A. Serapinas, – todėl norėjau sukurti būdą ir prielaidą susitikti, pradėti dialogą. Kiekvienam dialogo dalyviui siūlau atsinešti meno kūrinį ir ji palikti pirtyje. Iš esmės tai puikus būdas pradėti pokalbį, kurį jau mezga ne patys autoriai, o jų kūryba, kurianti naują kontekstą. Pirtyje esantys kūriniai – tai vizualizuoti meno bendruomenės dialogai, vykstantys už parodos ribų.“
Pirmieji „Prieangio“ susitikimai jau įvyko – juose dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos bei Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariai bei kiti meno lauko atstovai -, tad instaliacijoje jau pradėti rinkti šių susitikimų „pėdsakai“ – susitikusiųjų meno kūriniai.
Kadangi paroda vyksta istorinėse Vilniaus senamiesčio erdvėse, daugelį metų priklausančiose Lietuvos dailininkų sąjungai, A. Serapinas siekė sukurti ir glaudų santykį tarp instaliacijos bei jai dedikuotos erdvės. Autorius pasakoja: „Prieangis – tarsi laukiamasis, tarpinė erdvė, kurioje vyksta susitikimai. Pati pirtis kiek „pakibusi“ – stovinti ne ant žemės, o ant akmenų, kuriuos išėmėme iš priešais pirtį esančios galerijos sienos. Susitikimų stalas bei suoliukai sukurti iš pernaudotų galerijos interjero elementų – plokščių, kurios seniau dengė galerijos radiatorius. Šios nuorodos į skirtingus istorijos sluoksnius, nuo Vilniaus senamiesčio autentikos iki sovietmečiu atliktos renovacijos, pažymi šios parodų erdvės kismą ir naujų santykių tiek su istorija, tiek su Vilniaus meno scena paieškas. Tai mano kaip menininko intencija ir palinkėjimas šiai erdvei.“
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvės „Medūza“, įsikūrusios Šv. Jono gatvės galerijos patalpose, direktorius bei kuratorius Audrius Pocius pabrėžia, kad tiek naujos erdvės atidarymas, tiek paroda sukuria sąlygas vykti naujiems dialogams. „Manau, kad šiandien Lietuvos meno scena yra kaip niekada įvairi ir dinamiška. Šiuolaikiniai Lietuvos kūrėjai yra ne tik aukščiausio lygio menininkai, dalyvaujantys pasaulinėje scenoje, jie taip yra ir savita kalba kalbantys mąstytojai, kurių darbuose atsispindi mūsų lūkesčiai, išgyvenimai ir nerimas anksčiau, nei mes galime patys juos įvardinti. Esu įsitikinęs, kad mes, kaip auditorija, turime išmokti į šiuos dalykus įsiklausyti, juos perskaityti, kadangi nuo to priklauso ir tai, kokį pasaulį kursime ir kokiame gyvensime patys. Dėl šios priežasties norėtųsi, kad „Medūza“ taptų vieta pokalbiui apie tai, pokalbiui kuriame dalyvautų skirtingų kartų, skirtingų požiūrių kūrėjai, tačiau taip pat, kad jame savo balsą atrastų ir šios vietos auditorija“
Pasak A. Pociaus, naujai erdvei pavadinimas „Medūza“ parinktas kaip metafora apie šiandienį kūrybos bei refleksijos procesą: „Panašiai, kaip ir mitinė Medūza, kuri pažvelgusi į savo atvaizdą Tesėjo skyde virto ir skulptūra, ir šios skulptūros autore, taip ir ši erdvė siekia kurti savo tapatybę atspindėdama santykį tarp šiuolaikybės ir istorijos. Medūzos žvilgsnis, sykiu ir stingdantis, ir veriantis, niekada nemato dalykų tokių, kokie šie yra, o veikiau tik tokius, kokie jie galbūt kadaise buvo arba kokie dar tik galėtų būti. Galbūt menas gali padėti juos pamatyti ryškesnėje šviesoje?“
Šią idėją atspindi ir grafikos dizainerio, menininko Vytauto Volbeko sukurtas vizualinis erdvės identitetas, pabrėžiantis žvilgsnio, pasakojimo skvarbumą. „Ši Medūza atsirado iš paskaitymų ir pasišnekėjimų, – pasakoja V. Volbekas, – apie akmenis, labiau apie jūrą ir žvaigždes, akis, dar labiau apie šviesą ir jos spindulius. Ji šviečia, piešia, plevėsuoja, kartais turi spalvų, kartais pasakojimų.“
Atsinaujinusią erdvę Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Bogdanienė taip pat mato kaip naują būdą kurti skirtingų kartų bei sričių menininkų bendrystę: „Šiuo metu itin svarbu kurti sąlygas bendradarbiavimui bei dialogui, nes nei menininkai, nei asociacijos po vieną išgyventi negali. Atsinaujinusi galerija Vilniaus Šv. Jono gatvėje taip pat skatina permąstymą, naują požiūrį į šiuolaikinį meną. Tad simboliška, kad pirma paroda – A. Serapino, pasaulyje pripažinto menininko – įtraukia Lietuvos dailininkų sąjungos bei kitų institucijų narius kalbėti apie meno misiją, šiuolaikinio meno situaciją, mūsų bendrus tikslus bei lūkesčius.“
Augusto Serapino paroda „Prieangis“ Lietuvos dailininkų sąjungos šiuolaikinio meno edvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks nuo rugsėjo 9 d. iki lapkričio 13 d. Atidarymo metu rugsėjo 9 d. nuo 18 val. vyks speciali „Radio Vilnius“ transliacija. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Komentarai