Vilniečių roko grupė „Sraigės efektas“ lapkričio 26 d. menų fabrike „Loftas“ minės dešimties metų grupės gyvavimo jubiliejų. Per dešimtmetį spėję išleisti tris albumus, šį rudenį grupė kvies į išskirtinį koncertą, kuriame skambės tiek sena, tiek nauja grupės kūryba, o klausytojai gali tikėtis ne tik muzikos, bet ir įvairių muzikos ir kitų meno formų susidūrimo.
Apie grupės dešimtmečio patirtis kalbamės su grupės nariais Kristijonu Nenartavičiumi (vokalas, gitara) ir Laurynu Kamarausku (gitara, klavišai, efektai, garso dizainas).
Jei galvotume apie „Sraigės efektą“ kaip apie augantį vaiką, ką Jūsų vaikas išmoko per pirmuosius dešimt grupės gyvavimo metų?
Kristijonas N.: Sakyčiau galima būtų tą vaikį paleisti į gatvę ir jis nepražūtų. Šiuo metu galvoje sukasi keli skambūs, gal kiek klišiniai („bandau atrodyti rimtas“), bet iš esmės apibendrinantys pareiškimai kaip kad: „gyvenimas nėra vien tik juoda ir balta“ arba „51 procentas dalykų būna gražu, o 49 procentai yra kompromisai“ arba senas geras „less is more“. Nuo pat pradžių grupę žavėjo žmogiškas netobulumas ir absurdiškas tobulumo ieškojimas, klaidos arba kartais poetinis arba „mokslinis“ žvilgsnis į kažkokius realybės įtrūkimus, nukrypimus nuo „normalumo“ ar žmogaus elgesio dėsningumus. Žiūrim į visa tai su poetiniu arba kitą kartą mokslinių žvilgsniu. Viskas, ko reikia pagal mūsų išsilavinimą, profesijas ar galų gale pomėgius, kuriant rimtos grupės mitą. Smagiausia, kad vienas dalykas nepasikeitė ir lydi toliau. Tai aistra ir meilė muzikai ir kūrybiškas žvilgsnis į dalykus kiekviename žingsnyje.
Laurynas K.: Manau išmokta atsirinkti ir išlaikyti draugus, it jie būtų šeima. Visko būna, bet visą laiką išliekame kartu.
Kuriame brandos taške šiuo metu yra „Sraigės efektas“?
K.N.: Iš milžiniško vidinio entuziazmo ir ambicijų, sakyčiau, kad įpusėjome paauglystę. Manau, turime visus reikiamus įrankius, kad šitas vaikis užaugtų į dorą, rūpestingą, suaugusį žmogų. Bet kaip ten būna su tais paaugliais, pamatysime ar su naujo albumo išdirbimu studijoje neperpjausime vienas kitam gerklių ir mūsų nereikės palaidoti.
Kuo labiausiai didžiuojatės, o dėl ko labiausiai maudžia širdį?
K.N.: Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad kaip grupė esame gera draugų kompanija ir gebame gražiai sutarti vienas su kitu. Man asmeniškai tai – labai branginamas dalykas. Galime laisvai pyktis ar juokauti itin tamsiame lygmenyje, jausdami vienas kito ribas ir suprasdami kits kitą. Džiaugiuosi, kad esame empatiški vienas kitam, na, ir visam pasauliui. Žodžiu, labai gera kolektyvinė energija, kuri padeda pasverti rizikas ar protingai sureguliuoti begalines grupės ambicijas. Nors ir viskas normalu ir jau daug laiko praėjo, bet galima sakyti, kad maudžia širdį dėl buvusių grupės narių, bet gyvenimas ir žmonių santykiai tokie jau yra, ir nieko čia nepadarysi. Tai buvo gražūs ir reikšmingi gyvenimo etapai.
Albume „Tik Ėjimas“ padaugėjo dainų, kuriose dainuojama. Jūsų vaikas išmoko kalbėti. Kodėl anksčiau rinkotės muzikuoti be dainavimo, o dabar pradėjote žymiai daugiau dainuoti?
