Prieš keletą savaičių Ministry of Echology pasidalino daina „Čiobreliai“ iš savo naujojo albumo „Horizon“ ir neakivaizdžiai užsiminė, kad jų grojama muzika neprivalo būti tik regis. Paskutinis “ministrų” albumas “Mixed Feelings” buvo išleistas prieš 3 metus ir paliko šiek tiek… mixed feelings, tačiau nuo to laiko įvyko pasikeitimų tiek kadrų skyriuje, tiek aidų politikoje. Per keliolika bendros kūrybos metų “ministrai” užlipo pakankamai aukštai, kad pamatytų, toliau horizonto. Paskleidę visa apimančią dub’o miglą, “ministrai” praplėtė savo kompetencijų ribas ir į darbotvarkę įtraukė kitų žanrų, pavyzdžiui, ska, funk ar hiphopo, elementų. Vieni svarbiausių naujosios “ministrų” kadencijos bruožų – paskelbta nepriklausomybė nuo regio diktato ir pasirinktas šokių muzikos kursas.
Naujajame albume dešimt originalių, anksčiau neskelbtų grupės kūrinių, dalis jų yra skambėję Ministry of Echology koncertuose, tačiau įrašinėjant keitėsi, kol nukeliavo ilgą kelią iki dabartinio fiksuoto pavidalo. „Labai džiaugiamės ir dar dviem lietuviškomis dainomis įrašytomis kartu su mūsų mylimais draugais Roku Kašėta ir Vytautu Kazimieru Juozėnu“ – teigia grupės nariai. Pirmajame albumo pristatymo koncerte Vilniuje abu žadėjo prisijungti prie grupės ir scenoje – albumo „Horizon“ pristatymo koncertai: lapkričio 25 dieną Vilniuje, gruodžio 2-ąją Kaune ir gruodžio 3-ąją Klaipėdoje.
2004-aisiais Paulius pradėjo nuo Vilniaus gatvių regio grupės Kaya, vėliau kaip garso ir efektų operatorius prisijungė prie Ministry of Echology, taip pat grojo šviesaus atminimo grupėje Darbo Džiaugsmai. Pastaruoju metu jis tapo pilnaverčiu “ministrų” atstovų scenoje, kur groja klavišais ir rūpinasi, kad viskas gerai aidėtų.
Lietuviškos alternatyvinės scenos veteranė Elena pradėjo nuo grupės Juvelyrika, vėliau grojo funk jazz kolektyve Magic Mushrooms. “Kai tėčiui pasakiau, kad studijuosiu muziką jis sakė, kad išsirinkau pačią šūdiniausią profesiją pasaulyje ir, kad manęs laukia juodžiausias darbas,” – pasakoja Elena: “Studijavau Populiariąją muziką su intencija susirasti mokytoją, kuris mane išmokytų kvėpuoti, nes man buvo įdomu dainuoti. O kaip išmokt grot? Tiesiog reikia groti.” Su kolega Vygintu Kisevičium iš Magic Mushrooms trumpai grojo elektronikos projekte Left I Right – kūrė muziką filmams ir eksperimentavo. Po to grįžo prie roko su gitariniu solo projektu Umiko, elektronikos lankas tyrinėjo Kotori vardu, kartu su “ministre” Dominyka Kriščiūnaite ir Giedre Nalivaikaite įkūrė bei grojo būgnais grupėje shishi. Palikusi pastarąjį projektą pastaruoju metu Elena “ministerijoje” ne tik dainuoja, bet ir pučia trimitą.
