[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
Gali būti, jog skaitant šias eilutes vietogarsių, fonografijos ir akustinės ekologijos tyrinėtojas Audrius Šimkūnas, geriau žinomas pseudonimu „Sala“, su kuprine ant pečių ir ausinėmis ant ausų klaidžioja kur nors tarp apleistų pastatų ar miške prie pelkės, įrašinėdamas garsus iš „anapus“. Deda mikrofonus į tuščius butelius, kiša į drevę medyje, klijuoja juos ant įvairiausių objektų, nardina hidrofonus po vandeniu. Kiekvienas garsas savaip svarbus ir įdomus. Kaip rašo pats menininkas, „triukšmas yra triukšmas, ir triukšmas yra švarus. Ne viskas, kas yra negražu, yra negražu. Kokia nors ypatinga vieta lyg ir turėtų daryti ypatingą įtaką garsui. Ypač „šventa“ vieta. Bažnyčios ar piliakalniai. Paslaptingi šaltiniai ar stebuklingi akmenys. Ir štai tokia paprasta statistika: trys ketvirtadaliai tų vietų garso požiūriu yra mažiau įdomios už smirdantį sąvartyną. Tiek ir to šventumo. Tiek pat, kiek ir tikėjimo.“ (ištrauka iš A. Šimkūno teksto „Istorijos iš garso laukų”, publikuoto šiuolaikinio meno dienraštyje Artnews.lt). Dabar su Audriumi bendrauju ištaikius keletą ramybės valandų tarp jo vedamų garso dirbtuvių Vilniaus dailės akademijos studentams Druskininkų apylinkėse.
Apie 1995-uosius pradėto eksperimentinės muzikos ir meno projekto diskografijoje – beveik 20 albumų. Vien šiemet pasirodė trys „Salos“ įrašai, tarp kurių – ir pirmasis vinilas „paSaloje“. Galima įsigyti jo Klausytojo, Tyrinėtojo ir Kolekcininko leidimus. Permatomas vinilas ir iš perdirbto popieriaus pagamintas viršelis pasirinkti siekiant padaryti minimalią įtaką ekosistemai. Tyrinėtojams pridedamas bambukinis USB raktas su visa „Salos“ diskografija ir kokybiška A2 formato autoriaus sukurta fotografija, o Kolekcininkams – dar ir dokumentinis filmas „Fishing Frequencies“, kuriame – istorija apie field recording menininką ir muzikantą A. Šimkūną, jau daugiau nei 20 metų įrašinėjantį savo aplinką.
O viskas prasidėjo 10-ojo dešimtmečio pradžioje, viename Utenos rūsių, kur A. Šimkūnas sėdo už būgnų ir su bendraminčiais įkūrė vieną pirmųjų Lietuvos pagan black metal grupių „Poccolus“. Netrukus jis prisijungė prie dar vieno projekto „Zpoan Vtenz“, kuriame muzikantai jungė metalą, folklorą ir elektroninę muziką. Tiek „Poccolus“, tiek „Zpoan Vtenz“ susilaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – jų albumus išleido įrašų leidybos kompanijos Pietų Korėjoje ir Anglijoje.