K.N.: Turbūt taip paprastai šnekant – stokojau pasitikėjimo savimi, bet su laiku laužiant savo nesąmoningus kompleksus vis kažkas labiau pavyksta.
L.K.: Matyt tiesiog nebeužteko išraiškos vien muzikiniais garsais, norėjosi pasakyti daugiau, ir to kito – prasmės klodo – įnešė tekstas. Ir į vokalą pirma net žvelgiama kaip į instrumentą, kuris turi visiškai ne įsilieti į kūrinių priekines linijas, o susilieti kaip instrumentas visame kūrinyje. Tekstų prasmes vis atrandame žaisdami su žodžiais. Viskas iš lėto, mokomės kalbėti po truputį. O kai išmoksim, tada galėsim daug ką pasakyti.
Kokios buvo sunkiausios pamokos per grupės gyvavimo metus, kurias išmokote? Ar buvo tokių pamokų, kurių taip ir nepavyko įsisavinti?
K.N.: Sakyčiau nuolatinė kova su perfekcionizmu, impulsyvumu, perdėtu galvojimu. Galima manyti, kad tai yra labai neblogi įrankiai kūrybiniame procese, bet nekontroliuojami jie labai eikvoja daug energijos, sudegina daug nervų ląstelių visiems aplinkui ar gali peržengti kito asmenines ribas ir įskaudinti. Tai, sakyčiau, su šitais triukšmais tenka tvarkytis ir dabar, ir, galima sakyti, ne visada pavyksta iš karto užtildyti ir pakreipti viska produktyvia linkme. Na ir paskutiniu metu mąstau, kad geriau mažiau pretenzijų, nebūti tuo, kuo iš tikrųjų nesi, ir kad paprastume, kuris nėra taip jau lengvai pasiekiamas, slypi didis grožis.
Jūs labiau tiksliukai ar humanitarai?
K.N.: Esam subalansuotas kolektyvas. O asmeniškai mano gyvenimo veiklos labai įvairios. Esu profesionalus architektas ir pagrindinis įrankis ar protinis mechanizmas yra problemų sprendimas nuo elementarių detalių, kartais strateginio mąstymo ar inžinerinių reikalų, tai tenka derinti ir tą ir tą, bet vienareikšmiškai labiau mėgstu ir turiu polinkį į humanitarinius dalykus. Galėčiau valandų valandas sėdėti po medžiu ir filosofuoti apie dalykus, apie kuriuos žmonės dažnai vengia šnekėti. Lietuvos kontekste, manau, būtų smagu ir net naudinga, jei „Sraigės efektas“ būtų muzikos arba dailės mokytoju. Manau, galima būtų baisiai kūrybingai parodyti mažiesiems koks muzikos ar kultūros pasaulis yra platus ir didingas.
L.K.: Visiškai sutinku, kad gan lygiavertiškai pasiskirstyta tiek grupėje, tiek tarp žmonių, kažkaip veikia abu poliai – tiek humanitarinis, tiek tikslusis, jei galima išvis juos atskirti. Manau, jie labai susiję vienas su kitu ir vienas kitam padeda prieiti bendrų kūrybingų bei veiksmingų sprendimų, kurie pagamina įdomias materijas, kylančias galvose. Vieni ištrykšta idėjiškai, kiti apmąsto tas idėjas, pakontempliuojam, pabendraujam ir kažką nusprendžiam. Kitą karta vyksta tarp žmonių rotacija ir idėjos ištrykšta kitiems, tada vėl mąstom, ką daryti su tomis idėjomis, kad jos realizuotųsi arba ne.
Ar pamenate savo pirmuosius bandymus muzikuoti?
K.N.: Gili vaikystė, amžiaus tiksliai neįvardinčiau, bet namuose, kaip dainuoja grupė „Arklio galia“, visada skambėjo „sena, gera, teisinga muzika“, kuri nuo mažens vedė iš proto ir norom nenorom vedė empiriškai patyrinėti namuose buvusią akustinę gitarą. Na, ir toks visai linksmas ryškūs prisiminimas ir istorija su klavišais. Turėjau tokius fainus žaislinius klavišus, kurie man labai patiko, bet vieną kartą kažkaip sugalvojau, kad būtų smagu ir maudantis vonioje su jais pagroti, tai buvo liūdna, kad po tų maudynių jie nebeveikė.