Naujausias albumas “Horizon”
Paulius: “Horizon” – ketvirtasis mūsų albumas. Nors tiesa, gal net ir penktas, nes dar buvo remixų albumas (“Version Excursion” – Ore past.), kurį inicijavo ir išleido “Dubartis”, kai buvo nemažai ryšių palaikoma su visokiais užsienio prodiuseriais ir susirinko visai neblogas rinkinys. Elena sako, kad žmonės labiausiai jį klauso. Norėjau pasakyti, kad nors kai kam tai gali nuskambėti pretenzingai, bet jūs turit, t.y. aš rekomenduoju, šio naujo albumo paklausyti. Mes prie šio albumo, kaip grupė, daugiausia įdėjome laiko ir darbo, nuosekliausiai buvo dirbta, visi klausė, tiunino, priekabiai vertino, atrodė, kad buvo tikrai kolektyvinis darbas. Nes prieš tai buvo kitaip: pirmąjį “Notes & Quotes” įrašė Aleksandras Ratmanovas, Martynas Gailius miksavo, aš šiek tiek irgi makalavausi, antrąjį “Wanderer” įrašėme Anglijoje, jį įrašė ir sumiksavo Tomas Verbaitis, grupė nelabai dalyvavo miksavime. Trečias albumas “Mixed Feelings” buvo įrašytas Kirtimuose Kultūros centre), jo miksavimo procesas buvo žiauriai sudėtingas, nes sugalvojau, kad reikia viską atiduoti tokiam italui Giovanni Roma, nes jis miksavo visokį hip-hopą, leido dub’ą kaip Voodoo Tapes. Buvo taip sudėtinga, kai negali ateiti ir paklausyti kartu vietoje, komentarų pasakyt, siuntinėjome tonas failų, buvo neįtikėtinai sudėtinga tai “suvairuoti”.
O “Horizon” albumą pradėjome įrašinėti kovą. Norėjom išleisti dar iki vasaros. Dabar pažiūrėjus gan naivu (juokiasi). Galų gale, atėjo vasaros galas ir nuo rugsėjo pradėjome lankytis pas Verbaitį į Kirtimuose ir ten prie kolonėlių leisti laiką, tiunint, twistint, vartyt visokius dalykus, Elena irgi ėjo, sėdėjo kartu, daug laiko viską “minkė”… (visi juokiasi)
Elena: Man asmeniškai smagu šį albumą leisti, nes pagaliau buvo nugalėtas noras kažką kažkam įrodyti ir aš tiesiog prikalbinau kolektyvą atsižvelgti į tai, kad mums patinka, kaip viskas skamba mūsų studijoje ir įsirašytume tokį variantą, kuris mus iš karto tenkintų. Šias kompozicijas tobulinome, kai ką eigoje perrašinėjome, ačiū Verbaičiui už kantrybę… Visgi man atrodė, kad dar negalim leist tokių dalykų ir viską nutempiau į tai, kas man patinka ir ką seniai jau “ministruose” norėjau girdėt – daug boso, gerus būgnus ir ne priekyje stovintį visą kitą (juokiasi).
Šiuos norus komunikavau gan ilgai, nes groju grupėje 10 metų ir kas klausė mano solo muzikos, supranta, kad mano skonis yra ganėtinai įvairus. Visgi nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šis kolekyvas tiek metų išsilaikė netgi prarasdamas svarbius narius, išėjo daug mylimų muzikantų, turėjom pauzių ir kitokių iššūkių, turim iki šiol, nes visi prisigimdė vaikų (juokiasi). Tas, žinoma, faina, bet vis tiek per metus, pasirodo, įmanoma netgi trimitu išmokti groti – ačiū Nerijui (Nerijus Laukaitis – “ministruose” ir kitur groja trombonu – Ore past.). Džiaugiamės ir kolaboracijomis su kitais muzikantais, pavyzdžiui, Vytauto darbu. Lipnūs Macharadžos Pirštai yra viena mūsų jaunystės inspiracijų, nes tai buvo toks gaivus lietuviškas dalykas, kurio gal ir nepavadinsi regiu, bet tai buvo dar geriau. Mes su Vytautu sugebėjome sukurti tokią kompoziciją, kuri primintų visą tą LMP skonį.