Siekdamas išvengti roko grupėms būdingos rutinos, A. Šimkūnas mėgino viską paįvairinti ir susidomėjo laisva kūrybos forma: „Išsineši aparatus į šalia esančią sporto salę ir, naudodamasis jos natūraliais aidais, pradedi kurti naujus atlaidus. Taip, iš pasalos, gimsta „Sala“. Grupė, kolektyvas, garsinio performanso klounada. Kadangi ideologijos ir okultizmai liejasi per kraštus, greit susidėlioja tie magiški taškai, tarp kurių ir anapus jau pradeda kibirkščiuoti aukštos kūrybinės įtampos.“ (ištrauka iš A. Šimkūno teksto „Istorijos iš garso laukų”, publikuoto šiuolaikinio meno dienraštyje Artnews.lt)
Dirbdamas žurnalistu vietiniame laikraštyje, A. Šimkūnas gavo reporterinį „Sony“ diktofoną ir pradėjo įrašinėti savo klaidžiojimų garsus, juos apdirbti, nardinti į aidus, lėtinti, greitinti, karpyti ir klijuoti… Šalia „stovėjo“ menininkai Williamas S. Burroughsas, Brionas Gysinas, Austinas Osmanas Spare’as, grupės „Psychic TV“ narių įkurta meno ir chaoso magijos praktikų draugija „Thee Temple ov Psychick Youth“ (T.O.P.Y.), iš jos išsivystęs projektas „Coil“. „Ankstyvoji „Sala“ tiek įrašuose, tiek gyvuose pasirodymuose tiesiog sproginėjo magiškumais. Buvo laikas, kai vartai šiek tiek prasivėrė ir tu jau nori pro juos prasivesti visus. Ir tik gerokai vėliau ateina supratimas, kad nei išdalinsi, nei išsidalinsi. Taip, tarsi gyvatė Uroboras, ir kramsnoji savo uodegą.“ (ištrauka iš A.Šimkūno teksto „Istorijos iš garso laukų” publikuoto šiuolaikinio meno dienraštyje Artnews.lt)
Vasaros pabaigoje „Sala“ pasirodė kultūrinėje naktyje „Artefaktas“ Utenoje. „Kad ir iškištu liežuviu, su prakaito ir dulkių dvoku, bet svarbu gi avangardo idėja. „Instastoris” fotografijos, „ordo chiroptera“ garsas ir „Salos“ pasala koridoriaus gale.“ – parašei prieš šį renginį. Kokia gi ta avangardo idėja pagal Audriaus Šimkūno 2022-ųjų versiją?
Manau, kad ta pati kaip ir prieš dvidešimt metų – dažniausiai savi palaiko savus. Kažkaip gi šiuose sūkuriuose išgyvename, vadinasi, tai nėra nei gerai, nei blogai. Aš visada palaikau žmones, darančius priešsrovius. Jei tai daroma iš širdies, o ne tik dėl „prieš oficiozą“, mano palaikymas visada garantuotas. Avangardas čia tik dar viena spalvota etiketė. Jau daugiau nei daug metų kažkaip sugebu susitvarkyti su savimi laviruodamas tarp absoliutaus kičo ir daugeliui atrodančių beprasmių ar beprotiškų judesių. Tiesa, kartais tai reikalauja šiokių tokių pastangų ar gero „nužeminimo“, bet tam turiu savas technikas (šypsosi).
Šiuo metu dirbi garso režisieriumi gimtosios Utenos kultūros centre. Kaip kultūra atrodė tavo paauglystės Utenoje ir ko jai labiausiai trūko?
Klausimas, kiek ta kultūra man rūpėjo paauglystėje. Turėjau keletą rusiškų knygelių apie entomologiją, smeigiau vabzdžius ant adatų (kol kartą į gaudyklę įkrito kurklys, o kartu su juo ir visas pasibjaurėjimas vabzdžiais), nuo sandėliuko palėpės stebėjau kitoje gatvės pusėje lizdą susisukusius žvirblius ir skaičiau Žiulį Verną. Kultūra labiausiai sukosi apie knygas – ir, reikia pasakyti, apie užsienio autorius. Iš lietuvių rašytojų privalomų dalykų perskaičiau berods tik Ievos Simonaitytės „Šimonius“ („Aukštujų Šimonių likimas“ – D.K. past.). Net nebepamenu, kaip ten taip įvyko. Kultūrą formavo „Zenitas“ ir „Drąsiųjų keliai“ (mokslinės fantastikos ir nuotykių knygų serijos – D.K. past.). Muzika atsirado vėliau.
Koks garsas geriausiai iliustruotų to meto Uteną?
Kaukiančių gaisrinių – dega ar tai naftos bazė, ar dar kažkas susiję su nafta, saulė užklota juodais tirštais dūmais ir riaumoja ugniagesių automobiliai. Paaugliui tai atrodė kaip Apokalipsės repeticija.
Kaip manai, kodėl susiklostė, kad Utena gana ryškiai pažymėta Lietuvos (pop)muzikos žemėlapyje, iš pradžių – metalo ir roko, o kiek vėliau – ir elektroninės muzikos scenoje? Meno mokykla, o gal – alaus darykla?