L.K.: „Sena, gera ir teisinga muzika“ – taip. Ji visada skambėdavo namuose per tėčio „Radiotechnika S–90“ kolonėles, kartu su vinilinės plokštelės traškesiais. Pirmi kartai būdavo gal net ne su instrumentais, o žaidžiant su tėčio ir brolių garso technika. Atsimenu kaip vienu metu bandydavau užleisti panašių tempų dvi dainas ir jas sujungti, nes galėdavau paleisti CD kompaktus ir vinilą vienu metu, o tada lėtindamas su pirštu vinilą bandydavau lyginti tempą ir gauti gyvą „remiksą“.
Įsimintiniausia daina, dainos vaizdo klipas, koncertas, grupė ar atlikėjas vaikystėje?
K.N.: Labai komfortabilus ir šiltas prisiminimas iš vaikystės, kai su draugu žaisdavau LEGO ir mes „zulindavome“ kažkokią rokenrolo kasetę. Ta muzika tuo metu mane tiesiog varė iš proto.
Ko gero įsimintiniausias veikėjas iš to nuostabaus rinkinio buvo Jerry Lee Lewis ir jo daina „Great Balls Of Fire!“. Apskritai visa rokenrolo klasika buvo labai stipriai perklausyta, mylima ir, manau, stipriai suformavusį pojūtį muzikai. Vaizdo klipas iš vaikystės laikų – „Biplan“ dainos „Labas rytas“. Sakyčiau, labai gera ir nemirtinga daina, kurios klipą žiūrint, man kaip labai sėsliam–vienkiemio vaikui visada kildavo klausimas: „Kur čia ta vieta, kur jie groja?“. Koncertas tai vienareikšmiškai – legendinės Hiperbolės paskutinių koncertų serija. Buvau mažas pyplius ir sėdėjau tėčiui ant pečių. Likus šiam prisminimui graži, jauki ir šilta nostalgija.
L.K.: Kažkodėl labiausiai įstrigęs albumas, kurį vaikystėje sukdavau – tai Maestro Vytauto Kernagio „Baltojo Nieko dainelės“, šios muzikinės pasakos ir istorijos daug grožio sukurdavo, buvo pavyzdys kaip galima išlaisvinti vaizduotę ir kurti savus pasaulius, bendrus pasaulius su draugais ar tiesiog paėmus į rankas kokį prietaisą skleidžiantį garsą.
Esate kūrę muziką nebyliam kino filmui. Ar dažnai eksperimentuojate, prisiliesdami prie kitų meno formų?
K.N.: Tai yra gera, be galo įdomi ir plečianti komforto ribas praktika. Kaip tik šiuo metu pradėsime dirbti prie „Tu kalbi tartum jūra“ vaizdo klipo režisieriaus Mariaus Paplausko filmo. Man muzika yra labai vizualus dalykas.
L.K.: Kad ir kaip gera muziką ragauti vieną, bet ji labai tinka ir su kitomis meno sritimis, kaip parodos, kinas, įvairios instaliacijos. Kartais tenka prisidėti ir pagalvoti kaip išpildyti ne tik muziką, bet ir erdvę, kurioje skambės mūsų muzika, ar kokiame kitame formate ji bus girdima, stengiamasi tada prisitaikyti prie kūrinio prasmės ir pratęsti, papildyti ją savais garsais.
Iš ko semiatės įkvėpimo?
K.N.: Įkvėpimas – tokia tema, apie kurią galima būtų nemažai filosofuoti. Įkvėpti gali labai daug kas, nuo poetinio žvilgsnio pamačius žmogų prie „Rimi“ parduotuvės su „Maximos“ maišeliu iki nuostabių kitų kūrėjų ar meno darbų, reklamų, filmų, muzikos ar, pvz., mitologijos ar tautosakos rinkinio. Atrodo, kad kažkas panašaus į įkvėpimą būna reakcija į tavo surinktą informaciją ar patirtas patirtis. Bet pats asmeniškai netikiu įkvėpimu kaip vienu pačiu iš savęs. Aš dar jaunas ir truputį mazochistas, ir tikiu kūrėjo budrumo būsena. Apskritai kūryba – sudėtingas procesas, kuris reikalauja daug intelektinių, fizinių ir psichologinių pastangų. Kad visų šitų reikiamų sudedamųjų energija efektyviai būtų panaudota, manau, kūrėjui svarbu būti pasiruošusiam priimti ir suvaldyti tuos impulsus. Na, ir tada jau nuoseklaus mąstymo forma ir priartėjimo būdu pasiekti rezultatą.