Paulius: Dainą “Yes Me Too” džeminom, berods, su Martynu dviese studijoje ir atsimenu, kad tuo metu labai patiko vargonų skambesys – yra toks Jackie Mittoo – po repeticijos pavadinau failą “Metoo”, pasidalinau su kitais grupės nariais, po kelių dienų atėjo Dominyka (be shishi, kartu su “ministrų” bosistu Roku Jasiūnu dalyvaujanti ir Homechestra veikloje) ir pradėjo dainuoti “Yes, me too” – taip atsirado ši daina, kuri nelabai turi ką bendro su #metoo judėjimu.
Kas už horizonto?
Paulius: Reikėjo sugalvoti albumui pavadinimą. Atrodė, yra tam deadline’as, nes reikėjo duoti kūrybinę užduotį grupės dizaineriui Pijui (Pauliaus brolis Pijus Burakas – Ore past.) ir nelabai daug pavadinimų liejosi, bet “Horizon” pasirodė, kad galėtų būti. Plius, titulinis gabalas patinka – Elena jį dapušino, nors tai ir užtruko (juokiasi).
Elena: Pradėkim nuo to, kad sugalvojau to kūrinio boso partiją, bet paskui Rokas ją pakeitė, tada Paulius dar labiau pakeitė ir, kai atėjau pas Verbaitį suvedinėti, jau turėjau dapušint, nes buvo dingusi gabalo esmė. Rokas buvo išvažiavęs į Švediją, aplink covid’as, buvome gan kūrybiškai išsekę ir sutarėm kiekvieną repeticiją improvizuoti.
Paulius: Taškėm, taškėm ir patiko. Elena grojo bosu, aš – sintezatoriumi, paskui grįžo Rokas – jam buvo pasakyta groti kaip Elena, bet tai nelabai įmanoma (juokiasi), tad jis nepasidavė ir koncertuose kūrinys skambėjo kitaip, bet kai įrašėm gabalą “Horizon”, paklausius jo studijoje paaiškėjo, kad neveža – pradėjome ieškoti kitokių sprendimų. Ilgą laiką nesupratau, koks tai gabalas, bet vieną rytą, išvakarėse prakinkavus galvom visą dieną studijoje, atsibudau ir girdžiu, kad “kontrolinis šūvis” galvoj skamba, toks klasikinis lietuviško hiphopo gabalas, nežinia, kiek ten jis SEL’o, bet kontrolinis tai tikrai.
Vieni regio scenoje…
Elena: Tai, kad ne vieni. Yra grupė DeJahVu. Ignas Bitinaitis su grupe dar groja, bet nepamenu jų pavadinimo. Jis norėjo groti mūsų grupėje, kai ieškojom gitaristo, bet paskui nusprendėm, kad gitaristo mums nebereikia, nes visko jau ir taip pakankamai. Šiuo metu grupėje neturime gitaristo. O kas dar groja regį be DJ’ų? Neįsivaizduoju (šypsosi).
Paulius: DJ’inių reikalų vis dar vyksta. Mes, pavyzdžiui, su Kala Sound System nuo regio pradėjom, bet dabar jau visiškai nebe tai grojam. Man atrodo, tokį gryną regį grupėje groti Lietuvoje gan nuobodu, turi būti kažkas įdomesnio. Na, pavyzdžiui, Paška, Pavel Ras Wolde su savo Wolde Egziabher Sound System yra true rastamanas ir tada tai yra tikra, nes toks regis turi idėjinį, ideologinį pagrindą, susijusį su rasta dalykais. Tiesiog dainuoti žodžius iš Jamaikos, bet tame pilnai nebūti turbūt neįtikintų.
Elena: Kalifornijoje buvo tokia puiki punk, dub, hiphopo grupė Sublime – jie miksavo stilius, nesidrovėjo, atrodė visiškai ne kaip rastamanai, o kaip pankai. Atrodo, kad ir Ministry of Echology pagaliau išsirito iš kiaušinio kaip normalus kolektyvas, nes grodamas viename stiliuje turi būti ideologiškai rastamanas ir šnekėti tuos dalykus, kuo tiki, gilintis į visą šią kultūrą kaip į tradicinį braižą, jį tyrinėti ir plėsti. O mes imame elementus ir jais žaidžiame, nes esame muzikantai.