Viskuo kalti keli žmonės, kurie ir kūrė tą muziką. Visi kiti aspektai yra tiesiog side-efektai. Gal dar dalinė informacinė izoliacija – kai tau sunkiau kažką gauti, pradedi tai daryti pats. Geriau ar prasčiau, bet pats. Pavyksta – užkreti tuo virusu kitus, esančius arčiau tavęs. Kiek iš tų mūsų Utenos „žvaigždžių“ muzikantų lankė meno mokyklą, negaliu atsakyti, tačiau tikrai labai mažai. Alaus išgerta daugiau nei perskaityta natų.
1993-aisiais į muzikos pasaulį žengei su viena pirmųjų Lietuvos pagan black metal grupių „Poccolus“. Kaip tavo gyvenime atsirado būgnai, pagonybė ir metalas?
Iš pašnekesių. Trys žmonės klauso tą pačią „nelabai“ muziką (Utenoje black metalo niekas nevertino), kalba apie ją, gyvena su ja. Ir jos nėra tiek daug. Pabandom ir mes! Kažką grojęs tik vienas, bet nesvarbu, esmė – idėja. Atsiranda drėgnas rūsys, pasiskolinti instrumentai, pirmos repeticijos. „Romuvos“ stovykla Dieveniškėse – ilgaplaukiai uteniškiai tvarkingai kiauras naktis saugo ugnį. Jautiesi svarbus ir matai, kad su tuo, ką darai, gali ne tik daryti, bet ir atidaryti.
Po kelių metų jūsų albumą išleido „Hammerheart Productions“ iš… Pietų Korėjos. Kokia buvo jūsų, vaikinų iš nedidelio Lietuvos miestelio, reakcija?
Šiaip ten turėjo būti net ne Korėja, o Italija. Tačiau visiems jau žinomas depresyvus italas nuslydo į dar gilesnę depresiją… Net nepamenu, kaip atsirado korėjietis – berods, nusipirko mūsų demūškę. Ir pasiūlymo sąlygos tais laikais buvo beprotiškai geros, net apmokamas laikas įrašų studijoje. Mūsų reakcija buvo paprasta: gavome tai, ką užsitarnavome. Tiesa, korėjietis tikėjosi medžiagos panašios į demo, bet tuo metu mes jau sąlyginai pramokome groti greičiau (juokiasi). Iš pradžių jis buvo nelabai tuo patenkintas… kaip ten bebūtų, albumas tapo kultiniu, po to sekė dar keli perleidimai. Vadinasi, viskas teisinga.
Beveik tuo pačiu metu atsirado ir projektas „Zpoan Vtenz“, kuriame šalia anksčiau minėtų dėmenų atsirado folkloras ir elektronika. Kaip vietoje būgnų lazdelių tavo rankose atsirado elektroninių prietaisų reguliatoriai?
„Zpoan Vtenz“ albume mano būgnai sugroti gyvai, o už klavišinius ir visa kita atsakingas Ramūnas. Ir Vilma (R.I.P). Ten buvo ne tiek elektronikos, kiek elektros. Karinės folklorinės dainos kitaip.
Groji būgnais keliose žinomose muzikos grupėse, jūsų įrašus leidžia užsienyje, tačiau viename interviu sakei, jog „tam, kad judėtum kažkur toliau, tam, kad kažkam būtų linksmiau, privalai arti”. Artojas – garbinga profesija, tačiau nepanorai arti tiesios vagos, o pasileidai pasroviui laisva forma…
Grojau būgnais, bet nebuvau būgnininkas. Tiesa pasakius, gal net ir nemokėjau jais groti – tiesiog dariau tiek, kiek sugebu. Todėl tos būgnų partijos ir nėra visai būdingos juodmetaliui ar sudėtingos. Šiaip man ir dabar patinka black metalo būgnininkai, grojantys ne tik greitai, bet ir nestandartiškai. Pavyzdys – lėkščių samurajus lenkas Darkside iš grupės „Mgla“. Bet tam jau reikia, kaip minėjai, arti. Vieną kartą paragavus laisvės, nebesinori saistytis grandinėmis. Ir dar – esu toks žmogus, kuris mėgsta išlaukti, o „normali“ muzika – labiau darbas.