Kas Jums yra gera muzika? Kuo ji pasižymi?
K.N.: Vyrukas, davęs mūsų grupei pavadinimą, kadaise pasakė: „gera muzika turi turėti sraigės efektą“. Dabartiniame etape, sakyčiau, gera muzika turi turėti gerą „production’ą“, emocinį užtaisą, savitą arba išskirtinį charakterį, sveiką kompozicinę įvairovę ir kažkiek beprotiškumo.
L.K.: Sunku kažką papildyti, labai taikliai įvardinti visi svarbūs kriterijai, kurie sukuria gerą ir patraukiančią dėmesį muziką. Manau, muzika mus turi sudominti nuo pirmų garsų ir išlaikyti klausytoją vis godžiai valgantį, klausantį iki galo. Muzika, kuri neatima apetito, nesupykina klausant – tai yra gera muzika.
Kokią žinutę nešate klausytojams?
K.N.: Apie žmogišką susitaikymą su tuo, kad pasaulis yra labai įvairus, ir ne apie tai, kaip mėgautis gyvenimu, o kaip paprasčiausiai jį kantriai išgyventi. Su metais, taip savikritiškai žiūrint, norisi paprastumo, aiškumo ir mažiau pretenzijos. Manau ir taip esam sofistikuoto įvaizdžio, rimta, emocionali ir intelektuali grupė. Visa tai įkūnija mūsų mąstymas, energija, muzikinės struktūros ir bendra kūrybinė logika su dideliu potraukiu ieškoti naujo, atrasti ir eksperimentuoti, kad ir dabartiniame etape – vis daugiau flirtavimo su elektroninės muzikos elementais. Aišku, nepamirštant savo šaknų ir kas mes esame, pasiimant gitaras ir pakinkant monotonijos ir fiziškumo arkliuką gerąja prasme. Paskutiniu metu atrodo fokusuojamės į gal kiek mažiau slegiantį ir neblaškantį skambesį, po gyvų pasirodymų nauja sudėtimi norisi vis mažiau perkrauti savo muziką nereikalingais elementais ir ieškoti ir išryškinti tik svarbiausius ir esminius muzikinius elementus.
Kaip vertinate alternatyvios muzikos sceną Lietuvoje? Daug susitelkimo, bendradarbiavimo, bendruomeniškumo ar atvirkščiai – kiekvienas už save?
K.N.: Yra visokių variantų, bet visumoj gerai vertinu. Daug ir sąlyginai kokybiškos įvairovės turime, kuri pasiekia vis platesnę auditoriją net ir už Lietuvos sienų. Džiugina LMTA atsirandantys nebe šabloniniai drąsūs ir kūrybingi profesionalūs muzikantai. Manau, mūsų valstybės kultūriniam paveikslui tai yra labai svarbu. Kad ir esame maži, bet viliuosi, kad su laiku gal net susiformuos kažkokia unikali tradicinė lietuviškos muzikos mokykla. Aš linkęs žiūrėti optimistiškai ir manau, kad viskas tik geryn. Auga mūsų jaunoji demokratija – auga ir kultūra. Na, o bendruomeniškumas, manau, yra kiekvieno iš mūsų asmeninė atsakomybė, tiek, kiek tu pats tam įdedi pastangų ir noro bendrauti su tos scenos dalyviais. Esam žmonės, esam socialūs padarai. Bendravimas tarpusavyje yra labai stiprus dalykas ir tie energiniai mainai tarpusavyje gali kurti ir atnešti įdomių dalykų. Reikia tik judėti. Mano akimis alternatyvioji scena yra draugiška ir bendruomeniška.
Komentarai