Paulius: Už save pasakysiu – jeigu būtų geri muzikiniai skillsai… Na, bet žinai, aš tik dabar pianinu pradėjau mokytis (juokiasi), tai gal mes ir būtume labiau regį groję, bet viskas prasidėjo nuo dub’o – aš tuo metu niekuo negrojau, bet sakiau “duokit man tuos takelius, padarysiu, kad viskas aidėtų”. Mes su Teodoru (menininkas Teodoras Malinauskas, šiuo metu kuriantis Paulaukinės kultūros centre, Kala Sound System partneris – Ore past.) dviese nuo to pradėjom. Man atrodo, iš dalies dėl to įgūdžių trūkumo, mums ir neišeina to tikro regio groti, bet visi tie elementai yra magiški: groti “į antrą”, geras bosas, būgnai – jėga!
“Ministerijos” valdymo modelis
Elena: Dėl to ir vadinamės “ministerija”, nes viskas vyksta posėdžiais ir jie kartais būna tokie ilgi, kad tenka kartais pasitelkti net pirtį (juokiasi).
Paulius: Kalbų tikrai yra nemažai. Kartais geriausias sprendimas būna eiti groti, kad visi patylėtų. Man atrodo, gal kažkas grupėje turi slaptų susitarimų, kad niekada neišeis iš grupės arba išeis tik tada, jei išeis kartu, arba gal galvoja, kad tai yra projektas, kur tiek tęsiasi, kad net nevalia išeiti. Sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų be to. Nors yra buvę tokių minčių “o tai kaip jeigu ne?” – ką tada veikčiau. Visgi manau, kad mus koncertai labiausiai laiko kartu. Kai gauni pagroti ar važiuoji kažkur, koncertas yra tas momentas, atperkantis viską.
Mums tarpusavyje faina kartu leisti laiką grojant. Šnekėjom, kad čia toks kaip ir būrelis, ypač seniau, kai tik pradėjom grot ir už koncertą gaudavom po kokius 30-50 litų, paskui ilgainiui žiūri, kad daugėja tų pinigų, bet visi labai rimtai nežiūri. Kažkada galvojau, kad gal jeigu būtume rimčiau žiūrėję, tai kažko daugiau būtume padarę. Dabar žiūrim, kad gal čia vis tik toks būrelis, kur “visai nieko” (juokiasi).
Elena: Manau, čia yra žmonių kolektyvas, kurie gyvenime turi skirtingų muzikinių intencijų. Mes su Dominyka skiriame daugiausia laiko muzikai. Aš nuolat tuo užsiimu – jei negroju su grupėmis arba savo solo, dirbu kitus įvairiausius audio darbus, mirkstu garse. Per 10 metų grupė tapo tarsi šeima ir visi posėdžiai būna šeimyniški ir būtent dėl to ir neišeina. Galbūt viskas būtų užsirišę greičiau, jei būtume gavę kažkokią staigią šlovę. Kažkiek jos gavome, bet, atrodo, nebuvome visiškai pasiruošę – klausau dabar tos medžiagos ir suprantu, kad mes tik dabar įgijome smegenų ir kažkokio uždirbto skonio, kurį galime naudoti ir galbūt kažkas gero iš to pagaliau išeis.
Paulius: Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad iki šito albumo reikės tiek kankintis, t.y. kad tik po 13 metų išleisime gerą albumą (atsiprašau už savigyrą), nežinau ar būtume pradėję – būčiau gerai pagalvojęs (juokiasi).