Minėjai, jog „ankstyvoji „Sala“ tiek įrašuose, tiek gyvuose pasirodymuose tiesiog sproginėja magiškumais. Čia tas laikas, kai vartai šiek tiek prasiveria ir tu jau nori pro juos prasivesti visus.“ Kokiais savo atradimais tuo metu ypatingai norėjai pasidalinti?
Čia buvo tokia fazė, kai prisilieti prie kažko, kaip tau atrodo, svarbaus, iškart nori šaukti ir dalintis su kitais. Paskui, su išmintimi ir patirtimi, ši būsena tarsi praeina. Taip vyko ir su „Poccolus“, ir su „Sala“. Tie „magiški“ atradimai iš dalies yra apgaulingi – tarsi išmėgina tave, kiek ir ko esi vertas. Kiek sugebi saugoti paslaptis. Nes švaistymasis jomis net nėra kažkoks žinojimas ar tikros paslaptys. Su laiku išmokstama atsargumo, suprantami pavojai. Ir visa tai vyksta per klaidas, per nusideginimus – skauda, tačiau neišvengiama. Tu nebesistengi skleisti „tiesų“, nes žinai, jog tos tiesos susiras tuos, kurie jų verti. Todėl dabar jei ko ir mokau, tai grynai techninių dalykų. Metafizikos lieka savy.
Nors gyvai dažnai pasirodai su įvairiais kolegomis, „Sala“ yra tavo solinis projektas? Lengviausiai susitarti su savimi?
Dabar, manyčiau, taip – „Sala“ yra mano solinis projektas. Prieš kokius 15 metų tai buvo šaunus bepročių kolektyvas, žaidžiantis meną. Kolektyvas, prie kurio prisijungti bet kada galėjo bet kas. Nes, kaip sakė didysis Frydrichas Nyčė, kiekvienas žmogus yra menininkas. Vėliau žmonės-menininkai išsilakstė po pasaulį, „Sala“ laikinai paniro po vandeniu. Išnėrė su mano vis augančiu susidomėjimu aplinkos garsais. Tai, kas buvo tik dalis proceso, tapo visu procesu. Dabar viskas tvarkinga – įrašuose „Sala“ yra mano solo, o koncertuose pasitaiko visaip. Man labiau patinka, kai scenoje yra bent du trys veikėjai – tiek vizualiai įdomiau, tiek praktiškai, nes grojame improvizacinę muziką, tad jeigu vienam kažkas kažkur užstringa, visada išgelbsti kitas. Kitas dalykas – kiek man apskritai patinka groti koncertuose… Dažniausiai po performanso nejaučiu jokio pakylėjimo, net jeigu jį lydi aplodismentai (šypsosi). Man patinka lonely wolf taktika – vienas su savo mikrofonais prie kokios pelkės. Vos tik pasistebi, kad tai, kas darosi mano galvoje, pradeda kažkiek patikt kitiems, šitai galvai jau nebepatinka ir ji eina ieškot kažko kito. Taip buvo su black metal, su folk metal, su eksperimentais, dabar – ir su garsovaizdžiais.
Viename savo tekstų minėjai, kad „kiekvienas garsas gali būti išgirstas, bet ne kiekvienas girdėjimas atneša garsumą.“ Pakomentuok tai plačiau. Kokie garsai supa tavo „Salą“?
Tiesiog klausyti ir girdėti yra du skirtingi dalykai. O ir klausyti sąmoningai dar reikia gerų treniruočių (šypsosi). Jau net nekalbu apie girdėjimą. Tai, kas dabar supa mano „Salą“, tikriausiai atsiskleis artimesnėje ar tolimesnėje ateityje. Elektra ore, atmosferinis radijas – kol kas labai migloti, ne tiek daug kam suprantami atradimai.
Įrašinėjant gamtoje, ypač prie vandens telkinių, tavęs dažnai paklausia, kaip kimba. Esi savotiškas garsų žvejys, kiekvienam jų turintis atitinkamą mikrofoną, žinantis, kada naudoti „muselinę“, o kada – „dugninę“. Kas šioje „žvejyboje“ tau patinka labiausiai?
