Antradienio vakarą, gruodžio 13 d. Vilniuje, koncertavo disko žokėjus ir prodiuseris Bonobo (Simon Green) iš Didžiosios Britanijos. Grupė pristatė septintą albumą – „Fragments“.
BONOBO, kuris jau daugiau nei du dešimtmečius scenoje, tarsi „tiesioginiu paštu“ atsiunčiamas kaip kokia prieškalėdinė dovana Vilniui, prieš pat didžiąsiais šventes. „Compensa“ koncertų salėje teko lankytis šio mėnesio pradžioje, todėl žinojau kokion aplinkon pakliūsiu. Orai šalti, pusnys iki kelių, tad skubu į salę ir viliuosi tarp BONOBO fanų „patekti į pirtį“, – gerai įkaisti, pašokti pagal nu jazz, trip hop, downtempo, chill-out, lounge natas.
BONOBO tai ne šiaip monotoniškai bumsinti šokių muzika, tai eklektiškas elektroninis ir instrumentinis darinys, kuriame maestro Simonas Greenas kuria intelektualų ir margą skambesį. Tai tas talentas, kuris ne kartą pelnęs „Grammy“ nominaciją. Man patinka tai, kad Simonas kuria ne pagal pageidavimą, o tai kas atitinka jį patį, ir eksperimentavimas tik parodo tai, kaip keičiasi jis kaip žmogus ir tuo pačiu kaip muzikantas. Gera mėgautis suprantant kaip BONOBO savo atlikimu ne kažką įteigia, o tarsi duoda į rankas teptuką, kad nusitapytum pats ką nori.
Dar visai neseniai, patyrę nepatogius gyvenimo iššūkius ir sulėtinę tempą, galime įsivaizduoti ir muzikantų vaidmenį, kuomet daugiau laiko studijoje, pasivaikščiojimų gamtoje, pasvajojimų, pabuvimo su savimi, todėl nenuostabu, kad visas „Fragmentas“ susiklauso su kažkokiu atpalaiduojančiu jausmu, nes pastarasis ten yra įdėtas. Septintasis BONOBO – “Fragments” albumas dar ir labiau nuotaikingesnis, tuo pačiu lengvas ir erdvus, netgi vietomis meditatyvus, pvz.: švelnus kūrinys „Elysian“, kurio suprantama į koncertinių dainų sąrašą neįtraukė.
Po POTÉ apšildymo, kuris man pasirodė gana egzotiškas, bet nepažinus, nekantriai laukiau kada ateis laikas tų, dėl ko visi susirinko. Lyderis, Simonas atsivežė visą multiinstrumentinį ansamblį – styginiai, pučiamieji, sintezatoriai. Normalu, kad visų kviestinių dainininkų į koncertą nepakviesi, tad tą nelengvą darbą turėjo išpildyti vokalistė Nikole Miglis. Jaudinausi kaip jai tai pavyks, tačiau dideli plojimai ir sveikinimai – dainos sudainuotos puikiai su paslaptinga moteriška laikysena. Grupės lyderis nedaugžodžiauja tarp dainų, kas labai žavi. Mano mėgstamiausia albumo daina „Shadows“ apsvaigino su savo pučiamaisiais ir nesvarbu, kad be Jordano Rakei, bet bent gėdos nepadariusiu Nikolės balsu. Šokdinantis „Otomo“, kuriame ryškios mušamųjų partijos, sintezatoriai, choras, suteikiantis bažnytinę atmosferą. Pasigedau tik „Day By Day“, o ta daina galėjo puikiai užbaigti dieną, nes man ji simbolizuoja viltį, kad po nuvytusių dalykų, kažkas pražysta ir viskas bus gerai.
Koncertas praėjo puikiai. Grupė atidarė paslaptingus ir įmantrius „vartus“, į kuriuos galėjo įeiti kiekvienas – įvairiaspalvė muzika, skoningas ir profesionalus apšvietimas su šokančiais šviesos spinduliais, didinga žemės, vandens, dangaus antraplanė foninė panorama ir dar daugiau. BONOBO pasirodė taip kaip ir pridera tokio lygio grupei, todėl šį orkestruotą reivo koncertą prisiminsiu dar ilgai.
Komentarai