Elena: Na, mes esam žiaurūs (juokiasi). Na, pavyzdžiui, “Move Mountains” – buvo žiauriai nuobodus gabalas ir labai jo bijojau, nenorėjau repetuoti ir pykau ant jo, klausiau “kodėl mes taip darom!?” Berods ir Martynas (grupės būgnininkas Martynas Gailius – Ore past.) buvo su manim komandoje, mums buvo sunku, bet kūrinys patiko Dominykai ir Nerijui, tad mes nusileidom ir sutikom gilintis bei eit su jais į tą kelionę ir dabar gabalas pagaliau nebėra nuobodus (juokiasi). Draugas Tomekas iš lenkų grupės Fertile Hump, pirmąsyk paklausęs mūsų koncerto, priėjo ir sako, kad buvo gan nuobodu, bet jis negalėjo nustoti tūpčioti pagal ritmą. Tai gal čia ir yra šio gabalo paslaptis (juokiasi)?
Ko klauso Paulius ir Elena:
Paulius: Steel and skin grupė iš Londono, ~1978-1979 metų šis gabalas. Jie grojo disco, reggae, carribean vibes, visokie steel-drum’ais girdisi ir disco vaibas, labai patinka. Man atrodo atsispiriant nuo šio gabalo kažkas ir mūsų albume atsirado.
Daug tos muzikos priklausyta, ypač regio, bet po kurio laiko atsibodo, norėjosi kažko naujo, tad paskutinius kelis metus, galbūt tai susiję su mano darbu festivaliuose “Tundra” ar “Yaga” bei patirtimis atsineštomis iš ten, atsirado daug visokios muzikos. O techno ir panašių dalykų dar nuo “Strokes Temple” (legendiniai ’90 pabaigos reivai Vilniuje – Ore past.) jau buvo, su Kala dabar daug klubinės muzikos grojam. Klausydamas muzikos vis dar patiriu malonumą.
Elena: Aš tai pastaruoju metu daug šoku. Kokius porą metų treniruojuosi, aišku, per visokias traumas lipu, bet sekasi neblogai. Ir važinėju daug riedlente. Pastaruoju metu mėgstu klausyt muzikos ją panarstydama. Man tai yra ne malonumas, bet būtinybė, nes yra vežantys aspektai, kurie turi būt, o jeigu jų nėra, tada galima perjungti takelį (juokiasi).
Dizzee Rascal neseniai atradau. Aišku, ne visi jo darbai man patinka, bet išsirinkau keletą, kur karts nuo karto apšylu ant jų, nes geras judesiukas ir super bosai su bačkom. Pakankamai smagi muzika lietuviškam temperamentui (juokiasi).
Paulius: Omar-S, galima sakyti, Detroit techno klasikas. Jeigu reiktų pasakyt, ką daugiausia klausiau paskutinius metus, tai būtų Omaras, nes jis yra nuostabus: leidžia plokšteles, groja sintezatoriais, semplina. Jis vis dar aktyvus, leidžia muziką gal nuo kokių 1996-1998 metų, o šitas gabalas pasirodė 2014-aisiais. Kai vyko karantinas ne visada pavykdavo užsirakinti namie, kartais susitikdavom su draugais ir klausydavom muzikos per savo Kala Sound System dideliame garaže. Mes (Teodoras, Pijus, aš, Martynas bei Eglė) turime savo sukonstruotą garso sistemą – sunkius akustinius “baldus”. Grojam įvairią muziką: ir techno, ir visokius acid, ir kitos aktyvesnės muzikos. Kas vairuoja, tas muziką užsakinėja. Man atrodo, dėl to praradom nemažai klausytojų, nes tiesiog nebegrojom regio, bet savaitgaliais SODAS 2123 darom renginius.
Elena: Manau, Aphex Twin yra daugelio žmonių mylimas, bet man šis gabalas skamba galvoj kiekvieną rudenį, nieko negaliu sau padaryti. Ši nuotaika, kuri čia yra užfiksuota, tai tarsi mūsų oras, šis mūsų dumblynas, bet jis visoj šioj beprasmybėj užfiksavęs tokią šviesą. Tai ji kažkaip veža. Noriu jį ištraukt ir mėgstu, nes tai yra nesenstantis darbas, kurį gali įsijungt ir jis nenuvilia. Kad ir kiek jis sentų – jis nepasens.