Vienareikšmiškai – labiausiai patinka procesas. Buvimas vietoje su garsu. Tai, ką pavyksta įrašyti ar užfiksuoti, nei iš tolo neprilygsta buvimo vietoje sinestezijos. Aš dažnai sakau, kad žemėlapis nėra teritorija – net ir su geriausia aparatūra įrašytas garsas yra tik iškraipytas tikrovės aidas.
Nors nuėjai gana toli/giliai į „kinematinę garsų ar garsinių objektų fotografiją”, įprastai vadinamą fieldrecordingą, tave vis dar domina ir „normali“ muzika. Vienu geriausiu metų albumų pavadinai suomio Antti Tolvi’o albumą „Spectral Organ / Feedback Gong“. Kuo tau įdomus šis ar kiti įrašai? Kas tave domina garse ar jų sekoje?
Jei Antii Tolvi albumas yra ta muzika, kurią groja radijas ir kurios paežerėje savo automobiliuose klauso paaugliai, tada ok, tai – „normali“ muzika. Man patinka drone, tačiau ne tas gražus klavišinių pamaigymas, pseudo ambientas ar pan. Mėgstu saturated (nežinau net kaip tiksliai lietuviškai išversti) garsą, ar tai būtų labai tekstūrinis reikalas, ar tiesiog monolitas. Ir dar patinka „užvestas“ garsas: atsirandantis ir egzistuojantis savaime. 99 procentai mano paties įrašytų vietogarsių yra be jokio išorinio įsikišimo, be jokių mėginimų vienaip ar kitaip „groti“ objektu ar aplinka. Minėtas Antii Tolvi diskas ir yra toks – „užvesta“ garso instaliacija. Panaši būtų mano mėgiamo Jacobo Kirkegaardo instaliuotas juodas metalinis kvadratas.
Spotifajuje surinkus sala, išmeta „Rondo“ kūrinį tokiu pačiu pavadinimu ir vieno singlo atlikėją iš Japonijos, tačiau „Bandcampe“ galima rasti didelę „Salos“ diskografiją – beveik 20 albumų. 3 jų pasirodė šiemet, tarp jų ir vinilas, nepaisant to, kad tavo mylimiausias garso formatas yra CD. Kaip išėjo, kad pasirodo ir „Salos“ vinilas?
Vinilas nėra mano užgaida ar sumąstymas. Priešinausi tam kiek galėjau, bet buvau priverstas nusileisti, nes kartu su tuo blynu pasirodys ir daugiau gražių dalykų. Tiesa, jo masteringo taip ir neprisiverčiau padaryti iki galo – tai tarsi garso kanibalizmas: pamėginau ir supratau, kad save valgyti man nėra skanu. Pats formatas ir fizinės jo, kaip garso nešėjo, savybės primeta pernelyg daug apribojimų. Todėl vinilo masteringą darė žmogus, dirbantis su paprasta muzika. Pasakojo, kad iš pradžių net nesuprato, kas ten per garsai ir kodėl būtent jie. Kodėl, va, – į šį klausimą aš ir pats nelabai galiu atsakyti. Matyt, kartą atsidūriau tokioje vietoje ir tokiame laike. Pramušė.
Jeigu kas A. Šimkūno paklaustų, ar jis kada sapnavo muziką ar garsą, kurio niekada neišgirdo tikrovėje, jis atsakytų teigiamai: „Čia buvo tais laikais, kai visi kalbėjo apie Karlosą Kastanedą. Kiti gi ne tik skaitė ir kalbėjo, bet ir mėgino. Bent jau visokiausius triukus su valdomu sapnavimu ir panašiai. Kiekvienam savos salos. Viskas vyko pagal taisykles: sapne išvydau savo rankas, supratau, kad galiu kontroliuoti aplinką, pavaikščiojau pirmyn atgal per sieną ir… numiriau. Ir tuomet tas GARSAS. Bent jau maniau, kad tai garsas, ilgas, galingas, atšiaurus švino sunkumo drone. Tarsi siena, juodas ledas ar pats begalinis kosmosas. Iš mirties pabudau sapne – garsas tebesklido iš mano delnų.“ (ištrauka iš A. Šimkūno teksto „Istorijos iš garso laukų”, publikuoto šiuolaikinio meno dienraštyje Artnews.lt)
Internete:
Komentarai