Paulius: Ne toks ir senas gabalas, padarytas ant klasikinio house gabalo 1992 metų Aly-Us “Follow Me” – toks visiškai klasikinis gabalas, man atrodo, Čikagoje buvo massive hitas, kuris dar buvo oficialiai neišleistas, bet kasetėse jau visiems stogus rovė. Tas gabalas nuostabus. O šitą Adesse Versions gabalą atradau praeitą pavasarį. Jis padarytas kaip regio versija, ridimas. Jis yra prodiuseris iš Anglijos, kartais padarantis fainų dalykų ir šito reikia klausyti nuo pat pradžių.
Elena: Šį kūrinį užklausiau prieš kokį pusmetį pas draugą mašinoj ir jis man iškart įkrito tarp mėgstamiausių gabalų. Visagalė roko muzika. Toks amerikoniškas jų priėjimas labai mane gydo ir aš jų laukiu Lietuvoje. Kai mano Umiko solo kūrybą perdirbinėjome iš elektronikos į tokią įdomią roko muziką, dirbau su muzikantais, suprantančiais šį žanrą – gitaristas Paulius Vaškas, būgnininkas Mantas Augustaitis. Siekėme padaryti taip, kaip nieks nedaro ir ko nieks neatveža – tokio purvinesnio, dumblesnio, storesnio kraut-rock ar eksperimentų, kur nelabai supranti kas ką tik įvyko. Drug Church koncertai stiprūs, kiek žiūrėjau, nuostabi santykio kokybė tarp būgnų, boso, gitarų, viskas taip gražiai sužiūrėta, kad aš jiem tiesiog ploju ir linkiu paklausyti visiems roko mylėtojams ir pankūchos mėgėjams.
Paulius: The Scientist – legendinis Jamaikos miksuotojas. Nuo kokių 15-16 metų lįsdavo pas King Tubby į studiją, kuris jam vis duodavo pamiksuoti ir taip išvystė labai savitą skambesį. Grįžtant prie Ministry of Echology albumo “Horizon”, man atrodo, nemažai ko pasisemta ir įsikvėpta iš šio gabalo bei The Scientist kūrybos bendrai. Buvau Jamaikoje 3 savaites prieš kokių 15 metų. Dirbau Anglijoje, o tuometinė draugė, dabartinė žmona, dirbo Amerikoje – susitikome Jamaikoje ir apvažiavome visą pakrante ratu, buvo įspūdinga kelionė.
Elena: Ši grupė iš Los Andželo yra mano favorituose jau porą metų, sukasi su savo pirmais trim albumais. Dažniausiai žiūriu man patinkančių grupių live’us. Jeigu grupė groja taip, kaip groja albume, tada aš ją įsimyliu ir klausau toliau (juokiasi). Gražūs įrašai yra viena, bet kai grupė tą patį garsą perneša gyvai ir be jokių trikdžių ir jaučiasi natūraliai, čia ir yra TA grupė. Šios grupės būgnininkė mane labai inspiravo savo grojimo stiliumi. Kai grojau shishi, kaip tik į grojimo pabaigą, atradau šitą grupę ir galvojau “o, wow, va čia turbūt taip aš norėčiau iš tikrųjų groti”, tik, aišku, nemokėjau. Dabar jau ta laisvė po truputį ateina. Gaila, kad ši būgnininkė, kaip ir aš, išėjo iš grupės (juokiasi) ir pasikeitė jų stilistika, bet vis tiek darbai genialūs. Beje, gitaristė mokėsi groti iš Jimio Hendrixo soliakų, tad muzika turtinga tokiais dreamy rifais.
Paulius: Šį gabalą esu daug sykių pagrojęs nuo to laiko, kai pradėjau groti kitokią muziką nei regis. Labai patinka šis gabalas. Paklausykit.
Už pagalbą transkribuojant tekstą AČIŪ Ugniui Raugalui
Komentarai